Kryžiaus simbolis lietuvių poezijoje
(sutrumpinta)

Klasikinė lietuvių poezija pažymėta dvasingumo ženklu, tebežavi humanistiniai idealai, tautiškumo apraiškos ir lyrinio mąstymo erdvės. Daug estetinių novacijų atrasta simbolizmo, neoromantizmo stilistikoje...

XX a. pradžia - nuo Jurgio Baltrušaičio iki Vytauto Mačernio... Beje, krikščioniškoje valstybėje ne itin klestėjo religinė poezija, nors būta ir šios pakraipos poetų. Galbūt tiktai vienintelis Bernardas Brazdžionis gebėjo peržengti siaurą konfesinį poezijos įvaizdį ir prakalbo įtaigiau. Sovietmečiu Jonas Juškaitis ir Lacrima (Marija Katiliūtė) turtino šį žanrą savisklaidos būdais. Ar tik ne Ričardas Pakalniškis (1935-1994), žavėdamasis J.Juškaičio knyga "Pučia vėjas į širdį", prakalbo apie kryžiaus įvaizdį Kazio Bradūno poezijoje.

Suradau 121 eilėraštį, kuriame kalbama apie kryžių, vilties, tikėjimo ir atgailos simbolį. Kryžius (arba jo atmainos koplytėlėse, koplytstulpiuose, stogastulpiuose) buvo gerbiamas, juo didžiuojamasi. Kiek apeigų, švenčių susieta su šiuo kultiniu objektu.

Didžioji eilėraščių dalis yra pasaulietinio pobūdžio. Ir prof. Ignas Končius yra pabrėžęs, kad kryžius senaii tapo neatskiriama gamtovaizdžio detale, ryškiu meniniu akcentu, pagarbos ženklu. J.Baltrušaitis kryžių tapatina su žmogaus lemtimi, mėnesienoje jis regi lango grotų šešėlį, gulantį ant grindų, bitės likime įžvelgia kalinio kančią:

      Pradėki naują korį, bite,
      Imk naują kryžių, kaliny.

Poetui lyriniai vaizdiniai kyla iš vaikystės dienų, iš gimtojo kaimo atsiminimų - jis iš tolo mato svirtį ir kryžių:

      Kryžiai, gluosniai, kryžiai
                      vėl ir vėl.
      Kas jų tiek pristatė ir kodėl?

Keliamos skaitytojo emocijos ir vilčių ilgesys; kryžius - tai lyg lietuvių tvermės vaizdinys, amžinumo poetizavimo, žmogaus ir gamtos darna.

Oskaras Milašius visą gyvenimą svajojo apie Lietuvą, kūrė jos ateities viziją - sudėtingos metaforos, pasąmonės labirintai, tiršta stilistinė faktūra - tai elitinio skaitytojo savastis. Iš vaikystės jis mena "apleistą kelią, kur tik kryžius sustojęs", kur "užmirštas miestas, kapinės be kryžių". Meditacijose kryžius nebetenka tojo sakralinio lygmens ir autentiškumo, nes gimė ir augo suslavintoje aplinkoje:

      Prikaliau jūsų atvaizdą
                prie meilės kryžiaus.
      Ar norite prisikelti skausme?

Adomo Lasto gamtoje daug alegorinių laisvės vaizdų, žiaurios tikrovės priešstatų. Ir nerealios svajonės, ir impresionistinės nuotaikos sukurią šviesią poetinę dermę:

      Gilių žaizdų, sunkių žaisdų
      Mrs nešame kryželį.

Nekomentuojama kasdiena, pasikliaujama intuicija, skaitytoju, kuriam karo metų primintys sugrįžta skausmingomis valandomis ir baisumais:

       Tada neapykantos kryžių aukščiausį
       lyg paniekos ženklą iš mūsų tu gausi.

Petras Vaičiūnas gimtąjį kraštą piešia su graudžiu, švelniu lyrizmu - daug tautosakos intonacijų, muzikalių posmų, gyvi dabarties ir kaimo vaizdai:

       Ir vėl rugiai, ir stovi kryžius,
       Širdie, vai ko gi tu gaili?..

Lyriškumas siejamas su giliais žmogiškais išgyvenimais:

       Žali rugiai. Prie kelio kryžius.
       Ir ji, ir saulė prieš akis.

Faustas Kirša^*) atskleidė visuomeninę pervartą - minties gyvybingumas, neapibrėžtumas, daugiakalbiškumas. Kryžius simbolizuoja ilgesį ir skausmą: "švietė kryžius iš dausų", "laimės kryžiais puošias toluma". Gilūs peizažo atodūsiai:

        Kur tėvų statytas kryžius
        apdulkėjo palei kelią.

Lyrikos audinyje persipina pasakų, legendų ir tikrovės blyksniai:

        Tu patyręs žemės alkį,
        Plieno kryžių nusikalki
        Ir keliauki pranašauti.

Eilėraščiai skirti svarbiausioms istorijos datoms, kai negalima kalbėti ramiai:

     Bet kur padėsi tuos, kurie su kryžiumi rankose
     Pragaro ugnį buvo atėję į šį pasaulį skleisti.

Vincas Mykolaitis-Putinas lakoniškai ir apibendrintai prakalba apie gyvenimo esmę, lemtį, žmogaus būtį:

         Visos kalvos linksta, kryžiais pasipuošę,
         Amžiaus laukta atgimimo šventę ruošią.

Kryžiumi simbolizuoja likimą, gyvenimo amžinatvę, žmogaus būties trapumą ir žmogaus viltį. Putinas kalba antitezėmis, simboliais palyginimais:

        Kur puošiasi lapai gėlėm,
        Kur liūdi kryžiai pakelėm.

Baliui Sruogai kryžius - negalios, vargo įvaizdis, dvasios nerimasčio esmė; lyrinis aš kankinasi, blaškosi, nerimauja:

       Drasko varnas kryžių juodą -
       Trokšta kraujo, karšto kraujo...

Jonas Graičiūnas - jo pasaulis su vidinėmis slaptimis: lakoniškas ir aiškus, suvokiantis dievdirbio amato preasmę, jo darbų ir dvasios išliekamumą:

        Pabalo ir mama po kryžium,
        O jis - sunkesnis nei bet kam.

Jonas Aistis kryžiaus įvaizdžiu neria į dvasios gelmes, atskleidžia graudulingą nuotaiką, poetizuoja žmogų kūrėją, intymiai bendrauja su pasauliu:

       Tie kryžiai be aistros ir ramūs -
       Jų glėbis toks platus.

Antanas Miškinis tylios rezignacijos dainius, kurio dainingumas neužgožia minties įtampos, mąstymo darnos:

       Tau, regis, kryžiai virsta, virsta,
       Ir nėr įsitvert į ką.

Bernardo Brazdžionio moto galėtų būti eilutė iš skausmingosios "Akmens raudos":

       Akmuo prie tėviškės takelio,
       Akmuo krūtinėj gyvoj...
       Ir akmeniui net širdį gelia -
       Tiek skausmo kryžių Lietuvoj.

Kazys Bradūnas poetizuoja gimtąją suvalkiją su vaikystės trapiais paveikslais:

       Mes gulim po stuobriniais kryžiais,
       Įkaltais į ledinę žemę.

Vytautas Mačernis tarytum užbaigia klasikinės poezijos epochą, filosofiškai įprasmindamas kasdienos vaizdinius, nutiesdamas lieptus į ateitį:

       Todėl ir skubinu, kad žody praeitis
       Surastų rimų kryžiais ženklintus kapus.

Pagal Aleksandrą Šidlauską, Vilnius  

---

^*) Faustas Kirša (1891-1964) - poetas, publicistas. Iki Antrojo pasaulinio karo dirbo įvairiose redakcijose. 1944 m. emigravo į Vokietiją, o 1949 m. išvyko į JAV, kur dirbo fabrike. Su kitais plėtojo lietuvišką veiklą, aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Pirmąsias savo eiles paskelbė 1912 m. Išleido eilėraščių rinkinių, parašė dviejų dalių satyrinę poemą „Pelenai“, labiau realistinę nei simbolistinę. Jis pradėjo eilėraštyje kontempliuoti, ne ką nors teigti ar neigti, o tiesiog mąstyti, atsitraukęs nuo vaizduojamosios padėties ir tarsi visiškai nesidomįs jos baigtimi.

Galite užsukti į kryžiaus simbolikos puslapį

Voruta, Lietuvos istorijos laikraštis, 1997, Nr.16
Kai Thomas Mannas prisiminė Nidą
Kuria tarme parašyta pirmoji lietuviška knyga?
Nuo kada Lietuvoje geriama arbata ir kava?
Lietuvos protestantai: evangelikai liuteronai
Papročių paskirtis
Vartiklis