Dorotė Parker*). Nieko tokio aš nedariau  
New Yorker, 1929 m. vasario 23 d.  

Išblyškęs jaunuolis atsargiai atsisėdo į gilų krėslą, į šoną palenkęs galvą ir smilkiniu bei skruostu prisiglaudęs prie vėsios blizgančios krėslo odos.
- O Viešpatie! – ištarė jis. - O Viešpatie, Viešpatie, Viešpatie!

Šviesiaakė mergina, sėdinti ant kušetės kraštelio, jam maloniai nusišypsojo.
- Tau blogai? – paklausė, visa švytinti.
- Oi ne, viskas puikiai, - atsakė jis. – Nepaprastai. Žinai, kelintą šiandien atsikėliau? Lygiai ketvirtą po pietų. Vis bandžiau prabusti, tačiau vos kilsteliu galvą nuo pagalvės – ir ji krinta ant lovos. Dabartinė – ne mano. Atrodo, šioji anksčiau priklausė Voltui Vitmenui. O Viešpatie, Viešpatie, Viešpatie!
- Gal išgersi? – pasiūlė ji. – Padeda.
- Mastifo, įkandusio mane, kailis? – kalbėjo jis. – O ne-ne, nuoširdžiai dėkoju. Prašau, nereikia apie tai. Viskas. Su išgėrimais amžiais baigta. Pažvelk į ranką, - kieta tarsi kolibris virš žiedo. Ką aš pridirbau? Ką nors baisaus?
- O Dieve, - tarstelėjo ji. – Vakar visi padoriai prisiliuobė. O tu – ne, nieko tokio nedarei.
- Aha, - ištarė jis. – Laikiausi, reiškia, kaip dendis. Ką, visi įsižeidė?
- Na ne, mano Dieve, - pasakė ji. – Palaikė tave labai įdomiu. Simas Pirsonas per vakarienę, žinoma, trumpam įsiplieskė. Tačiau jį kažkaip sulaikė ant kėdės ir nuramino. Prie kitų stalų vargu ar aplamai ką nors pastebėjo. Tad kaip kad niekas ir nematė.
- O jis ką, norėjo vožti? – paklausė jis. – O Viešpatie. Ką tokio aš jam padariau?
- Na nieko tu jam nepadarei, - užtikrino ji. – Tu elgeisi visai padoriai. Bet tu juk žinai, kaip Džimas kvaišta, kai jo akyse per daug sukiojasi apie Elinorą.
- Aš ką, lindau prie Elinoros? – pasidomėjo jis. – Iš tikro?
- Na ne, žinoma, - atsakė ji. – Kvailiojai, tik tiek. Jai tai atrodė baisiai užvedančiai. Linksminosi iš širdies. Tik kartą pyktelėjai – tu jai moliuskų sultis ant nugaros išpylei.
- Dieve, - jis pasibaisėjo. – Moliuskų sultis ant tokios nugaros! Kiekvienas slankstelis – mažytis Kabo1). Dieve gailestingas! Ką man daryti?
- Na nepergyvenk taip, nė bėda, - ji ramino. – Nusiųsk jai gėlių ar ką nors tokio. Nesijaudink, visa tai niekai.
- Tikrai nesijaudinti? – pasitikrino jis. – Aš ramus kaip paukščiukas. Viskas gerai. O Viešpatie, Viešpatie. Tai viskas ar per vakarienę dar kas buvo?
- Elgeisi padoriai, - dėstė ji. – Nėra dėl ko pergyventi. Patikai visiems beprotiškai. Metrdotelis, tiesa, kiek nerimavo – dainavai nesustodamas. Beje, iš tikro tai jis neprieštaravo. Tik nerimavo, kad dėl tokio triukšmo įstaigą, ko gero, vėl uždarys. Tačiau pats dainavimas jam visai nekliuvo. Man atrodo, jis net džiaugęsi, kad tau taip linksma. Na taip, tu dainavai apie valandą. Nepasakysi, kad kurtinančiai. Visai ne.
Nieko aš nepadariau? - Aš taip elgiausi? – tikslinosi jis. – Teikiau publikai malonumą. Dainavau, vadinasi
- Neatsimeni? – pasakė ji. – Vieną dainą po kitos. Susirinkusieji klausėsi. Visiems patiko. Tiesa, tu vis veržeisi sudainuoti apie kažkokius šaulius, tave nuramindavo, tačiau tu pradėdavai vėl ir vėl. Buvi nuostabus. Bandė tave užčiaupti bent minutei, kad ko nors netikusio nesudainuotum, bet tu ir klausyti apie pavalgymą nenorėjai. Taip, na ir palinksminai tu mus.
- Nieko nevalgiau per vakarienę?
- Nė trupinėlio, - ji patvirtino. – Padavėjas kažką tau siūlydavo, o tu jam iškart atšaudavai, kad jis – tavo senai pasimetęs brolis, nes jus taboro čigonai sukeitė dar lopšyje, tad viskas, ką turi, yra jo. Priėjo iki to, kad jis ant tavęs griežė dantį.
- Tikrai, - ištarė jis. – Visus palinksminau. Pabuvau publikos numylėtiniu. O kas po to, po pribloškiančios sėkmės su padavėju?
- Na, nieko ypatinga, - ji pasakojo. – Tau nepatiko vienas žilstelėjęs džentelmenas, kuris sėdėjo kitoje salės pusėje. Tau nepatiko jo kaklaraištis, - ir tu nusprendei jam tai pasakyti. Tačiau tave spėjo išvesti, kol jis neįsiuto.
- O, išvedė? – aiškinosi jis. – Ką, aš ėjau?
- Ėjai! Žinoma ėjai, - patvirtino jinai. – Buvai visiškai kaip įprastai. Tačiau ant šaligatvio pasitaikė apledėjusi vieta, tad tu ten paslydai, baisiai trenkeisi, vargšelis. Dieve mano, tai kiekvienam galėjo nutikti.
- Tai jau taip, - sutiko jisai. – Su Luiza Olkot2, o ir aplamai bet kam. Taigi, nugriuvau ant šaligatvio. Dabar aišku, kas mano... Taip, suprantu. O tada kas? Spėju, tai nieko tokio, kad aš klausinėju?
- O Piteri, ką tu! Nejaugi neatmeni, kas vėliau buvo? Nė už ką nepatikėsiu. Man pasirodė, kad per vakarienę tu, galbūt, buvai kiek susikaustęs, nors matėsi, kad tau labai linksma. Tačiau po nugriuvimo tapai toks rimtas – kokio anksčiau nepažinojau. Sakei, kad tikrojo tavęs aš dar nemačiau. Negi nepameni? O Piteri, tiesiog neištversiu, jei neprisiminsi to ilgo važiavimo taksi. Tad jau, prašau, prisimink. Atmeni? Jei neprisiminsi, mane tiesiog nužudysi.
- O taip, - kartojo jis. – Važiavome taksi. O taip, žinoma. Gana ilgai važiavome, ar ne?
- Apvažiavome aplink parką, tada dar ir dar, - ji šnekėjo. – Medžiai taip ir spindėjo mėnulio šviesoje. Tu iš tikro turi sielą, prisipažinai man, anksčiau to nesuvokei.
- Taip, aš tai sakiau. Tai buvau aš, - sutiko jis. - Tokius nuostabius žodžius sakei, - ji pasakojo toliau. – O aš juk visą tą laiką nežinojau, ką tu man jauti. Ir nedrįsau parodyti, kokius jausmus tau turiu. Ir štai vakar, o Piteri, manau, kad toji kelionė taksi tapo svarbiausiu įvykiu mūsų gyvenime.
- Taip... Tikriausiai tapo...
- Ir mes buvom tokie laimingi, - ji pasakė. – O, taip norisi visiems išpasakoti! Tačiau nežinau, gal tai geriau kol kas palikti tarp mūsų?
- O taip, ko gero, geriau... – sutiko jis.
- Kaip nuostabu! Tiesa? – ji džiaugėsi.
- Taip, - atitarė jis. – Sukrečiama.
- Fantastiška!
- Klausyk, - pradėjo jis. – Aš, ko gero, išgersiu. Neprieštarauji? Medicininiais tikslais, supranti? Užraukiu visam likusiam gyvenimui, tad padėk man. Jaučiu, artėja visiškas jėgų išsekimas.
- Tada išgerti – į naudą, - ji pasakė. – Vargšelis, tokia nelaimė, kad tau bloga. Įpilsiu viskio su soda.
- Jei sąžiningai, - jis domėjosi, - nesuprantu, kaip tu dar kalbiesi su manimi po vakarykščio nutikimo. Reikia, ko gero, pasitraukti į kokį Tibeto vienuolyną...
- Nenormalus! – paprieštaravo ji. – Tarytum aš tave paleisčiau! Ir užteks apie tai. Vakar viskas buvo nuostabu.

Ji pakilo nuo kušetės, pakeliui pabučiavo į kaktą ir išėjo iš kambario, Išblyškęs jaunuolis žvelgė jai pavymui, ilgai ir lėtai lingavo galvą, tada uždengė veidą drėgnais virpančiais delnais:
- O Viešpatie. O Viešpatie, Viešpatie, Viešpatie!


1) Kabo - greičiausiai garsios Bostone turčių pavardė; čia užuomina į aukštą visuomeninę Elinoros padėtį.

2) Luiza Mei Olkot (1832-1888) – amerikiečių rašytoja, pagarsėjusi romanu „Mažos moterys“ (1868).


Jauna ponia su žaliais nėriniais    
New Yorker, 1932 m. rugsėjo 24 d.    

Gausiame vakarėlyje jaunas vyriškis su madingiausiu smokingu perėjo per kambarį ir sustojo prieš jauną ponią žalia nėriniuota suknia ir, galbūt, su perlais. Jis turėjo, kaip čia pasakius, vaizduotę, buvo orientuotas į tikslą, turėjo polinkį naujovėms, nes toks apdaras pats savaime neatsiranda. Jį reiktų paimti, o tam reikia mąstymo ir laiko, o ir tam tikro užtikrintumo savimi. Vyriškio charakterio ypatybės pagal drabužį buvo nustatomos aiškiau nei pagal delną. Į skirtingas puses nukreipti smokingo atlapai rodė jo ekscentriškumą, sudvejinta sagų eilė liudijo pusiausvyrą, pavasario vidurnakčio mėlynumas – medžiagos spalva, kalbėjo apie jausmų gylį. Veidas virš smokingo, tvarkingas ir liesokas, aprašomu momentu atrodė mielu.

- Labas vakaras, - ištarė vyriškis. – Aš, bent jau, prašau atleisti. Jei leisite, galiu prisėsti šalia?
- Bet žinoma, - atsakė moteris, nes tik neseniai buvo grįžusi iš Prancūzijos. – Bet aišku.

Panelė žalia suknele

Išblyškusi ir išglebusi, ji pasislinko, atlaisvinusi dalį sofutės, kur jis, nors ir nelengvai, sutilpo. Jo žvilgsnis buvo prikaustytas prie jos veido:
- Žinote, baisiai miela iš jūsų pusės leisti, - kalbėjo jis. – Tai yra, aš noriu pasakyti, kad bijojau, kas neleisite.
- Bet ne! – paprieštaravo ji.
- Matote, - pasakė jis, - aš į jus žiūriu visą vakarą. Bent jau negaliu atitraukti akių. Iš tikro. Vos jus išvydau, panorau paprašyti, kad Mardž mane jums pristatytų, tačiau ji taip užimta gėrimais ir visu kitu, kad prie jos neprasibrausi. O tada aš pamačiau, kaip jūs atsisėdote čia viena, - ir štai susikaupiau drąsos prieiti ir užkalbinti. Ėjau ir galvojau: „Kokia miela ir graži, iškart mane pasiųs“. Man pasirodė, kad jūs kažko nuliūdusi ar kažkas panašaus, o čia dar aš be pristatymo.
- O non3), - ji atsiliepė. - Iš kur traukėte? Aš ir neketinau. Kaip sako, kaip žinote, užsienyje. Stogas ir yra pristatymas.
- Atleiskite, nesupratau, - sumišo jis.
- Taip kalba užsienyje, - pasakė ji. – Na, Paryžiuje ir kituose miestuose. Tiesiog einate į vakarėlį ir jos šeimininkas nieko niekam nepristatinėja. Visi supranta, kad galima kalbėtis su kuo nori, nes susirinko draugai ir jų draugai. Comprenez-vous?4) Ach, atleiskite. Pratrūko. Man reikia liautis kalbėjus prancūziškai. Tik tai taip sunku, juk įpranti ja plepėti. Noriu pasayti… suprantate, ką noriu pasakyti? Bendrai imant, aš jau ir užmiršau visai, kad vakarėliuose pristatinėjama.
- Ką gi, aš labai džiaugiuosi, kad jūsų nesutrukdžiau, - apsidžiaugė jis. – Bent jau, man tai puiku. Tik, galbūt, norite pabūti viena?
- O non, non, non, non, non, - paprieštaravo ji. – Ne, Dieve mano. Aš tiesiog sėdėjau, visus apžiūrinėjau. Nuo pat sugrįžimo jaučiu, kad čia nė velnio nepažįstu. Tačiau taip įdomu tiesiog sėdėti, apžiūrinėti visusm drabužius ir pan. Toks jausmas, tarsi iš mėnulio nukritai. Bet, juk jūs žinote, kaip būna sugrįžus ir užsienio, ar ne?
- Niekad nebuvau užsienyje, - patikslino jis.
- O Dieve! – šūktelėjo jis. - O, la-la-la! Nejaugi? Na, klausykite, jums būtinai reikėtų nuvažiuoti, kai tik pasitaikys proga, tą pačią minutę. Būsite sužavėti. Tikrai, pagal jus matau, būsite tiesiog ne savyje.
- Ir ilgai ten buvote?
- Paryžiuje virš trijų savaičių, - ji atsakė.
- Štai į Paryžių pirmiausia ir nuvažiuočiau, - jis atsiliepė. - Nuostabu. tikriausiai.
. - O, nesakykite! – ji patvirtino. – Mane į ten taip traukia, kad net pasaulis nemielas. O Paree, Paree, ma chere, Paree. Tiesiog jaučiu – tai mano miestas. Tiesą sakant, net nežinau kaip be jo gyventi. Tiesiog šią minutę į ten grįščiau. - Ei, klausykite, nekalbėkite taip, - tarė jis. – Jūs mums čia reikalinga. Bent jau neišvažiuokite dar kurį laiką. Mes gi su jumis ką tik susipažinome.
- O kaip miela iš jūsų pusės, - ji atsakė. – Dieve mano, amerikiečių vyrai taip retai moka kalbėtis su poniomis. Man atrodo, kad jie visi pernelyg užsiėmę ar kažkas panašaus. Čia visi taip skuba, niekas niekam neturi laiko, vien tik pinigai, pinigai, pinigai. Ką gi, c’est ca5), aš manau.
- Mes ir kitkam laiko rastume, - jis pasakė. – Galima būtų pasilinksminti. Čia, Niujorke, bent jau pasilinksminimų pakanka.
- Ach, tasai senasis Niujorkas! – ji atsiliepė. – Negaliu įsivaizduoti, kada prie jo priprasiu. Čia nėra ką veikti. O Paryžiuje viskas taip meniška ir t.t., nėra laiko nė sekundei liūdėti. Ir visos tos nuostabios vietelės, į kur galima nueiti ir išgerti, kai tik užsinori. O, Paryžius nuostabus!
- Aš jums čia kiek norite puikių vietelių parodysiu – į ten irgi galima užeiti išgerti, - jis pabrėžė. – Per 10 min. į bet kurią galiu pristatyti.
- Na, tai nebus tas pat kaip Paryžiuje, - atitarė ji. – O, kaskart, kai apie jį pagalvoju, tai iškart tampa terriblement triste6). Ach, velniai griebtų, vėl. Kada atsiminsiu, kad laikas liautis.
- Taip, paklausykite, - jis tarė, - gal man atnešti išgerti dabar? Jūs, tikriausiai, visai ne... Ko norėtumėte?7), na, nežinau, - pasimetė ji. – Aš taip pripratau prie šampano, kad tiesiog… O ko čia yra? Ką čia aplamai geria?
- Na, skočą su džinu, - jis paaiškino. – Ir be to turi būti giros, man atrodo. Bent jau galėtų būti.
- Kaip įdomu! – susidomėjo ji. – Užmiršti tuos baisius dalykus. Ir ko tik žmonės negeria! Štai Romoje… Gerai, džino.
- Su imbieriniu eliu? – pasiteiravo jis.
- Quel horreur!8) - ji pasibaisėjo. – Ne, tiesiog džino, manau. – kaip ten jūs sakote? - vieno.
- Minutėlę, - tarstelėjo jis ir nuėjo, netrukus grįždamas su dviem pilnais stikliukais rankose, kurių vieną atsargiai padavė jai.
- Merci mille fois9), - padėkojo ji. – O, po velnių! Tai yra ačiū, norėjau pasakyti.

Vyriškis vėl atsisėdo greta jos, jis gėrė, tačiau žvelgė ne į rankoje laikomą stikliuką, o į jaunąją moterį.

- J’ai soif10), - paaiškino ji. - Mon Dieu. Tikiuosi, mano pakeiknojimai jūsų nebaugina. Aš prie to taip pripratau, kad net nepastebiu, ką kalbu. O prancūziškai… jie, žinote, apie tai aplamai negalvoja. Visi taip keikiasi, kad net į keiksmus nepanašu. Uf, Dieve mano, stiprus gėrimėlis.
- Kaip tik. - patvirtino jis. – Mardž turi gerą tiekėją.
- Mardž? – nesuprato ji. – Geras tiekėjas?
- Bent jau poilo neskiestas.
- Poilo? - sumišo ji.- Neatskiestas?
- Ji turi gerą butlegerį, bent jau, - jis pasakė. – Nenustebsiu, jei tiesiai iš laivo.
- O, prašau, nereikia apie laivus! – sujudo ji. – Kai tik išgirstu apie juos, taip į Paryžių ir panorstu, tiesiog nelaimė. Iškart norisi tiesiai į laivą.
- Ach, palikite! – jis nenurimo. – Duokite man niekingiausią šansą. Viešpatie, o aš juk vos nepraleidau šio vakarėlio. Sąžiningai sakau, pradžioje visai nesinorėjo eiti. O atėjau ir tą pačią minutę, kai tik jus pamačiau, iškart supratau, kad niekada gyvenime nebuvau pasielgęs teisingiau. Bent jau, pamačiau, kaip jūs čia sėdite, šią suknią ir visa tai... Tiesiog apstulbau, štai ir viskas.
- Ką, ši suknia? - nustebo ji. – Tai juk ji sena kaip pasaulis. Pirkau dar prieš išvykdama į užsienį. Šiandien kaip tik norėjo užsivilkti savo prancūziškus apdarus, nes... na, žinoma, ten jais nieko nenustebinsi, tačiau, pamaniau, čia Niujorke, galbūt, vietiniai gyventojai palaikys juos pernelyg rizikingais. Na patys suprantate, kokie tie Paryžiaus apdarai. Jie tokie prancūziški.< BR> - Norėtųsi pažvelgti į jus su jais, - pataikavo jis. – Viešpatie! O betgi... Klausykite, pas jus jau nieko ir neliko. Leiskite jums pasitarnauti. Ir nesijudinkite, gerai?

Jis vėl nuėjo ir vėl grįžo su stikliukais, pilnais bespalvio skysčio; ir vėl ėmė žiūrėti į jaunąją moterį.

- Na, - pasakė ji. - A votre santé11). Dieve mano, kaip man norėtųsi, kad nedingtų. Norėjau pasakyti – sėkmė.
- Aš tai supratau, - jis pasakė, - kai tik jus pamačiau. Norėčiau, bent jau, iš čia pabėgti su jumis į kur nors. Mardž sako, dabar kilimus vėl suvynioja ir bus šokiai, visi norės su jumis šokti, o man tada nėra ko tikėtis.
- Ach, aš nenoriu šokti, - ji atsiliepė. – Amerikiečių vyrai taip blogai šoka, beveik nė vienas nemoka. Kaip ten bebūtų, nenoriu turėti daug pažinčių. Baisiai sunku su jais kalbėti. Nuo pat sugrįžimo negaliu apsimetinėti: nesuprantu, apie ką jie kalba. Tikriausiai, galvoja, kad jų žargonas patrauklus, tačiau aš to nepastebiu.
- Žinote, ką galima padaryti? – pasiūlė jis. – Jei tik panorėtumėte, bent jau. Galima palaukti šokių pradžios ir pasišalinti. Ir užsiimti miestu. Ką į tai pasakysite, bent jau?
- O, žinote, tai galėtų būti patrauklu, - sutiko ji. – Aš su malonumu pasižiūrėčiau į jūsų naujus mažuosius bistros - kaip jūs ten juos vadinate? – na, jūs suprantate, apie ką aš... Kur neteisėtai prekiauja spiritiniais gėrimais. Sako, kai kurie tikrai nepaprastai įdomūs. Šis gėrimėlis, žinoma, stiprus, taip manau, tačiau man nuo jo nei šilta, nei šalta. Taip ir turi būti, nes aš juk pripratau prie puikių prancūziškų vynų, visa kita man neįprasta.
- Ar leisite jums atnešti dar? – pasidomėjo jis.
- Ką gi, - sutiko ji. – Nebent tik truputį. Kiekvienas privalo daryti tą patį, ką ir kiti, kaip manote?
- Pakartosime? – pasitikslino jis. – Gryno džino?
- S’il vous plait, - patvirtino ji. – Bet taip.
- O kokia moteris, - nudžiugo jis. Na jūs ir stipri, Na mes ir pasilinksminsime!

Jis nuėjo trečią kartą ir grįžo, gėrė trečią kartą nuo jos nenuleisdamas akių.

- Ce n’est pas mal, - ji pasakė - pas du tout12). Jie turi vieną vietelę Boulevards - tai tokie platūs prospektai – ten irgi pardavinėja tokį likeriuką, visai tokio skonio kaip šis. Dieve mano, kaip dabar norėčiau ten atsidurti.
- O ne, kam gi? – paprieštaravo jis. – Na nieko, greitai jums, bet kuriuo atveju, noras praeis. Čia yra viena tokia vietelė 52-ojoje, štai į ten aš jus pirmiausia ir pristatysiu. Klausykite, kai pradės šokti ... pasiimkite paltą ar kas ten pas jus – ir susitiksime prie išėjimo. Galiu jums parodyti dvi-tris tokias vieteles, kad iškart Paryžių užmiršite.
- Ach, prašau, nekalbėkite taip, - atsiliepė ji. – Argi aš galėčiau kada nors užmiršti manąjį Paryžių. Jūs tiesiog neuprantate, ką jis man reiškia. Kai tik išgirstu „Paryžius“, norisi raudoti ir raudoti.
- Galite ir paraudoti, - sutiko jis, - bent jau man ant peties. Jis laukia jūsų. Na, gal pradėsim, mažyte? Nieko, jei jus vadinsiu „mažyte“? Nueikim, praleiskim po porą taurelių. Kaip ten reikalai su džinu? Užbaigtas? Na, šaunuolė, mergaitė. O kaip dėl to, kad eiti iškart dabar ir kaip reikiant prisiplėšti?
- Bet gerai, - sutiko jaunoji moteris žalia suknele su nėriniais. Ir jie abu patraukė prie išejimo.


3) Ne. (pranc.)

4) Suprantate? (pranc.)

5) štai kas (pranc.)

6) baisiai liūdna (pranc.)

7) mano Dieve (pranc.)

8) Koks siaubas! (pranc.)

9) Tūkstantį kartų dėkui (pranc.)

10) Mane troškina (pranc.)

11) Į jūsų sveikatą (pranc.)

12) Tai neblogai, visai nieko (pranc.)


*) Dorotė Parker (Dorothy Parker, 1893-1967) – amerikiečių prozininkė, poetė, scenaristė, dramaturgė. Įsteigė „Algonkvino apvaliojo stalo“ rašytojų grupę, kurią vėliau ėmė niekinti. Spausdinosi žurnale „The New Yorker“. Holivude rašė scenarijus, tačiau už dalyvavimą kairiajame (iš esmės, antifašistiniame) judėjime buvo įtraukta į Holivudo „juodąjį sąrašą“, dėl ko negalėjo varžytis dėl „Oskarų“. Garsi kandžiu jumoru, šmaikščiais epizodais ir įžvalgumu dėl 20 a. miesto gyvenimo ydų. Tris kartus vedusi, daug kartų bandžiusi nusižudyti, galiausiai tapo priklausoma nuo alkoholio.
Išleido eilėraščių rinkinius „Ant pavadžio“ (Enough Rope, 1926), „Šūvis per saulėlydį“ (1931), „Mirtis ir mokesčiai“ (1931), apysakų rinkinius „Apraudant gyvuosius“ (1930), „Po tokių malonumų“ (1933) ir kt. Apie ją pastatytas filmas (1994).
Apsakymas iš knygos „Complete Stories by Dorothy Parker“ (2002).

Keli pasakojimai iš jos gyvenimo

* Kai Dorotė Parker įsidarbino „The New Yorker“, ji gavo mažą atskirą kambarėlį. Niekada nepasimesdama, ji ant durų pakabino lentelę VYRAMS. Nuo tada ji sulaukdavo daug lankytojų, vien vyrų. Ji tai apibūdino:
- Tik vienas dalykas. Atrodo, kad jie visi labai skubėjo.

* Vieną kartą Dorotė Parker atėjo į prašmatnų vakarėlį. Prie durų tuo pat momentu priėjo ir labai žavi, tačiau tuštoka mergina. Kurį laiką abi pasimetė, tačiau vėliau mergina atsitraukė, mestelėjusi: „Amžius prieš grožį“.
- Visai ne! – atkirto Dorotė praplaukdama pro šalį. – Perlai prieš kiaules.

Papildomi skaitiniai:
Riiti Jokomicu: Musė
Dž. Londonas. Tūkstantis mirčių
Ženklo savarankiškumo doktrina
Jordanas Radičkovas. Medgręžis
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
Žeremi Lediuk-Leblanas. Vikšrų valsas
Keliautojo autostopu gidas po galaktiką
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Kinų literatūra po Kultūrinės revoliucijos
H. Loetscher. Uždanga po uždangos po uždangos
E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys
J. Gaarder. Cirko direktoriaus duktė
Kristianas Libensas. Marizos skonis
Pasimetusios merginos memuarai
I. Gamajunovas. Nepririšta valtis
Žigmondas Moricas. Vainikas
E. Keretas. Pakeltas saugiklis
Bitė Vilimaitė. Juoda Dėmelė
Visa tiesa apie Duras
Literatūriniai skaitiniai
Poetinės vizijos
Fuko švytuoklė
Vartiklis