Pranciška Regina Liubertaitė. ĮDRĖSKIMAI Pastaba: Šiame puslapyje liko Pranciškos eilės, kurios nebuvo perkeltos į naujesnį ir peržiūrėtą rinkinį.
Dar ankstesnis variantas: >>>>

SAVĘS TYRINĖJIMAS

Savęs tyrinėjimas

Rūkais apsitraukusiam veidrody,
Kasdien tyrinėju save…
Ir blausta prapuldamas veidas
Lyg plaukčiau svajonių laive,
Lyg būčiau girdėta ar žuvus,
Tuos mūšiuos, kuriuos nebuvau,
Į laiko spąstus įkliuvus
Kapstausi lengvais apžavais
Gyvenimo geismą pagirdžius,
Sutramdžius blėstančią širdį
Tuščiais atminties pažadais, 
Kad vyšnia žydėjau kadais
Ar išplaukiau upės ledais
Į saulės liepsnojančią mirtį…

2004


Šešėlio dvasia

Vaikšto po kambarius
Praeities, dabarties
Dvasia: sustoja 
Prie veidrodžio, 
Žiūri gilyn – dar esu
Kvapuose, daiktuose
Pasislėpusi, 
Gyvastį iškvepianti
Dulkėmis sėdančią
Ant laiko tėkmės,
Drumsdama
Ramią be rūpesčio
Buitį ir nuolatinį
Skubėjimą,
Nurimstantį nakčiai 
Stiklo-betono dėželėje
Iki ryto ritmingo
Budimo… 

Šešėlio dvasia,
Užklota erdvių,
Laiko tėkmės,
Dulkių…
Ir
Miego
Be atilsio…

2004


Dienos klajonė

Ši diena…
Nežinomybės
Klaidžioja keliuos,
Sustoja kryžkeliuos…
Parimus Dievo mintyje
Vis atsitolina švytėjimu
Rimties į saulės šviesą.
Įbridusi  į rūko vėsą,
Lietum nuplauna
Vakarą
Ir debesų pilkais laivais
Į pažadėtą dangų
Nuneša…
Ar pragaro niūriuos koridoriuos
Už nuodėmes klaikias
Gyvatėm, šliužais rangos,
Ieškodama šviesios vilties,
Ištrūkt, pakilt iš nebūties
Ir Rojaus obelim pražysti
Iš naujo,
Vėl iš naujo…
Nuslyst į žemę
Nušvitimo spinduliais,
Su kylančia dvasia 
Ir atvira širdim
Vėl klaidžioti akligatviais.
Ieškoti atgaivos – 
Ne ašarų, ne pražūties,
Ne be prasmės pralieto kraujo...
Ne meilės,
Ne mirties,
Ne sąžinės…

Tik išeities…
Tik išeities…

2003


Elgetai

1.

Pasilenk, praeivi,
Meldžia akys…
Ar tau gaila
Dzingtelėti kartą?  
Taip sušalus 
Ir skausmu aptekus
Rymau prie lietingo
Miesto vartų.
Žmonės ir dievai
Visai užmiršo…
Tvyro manyje 
Minties laukimas,
O viltis, praslysdama 
Tarp pirštų,
Dzingsi nekaltai 
Tartum likimas...

2.

Dzingteli į skardinę –
Valgysiu duonos
Kasdienės – 
Duos Viešpats.
Vėl dzingt –
Pieno išgersiu…
Būtis susitraukė į lietų
Ir vėjo šuorą.
Dzingteli vargo būtis 
Nebūtin  atsivėrusi –
Nieko nereiks:
Nei duonos, 
Anei pieno –
Išplauksiu 
Erdvėn…
Dzin…
Dzin…

3. 

Ropinėju žeme
Lyg peršlapusi širšė…
Nuo aušros 
Ligi žaros sužvarbus…
Atjauta dzingsėjusi
Nutyla – laukiu,
Rankoj gniauždama
Viltis ir šaltą savo vargą…
Ryto mišios
Į aukštybę kėlę,
Išsisklaido… 
Sieloje sušalę
Dievo žodžiai, 
Užmarštim sugėlę
Ir suteikę atjautos bedalei,
Skausmo ir nepriteklių 
Pelenei,
Erdvėje
Jaukia šviesa 
Dar laikos…
Šviečia paslaptingom karalystėm
Ir kalėdinėm lempelėm
Tarsi vaikui.

2003


Pasaulis tartum stiklas

Pasaulis tartum stiklas, kuriame
Įbrėžiu dūžtantį eilėraštį.
Mintis nuslysta žodžio briaunele,
Nuplaukdama į nykstantį saulėlydį…
Akių akivaruos sustingusi gelmė
Šiurena gilumoj atodūsį žiemos,
Žydėjimo šviesos apžilpintą…
Pasaulis tartum sapno slibinas,
Siausmu išblaškęs tylą vienumos,
Kuri verpetais prapultin garmės
Melsvas erdvių liepsnas sužėrusi…

Aštrias eilių šukes į saują spausdama
Ir žodžio kraują vynu versdama,
Aplaistau būtį, tuštybės prisigėrusią…

2004


Lemtis

Rytoj…
Gal rytoj 
Iškeliausiu 
Erdvėn,
Kur Viešpats
Gano avis nebūties –
Mūs sąžines
Varsto tarp pirštų
Baltais karoliukais
Pavirtusias…
Ramybės meldžiuos,
Palaimos dangaus
Tikrumo – 
Esu būtyje
Kaip ainė Ievos,
Lyg obuolys,
Nuskintas nuo Rojaus obels,
Nukritęs ant žemės sudygti.
Sudygs,
Ims tyliai aistringai žydėti…
Rytoj…
Gal rytoj…

2003


Būtis nebūtin atsivėrusi

Saulės šviesą žemė sugėrusi
Į bedugnes gelmes jau pasvirusi…
Būtis nebūtin atsivėrusi
Alsuoja nykimo spiritą.
Pro rūkus ūkanotus kyla
Gelmėje užtroškęs skridimas…
Vėjui praradus gyvybę,
Į blogio gelmes panirus, 
Kaip lemtingas sunkus likimas
Būtis nebūtin atsivėrusi
Į juodą prarają skrieja…
Mano meilę apsikabinusi.

2003



Trupiniai

Nulaupau kampukus,
Susirenku trupinius,
Išsklaidau delne,
Nupučiu dulkeles,
Apglėbiu lūpomis
Duoną kasdienę… 
Maistas nuslenka gomuriu 
Žemyn į bedugnes gelmes,
Kur nematomas virsta nieku…

Gludinu kampukus
Begalinėj minčių erdvėj
Ir žodžių šiltų platumoj…
Į tolumas sklinda eilės –
Minties trupiniai dievams…
Ir niekam…

2003


Rudens grimasos

Kreivą ražienų nugarą
Smelkia rudenis šiurpas,
Rūko apklotas nugula
Žolę ir lietų dulkina
Dangaus debesėta drobulė…
Bulvienoj kūrena ugnį 
Per naktį laukų vaidilutės…
Lengvai užšąla balutės,
Šalnai pražilus vidudienį…
Ruduo šalikelėj vaiposi,
Nudažęs klevą raudonai,
Nugelsvinęs beržą pakluonėj
Prieš eglę ir pušį staiposi…
Teška purvas po ratais
Vieškeliais įmirkytais,
Ruduo išklypusiais batais 
Skubinas praeitį vytis,
Slenkančią į tamsudienį…

2003


Darganos išdaigos

Permerkė dargana vėją,
Sušlapino saulės apsiaustą…
Po lanką kvailai stipinėja –
Prie senstančio rudenio glaustos.
Įlindus pro lango plyšelį,
Melodiją čirpina seną…
Įsliuogusi klevo liemeniu,
Žėruojantį laužą kūrena…
Miglas pasišildyti kviečia
Pavogusi saulės apsiaustą…
Virš klevo liepsnojančio laužo
Miglojantį rūką išdžiausto…

2003


Žiemos vaizdeliai 

1.
 
Ąžuolo šakos saulę sugavo  
Ir laikė, kol pavargusi leisis  
Už miško, kad per toli nenuriedėtų –  
Nereikėtų ieškoti iš ryto rūkuos  
Pasiklydusios, 
Sužvarbusios ir miglotos,  
Pro debesies užuolaidą 
į žemę žiūrinčios,  
Dangaus ūkų apžavėtos,
Šaltos… 
 
2.
 
Žemę kaip nuotaką rengia sniegas 
Baltai,  
Dengdamas raštuotą medžių šydą.  
Į jaunamartės patalą įžengusi šaltai,  
Guoly raivosi priblėsusio pavydo  
Apimta, šalčio paviliota, pridengta  
Rūko rankšluosčiu perjuosta 
Kaip būsimoji motina. 
 
2004


Visatos paslaptis

Tartum regėta,
Lyg girdėta,
O gal būta
Vaizduos pasaulio,
Žodžiuose, minty…
Širdy tik neviltį
Giliai pajutę,
Kasdien išnykstam
Mirksnio paslapty…
Tarytum būta,
Lyg matyta, 
Lyg išgirst neleido
Vėjelio šuoras,
Perskrodęs mintis…
Tolyn nuskriejęs
Dykumoj jis miršta
Ir lieka amžiams
Laiko paslaptis…
Ir vėl iš naujo
Lenkdami 
Ant pirštų –
Dienas skaičiuojam
Amžinoj slinkty…
Ir vėl regėjimas,
Mintis ar žodis miršta
Nugrimzdami visatos paslapty…

Vos vos regėta…
Lyg girdėta…
Tarsi būta…

2003


Į nuokalnę

Per slenkstį peržengiau
Į tą žemesnę pusę,
Kuri į nuokalnę
Patylomis nueina –
Taip akmenukais 
Ritasi pažiręs laikas…
Dar tų priklydusių svajų
Širdis kas kartą vaikos
Ir vėl vilties tartum lazdos 
Dar skvarbiai įsikibus laikos,
Sulaukusi palaimos valandos…

Būtis neverks ir neraudos
Ir neatpirks senos skriaudos,
Tik žvelgs iš padilbų
Kaip nusikaltęs vaikas,
Belaukdamas likimo valandos…

Neužslopins, nesulaikys
Širdies raudos… Žaizdos,
Kuriai jau užsitraukti 
Laikas… ir nelaikas…

2003



Atodrėkis

Diena – paveikslo tirštas potepis,
Į sniegą tęžtantį įklimpęs,
Šlapioj beveidėj gatvėj minkosi …
Atodrėkis…
Atūžia varnų klegančių būrys:
Sparnų vėduoklėm sušiurena orą,
Varniškai klega miesto vidury
Tartum palšoj migloj paklydę meteorai
Ar pragarmėn slenką vaiduokliai…
Atodrėkis…
Prie smuklės keikias tarpdury 
Seni apkvaitę nuo alaus girtuokliai,
Iššlitinėja gendančiom švytuoklėm,
Vapėdami ir bardamies: kuris kurį
Nurungs beprasmiam žodžių mūšy…
Atodrėkis…
Pažliugusiam klane teškenas žvirblis,
Maudynių saiką baloje užmiršęs… Beturįs
Tik vieną norą atsikratyti blusų –
Padovanoti gatvei ar katei ilgaūsei…
Žiemos atokvėpio pats vidurys –
Sudubęs sniego sūkurys… 
Atodrėkis…  

2003


NEBŪSIU MADINGA Pavasario snaigės Patižusios snaigės Ištirps ant mano palangės. Žibuoklių melsvumas Iš girios atklydęs žiūrės. Pavasaris sklando – Sūpuoklėmis supas už lango, Balandžio sparnų švelnumu Jis mane ir tave palytės. Atšylančios snaigės – Žiemos baltapėdės viliokės Į žvarbstančią širdį Įlašins dangaus ir vilties… Vėl svaigti ir džiaugtis ir leipti Išmokys. Sugrįš, sugrąžins... Sugrįžimas nuo stogo varvės… 2003 Nebūsiu madinga Man sako: Nepešioji antakių, Nedažai lūpų, Netinkuoji veido – Kas į tave žiūrės, Nebūsi madinga. Ak, Iš tikro Nebūsiu madinga, Nenoriu būti, Nemėgstu būti madinga. Savo kūno Knebinėti nenoriu. Tai man nepatinka. Taigi amžiais Nebūsiu madinga, Nesprausiu savęs į rėmus… Nuslys nuo manęs Postmoderno žavus drabužėlis Dar net vilktis jo nepradėjus… Būsiu nuoga ir aštri Kaip rožė. Ir, žinoma, niekad nebūsiu Madinga. 2003 Mėnulis – mainulis Mėnulis – mainulis, Danguj tarsi nulis Į žvaigždes nežiūri Ir nežiūrės mainyta Jo kita tamsioji pusė, Nematyta, netirta, Nerasta akių iš žemės, Dangui palikta Tamsa žiojėti ir tamsa Skaudėti nežinia kuriai Žvaigždžių žvaigždikei, O gal Dievulio trikampei akiai, Nežinomybei sutvertai, Šuns pilnaty neiškauktai… Šalta ir nebyli, tamsi Juoda mainulio pusė… Mainulio–mėnulio Delčios, Pilnaties, Jaunaties… Tėkmės, užmaršties, atminties… Gyvo nulio… 2004 Lakštingalos giesmė Pavasario ankstyvą rytą Ant kapo kryžiaus Lakštingala pragydo, Svaigia dramatiška giesme Kartojo Suliko Jaunystės mano dainą… Tarsi rauda atsklido Iš to keisto meto, Svajų voratinkliais Ir pažadais surizgo… Giedojo kapuose man Apie jaunystę, Suliko Ir meilės tylų aidą Pilkutis mažas paukštis… Giesmė plasnojo plūsdama Į erdvų horizontą, Nuplaukdama su vėju Į saulės pakylėjimą, Erdvėj suduždama Ir naivią mano viltį Nusinešdama… 2004 *** Esu Padėjusi jaunystę, Kaip geležėlę jau rūdijančią, Ant giminės namų gumbuoto slenksčio, Bijau abu tuos daiktus peržengti – Visai sudils… Kaip prakeiksmas Išnyks ar puvena pavirs… Tik žodis, vos plevenantis Lyg Sidabrinis popierėlis Sodyboj užmirštoj – Jaunystės mano žodis Pievom nuplauks rūku Ir širdį jaudins judins Minties ir jausmo ašara, Nukritusia iš dangumi Vis dar keliaujančio kažkur Skausmingo laiko Ežero… 2004 Juozapotai Nugrimzdusios juodos akys Ir žvilgsnis bereikšmis – sustingęs… Sustoji apmirusioj aikštėj – Viltis kaip gyvybė pradingus… Žvelgi – kadaruoja žodis, Į kartuvių kilpą įstrigęs, Tiesą suskubęs išduoti, Į pragaištį žvelgia pakibęs… Susigūži žvilgsnį priblausus, Akių naivumą pakėlus, Tyliai pavargusi klausi: – Tiesa kiek kainuoja… Ir laisvė… Akyse iš skausmo temsta… Ar nežinai, tamsta?.. 2004 Sielos šauksmas Toks svetimas Prašalaičiui, Toks artimas Dvasios broliui – Sielos šauksmas Kaip aidas, Išsisklaidęs dykroj, Nepajutęs artumo – Erdvės ar gyvybės, Atsitrenkęs į žemę, Sudužęs į buitį, Prigludęs kaip dulkė, Ant batų praeivio, Sumindžiusio šauksmą, Kurian kabinausi… 2004 Akla gatvės melodija Vingiuoja lengvutė melodija, Armonikoj verkianti skausmą, Pradingstanti amžių klajonėj Kaip virpantis sielos siausmas… Įsigėrus dienos skubėjiman, Viltį kantrybėj užtrenkus, Apmiršta, pamesta, susigėdus, Ištiesusi prašančią ranką… 2004 Skaudi tiesa Skaudi tiesa Bejausmių žodžių Rimbu iščaižo tavo sielą, Ant kūno nepalikdama Jokios žymės… Skaudi tiesa It panieka didžiūno Numetus elgetai Krislelį ateities – Vilties šviesos Švytėjimo karūnai… Skaudi tiesa – Dažnai taip būna – Pati šunim užkaukia Iš beprasmės nevilties… 2004 Šią naktį ūkia traukiniai Šią naktį ūkia traukiniai, Artėdami į paskutinę stotį. Tas ūkesys vaitoja jau seniai Giliai širdy ir nežinau, Ar verkti, ar dantis sukandus Iš skausmo liūdesiu šypsotis… Tas ūkesys šią naktį toks skaudus, Išsklaidęs miglą ir perskrodęs orą… Jutimų gelmėse sustoja traukiniai, Atverdami duris kaip išsipildę norai… Užtenka nuo laiptelio nusirist Ir atsigręžus pažiūrėt kaip virpa Nuo miegančių aitrus, iškvėptas oras, Jie tau prieš nosį užtrenkia duris Ir lieka atminty tik sapno virpesys Kaip danguje sudegęs meteoras… 2004 Patarimas Praradusioms viltį Nešok, mergaite, nuo tilto… Sužvarbus vėlė nepakils Nuo upės srauniosios srovės – Ant kranto palikus stovės… O laukiančios širdys skaudės… Mergaite, šok į gyvenimą, Pajusk jo šėlstantį srautą: Išmoksi be burių plaukti, Pajėgsi iš baimės šaukti Ir kantriai laimės sulaukti… Už nugaros Jo nestovėk… 2004 *** Žeme, ar nori matyt Mano jau blaustantį veidą? Tavo plačioj atminty Džiaugsmo tikėjimas sklaidos. Tavo žvaigždynų skliaute Gęsta pavargusios akys. Kiek dar turėsiu iškęst Žodžių, kurie nepasako Nuopuolių ir paklydimų? Kiek dar turėsiu tylėt Skaudantį tavo likimą?!. 2004 Moteris Kuo jie pavertė tave Moterie, ar suvoki? Malonumų vergai… Nieko švento tavy Tik aistrų kamuolys. Moterie, ar suvoki? Gyvybę skleidi Verdama į pasaulį Švelnumo vartus, Skreite nešiodama Nuopuolį ir atleidimą Tūkstančio saulių Šviesą uždegi – Gęsta ji blėsdama… Kuo jie pavertė tave, Bedvasiai vergai… Marija, malonės pilnoji, Ar vienintele moterimi Dar Žemei likai? Ar motina dar esi? Esi? Tik to nesakai? 2004 Poeto vilties derlius Pavasarį į dirvą beria viltį, Rugio žiedais pražystančią – Lakštingalos dalgį plaks, Griežlės giedros prašys… Mėnuliu nušienavęs pievą, Braukia rasą žvaigždynų – Lakštingalų giesmę girdys, Griežlėms eiles rašys… Rudenėjant ant pirštų Derlių skaičiuos: Viena žvaigždė, Dvi žvaigždės, O gal ir trys… Koks užderės, Toks ir bus Derlius Lietuvio – Poeto… 2004 Gerumo banga Atšniokščia iš tolumų Maži purslų karoliukai, Užlieja švelniu skaidrumu… Sudūžta vos krantą pasiekus Iš gelmių gerumo banga. Sugrįžta atgal prisigerti Skaidrumo ramybės Ir vėl atvilnyti į krantą Palaimos purslelį, Ant skausmo kaip tvarstį Gaivinantį glausti ir gėlą Apsunkusių kojų raminti… Liūliuoja švelniu gerumu Pavargusį kūną ir sielą Ir gludina glostomą krantą Jauki gerumo banga… 2004 *** Manęs čionai nėra. Žodžius užslėpus Minčių šalnoj, Braidau jaunystės pievoj Tarp dilgėlių ir varnalėšų, Nudilgančių jausmus, Apkimbančių jutimą… Į praeitį brendu Širdies plastėjimu, O skausmas pjausto Atšipusiu peiliu Praėjusius Pavargusius Žydėjimus… 2004 *** Kažkas vos juntama, Bet išjausta ir tikra Plevena manyje Tarsi šviesa už lango. Kažkas nepastovu Tartum rasa ant stiklo – Ranka nubrauksi Ir vaizdai atsiveria Arba į tolius smenga… Kažkas prasminga, Paprasta ir aišku, O dar dažniau kaskart Kitaip kitoniška… Jei viskas būtų matoma, Gyvenimas apkarstų Ir tartum rūdys Graužtų monotonija. 2004
ANGELŲ VASAROS GIESMĖ Salomėja Salomėja, Salomėja – Kaukė vėjas Ankstų rytą. Lūžo ledas – Diemedis žydėjo. Kol skausmingas Ilgesys viltim dejavo, Kulkos švilpė, Bet širdis Gyvenimą dainavo. Išplaukė ledai, Vyšnia sužydo… Ir ūmus pavasaris Žaliais šilkais praslydo… Salomėja, Salomėja – Ankstų rytą Verkė vėjas Širvintos pakrantėj Tarp ramunių pasiklydęs… Prakeiktasis… Užburtasis… Šventas… Šventas… Vasaros anos jaunikis… Laumių lemtas… 2004 Ugnikalnis Neužgesau dar neužgesau. Dar išmetu iš kraterio Žodžių lavos, kuri Nudegina, sukelia pyktį Ar pažeria į akis karštų pelenų… Tyliai savy gyvenu Kaip aprimęs ugnikalnis, Verdantis viduje giliai Pragarme ugnies, Išlydančios lavą. Ji Išsiveržia troškimais, Nematomais siekiais, Darbais, kurie bus surasti Ateity, kai protingų užaugs, Kurie savo genties nežemins, Nespjaudys, neniekins… Kai vergas žmogum pasijus, Gurmėsiu almėsiu lava Atgijusiam ugnikalny… Viešpatie, Duok man ištverti… 2004 Ant suolelio 1. Jūs dar sėdit tenai, kur palikom Tą vakarą, vėjo sugeltą, Ant suolelio prie vienišos gryčios: Ar neliūdna jums ten, ar nešalta? Ir abu dar į kelią vis žiūrite, Juo į žmones po vieną išėjome. Vis dar jaučiam – žodžių neturime, Kurių ranką bučiuojant reikėjo. Vis dar jaučiam, kad taip ir likote Atminties glūdumoj susiglaudę. Metai gervėmis rudenį klykauja, Skausmas verkiantį lietų išsaugojo. 2. Tik trumpam prisėdę ant suolelio Mes – keleiviai būties amžini. Tęsiam protėvių paliktą valią, Vystame ištroškę likt jauni. Ir vis skubam į tolimą kelią Greitaeigiais vilčių traukiniais, Vildamies nors po vieną žvaigždelę Su savim pasiimti mainais. 2004 Vijoklis 1. Mažos kojytės Krebždena sieną, Lipa aukštyn Ir aukštyn… Glaudžiasi Tarsi prie moters Liemens lanksčiu ūseliu. Ieško pirštukais Kibiais plyšelio Kūnui įtvirtinti. Žvalgos į saulę Viršūnė trapi, Užlips aukštai, Priglaudusi visą Savo kibumą Prie sienos: Ieško saugumo, Šilumos ir tvirtumo, Kaip laimės Raizgytis, Vyniotis… Gyvenimą išraityti – Kasmetį būties Vingrumą. 2. Nusirengia rudenį Žaliai rausvus Drabužius ir meta Po kojom kaip vaikas… Plėšo jį moterys – Aršios dvi konkurentės: Žiema ir siena. Glaudžia viena: Gina nuo pykčio Kitos ir šiurkštumo. Svaido į jį kita Sužvarbusį sniegą, Stingdo šalčiu… Prie sienos jis glaudžias, Prie sienos – Ieško švelnumo, Palaikymo ir atjautos… Išgelbės jį atida Priglaudusi prie savęs, Nuvijusi rūstį Ir šėlsmą audringą žiemos… Jis ištveria aistrą. Jos ilgisi. Ne. Mokos aistringai gyventi – Nemirti. 3. Žiema paviliojusi Neilgai prie savęs jį laikė… Rengias drabužį gležną Vijoklis į sieną Tvirtai įsikibęs, Pirštukais kibiais. Vėl glausis tvirtai Rimties apžavėtas, Žvalgysis į saulę – Moterį trečią, Švelnesnę, bet karštą. Ieškos joj Šviesos ir linksmybės… O kai vasara – Ketvirtoji viliokė Jam žiedus kvapnius Po kojom barstys, Neištvers vijoklio Vingrioji širdis… Jaunystės gaivumui Jisai pasiduos Ir lėks su naktelės vėsa Jos svajų pakerėtas Alsiu žalumu Dangstydamas Paskutinį jaunystės Švytėjimą… 2004 Pavasario žemė Paryčiais žara išsisegė Visas žvaigždes Iš dangaus ausų, Paskleidusi rūką blankų… Atodūsiais šiaušis Ir ilgesiu siausis už lango. Žemė raivysis nuoga, Rūko pūkuos užklupta Viliokė – gražiai paslėpta Po šilko šydu. Ji gražuolė – Šiurena vėjas vualiais ir kaspinais Mėlynai mėlynai Pritilusią neužmirštuolę… Pudruoja tirštai Žiedų ir žiedynų pūga Baltai baltai Tartum nuotaką, Šypsančią ir neramią… Tai glosto saulės ranka Visatoj paklydusią žemę… 2004 Visatos darna Pakilo nuo žemės dvasia, Sušvitusi auros šviesa, Prisunkusi tamsą ramios Jaukumos Girių ir vešlaus javo žalybėj … Pasklido ramybė rūkais, Kol žemė sušilus įkais, Ištirpdžius ledus pasikeis – Šešėliai nuslinks paupiais… Pajuodusią viltį išlydys Pakilus nuo žemės dvasia, Sušvitusi aura šviesia, Pasklis tylumų begalybėj… 2004 *** Sidabrinė žiedlapių pūga Įsivėlė ir į mano plaukus. Sužydėjau obelim staiga Nelauktai baltos lemties sulaukus. Sidabriniai žiedlapiai spindės, Į dienas įpynę skausmo giją, Kris ir kaupsis soduos atminties, Suskaudės kaip randas neužgijęs. Nelauktai balta šalna sušvis Mėnesiena, nušarmojus plaukus. Sidabriniai žiedlapiai nukris Gaubdami šviesa vienatvės lauką. 2004 *** Giliai būties verpetan įsukti Dar virptelim kaitra dienų gelmėj… Prie laikmečio Tartum prie kryžiaus prikalti Mesijais nepavirsime… žmogaus žymė Prilipus persekios kaip nuodėmė: Ir būsim sau kaip be kaltės kalti – Aistrų ir nuopuolių ne kartą nugalėti, Ilgai būties gelmėj nesurasti, Giliai lemties verpetuos užkerėti… 2004 Laukimas prieš operaciją Geležiniai nejautros pirštai Suspaudžia virpantį laiką – Užstringa gerklėj kamuolys… Suspengia tyla ausyse – Blėsta ugninė aistrų pašvaistė Kaip laužo blyškus atspindys Ant vandens stiklinio paviršiaus… Suka Vingiuojantį siūlą Į slapčiausių baimės minčių labirintą… Laikyk, Ariadne, būk pasiryžus… Geležinės nejautros pirštais Spausk dūstantį laiką Lyg audrą su ledais, Sausrą ar marą… 2004 Akimirkos žydėjimas Supas į rūko drobulę baltas švytėjimas... Šiurena ramybę svaigumo šnabždėjimas – Palaimintas saulės svajingas lytėjimas… Erdvės gaivumu atsidūsta virpėjimas – Naktinių žiedų trumpalaikis kerėjimas… Gležnučiai lapeliai, suvirpinti vėjo, Kaip rūko drugeliai po žemę pasklis… 2004 Neregiui Įsitvėręs į šviesą eini, Įsitvėręs į juntamą šviesą, Gerdamas gatvės vėsą Ir audros kliuksėjimą Po lietaus į kloakas… Akyse tik naktis Ar amžinas vakaro Saulės pavėsis Kaip nutolstantis takas… Įsitvėręs eini, įsitvėręs Į save ir savo mintis… Akyse – nusileidusios Vakaro saulės mirtis… Prie šaligatvio krašto Kiek pastovėsi: sukibęs Lazdelės jungtim su žeme… Atsisuksi į juntamą šviesą... Ir žengsi tolyn ir tolyn Į nušvitusias savo mintis… 2004 Buvo… Ne man spindėjo bokštų bonios, Ne man tie rūmai, auksu apvilkti. Nepajutau karališkos malonės Aš – kelio dulkė miesto pakrašty, Prilipusi prie paiko princo kojų… Mačiau minias, sutrypusias laikus, Kai liejos kraujas beprasmybės mūšy… Buvau lemtingos poilsio minutės Priklydęs sapnas nelauktai taikus… Buvau baugus mažos princesės žvilgsnis Pro tramdančius nuožmios lemties šarvus… Ir netikėtas vergo baimės lūžis… Tartum gyvenimas žiūrėtų iš šalies, Nemirksinčiom akim žavios lėlės, Kai viltys krenta į šukes sudužę… Buvo… 2004 Negailestingas laikas Už kiek tu mane parduosi, Žemę apraudantis laike? Gegutės dalią kukuosiu, Ašarą slėpsiu sulaikius Kvapą, nakties užgniaužtą: Verkia nekaltas vaikas, Draugė padėjo šaukštą… Už kiek tu mane įkeisi, Kaip smakas tiesą prarijęs. Kybo mirtinas tvaikas – Žemės lemties kalavijas. Už kiek tu mane įduosi? Už žvilgantį gabalą aukso? Tartum vilkutis sukuosi – Gal tu manęs nepagausi… Gal tu manęs nesuvokęs, Mirtiną šokį sušoksi… 2004 Amžinybė Amžinybe, Esi kaip bekraštė didžiulė upė, Į kurią suplaukia maži upeliai, Nešdami į tave savo vandenis. Esu mažas neramus upeliukas, Skubantis šviesiu ilgesingu srautu – Mažomis arterijomis plukdantis Gyvybės syvus – nerimstantį kraują, Įliejantį gyvasties į nuolatinį ratą – Nepaliaujamą gyvybės plūsmą, Nesustojantį ir nelaukiantį – skubantį Nenutrūkstamai į Tave, tik į Tave Amžinoji skaidri šviesuma, Traukianti tik baltą dvasią, Į kurią upeliukai plaukia ir plaukia Nuolatiniu srautu virsdami – Amžinybe… 2004 Angelų vasaros giesmė Atvilnija aukštyn kildama Giesmė iš daugybės lūpų: Džiugesys virpant žodžiams erdvėj Virsta medžių tyliu šnarėjimu, Šiurpesiu lapų, šnabždančių paslaptis, Vasarą per šienapjūtę patirtas… Nusileidžia giesmė ir pasklinda Žemės rūkais lyg laumės sijonais, Lyg varpo gausmu, aidinčiu per lauką Iki sodybos tylios vienatvės Į užgultą vienišos senutės ausį… Atvilnija giesmė angelų iš vaikystės Sapnų ir tylios maldos palaimos, Apgaubusios mėnesiena sodo medžius, Kai šešėliai, šakomis susikibę, Vaikšto jutimų gelmėj ar minčių labirintuose, Nugrimzdę į gelmę didžios paslapties… Skaidrus pirmutinis saulės akordas, Paukščių sparnų atsargus šnaresys, Diriguojantis vėjo staigus judesys – Ir vilnija atgal į nežinomą aukštį giesmė, Lydima ilgesingai tylios gamtos dermės, Angelų lūpomis aidėdama erdvėmis… 2004
ŠIRDIES VIETOVĖ Išbandymas Pasislepiam už vardų, Kaukėm būtį užsklendžiam. Žengia laikas skaudus: Plėšia kaukę, į veidą trenkia. Su nekaltais kaltus Kartu nubloškęs prie sienos, Sukdamas saulės ratus, Apšvitina mėnesiena… Amžiaus sekliam tarpdury Žvalgos tolstantis veidas: Gal atvėręs lemties duris, Sprogs nuo laiko skeveldrų? Gal be žodžių migloj išnyks, Šviesmečiuos išsilydęs, Tikėdamas kaip neregys, Kad paparčiai vidurnaktį žydi? 2004 Širdies vietovė: vakaras prieš audrą Vakaro tylą iščirškia svirplys: Tėvo šešėlis padangėje stovi, Žvengia papievyje rūko arklys Iš gimtosios mano vietovės. Šnabždina meldus ančių būrys, Už piliakalnio vėjas gula, Rausvina dangų pavakarys Saulei nuleidus lino gobtuvą. Širdis šokinėja kaip vyturys: Motina debesį balint padžiovė, Kilsteli dulkių kibus sūkurys Mano širdies vietovėj. Tiesiu rankas užverti duris: Skelia žaibas dangaus šventovę. Auksu nušvinta pats vidurys Būties neramioj tvirtovėj. 2004 Prisiminimų vakaras Vakarais tėvo rožinis Šiugždina tylą tarp pirštų. Saulėlydis apsibrozdinęs Dievo paveiksle numiršta. Sode sudejuoja apuokas, Šikšnosparnis sklando angelu, Vaiduokliai patamsy juokias, Paleisdami smagų gandą. Eiklus baltakartis iš pasakos Pro langą į šviesą sužiūra: Jaukiai spragsi ugniakuras, Jaunystės ugnį atkūręs. Vėjas stogu lekiodamas, Duris lyg vagis paklebena, Vėle kamine suvaitojęs, Nykstančią praeitį mena: Sutrūko seniai tėvo rožinis, Netyčia užkliuvęs už pirštų… Akimirka skausmą užgožusi, Prisiminimais atvirsta. 2004 Menkniekių dėžutė Išklibęs dangtelis – Stalčiukai į praeitį… Medžiagų skiautės, Gintaro gabaliukai, Mažas megztas batelis, Saldainių popierėliai, Pašto ženklas su vyčiu… Sagos nustebusios žiūri: Ko čia tau, ką pametei? Sutrikdžiau ramybę?.. Mamos suknelės skiautė Pravirkusi gilyn įsirausia… Dvi sagos iš senelės Sijono, plataus ir ilgo… Dar trys didelės iš palto, Kabančio kraitinėj spintoj… Tėvo diržo sagtis suklūsta: Ko čia tau, ko nerandi? Praeities pasiilgai? Jau apsiramino, nutilo, Kuždas dėžutės dugne… Užveriu praeitį dabartim… 2004 Ieškau tylos Ieškau tylos: Iš trapios ramybės Mintis išsiskleis, Sužydės žodžiu, Sunoks eilėraščiu. Vaisius nuskintas Pavirs duona ir vynu – Kūnu ir krauju Ant būties altoriaus. Išdalysiu visiems Trupinėlį ambrozijos, Nušvitusį saulės šviesa Dangaus žvaigždėtoj karūnoj Čiurlionio pasakos miesto Virš erdvios platumos per amžius… 2004 Septyni šienpjoviai šią vasarą Iš septynių pabudo trys – Jiems žemės pievos neberūpi. Į dangų dairos šienpjovys, Nakties tyloj išbraidęs upę: Prabustų broliai septyni – Šilta liūtim patvintų lankos, Sušvistų dalgiai žvaigždėmis Į žemę ašmenis įlenkę. Erdvė neskendėtų rūkuos, Jei žvaigždžiaakiai sau miegotų… Iš septynių prabudo trys Šienauti dangų ūkanotą. 2004 Rugpjūčio žvaigždžių šviesa Milijardai žvaigždžių, Visatą nusagstę, Svaigsta nakties alsa. Pasiklydusios mintys Gelmėje Paukščių Tako Atbanguoja ūkų vėsa. Ir klaidu, ir baugu Lyg iš skausmo apakus Sumirgėti laiko tąsa. Milijardai žvaigždžių Tartum šypsančios akys Spinduliuoja rugpjūčio šviesas. 2004 Vasaros atodūsis Rugpjūčio pradalgėm Nusirita atokvėpis Atvėstančios kaitros – Šešėliuos slepias vasara. Skalsus lietus už lango šnara, Atole pievų pakraščiuos Nuslysdamas rūku Šviesėjant paryčiams, Nuvarstęs smilgų liemenis Skaidriais ir tviskančiais Kaip krištolas Šaltais rasos karoliais. Jau atsiduso vasara Rugpjūčio vėstančioj migloj Suskubusi rudens glėbin Panirti... 2004 Bobų vasara Išvyniojau ilgesį Kaip saulės rankšluostį Per styrančias rugienas Rudeniui ateiti. O jis nueina, Čežindamas tylą Nublankusių spalvų Jaukios ramybės Apdarais. Nubrenda rūkais Vorų tinklais Suvystęs saulės Paskutinį šypsnį. Penklinėje pievų Skimbčioja šaltai Gaida žiemos… Paklosiu ilgesį Nutolusiam sustoti Ant sugrįžimų liepto Bobų vasaros… Pašėlusiai trumpos… 2004 Šnarėjimas Kuždas žolės sode vidurnaktį, Mėnesienos šešėlius glausdamos… Grįžta juodos naktys rudens, Lapų čežėjimas artinas, Vėjo staigiam sūkury Sušnara smilgos prie tako… Laimės kaip nėr, taip nėr, Mes tokios vienišos styrom… Virkauja liepos lapai nukritę: Mus rytoj sugrėbs ir sudegins. Kokia liūdna beprasmybė. Kuždasi, čeža ir guodžiasi Slaptingas rudens šnarėjimas, Laukų ramumu pavirsdamas, Dangaus skliautą atverdamas, Nusilenkdamas Naujam karaliui - Baltam šalčio stinguliui, Pūga apsiklostančiam. Ateinančiam ir nueinančiam. 2004 Rudens lietus Naugarduko gatvėje Slysta stiklu lašai, Jungias į sroveles. Margina lietus Gatvės žemėlapį. Suplaukia į upelius, Kliokia žemyn Šiltas potvynis. Žvirblio plunksnas, Senos liepos garbanas Kedena lašų bučiniai. Šnara tyli monotonija. Akla teškenimo muzika Liūdi akyse katės, Gatvę kerpančios Juodu užburtu šešėliu: Nukrato kojas – Krapnoti nustoja … Saulė iš debesies Šypsnį išspaudžia. Blunka šlapias Gatvės žemėlapis, Džiūva danguj debesis – Skysta rudens pastelė: Giedra katės akyse Tuoj po vidurdienio. 2004 Takas į atmintį Kaip nuojauta, Susmilkus atminty, Giliu atodūsiu Ar skausmo aidu Buvusių jausmų Ir nuoskaudų, Slėptų giliai širdy. Kaip nuotraukoj Įrėminta būtis Ar jaudulio banga, Paglostyta baugaus Rudens šešėlio, Liūdesiu jau sklando. Ar tylumoj šviesioj Jos kuždesį girdi, Suskaudusį giliai Apmirštančioj vilty? Aš beldžiuosi Į tavo atmintį. Ir tyliai klausiu: Ar tau sunku ar lengva būti Mano praeity? 2004 Gyvybės gija Būties – nebūties Plonytė gija Trūksta slapčia Kaip voratinklis. Slenka kertėm, Stogų briaunomis, Ištrūkus iš rankų, Nyksta erdvėj, Į rūką įsiliejus Plaikstosi su vėju, Plaukia dangum Į dausų slaptingąją šalį. Plonytė gyvybės gija: Tavo ir mano – Mūsų visų lemties naktyje. 2004 Vakaras prie Didžiulio ežero Tįsta ilgyn šešėliai. Į žoles klaupias vakaras Pažiūrėti, kaip rengiasi Nakčiai kraujažolės, Galveles panarinusios. Tilindžiuoja varpelis Ant ožkelės kaklo – Ganau baltą jų pusnelę. Pakelia galvas atėjusiam Apžiūri, pauosto – svetimas – Ir nusisukusios įbeda noseles Į beveik mingančią žolę. Vyniojasi ežeras į rūką, Žiogų svirpimą užsitraukdamas Kaip antklodę nakčiai. Mekena ožkelės: namo, namo… Sliūkina vakaras Man iš paskos, Lieja šešėlius į tamsą – Maukšlina juodą kepurę… Ant akių, ant ausų, Ant namų, Ant tvartų Ir veriamų vartų… 2004 Varpo verksmas Širdy suskilo tuštuma Lyg gelmėse nutrūkęs Varpas dar vaitotų Skausmingais dūžiais Belstų į padangę Ir atgalios į bokštą Rišamas prašytųs… Renku kraujuojančias Jo varines šukes Ir aidą tolstantį Bintuoju tartum žaizdą, Rūkų balzamais Vis glaistau kas rytą. Juoda gelmė po kojom, Varpo gausmas virpantis Balton erdvėn pakyla. Dejuoja žemė, Rudenio pilna – Minčių brūzgynuos Varpo verksmas tyla… Nors ne. Jis aidi užmirštuos pasauliuos – Bet niekas jo aidėjimo negirdi, Sudūžtančio į iškankintą širdį… 2004 Nereikia alavo kareivių 1. Aikštėje kareiviai mikliai muša kairę. Niekaip nepataikau į ritmingą taktą. Slysteli mintis su gervėm gailiai, Ar lemtis pratęs gyvenimo kontraktą. Stoviu nuošaly, žvalgaus aplinkui: Plaukia ponai, ir visi jie gražūs. Atslenka rūsti dama palinkus – Kaukši lazdele būties miražas. Aikštėje kareiviai jau apsuko ratą – Stingsta generolai, linkčioja eiliniai. Sugrąžinsiu lemčiai švytintį mandatą, Kad dalios neskirtų kario alavinio. 2. Plaukia aikšte karinis paradas – Karo siausmas pasaulį užlieja. Trokštu taikos… Karo vadas Imituoja dorybių alėją. Šaukia minios: Valio! Tegyvuoja! Sproginėja aplink, šaudo, gaudo… Laikęs bombą, nusviest pavėluoja Ir išsprūsta siela – nesugaudo Jos erdvėj nė radaras eilinis… Rūsti dama supykus trepsi koja: Meskit žaisliukus! Mirtis nagus galanda… Duokit miniai duonos kasdieninės! 2004
JAUNYSTĖS ŠILKO VIRVELĖ Numirusių dienų dvasia Mirusiam broliui Numirusių dienų dvasia Sklando dangaus Šviesulių labirintais… Įžiūrėjus vaikystės Džiaugsmingą švytėjimą, Sugrįžta į atmintį Mažo baltapūkio Liūdnom akim, Išklypusiais bateliais, Nubrozdintais keliais, Margais marškinėliais…. Numirusių dienų dvasia Plevena blankioj atminty Laikino žemės praeivio, Liūdesio piligrimo Pasaulio rudens akyse… Baimė apsigyveno Šaltose akiduobėse Su viltimi nenumirti: Pasklisti erdvės skaidulų Begaliniuos keliuos – Paukščių Tako šviesybėj… Numirusių dienų dvasia Gyvena sustingus Mano akių atminty… 2004 Rudens karalaitei Vilijai Stančiauskaitei Pripūtė į plaukus ruduo Lapų švelniai pageltusių – Vaivorykštės spalvų vainikas Aplink tavo galvą banguoja… Prašau jaukios rimties Klastūno šiaurės vėjo – Palauk rausvų klevų alėjoj Rudens dievaitės Iš sodo vystančio pavakary, Kurį apdengs puria skara Žiema pabalusi, žydrai skaisti… Bet lapai gelstantys išsilaikys – Tu būsi karalaitė amžinai švelni, Plačiai šypsosies lango žibury, Svaja slaptinga vėjyje nutilsi, Nors kauks ir plėšysis žiema žiauri, Tu lengvo laužo šilumos lapus Man amžinai priminsi Kai būsiu nusiminusi, niauri… 2004 Ugnimi plazdeni Klimpstu kaip į pelkę – Gyvenimo maurai Apsiraizgė gličiai Drumzlinam vandeny. Nustebus dairaus – Suspindusia aura Į mane iškankintą Viltimi ateini. Sustoji, lenkiesi, Lyg išganymo ieškai Akių gelmėje – Aklinam šuliny… Ir žvaigždę pakėlęs Likimo nusviestą, Dangaus platumoj Ugnimi plazdeni… Atpažįstu tave Iš dieviško gesto Ir švelnumo akių, Kai į minią žvelgi. Tau lenkias didžiūnai Ir klaupiasi miestai O, Dieve, pasaulin Šviesa ateini… 2004 Vėlinių mišios Plevena žvakės, Švyti altorius: Memento mori, Memento mori. Sustingęs sieloj Vilties piliorius: Memento mori, Memento mori. Kyla aukštybėn Palaimintas choras: Memento mori, Memento mori. Baigėsi mišios – Tyla šventorius: Memento mori, Memento mori. Varpas ataidi Per tolių tolius: Memento mori, Memento mori… 2004 Lyg nieko ir nebuvo… Atrodytų lyg nieko ir nebuvo – Diena nakties ilgėjos verkdama. Alpėjo tyliai, kūkčiojo ir gūžės Nusivylimo aidą versdama Į tuštumą, į visišką nykimą. Lemtis aistringą šėlsmą, Pajuodusį ir buką apakimą Grėsmingai švaistė tarsi nejučia… Naktis dienos gedėjo ir staiga, Delčia iš debesies išnirusi, visus išskyrė Ir abejingai nusiyrė keliu niūrios tamsos. O žemė lyg apsiblausė ir tyliai mirė, Nesitikėdama ryškios taikios šviesos, Palaimos lėto sugrįžimo, palikus Blankų nujautimą, kad nebesklis darna… Tiktai raudos vėlė lyg nužydėjusi gėlė, Kurią šalna pamiršo, – nenuskynė… Atrodytų lyg nieko ir nebuvo… 2004 Tarp kasdienybės ledų Tarp kasdienybės ledų, Skleidžiančių šaltį į esmę, Ieškau – nesurandu Sielai žodžio šiltesnio. Gūždamasi brendu Į tuščią tikrovės reginį, Tūkstančio pažadų Liepsna nesiliauja deginti. Žvilgsniai tamsos beribiai Staugia gandais klaikiausiais, Ir išblėsus naktelės Paskutinei žvaigždelei, Virsta griuvėsiais viltelė, Tarp kasdienybės ledų. 2004 Dangaus architektūra 1. Rytas Šviesos ruoželis Rėžiasi į debesį – Dangaus architektūrą Tvarko saulė, Taisydama netobulą Pradžių pradžios fragmentą, Nuskaidrintą palaimos Ar užsklęstą užuolaidos – Miglų apibrėžties: Ribos tarp žemės Ir dangaus platybių. 2. Diena Dangaus kūrimas tęsiasi. Didingi mūrai plaukia Kaip balti kalnai, Suvieniję miglas į dermę Begalinę, Kuri pavirs šviesa Ar pliūptelės liūtim: Išplaks nustebusį, Viltingai laukiantį Senutės Žemės veidą, Kol ši nusuks akis Į vakaro atodūsį. 3. Vakaras Kaip juodas demonas, Paskleidęs tamsą, Vienuolis vakaras, Įsupęs į abitą Saulės šviesą, Keliaus paslapčiomis kalnais, Tartum pagrobęs auksą. Mėnulio pjautuvas Išpjaus langelį Debesų drobulėj. Iš palapinės tos Pažvelgs naktis, Įkalinta tamsos lig ryto, Ilgėdamos aušros – Lemtingos pranašystės. 4. Naktis Tylės didingi debesų kalnai – Niūri architektūra gotų: Bažnyčių bokštai įsmeigti Į dangaus platybių gylį, Matuojantys kantrybę Gedinčios nakties. Pasaulio rimtį geria Tamsos grėsminga apgavystė. Praskleis užuolaidas naktis, Pradžių pradžios šviesybe Atsklis iš pat gelmių Didingo statinio Dermės mozaikų muzika, Dangaus kolonų spindinti galerija. 2004 Paskalos Plakas pikti liežuviai Ant priekalo šokinėja: Apie pašvinkusią žuvį, Apie išdžiūvusį vėją. Plaka suplyšusią skrandą, Siūlais baltais susiūtą, Plaka sugedusį gandą, Būtą kadais ar nebūtą. Plaka, gelme šmirinėja, Tuštybės burtuose sklando. Paskalą atsiūlėja – Lopo suplyšusią skrandą. Plakas paiki liežuviai, Suka pašėlusią gūžtą. Į klampią balą įkliuvę, Savam žliugesy pražūsta. Nebeišgirsi juose Tikro įvykių skambesio – Tik nakties surakinto paukščio Klaikų grandinių žvangesį… 2005 Motinos žvilgsnis Niekas taip nesaugos, Tik motinos švelni ranka. Niekas labiau nelauks, Kaip meilės sklidina širdis Ir miglose sustingęs žvilgsnis. Niekas o niekas taip negedės Numirusio mažo ar jauno, Tik kraujuojanti jos siela. Paukščio giesmė skaidrės Liūdnų akių švytesy Ir murmėjimas tariant maldą Ar pirštu vedžiojant knygą Dūzgiant amžių rateliui, Atminty įsirėš į kaulų smegenis. Laimins kryžiumi Skirtus likimo kelius Ir stumtels gyveniman… Eikit. Išeikit. Pasikliauk jos globa Ir jos žvilgsnyje jauskis saugus Kaip amžinas mylimas Vaikas… 2005 Dabartis Išgręžk akis auksiniais skurdo grąžtais, Pily užmūryk nykstančias viltis, Ir liks tavy jaunystės džiaugsmo raštai. Jie plėnim skausmą apdangstys. Norėsi dingti iš akių, kur akys mato, Ieškoti tolių ir plačių erdvių. Dar neviltis tvirtovės nepastatė, Iš tuščio pažado nenutiesė kelių. Ant melo pamatų statytos griūva pilys, Smiltin susigeria ir pažadų vanduo. Išgręžtos auksu skausmo akys tyli, Apmirusiuos sukaustytuos veiduos. 2005 Liūdesys Didingai rūstus tavo žvilgsnis Tyli vienatvėj iš kambario sienų. Bet apkabina ir glosto ramybė Pavargusią mažą sielą. Drungnu palangės kraštu Saulės verpetas atsėlina, Skleisdamas atspindžių šilumą Šaltam kambario veidrody, Paslėpusiam sielos akis Iš visatos plačios gilumos… Nuolankiai kaltas žvilgsnis Skverbias į raumenis ir sausgysles, Šildosi saulės atokaitoj, Mano liūdesys Atkartodamas vasaros kaitrą Ir aitriai slogų laukimą – Vilionę nuolat liūdėti… Mintis nuslinko į nežinią Nebūtin gramzdindama liūdesį. Mintis moka eiti, praeiti palikti. Ji moka pamesti, užmiršti. Ji moka atstumti Liūdesį. 2005 Giria ties Eičiais Pušų įsitempusios stygos Virpteli – skamba lyg arfa. Vėjas, erdvės pristigęs, Lekia durpynus ardamas. Laisva ir ramiai didinga Giria į padanges žvelgia. Suskambusį amžių ritmą Sakais ir gailiais atritina. Erdvės, Eičiai ir erčios, Glaudžia rimstančią girią. Supas didingos ir lėtos Pušys į arfą surizgę. 2005
NEIŠGERSIU LIG DUGNO Pro tėviškės langą *** zvimbčioja musė į murziną stiklą prasiveria laikas *** puošiasi obelis miglota suknia žydės pavasaris *** nerimauja varnėnas už inkilo lango katės akys *** klegena gandras ant lizdo krašto nusileido vakaras *** gurkšteliu iš gilybės dangaus šulinio apsvaigo oras *** kliunkteli varlė kūdros vandenin neria mėnulio delčia *** aikčioja žvaigždelė padangės skreite sūpuojasi naktis 2005 Kaip laikrodis Tiksiu ir tiksiu Kaip laikrodis, Prisuktas iš vakaro Šeštai valandai ryto. Dar nesikelsiu, nenoriu, Dar penkias minutes… Oi, pavėluosiu, greičiau! Dušas karštas ir šaltas, Kelnės ar sijonas, palaidinė, Batai kur – ak, nevalyti. Laikas išeiti, jau žinios! Raginuosi ritmingai: Plaukai, akys ir lūpos – Brūkšteliu skubomis… Nutiksiu laiptais žemyn: Liftas juda lėtai. Taip kasmet, kas rytą Tiksiu ir tiksiu į tarnybą, Kaip iš vakaro prisukta Šeštai valandai ryto. Ginkdie pavėluočiau: Ieškotų, nubaustų, pasmerktų Ar apskųstų aukštom instancijom: Terorizuotų, tironizuotų prisuktą Prie laikrodžio rodyklės Šventai ir skrupulingai tiksliai… Kokia įkyri nuobodybė! Nekenčiu savęs ir tiksėjimo. 2005 Skrydis Užaugau, Subrendau, Jau dylu Trokšdama Nerti Į tolimą Erdvę. Numesk, gulbele, plunksną… Plunksnos Nesikala Sielos Ikarui, Amžinam Labirinte Be sparnų Uždarytam. Numesk, gulbele, plunksną… Kaip erdvu Virš miškų, Virš pievų Ir migloto Vandens Erdvėje Gulbės Plunksnom Baltom Kaip sparnais Plasnoti Svajonėj. 2005 Būties apmąstymas Gimiau ne Maskvoj, Ne Londone – Ne germanų, Ne slavų veidas. Žodžių kekės Supasi ūkanoj – Į žmogišką sąžinę Braižosi. Reklama nelietuviškai Žudosi – Mįslingai sąmonę Bukina. Žlega prietemiuos Girtas už vairo, Slaviškai keikias Vaikiukai. Gyvenu nei Maskvoj, Nei Londone, Bet kantrybė apšiurus Giriasi, Įkyriai galanda Siužetą Ir lietuvišką Odą diria. Miglomis kalba Apmūsoja – Į pasaulį Šalelė suka: Nuogos bambos Aplink stulpą Trinasi, Angliškai Gieda vaikiukai. Kuo norėsiu būti – Nebūsiu, Nors gedėsiu Tikrumo ilgesio, Kai akim Tarsi Vėjo gūsį Atmušiu šaltą Aukso žvilgesį. Gal numirsiu Reklamos griuvėsiuos, Keiksmų krušoj Nelietuviškoj… Tuoj patars, Kaip godoti būvį: Patylėk, pakentėk Su pelėsiais Arba prisikąsk Liežuvį. 2005 Vėdrynai balti kupolai linguoja po lauką pradalgius draiko baltos skarelės sustoję šnabždasi šieno kvapo įtraukia gilyn į pievos darną kaip į plaučius jau įšilusios žemės balti kupolai dangaus parašiutai leidžias pakalnėn švelniai sukibę už nematomų gijų pievos svajonės vėdrynai vėdrynai švilpteli šiltas vėjas vėdrynai pievas vėdina kaip purius patalus drėgmės prisigėrusius po žiemos ir baltom kaklaskarėm moja palaukėj džiūstančiom lietaus išlytom vėdrynai vėdrynai, išvėdinę žiemos kambarius į pradalges žvalgotės šieno kvapu prigulti. 2005 Įdrėskimai Rugienų nubraižytos kojos, Žolių įjuodintos rankos, Dagys įsmigęs į panages Diegia sielos kertelę, Atveria gyjančią žaizdą, Rakštim pataiko į širdį. Geliančio žodžio akmenys Mėlynę ar randą palieka – Ramų vandenį drumsčia, Apsitraukia maurais ir glituma, Slidus kaip išniręs žaltys, Išspjovęs rauzganą putą Pikto brolio dalgiu Braižo dilgesiu sielą. Įdrėskimai giliai įkirsti Atminties strėlėmis. Užsivožia randai Praeities užmarštim – Žaizdos tvirtai užsitraukia, Gyvenimo oda apauga Įdrėskimų žymė… Bet sielos žaizdos išlieka – Įdrėskimai į pačią širdį Amžinai gilumoj atviri… Tik paviršiuj ramybė… 2005 Radastos istorija Radau ją ant piliakalnio Nurausvintą vakaro saulės, Pasišiaušusią gintis dygliais Vilnijančiam vasaros karšty. Laukine, laukine, nebadyk mano rankų. Blizgėjo vaškiniai vaisiai Ošiančio rudens vakarą Ant šarmojančio kalno Dumblaus ežero pakrašty. Laukine, laukine, sprangios tavo uogelės. Ant retučio sniegelio numetusi Molio spalvos uogų švarką, Tirtėjai nuoga vėjo skraistėj – Sudėjau tau pirmą eilėraštį. Ak, laukine, laukine piliakalnio radasta… 2005 Mintys valgant nektariną griaužiu žiurkėno dantim gremžiu ir gremžiu minkštimą saldų rytietiško vaisiaus nektarą įtraukiu gomurin gaivinuos kol… o varge išvystu protėvių smegenis su įlinkių vingiais… kauliuku virtę nektaru varvantys mintimis jie pulsuoja vartosi teka mano gyslomis sugraužto nektarino sultys sušildytos vėstančio kraujo tėkmė susilieja su tolimų protėvių mintimis netikiu ne kad tai tie po žeme palaidoti smegenys virto vaisium gaiviu kurio minkštimą dar gremžiu ziurkėno dantim… kietas kauliukas išduoda rytietišką vaisių… atminimas skaudus po žeme… nektarino kauliukas mintyse ir ant svyrančios rankos delno iš rytų iš tenai kur tarpupis aramėjišką šneką dar mena… 2005 Slydimas Slystame gyvenimo stiklu – Ledu, kai nejučia skubėti imam. Neslystam – suklumpam Po vieną, po du… palieka ryškus Stiklo skaidraus įtrūkimas. Jei trinsi, sukruvinsi pirštą, Skaudės… be įdrėskimo žymės Likimo skaudumo nebenutrinsi. Ji – tavo gyvenimo greičio tėkmėj Staigia kliūtimi užsitvenks Ir parklupdys nuodėmė Gaisro dūmais išmes į dangų… Slystelės stiklu ištyškusi dėmė Ant skaidriai atviro lango. 2005 Rudenėjant Kai rugsėjis šarmoja pakluonėm, Liūdesiais įsismelkę į širdį Debesų rudeniniai vargonai Gervių klyksmą išderintą girgždina. Ant ažūrinio saulės žipono Tinklą austi vorai baiginėja, Kur padangių platybėj už kaimo Šoka savo pasiutpolkę vėjas. Taip skaudu ir graudu, kad už miško Saulės auksas baigia sudegti. Ilgesys įsismelkęs sutiško Į baltumą užgožiančią naktį. Gedulingai šarmoja pakluonės, Liūdesys gailiai nusmelkė širdį. Sielos rudeniu gaudžia vargonai, Viltimi laiko netektį girdo. 2005 Neišgersiu lig dugno… Neišgersiu lig dugno taurės, Kol giliai užsilikus viltis. Trokštu mažą lašelį nuliet Ant žarijų, kad kiltų ugnis. Dieviška tviska liepsna Iš mažos neramios kibirkšties, Audringai žybsi aistra – Nepaliauja gaivinti širdies. Neišgersiu lig dugno… žėrės Pasilikęs šlakelis vilties. Neišgersiu… težvilga taurėj Skausmo lašas iš praeities... 2005 Artimiesiems Mielieji, man vis dar atrodo, Kad sėdite visi ramiai už stalo. Dar sėdite prieš naktį, tylite, Kaip paskutinėj vakarienėj liūdite. Mama ir tėvas vėl ramiai nekalbūs. Nebuvo ne tarp mūs dviveidžio Judo, Jo pabučiavimo nė vienas nesulaukėm… Tylu prie stalo, tuščia ir nyku taip, Tik lanksto vėjas vyšnią geltonplaukę. Mielieji mano, jūs čionai dar sėdite, Dar atminty matau šiltus žvilgsnius Ir žodį tariamą girdžiu tarsi palaiminimą jaukų Prie vakarienės stalo prieš nakties duris. Artėjate iš praeities, mintis sujaukę, Vėl grįžtate į paslaptingai tolimą nežinomybę… Sėdėjote prie stalo šitaip, rodos, kaip sapne: Iš ryto ir per pietus, vakare, pakol lemtis Mįslingai pabučiavo. Ne Judo bučiniu, oi, ne. Į kaktą. Kaip angis. Tyli mirtis. Nebuvo šitie bučiniai kaip išdavystė, Padėję slėpiniams staiga many sušvisti. 2005 Rudenio debesys Ak tie debesys, rudenio debesys Rūkais nusileidžia, iš rūko pakyla. Saulė bobų vasarą lepinus, Lietaus kardu persmeigia tylą. Tylą tą, kuri vėsa mane paglostė, Kuri nujautė kylantį vėją. Ko sužibo ašara skruoste? Gal ruduo paširdžiuos suskaudėjo? Ak tie debesys, rudenio debesys – Plaukia miglos į patį dangų Vėl ruduo mano skausmą nudegino, Jis angim širdyje susirango. 2005 Žiemai numirti būtų gera žiemai numirti iki kito pavasario apsiklostyti lapais po galva pasidėjus akmenį po kojom pasiklojus samanų galėčiau minkščiau prisikelti būtų gera šitaip gulėti per visą sužvarbusią žiemą būtų gera šitaip nejausti nieko nei speigo nei darganos būtų gera miegoti sau apsiklosčius lapais po akmeniu akmenėti iki pavasario tik nelabai apsamanoti norėtųs viliuosi kad žiemą niekas neauga samanos širdies nepasieks per žiemą jos nesužels prisikelsiu kitą pavasarį be didelio vargo ledams atitirpus nuo galvos ir nuo kojų anei kailinių anei kryžiaus anei vinių neprireiktų permiegoti per žiemą taip lengvai taip lengvai kaip dulkelei ir vėl prisikelt vieną rytą. 2005 Žiemos diena Tamsos slaptingame rojuje Tūno žvaigždynų ūkas. Diena Sušlamėjo, sparnais suplasnojo Lyg nušvitimo stebuklas. Ilsis rankas susidėjusi Į dangaus išvargintą skreitą Sėjėja, pjovėja, audėja Lyg būtų iš darbo parėjus Po vasaros prakaito žlugto. Į miglas įsisiautusi laikosi Blankumos ir kantrios ramybės, Lesa šermukšnio uogas Baugščios dangaus dievybės. Atsargiai snapu kapoja Kartoką šermukšnio skonį, Stingstančios rankos vynioja Į rūką uogų raudonį. Žiema nei sėja, nei pjauna, Tik nykiai šalčiu užsimoja: Dieną į tamsumą traukia – Rimtin gramzdina geruoju. Lenkiuos prie minčių Surizgusių gijų, Kai sninga kartu ir lyja. 2005 Švytėjimas Šviesmečiai dyla virš mūsų – Išsilydome amžių švytėjime: Nežinom kas esam, kur būsime, Ko žemėn skausmingai ėjome. Ko ieškome viltį praradę, Ko tylai suspengus nutylame. Ko liūdim lyg žemę praradę, Ko tarsi obelys žylame. Sustingstam: žiema veja vasarą – Sėja įdukrina pjūtį. Nubraukę alkūne ašarą, Panyram į geliančią būtį, Kuri samanojančiu akmeniu Prislėgusi varganą tylumą Ir šaltį vidun įsileidusi, Gyvybės želmenį gnybia. Sušyla kuproti akmenys, Mėnuliui užslinkus ant veido. Kutena slegiantį sapną Akelę merkiančios žvaigždės. Laikas tikėjimą švysteli Į nykią sulūžusią rytdieną. Vangiai atsklinda iš kryžkelių Šviesiųjų laikų pranašystė. 2005

Mari Poisson. Lietus su saule
Mari Poisson. Grįžau iš Paryžiaus
Pranciška Regina Liubertaitė. Žiežirba į žemę
Pranciška Regina Liubertaitė. 100 haiku Vilniui
A. Zalatorienė. Zodiako eilės
Aurelija Ališauskienė. Sustok, pavasari!
A. Kugevičius. Nostalgiškos rudens godos
Pranciška Regina Liubertaitė. Dūžtantys miražai
I. Gamajunovas. Nepririšta valtis
Veronika Tutenko. Neo dekvatumas
Strindbergas: Absentas ir alchemija
K.K avafis. Barbarų belaukiant
Šekspyras. Romeo ir Džuljeta
Tukaramas. Gimęs šudra
Bitė Vilimaitė. Juoda Dėmelė
V. Gėtė. Faustas
A. Rimbaud. Iš "Nušvitimų"
Sulpicia elegijos
Poezijos puslapis VIZIJOS
Literatūrinis puslapis SKAITINIAI
Fantastikos puslapis
Filosofijos puslapis