Ramon Gomez de la Serna. Nauja sapnų teorija. Vartiklis

Apie autorių

Ramonas Gomesas de la Serna (Ramón Gómez de la Serna y Puig, 1888-1963) – ispanų rašytojas, eseistas, dramaturgas, avangardizmo evangelistas, buvo artimas siurrealizmui. Rašė visuose žanruose, išskyrus poeziją: manifestai, romanai, dramos, rašytojų ir menininkų biografijos, autobiografijos, eseistika. Įvedė gregueria žanrą – trumputį išsireiškimą, sujungianti taiklią metaforą su nepakeičiamu jumoru. Pagrindiniu jo „veikėju“ buvo Madridas – nuo jo centro iki pakraščių; nuo Prado iki gatvės cirkų ir turgų. Rašė ir apie kitus miestus: Paryžių, Neapolį, Lisaboną, o Argentinoje (nuo 1933 m.) – apie Buenos Airesą ir tango.

Pagal mano naują teoriją. Mūsų sapnus audžia demonai, o kuriam demonas nesuspėja pasiųsti sapno, tam jį pašnibžda tojo instinktai. Sapnai su logiškai darniu siužetu parodo likimą.

Angelai nedrįsta žengti į tamsią sapnų olą. Kiekvienas sapnas slepia savyje gilias duobes, kurių dugne negali atsidurti joks Dievo tvarinys. Patikėkite, sapnai nėra duoti Dievo.

Neseniai vaikštinėdamas sode pastebėjau vabalėlį ryškiai raudonais sparnais. Nutūpęs prieš mane ant tako, jie netikėtai išnyko. Ten nebuvo nei urvelio, nei plyšio, kuriame vabzdys galėjo pasislėpti. Tada ir pagalvojau: „Kam velniui teatrinis Mefistofelio kostiumas, jei galima įgauti vabalo formą?“ Neveltui žiogą su dideliais melsvais sparnais vadina šėtono arkliuku. Argi tai ne geriausias būdas nepastebėtam pakliūti į mūsų pasaulį?

Sapnas žmogaus sielą paverčia tamsiu ir purvinu rūsiu, kuriame, tarsi žiurkės, šmirinėja piktos dvasios.

Nedėkingas, iškreiptas sapnų pasaulis tarnauja Liuciferio įmantrių užmačių įkūnijimui. Kitaip jis būtų tik beprasmis jutimų ir vaizdinių sąvartynas.

Prisiminkime, kaip prasideda sapnas. Pasirodo paslaptinga būtybė, kaip kitaip, iš jūrų ir nusitempia mus į gelmę, priversdama iš pradžių pajusti virpulį, o paskui pasitenkinimą.

Sapne atsiskleidžia slapti norai ir kėslai. Kas be piktojo demono sugebėtų sugundyti miegančius greta mylimuosius, priversdamas juos graužtis dėl išdavystės?

Dieną ir naktį, kada tik beužmigtų žmogus, piktos dvasios iš požemių gelmių skuba panirti į jo sapną.

Kai darbo imasi galingieji demonai arba pats šėtonas, sapnai būna detalūs ir pilni nuostabių smulkmenų. Taip Boschas^*) pavaizdavo šv. Antano gundymą. Mirę sapnuodami tiesiog paklydo, bandydami pasprukti nuo košmaro, kai vietoje durų, vedančių į gyvųjų pasaulį, atvėrė mirties rūmų duris.

Jei į piktųjų dvasių tinklus įkliuvo įsimylėjėlių pora, tai pabudęs vyriškis turi kuo greičiau pažadinti mylimąją, kad nepaliktų jos Liuciferio, baisaus miegančių moterų mylėtojo, karalystėje.

Todėl išmintingas žmogus daro viską, kad niekad neužmigtų. Kiauras naktis jis klajoja tamsiomis gatvėmis, saugomas Dievo, žvelgiančio į mus iš aukštybių.

Aštrūs naktinėjančio pojūčiai gelbsti jį nuo Siaubo, nuo kurio neapsaugotas tas, kuris iki paryčių įkalintas savo miegamajame, įmestas į sapnų tamsiąją.

^*) Jeronimas Boschas (Hieronymus Bosch, apie 1450-1516; tikras vardas Jheronimus van Aken) – flamandų dailininkas. Jo fantasmagoriški paveikslai susilaukė didelio dėmesio dar jam gyvam esant. Žymiausiu jo darbu įvardijamas triptikas „Žemiškųjų malonumų sodas“ (apie 1490-1510 m., dabar Prado muziejuje, Madride), kaip ir triptikas „Šv. Antano gundymas“ (1516 m. užsakytas Margaritos Austrietės; šiuo metu muziejuje Lisabonoje) – jame Antaną po kritimo į žemė kelia šv. Antano ordino vienuoliai.