Lesteris Samralas "Žmogus", 1 knyga, 3 dalis Skaitykite 1 knygos pradžią

ŽMOGAUS ASMENYBĖ

Kol krikščionis neišmoksta skirti, kada reiškiasi ir veikia jo siela, o kada dvasia, jis vis labiau grims į kūnišką gyvenimo būdą. Jis negalės augti dvasia, kol nežinos, ką tai reiškia. Labai svarbu žinoti, kas yra dvasia, nes kitaip neįmanoma nuolat pagal ją gyventi. Laiške galatams apaštalas Paulius rašė: "Todėl aš jums sakau, gyvenkite Dvasia ir jūs nepasiduosite kūno geismams" (Gal 5, 16). Rašydamas "gyvenkite Dvasia", apaštalas turėjo galvoje: gyvenkite Dieve, gyvenkite pilni meilės ir šventumo, negyvenkite tamsoje ir nuodėmėje, nebūkite sukilę prieš Dievą ir kitus žmones.

ŠVENTOJI DVASIA TEIKIA JĖGŲ ŽMOGAUS DVASIAI

"Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai Jis - prikėlęs iš numirusių Jėzų Kristų - atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenenčia jumyse" (Rom 8, 11). Ta pati Dvasia, kuri prikėlė Jėzų iš numirusių, apsigyvena tavyje, kad teiktų jėgų tavo dvasiai. Tu būsi gyvas ne tik amžinybėje, bet ir savo mirtingame kūne.

"Antai vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia - pažinimą" (1 Kor 12, 8). Tai yra dvi iš devynių Dvasios dovanų, pasireiškiančių per žmogaus dvasią. Per sielos dalis - protą, emocijas, valią - jos neateina niekada.

VAISIUS KALBA APIE TAVE

Laiške galatams (5, 22) Paulius aprašo dvasios vaisius. Dvasia - tai nauja prigimtis, kurią Dievas įdėjo į tavo vidų. Ši prigimtis nepriklausomai nuo sielos pagimdo tavyje dvasios vaisius. Pirmiausia Paulius pamini meilę. Todėl reikėtų savęs paklausti: "Ar aš gyvenu meilėje?" Žmogaus dvasios vaisius, plūstantis iš visos jo esybės, yra meilė. Taigi kai meilė netrykšta iš tavęs, tu gyveni sieloje. Meilė padeda pažinti Dvasios pasireiškimus. Neapykanta ir kritika kyla iš Adomo prigimties. Gyvendamas pagal Adomo prigimtį, tu mirsi dvasiškai. Tu sutraiškysi tą naujagimį, kurį Dievas įdėjo į vidų.

Kitas dvasios vaisius yra džiaugsmas, sako Dievo žodis. Labai liūdna matyti, kad daugelis krikščionių iš tiesų nėra laimingi. Jie patys tai pripažįsta. Ši problema kyla iš jų Adomo prigimties. Tačiau dvasinio gyvenimo vaisius yra džiaugsmas. Dievas nori, kad mes būtume laimingi. Jeigu gyveni savo jausmais ir kiekviena nemaloni smulkmena atima džiaugsmą, tu gyveni pagal savo seną prigimtį. Tu gyvensi pagal Kristų, kai negyvensi pagal Adomą.

Dar kitas vaisius - ramybė. Ji ateina, kai tavo nuostatos yra teigiamos, dvasinės ir tu gerbi kitus žmones. Kitaip ramybės pasiekti neįmanoma.

Laiške romiečiams (14, 17) parašyta, kad Dievo Karalystė - tai Dievo teisumas, (kuris yra Jėzaus kraujas, pralietas už mus), bei ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Kai tu Dievo Dvasios veikimu gimsti iš aukšto ir tavo dvasia atgyja - įgyji teisumą. Dievo teisumas tave apgaubia, ir tu tampi teisus prieš Dievą, žmones ir save. Kai esi teisus, esi ramus. Jeigu tu nuolat jaudiniesi, nerviniesi ir kažko bijai - gyveni pagal Adomo prigimtį, o ne pagal dvasinį žmogų.

Toliau Paulius išvardina dar keletą naujai gimusios dvasios bruožų. Tai kantrybė, romumas, gerumas ir tikėjimas.

5

VIENYBĖ IR TAPATUMAS

Pirmame Jono laiške skaitome: "Nes yra trys, kurie liudija danguje: Tėvas, Žodis ir Šventoji Dvasia ir Jie yra viena" (1 Jn 5, 7). (Ši eilutė randama kai kuriuose vėlesniuose rankraščiuose - vert. past., Red. pastaba: O gal ši citata paneigia teiginius apie Šv. Trejybės klausimą Biblijoje) Biblija moko, kad žmogus, kaip ir Dievas, susideda iš trijų unikalių dimensijų. Kiekviena jų yra savotiška ir nepanaši į kitas. Žmogaus sandara, lyginant su kitais Dievo kūriniais ir Jo pasireiškimais visoje visatoje, yra nepakartojama. Kūrinys, vadinamas žmogumi, yra Dievo kūrinijos viršūnė. Visiškai unikalu ir tai, kad žmogus neprivalo tarnauti Dievui. Gyvuliai tarnauja savo šeimininkams - jie neturi kito pasirinkimo. Jūs galite uždaryti liūtą į narvą nepriklausomai nuo jo norų. Dievas apgyvendino žmogų žemėje tam, kad šis pats spręstų ir pats kurtų savo likimą. Dievas trokšta meilės, tačiau tu negali mylėti, kol nesi laisvas. Kaliniai neturi galimybės nuspręsti, ką jiems mylėti. Tik laisvi žmonės gali pasirinkti, ką mylėti. Šiuo atžvilgiu žmogus yra unikalus Dievo kūrinys.

SUKURTAS PAGAL DIEVO ATVAIZDĄ

Žmogus turi fizinį kūną. Be to, žmogus turi savąjį "aš", kuris vadovauja jam ir yra vadinamas siela. Siela visiškai skiriasi nuo fizinio kūno. Ji yra stipri, ji veda žmogų ir vadovauja jam. Siela yra nuostabus darinys. Atgimę iš aukšto žmonės gyvena didingą gyvenimą, pilni galingos jėgos ir didžiulių sugebėjimų - tai mes vadiname dvasia. Kodėl žmogus susideda iš trijų, o ne iš keturių, šešių, aštuonių ar dviejų dalių? Žmogus sukurtas iš trijų dalių, arba trijuose lygmenyse, todėl, kad trys yra dieviško tobulumo skaičius.

Visų pirma Dievas sutvėrė žmogų kaip dvasią. Mes esame dvasios. Dievas yra dvasia, neturinti fizinio (mirtingo) kūno. Demonai taip pat yra dvasios be fizinių kūnų. Žmogus yra dvasia, turintis sielą ir kūną. Dievas sukūrė žmogaus dvasią karaliauti, o ne vergauti. Jis sukūrė žmogaus dvasią vadovauti visai trilypei asmenybei. Žmogaus dvasia privalo valdyti, nes kitaip siela ir kūnas perims valdžią ir taps karaliais savo valdose. Dėl to žmogus žlugs kaip asmenybė ir taps svetimas Dievui bei nelaimingas.

Jeigu penkerių, šešerių ar septynerių metų vaikas patirs dvasinius išgyvenimus, jis augs ir tobulės visais trimis savo asmenybės lygmenimis. Kaip skaudu, kai žmogus pragyvena penkiasdešimt metų, po to išsigelbsti ir pasako: "Juk aš iššvaisčiau penkiasdešimt savo gyvenimo metų gyvendamas dviejuose lygmenyse - sieloje ir kūne - nelaimingas bei suvargęs, o galėjau gyventi trijuose!" Todėl mes turime laimėti vaikus Jėzui Kristui. Kaip tik todėl Biblijoje parašyta: "Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti" (Pat 22, 6). Pasistenk, kad vaikas atgimtų iš aukšto. Daryk viską, kad Dievo palaiminimai jį pasiektų ir Viešpaties patepimas būtų ant jo. Tegul jis sužino, ką reiškia gyventi pilnaverčiai ir harmoningai. Tegul vaikas žino, kad jis sudarytas iš trijų dalių, o ne iš dviejų ar vienos. Tegul jis suvokia savo dvasios, sielos ir kūno vienybę. Žmogaus asmenybė ir jo gyvenimas gali skambėti kaip didinga nuostabi simfonija.

ŽMOGUS SUKURTAS GARBINTI

Kai mes garbiname, mūsų dvasia gali gėrėtis Dievu, šlovindama ir aukštindama Jį, kaip tai daro angelai prieš Dievo sostą danguje. Tuo pat metu siela, arba jūsų protas, gali mąstyti apie dangaus žavesį ir apie tuos nuostabius dalykus, kurie ateina mums per Kristų. Emocijos, kurios taip pat yra sielos dalis, gali būti ekstazės būsenoje, trykšdamos didesniu džiaugsmu negu paprastai. Valia gali visiškai paklusti Dievui, tobulai susijungti su Juo, suderinti sielą ir dvasią: "Man tai patinka. Aš noriu to. Aš dėl to ir esu". Tuo metu, kai dvasia ir siela garbina Viešpatį, kūnas taip pat išreiškia garbinimą. Galva ir rankos gali būti iškeltos rodydamos susižavėjimą ir pagarbą. Akys gali spindėti dangiška šviesa. Iš lūpų kyla gyriaus giesmė Dievui. Taip žmogus visa savo esybe garbina Dievą.

Kiek kartų šlovinimo tarnavimuose pastebėjai, kad ne visos trys tavo asmenybės dalys visiškai atsidavusios garbinimui? Protas kažkur klaidžioja mąstydamas, ką reikės padaryti kitą savaitę. Dvasia neatranda sau jokio pritarimo sieloje. Tačiau jeigu nori būti tobulu žmogumi - idealia asmenybe, tarp tavo asmens dalių turi būti vienybė ir tapatumas. Dvasia turi daryti savo darbą, siela atlikti tai, kas priklauso jai, ir kūnas daryti savo dalį. Trys yra trys, tačiau jie yra sujungti.

DIEVIŠKA TREJYBĖ VEIKIA KAIP VIENAS ASMUO

Mums reikia suprasti, kad esame lygiai tokie patys, kaip Dievas danguje. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia tardamiesi didingoje sosto menėje nusprendė sukurti žmogų pagal savo pavyzdį. Tai buvo bendras sprendimas, o ne vieno iš jų. Pradžios knygoje skaitome: "Dievas tarė: Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą" (Pr 1, 26). Matome, kad kūrime dalyvavo daugiau negu vienas.

"<...>Jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandis ir nusileidžiančią ant Jo. O balsas iš dangaus prabilo: "Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi" (Mt 3, 16- 17). Šioje vietoje mes sutinkame dieviškąją Trejybę veikiančią vienu metu. Kristus buvo krikštijamas Jordano upėje. Tėvas kalbėjo iš dangaus. Šventoji Dvasia nusileido patepti ir palaiminti Sūnų Jo gyvenimui ir misijai žemėje.

Dieviškoji Trejybė ir žmogų sukūrė trilypį. "Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko tobulą bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui" (1 Tes 5, 23). Atgimęs iš aukšto žmogus turi tokią pat asmenybės struktūrą, kaip ir Adomas Edeno sode iki savo kritimo. Mes esame atkurti.

ŽMOGUS - TRILYPĖ ASMENYBĖ

Žmogaus asmenybės dalys taip tampriai susijusios tarpusavy, jog reikalingas visagalis Dievo žodis, kad atskirtų sielą nuo dvasios. Žmogus niekada nesugebės to padaryti. Mokslas neįstengia taip pat. Filosofai niekada nesupras, kas tai yra. Jie niekada nesuras atsakymų, paaiškinančių, kaip žmogus tampa dvasia, ką daro žmogaus siela ir kaip ji funkcionuoja žmoguje.

KŪNAS

Visagalis Dievas suformavo žmogaus kūną iš žemės molio. "Ir Viešpats Dievas sutvėrė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė gyvybės kvapą į jo veidą, padarydamas žmogų gyva siela" (Pr 2, 7). Nuo pat pradžių buvo tamprus ryšys tarp žmogaus ir jo aplinkos. Tam, kad žemėje sukurtų žmogų, Dievas neėmė dulkių iš Mėnulio. Žmogaus kūnas, kaip ir žemė, yra vieta, kur jis gyvena. Kūnas labai gerai mums pažįstamas. Jo penki pojūčiai (regėjimas, jutimas, uoslė, skonis ir klausa) lydi mus visą laiką. Matome, kad ši, "žemiška" dalis, nebuvo sukurta būti Dievu, gelbėtoju, viešpačiu ar karaliumi. Ši dalis buvo sukurta, kad tarnautų mums kaip tarnas arba kaip vergas. Mirtingoji žmogaus dalis, vergas, turi paklusti dvasinei daliai. Jeigu vidinis žmogus yra piktas, fizinis žmogus demonstruos visas vidinio žmogaus piktadarybes. Jeigu savo viduje tu pilnas geidulio, jeigu tau patinka klausytis įvairių nešvankių istorijų dėl to, kad savyje turi geismo dvasią, tai ši dvasia pasireikš per tavo kūną. Jeigu vidinis žmogus yra dvasinis, per kūną reikšis dvasios vaisiai. Kūnas elgsis taip, kaip norės dvasia, nes jis tėra išorinis žmogaus kiautas.

SIELA

Savo žmogiško kiauto viduje tu turi sielinį žmogų, arba Adomo prigimtį. Jis pilnas nenusakomų paslapčių. Mokslas turbūt niekada nesupras žmogaus sielą sudarančių intelekto, emocijų ir valios sudėtingumo. Ši žmogaus dalis yra tikrasis asmeninis gyvenimas, turintis tamprų ryšį su išoriniu kūno kiautu. Tavo protas, emocijos ir valia yra labai netoli nuo kūno paviršiaus. Siela, su savo trimis sritimis, padeda kūnui suprasti ką, kada ir kaip daryti. Dievas savo kvėptelėjimu sujungė žmogaus sielą ir kūną. Jis papūtė ir atsirado protas, emocijos ir valia. Žmogus tapo gyva būtybe. Dievas kvėptelėjo į žmogų, ir dvi dalys buvo sujungtos tam, kad kartu tarnautų dar vienai daliai, esančiai giliau negu jos. Žmogaus kūnas ir siela gali palaikyti gerus arba blogus santykius su trečiąja dalimi - dvasia, arba gimusia iš naujo prigimtimi.

Molinio namo viduje yra siela, o už jos aptinkame žmogaus dvasią. Dvasia skiriasi nuo kitų dviejų dalių. Tas skirtumas yra toks pat, kaip tarp šviesos ir tamsos, nes Dievas suteikė žmogaus dvasiai sugebėjimą bendrauti ir susijungti su Juo. Tai padaryti be dvasios žmogui būtų neįmanoma. Protas negali pasiekti Dievo. Jeigu tai būtų įmanoma, su Dievu gyventų tik filosofai, o nė vienas neišsilavinęs žmogus nepažintų Dievo. Tačiau pats Dievas yra paliudijęs: "savo išmintimi žmonės nepažino Dievo" (1 Kor 1, 21).

DVASIA

Savo dvasia žmogus buvo sukurtas taip, kad galėtų bendrauti su dvasiniu pasauliu. Per savo dvasią tu bendrauji su Dievu. Nusidėjėliai prišneka apie krikščionis daugybę nesąmonių, nes gyvena kitame pasaulyje. Nusidėjėlis, žiūrintis į krikščionį, yra panašus į žmogų, žiūrintį į uždarytą indą su mažyte skylute. Jie iš išorės bando pamatyti, kas yra viduje, bet nieko nemato. Tačiau jeigu pateksi į vidų, tai žiūrėdamas į išorę galėsi matyti viską. Taip būna, kai viduje gyvena dvasia. Dievas davė žmogui šią dvasią. Jis patalpino į žmogaus vidų dvasinę struktūrą, kad žmogus galėtų pažinti Dievą, amžinybę ir patį save.

VIENYBĖS JĖGA

Kaip kūnas, tobulas žmogus vaikšto, valgo, mato, girdi ir jaučia. Jis turi penkis Dievo duotus pojūčius. Per savo sielą žmogus gali valdyti visus gyvūnus, viską kas gyva ir auga žemėje. Per sielą jis valdo aplink jį esančius daiktus. Žmogus turi emocijas ir gali gėrėtis saulėtekiu ir saulėlydžiu, ko negali daryti gyvuliai ir žvėrys, jis gali mylėti ir būti prisirišęs prie kito žmogaus. Žmogus turi valią - gali daryti sprendimus ir vaikščioti tarytum žemės karalius. Gyvendamas savo kūnu, siela ir dvasia jis pirmiausia gyvena su Dievu, o ne su gyvuliais ar kitais žmonėmis. Adomas vakarais vaikščiodavo su Aukščiausiuoju Dievu. Savo dvasia žmogus suvokia ribas ir supranta, ką jis gali daryti ir ko negali, kas yra gera ir kas bloga. Kaip trilypė asmenybė žmogus turi karalių, tarną ir vergą savo viduje. Ir visi trys yra sujungti į vieną.

Dvasia turi įtvirtinti savo karaliavimą šlovindama Dievą. Šlovinimas atveria tiesioginį ryšį su Dievu. Jeigu niekada nekeli savo balso į Dievą ir nešlovini Jo, bendravimas su Dievu neįmanomas. Bažnyčioje mes turime džiaugsmingai giedoti Dievui. Aš girdėjau pagonių giesmes daugelyje pasaulio vietų, bet jų balsuose nebūdavo džiaugsmingų gaidų. Vien gedulas ir mirtis. Man teko girdėti, kaip musulmonai pagal trimito signalą meldžiasi visame savo krašte. Koks liūdnas ir slegiantis vaizdas.

TEGUL DVASIA KARALIAUJA

Dievo žodis sako: "Tegul žmonės džiūgauja!" Užtikrintumas, kad dvasia yra viešpats, - gyvenimo su Dievu pradžia. Savo dvasia tu bendrauji su Aukščiausiuoju. Per dvasią į tavo gyvenimą ateina ramybė ir džiaugsmas. Padaryk dvasią svarbiausiu savo gyvenimo vadovu skaitydamas Žodį, melsdamasis ir garbindamas.

Dievas sukūrė žmogaus sielą tarnauti. Tegu protas būna tavo tarnas, o ne viešpats. Tegu emocijos tau tarnauja . Dievas nesukūrė emocijų tam, kad kiekvieną rytą tu klaustum: "Kaip aš jaučiuosi?" Savo dvasia turi emocijoms pasakyti kaip jaustis. Sakyk: "Emocijos, atėjo laikas džiaugtis!" Dovydas sakydavo savo sielai: "Ko nuliūdai, mano siela? Džiaukis Viešpačiu!" Vienas Dovydas kalbėjo kitam Dovydui. Dovydo dvasia sakė Dovydo sielai: "Džiaukis Viešpatyje!" Jis įsakydavo sau džiaugtis Viešpatyje. Milijonams žmonių emocijos yra viešpačiai ir jie gyvena vadovaudamiesi jomis. Dėl to vyksta skyrybos, į žmonių gyvenimus ateina sielvartas, rūpesčiai ir įvairios nelaimės. Milijonai gyvena pagal savo žemesniąją prigimtį, Adomo prigimtį, sielinę prigimtį, užuot gyvenę pagal dvasinę prigimtį - Dievo Dvasioje ir jėgoje. Dievas padeda mums gyventi turiningai, šlovingai ir nuostabiai kaip vientisam žmogui. Su karaliumi, tarnu ir vergu vienuose namuose - ir tie namai esame mes. Tu turi žinoti, kad šiuose namuose Viešpats yra Jėzaus atgaivinta tavo dvasia. Kai tu vaikštai su Juo, kalbiesi su Juo, giedi Jam, tavo siela privalo paklusti ir fizinis kūnas privalo atsakyti: "Taip, klausau".

Aš prašau, kad tu ištirtum save ir pasakytum: "Viešpatie, aš noriu, kad Jėzus būtų mano gyvenimo karalius. Tegul veda Jis mane savo Dvasia visais mano gyvenimo keliais".

PABAIGA

Amžinybėje žmogaus kūno dalys bus visiškoje harmonijoje su žmogaus siela ir dvasia. Kokia didinga Dievo Kūrėjo pergalė!

Šioje knygelėje mes pažvelgėme į trilypę žmogaus sandarą iš dieviškos pozicijos. Žmogus, atgimdamas iš aukšto per Viešpatį Jėzų Kristų, gauna gyvą ir veiklią dvasią.

"Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą" (Jn 3, 16).

"Ir jūs buvote mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote, laikydamiesi šio pasaulio įpročių, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, veikiančiai neklusnumo vaikuose" (Ef 2, 1-2).

Mes sužinojome, kad žmogus yra nemirtinga siela, kurią sudaro protas, emocijos ir valia, tobulai suderinti su dvasia.

Mes susipažinome ir su mirtingu kūnu, turinčiu penkis nuostabius pojūčius ir pavaldžiu tavo sielai, kuri savo ruožtu yra ugdoma ir kontroliuojama iš aukšto atgimusios jūsų dvasios.

Tokį dieviškai harmoningą žmogų Dievas sumanė sukurti savo Trejybės pasitarimo menėse Aukščiausiojo soste.

"Gyvenkite dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams" (Gal 5, 16).

MIELAS SKAITYTOJAU,

Jeigu Jūs nesate krikščionis, kviečiu Jus priimti į savo širdį viltį ir ramybę. Tai suteikia tik Jėzus Kristus.

Norėdamas tapti krikščionimi, tu turi kreiptis tiesiog į Jėzų. Melskis šia malda:

"Brangus Viešpatie Jėzau, aš esu nusidėjėlis. Aš tikiu, kad Tu mirei ir prisikėlei iš numirusiųjų, kad išgelbėtum mane iš mano nuodėmių. Aš noriu būti su Tavimi danguje per amžius. Dieve, atleisk man visas mano nuodėmes, kuriomis Tau nusikaltau. Aš atveriu dabar savo širdį Tau ir prašau - ateik į mano širdį ir gyvenimą. Būk mano asmeninis Gelbėtojas.
Amen".

Jeigu meldeisi nuoširdžiai, Jėzus Kristus šią pat akimirką atėjo į Tavo širdį. Pajusi, kad buvai perkeltas iš velnio valdžios į Dievo karalystę.

Perskaitykite pirmo Jono laiško pirmo skyriaus devintą eilutę ir Laiško kolosiečiams pirmo skyriaus tryliktą eilutę. Nuostabi ramybė ir džiaugsmas pripildys Tavo sielą.