Kalėdų giesmių istorija

Jau prabilo varpai,
ir skamba padangėj linksmi jų aidai. 
Žemė, džiaugsmo kupina, sveikina rytą, 
kuriame žvaigždė nauja šiandien nušvito.  
Kalėdos, Kalėdos!  Štai Betliejų matai; 
Kalėdos, Kalėdos,  gimė lauktas seniai.  
Kalėdos, Kalėdos! Girdime mes žodžius:
"Į žemę atėjo štai Dievo Sūnus!" 
Prakartėlyje skurdžiam prieglobstį rado, 
taip sutiko žmonija Viešpatį savo.  
Kalėdos, Kalėdos!  Tai džiaugsminga diena; 
Kalėdos, Kalėdos,  guodžia širdį tiesa.

Kalėdų giesmių istorija pilna siurprizų. Jos kito amžiams bėgant ir dabartinių istorija siekia nelabai toli į praeitį. Jos apdainuoja Kalėdų meto grožį ir magiją. Tačiau praeityje jos nebuvo tokios nekaltos. Su jomis Bažnyčia kovojo šimtus metų.

Šaltiniuose Kalėdų giesmės atsekamos iki 14-15 a. Matyt, tuo metu giesmes ėmė adaptuoti Bažnyčia ir buvo imtos užrašinėti. Ir nors neturime anksčiau gyvavusių giesmių, galime kažkiek apie jas spręsti iš Bažnyčios nutarimų ir pamokslų. Bažnyčia ragino „vengti nedorų ir tvirkinančių dainų, šokių ir šokinėjimų“. Matyt Kalėdų giesmės buvo gana gašlios. Šokėjai, apsirengę kostiumais, vaikščiojo po miestą ir susijęs su pantomima (labiausiai paplitusia Anglijoje). Tai atrodė netinkama Bažnyčiai, kuri 1209 m. ir 1435 m. išleido tai draudžiančius įsakus, apibūdinančius tai „nuodėmingomis vaikštynėmis“.

Bažnyčia tuos papročius laikė „pagoniškų papročių liekanomis“. Tuo labiau, Kalėdų šventėse nevengta alkoholio. O kadangi girti neretai susipliekia, girtų eitynės galėdavo būti grubūs ir net smurtingos. Apie tai yra liudijimų. O paminėjimai apie tokių eitynių draudimus siekia net 6-7 a. Bet tada į krikščionybę buvo atverčiami anglosaksai. Tai, kad draudimai sutampa su krikščioninimu, rodo, kad Kalėdų papročiai buvo pagoniški.

Bet kodėl jie laikyti pagoniškais, šaltiniai nenurodo. Bažnyčia paprastai elementus, kurie atrodo seksualūs, apibūdindavo kaip „velniškus“ net jei ten jokio velnio ir nebuvo (o iki-krikščioniškoje Europoje pagonys net velnio koncepcijos neturėjo).

Viena dainų ir šokių tradicija, panašia į Kalėdų šventes, buvo romėnų Calus šokis, išlikęs iki šių dienų. Šokėjai persirengdavo kostiumais ir vaikščiojo dainuodami ir šokdami. Kadaise Calusari, šokantys vyrai, buvo slaptos draugijos, susijusios su pagonybe, nariais. Jie tai darė ne dėl linksmybių. Sakoma, kad jie turėjo slaptas gydymo galias ir baudė piktas dvasias. Calusari eidavo nuo vienų durų prie kitų per viduržemį, tikėdamiesi atpildo. Atsisakius atsilyginti, namų šeimininkas galėjo būti prakeiktas.

Tai primena Helovyną. Ir nenuostabu. Kalėdos anksčiau Anglijoje vadintos Yule bei kitais vardais skirtingose kultūrose (kaip Samhainas). Tai išliko Helovyno vakare.

Daugelyje šaltinių minima, kad dainavimas buvo būdingas ir kitoms šventėms, pvz., per Grabnyčios šventę (sukrikščionintą keltų pagonišką Imbolko šventę). Giesmininkai vaikščiodavo po miestą. Bet jie dainavo nešvankias dainas apie Nekaltą Mergelę Mariją ir įžeidinėjo namų šeimininkus. Šeimininkai irgi turėjo atsakyti įžeidinėjimu. Laimėdavo ta pusė, kuri buvo sąmoningesnė. Jei vaikščiotojai laimėdavo, jie galėjo eiti į vidų ir gauti maisto bei alaus.

Kalėdų giedojimas pasikeitė 12-13 a. bei Renesanso laikais. Bažnyčia nepriėmė tų tradicijų dėl artimo ryšio su raganavimu. Šv, Pranciškus Asyžietis buvo vienas pagrindinių senų Kalėdų giesmių pakeitimo „labiau tinkamomis“ skatintojų Italijoje, kas vėliau išplito po Europą. Didysis Kalėdų giesmių kūrimas vyko 1400-1650 m.

Tačiau tuo pat metu prieš Kalėdų giesmes aktyviai kovojo puritonai. 16 a. ir vėliau raganų teismuose raganos neretai prisipažindavo giedoję giesmes. Vėliau puritonų įtaka nuslopo ir prasidėjo Viktorijos epocha. Iš jos atėjo šiuolaikinės Kalėdų giesmės. Tuo metu buvo romantizuojami ir idealizuojami senovės papročiai. Vis tik kalėdiniai šokiai nunyko... O dabartinis žinomiausias Kalėdų paprotys yra parduotuvių siaubimas perkant dovanas.