Asfodelijų pievos
Traumatologinis esė

Mano slaptas bičiulis yra didelis naivuolis. Tam naivuoliui atrodo, kad jam vis dar 18 metų. Maždaug tiek jam kadaise ir buvo, bet man - niekada, nors ir vadinamės tuo pačiu vardu, ta pačia pavarde. Mes ir gimėme kartu.

- Tavo akys šiknoj, - sakau jam, kai būnu piktas, - tu žiūri tik atgal, todėl taip ir atrodo.

Tuomet jis gūžiasi, kaip yra įpratęs, ir nieko nesako. O ką jis gali pasakyti. Kaip jis gali paneigti mano blaivius ir objektyvius argumentus, neturėdamas sveiko proto, gyvendamas vien subjektyviomis emocijomis, svajonėmis, keistomis fantazijomis? Niekaip. Todėl ir nemėgina, kvailas romantikas.

O dar kartais įsivaizduoja, kad jis yra aš, mėgina mane užgožti. Tai mane ypač erzina. ką jis gali turėti bendra su manim - rimtu ir gerbiamu žmogumi? Su manim visi sveikinasi, o su juo? Kas gali prisiminti žmogų, kuris tebegyvena praeityje, vaikystėje, kuriam visada tik 18 metų? Mano ir išvaizda kitokia, nors esu kažkuo panašus į savo slaptą bičiulį. Todėl jis mėgina susitapatinti su manim. Taip lenda į dūšią, kad norisi jį užmušti.

Ypač rytais ir vakarais, kai liekame dviese ir mūsų niekas nemato. Kai net artimieji užsimerkia, išsislapsto ir nekreipia į mus jokio dėmesio. Darykit, ką norit. Manau, jei užmuščiau jį vieną gražų vakarą, lyjant lietui, visuomenė per daug manęs nesmerktų. Kur daug vandens, panašaus į ašaras, ten visko pasitaiko.

Asphodelus Darykit, ką norit. Manau, jei užmuščiau jį vieną gražų vakarą, lyjant lietui, visuomenė per daug manęs nesmerktų. Kur daug vandens, panašaus į ašaras, ten visko pasitaiko. Savo sentimentais jis man trukdo dirbti visuomenei naudingą darbą. Aš pasiekiau daug, o jis ką? Visiškai nieko. O kiek būčiau nuveikęs, jei ne tas vadinamasis bičiulis… Neturi savigarbos, orumo, atsparumo. Visa tai turiu aš. Su kaupu. O jo gyvenimas neracionalus. Ir jis nemėgsta visuomenės. Todėl man tenka dviguba našta – mylėti visuomenę už save ir už tą bičiulį. Tai nėra taip lengva, kaip gali atrodyti. Meilė toks dalykas… Bet reikia.

Reikia mylėti visuomenę ir artimuosius, nes jie visada painiojasi kur nors netoliese, neatskirsi net, kas yra kas. Ar ten artimieji šmėkšo, ar visuomenės nariai – neatskirsi, nesuprasi, kaip juos vadinti. Todėl mano bičiulis man visai ne bičiulis, greičiau priešas, prilipęs kaip nelaimingas likimas. Iš tikrųjų, taip jis mano apie save. O aš laimingas esu, netikėkite tuo kvailiu. Man jau nieko nebereikia, mano santykiai su gyvenimu teisingi, nepakaltinami. Jokių slaptų sąskaitų. Taip ir užrašykit į protokolą, kaip lengvinančią aplinkybę. Juk buvau priverstas jį nudėti, nes jis nekentė ne tik visuomenės ir savo artimųjų, bet ir manęs – savo bičiulio. Ardė mane iš vidaus. Asmenybės bifurkacijos priežastis.

Buvau priverstas gintis. Užmušiau jį iškilmingai, rituališkai, įsitaisęs tribūnoje, nes jis mėgsta visokius ritualus, pompastiką. Tarytum tai ką nors reikštų. Jis buvo paskutinė mano gyvenimo problema, paskutinis prieštaravimas. Jo artimieji dabar nepaliauja man dėkoti, sako, koks tu geras, teisingas, ryžtingas, visada blaivus, kaip smagu, kad tu tai padarei, ir kokia laimė, kad gyveni su mumis.

O ką aš tokio padariau? Kiekvienas protingas mano vietoje taip pasielgtų. Ir kur kas anksčiau. Kada nors užmušiu ir artimuosius. Labai jie neracionalūs, įgrisę ir nuolat painiojasi akyse. Jeigu neišmoks prisitaikyti prie mano teisingumo… Suaugęs žmogus negali būti pakrikęs, vadovautis emocijomis. Artimieji turi žinoti savo vietą – laikytis kuo toliau. Aš jiems nemeilikausiu, kaip mano slaptas bičiulis.

Aš turėčiau būti didelis ir reikšmingas – kaip ir žodžiai mano kalboje. Žmogaus būties dramatizmas, egzistencinė individo problema – štai kokius didelius ir įspūdingus žodžius aš vartoju, kreipdamasis į visuomenę ir artimuosius. Vartoju drąsiai ir išdidžiai, nes jie man nieko nereiškia, tie žodžiai. Jų pilna visur kaip šiukšlių. Aš ir į mane panašūs taikome juos bičiuliams. Tyčia taikome, nes mėgstame tyčiotis.

Meadow Mano slaptas bičiulis, būdamas visai mažas vaikas - iki 18-os jam tada buvo dar labai toli - kartą rado upėje paskenduolį. Puikų, pasipūtusį, persmaugtą diržu. Mažytės žuvytės jo kukliai klausinėjo apie prabėgusį gyvenimą. Aplink - saulės nutvieksta geltonų raktažolių pieva, beprotiškai žydinčios pienės, kurios ir nuveda žmogų iki liepto galo. Arba uždaro jį laiko rate, vaikystėje, nes pienės žydi amžinai. Kai vaduojiesi iš to žydėjimo nepakeliamos naštos, ieškai liepto galo.

Jau tada tu, bičiuli, turėjai suprasti, kad tai ženklas tau, bifurkacijos pradžia ir tavo pasirinkimas. Turėjai bėgti iš to sielą nuodijančio lauko kuo toliau. Turėjai įsidėmėti tas sidabrines žuvytes ant auksinio smėlio, laukiančias iš lavono atsakymo. Ar patinka tau dabar vienatvė, kuri tęsis amžinybę, ar nesigaili dabar, palikęs artimuosius, atstūmęs visuomenę? Ar smagu tau dabar, pūzrabambi prakeiktas, šišion trūnyti in saecula saeculorum?

Maždaug taip jos klausinėjo, tąsiodamos irstančios asmenybės skaidulas. Ar tau visi buvę namie, kai iškilmingai kabinai savo skarmalus ant eglinio kryžiaus akmeningos upės pakrantėje? Kai šokai į gaudžiantį ledonešio srautą, plaukdamas į tas savo prakeiktas pievas, į tuos asfadelijų laukus, kur pavasario vandenys plukdo visus savo numylėtinius? O kokią teisę turėjai į krikščioniškus simbolius? Juk kryžius - aukos už žmoniją ženklas, o ką tu padarei? Paniekinai žmoniją ir numetei savo kryžių, kurį dabar esu priverstas nešti aš. Už save ir tą bičiulį, ir už jo artimuosius, ir už visus tuos bepročius, visus bičiulius, kuriuos kada nors užmušiu, kai ateis laikas.

Tikėk, jei tavęs dar nepribaigiau, bičiuli, tai artimiausiu metu pribaigsiu, ir nieko tau nebereikės. Kai visiškai susvetimėsi, išmuš toji valanda, nors pirmą kartą tavęs, mano nelaimei, pribaigti nepavyko, prisikėlei iš numirusiųjų, lyg koks augalas, lyg koks nepabaigtas sapnas. Bet sakau - tu nebejuodinsi mano šviesaus ir šaunaus pasaulio, kuriame sapnams neturi būti vietos. Tavo laikas baigiasi...


Šiąnakt lyja, todėl man yra šalta. Tokia samprotavimo forma vadinasi implikacija.
Regimantas Tamošaitis, LM, 1998, liepos 16 d.



Skaitykite:
apie kryžiaus simboliką
Edgaras Keretas. Venera
Fliperis ir Inti Illimani
P.Adams. Senamadiška muzika
Peteris Karvašas. Archimedas
Igoris Gamajunovas. Nepririšta valtis
Gogolio pasaulis – tarsi sapnas
Žeremi Lediuk-Leblanas. Vikšrų valsas
Vienuolyno kapeliono pasakojimas apie gaidį ir vištą, Šantiklerą ir Pertelotę
Si Džei.Iš Jūreivio Sindbado dienoraščio
Andrė Morua. Kuo aš tikiu?
Kaip atsivėrė suvokimo durys
Laukinės gamtos šauksmas
Odisėjas visapusiškas
Šiaulių mūšis
Vėlių metas
Skaitinių, poezijos, fantastikos puslapis
Vartiklio svetainė