Mitai apie katarus   Taip pat skaitykite Viduramžių prabudimai: Katarai (albigiečiai)

Katarus gaubia daug paslapčių – ir to pagrindinė priežastis yra užmaršties dulkės (nors gyvavo apie 400-500 m. – 10-15 a. ir buvo išplitę nuo Mažosios Azijos iki Ispanijos ir Belgijos). Katalikų teologai citavo jų teiginius pernelyg nesusimąstydami prasme. Vėliau protestantų istorikai, visų pirma Karlas Šmitas¹⁾ ir Napoleonas Peiras²⁾, pabandė parašyti katarams skirtus tyrinėjimus. Bet ir jie daugiausia rėmėsi propagandiniais poleminiais dominikonų inkvizitorių traktatais. 20 a. pradžioje jie tapo daugelio literatūrinių ir teosofinių fantazijų ir ezoterinių spekuliacijų šaltiniu. Ir staiga 20 a. paskutiniame ketvirtyje pasirodė keletas mokslinių darbų – Žano Diuvernua³⁾, Anos Brenono⁴⁾, Mišelio Rokbero⁵⁾ ir kt.

Daugybė darbų tvirtina, kad žodis „kataras“ kilo iš katharoi, reiškiančio „švarūs, nesuteršti“ – ir tai ateina iš K. Šmito „Katarų arba albigiečių sektos istorijos“ (1848). Ilgą laiką manyta, kad jie patys taip save vadino,... tačiau išaiškėjo, kad tai nerūpestinga „pravardė“, sugalvota propagandai. Jį faktiškai 1163 m. sukūrė cistercas Ekbertas iš Šenau¹⁰⁾, kanauninkas iš Reino krašto (Bon-Mainco rajono), sujungęs du žodžius: cattorum (vokiečių aplinkoje taip vadino eretikus iš prastuomenės, įtariamus garbinant Liuciferį didelio balto katino pavidalu) ir kataristų (paėmęs jį iš šv. Augustino, aprašiusio afrikietiškąją „tyrųjų“ sektą). Vokietijoje tas žodis netrukus įgavo tiesiog eretikų prasmę, o populiariausiu tapo Italijoje.

Tuo tarpu patys katarai apie save sakydavo kaip „krikščionis“, „apaštalus“ ar „gerus žmones“.

O stambiausio 19 a. veikalo apie katarus autoriaus, Nikolajaus Osokino, dėka rusiškoje aplinkoje įsitvirtino nuomonė, kad katarai yra viduramžiškas gnostikų pratęsimas. Bet gyvybinga ir kita idėja, kad jie yra manichėjų mokymo vystytojai. Tačiau gilesnis požiūris rodo, kad iš tikro jie artimesni ankstyviesiems krikščionims. Jei gnostikai labiau rėmėsi apokrifais ir turėjo sudėtingas mitines konstrukcijas, bei skelbė gelbėtojišką žinojimą išrinktiesiems (gnosį), tai katarai pripažino kanoninius Raštus. Tik skelbė, kad Senąjį testamentą (nors pripažino, kad kai kurios jo knygos ir „naudingos sielai“) reikia įveikti Naujuoju testamentu. Ir jie kiek skirtingai aiškino jo tekstus, neretai alegoriškai, o kai kuriuos laikė blogio prado liudijimais, nieko bendra neturinčiais su krikščionių Kūrėju. Manichėjai turėjo savus religinius šventuosius tekstus, savas apeigos ir savo hierarchiją.

19 a. pirmos pusės istorikai buvo įsitikinę, kad aiškus katarų dualizmo ryšis su „Rytais“, o tarpininkais buvo paulikionai (Mažojoje Azijoje), o vėliau Bizantijos ir Bulgarijos bogomilai. Tačiau bogomilai neturėjo jokio ryšio su paulikionais, ir jie pasirodė beveik vienu metu su katarais (970 m. Kozma⁶⁾ paviešino bogomilų ereziją). Bet ar buvo katarai dualistais? Be abejo! Bet jų dualizmas nebuvo fundamentalia dogma. O tebuvo refleksijų skaitant Raštus rezultatas – ir rėmėsi dualistinėmis tendencijomis krikščioniškuose tekstuose, iš Šėtono priešpastatymo Dievo Tėvui. Tai logika, kuri nuo Dievo ir pasaulio priešpastatymo artėjo prie to, kad pats šis pasaulis – ne iš Dievo. Tai juntama iš tų, kurie buvo Origeno įtakoje. Ir tai surandama Raštuose (Jon 15:18-19): „Jei pasaulis jūsų nekenčia, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau jūsų“. Ir katarų dualizmo iki pat 12 a. nepastebėjo jų priešininkai, tekaltindami nepaklusnumu Romos bažnyčiai ir jos „prietarų“ išjuokimą.

Katarų dualizmą galima suprasti kaip reakciją į natūralų klausimą – kodėl egzistuoja blogis, jei Dievas geras ir visagalis? Tai gal pasaulis turi kitą kūrėją? Akivaizdu, kad pradžioje katarai juo laikė puolusį Liuciferį, dėl savo išdidumo sukilusį prieš Dievą. Vėliau suprasta, kad tokia išvada nelabai logiška. Kai geru sukurtas Liuciferis galėjo savanoriškai pasirinkti blogį, kurio dar nebuvo? Taip kilo „absoliutus dualizmas“, galiausiai išpopuliarėjęs tarp katarų. Jis prieštaravo katalikybės tezei, kad angelai ir žmonės blogį rinkosi savo laisva valia. Juk egzistuoja tam tikras blogio pradas, ištakos, kuris savo iliuzorine apgaule melu ir prievarta pasiekė, kad Dievo tvariniai patyrė nuopuolį. Tą aiškiausiai savo „Knygoje apie du pradus“ išdėstė katarų vyskupas Džovanis de Ludžio⁸⁾.

Pietų Prancūzijos katarai taip vadinami dėl 4 a. pradžios Katerinos iš Aleksandrijos (Kotrynos), šokėjos ant degančio rato dangaus viduryje (Tuloje). Anot legendos, ji buvo faraono Koneto ir Sabinelos dukra, gyvenusi imperatoriaus Maksimino laikais. Ji buvo puikios išvaizdos, labai išsilavinusi, įsigilinusi į mediciną, gabi kalboms bei filosofijai (yra spėjimų, kad šaltiniu apie ją galėjo būti Hipatijos gyvenimas). Labai anksti priėmusi krikščionybę, likusi nekalta ir gavusi iš Kristaus mistinį sužadėtuvių žiedą. Pasibaisėjusi krikščionių persekiojimais, nuvyko pas imperatorių ir paragino atsisakyti pagoniškų papročių, tačiau tasai ją uždarė į kalėjimą ir liepė nužudyti – pagal vieną versiją spygliuotų ratų įrenginiu. Tačiau ratas, palietus Kotrynai, subyrėjo (kitur – jį sudaužė atvykę angelai). Tada imperatorius liepė ją nukirsdinti. Jos kūną angelai nunešė į Sinajaus kalną, kur jį vėliau rado vienuoliai. 6 a. čia Justinianas įsteigė šv. Kotrynos vienuolyną. Apie Kotryną uvo užmiršta, pasakojimas apie ją nebuvo užrašytas iki 9 a., Viduramžiais suklestėjo jos kultas, 14 a. pasirodė pasakojimas apie jos „vedybas“, 15 a. bandyta ją pašalinti iš šventųjų (nes ji, atseit, buvo pagonė). Pasakojama, kad karalienė Margarita šv. Katerinos kraują iš jos vienuolyno Sinajaus kalne supylė į šulinį Rosline, - ir nuo tada jo vanduo tapo gydančiuoju. Barbara G. Walker. The Woman’s Encyclopedia of Myths and Secrets, 1983 Flavia Anderson. The Ancient Secret, 1987

Katarai savo bendruomenes organizavo ankstyvųjų krikščionių pavyzdžiu. Jose buvo dvasininkai, gyvenę atskirai, tačiau neužsidarę ir galėję bet kada išeiti, ir tikintieji. Katarų vienuolių brolijos pačios apsirūpindamas pragyvenimui. Joms vadovavo vyresnieji. Regiono brolijos pakluso diakonui, o bendrame susirinkime buvo renkami vyskupai. Tuo tarpu centralizuotos valdžios nebuvo, o vyskupai susitardavo tarpusavyje. Katarai savo bažnyčią vadino „katalikiškąja“, t.y. visuotine, o savo varžovę - paprasčiausiai „Romos“.

Katarai naudojo ypatingą ankstyvųjų krikščionių paprotį – rankų uždėjimą, consolamentum (paguoda, nuraminimas)… Dvasiškio išpažintis buvo vieša, o eucharistijos nebuvo, nes jie netikėjo esmėkaita. Tačiau jie turėjo duonos palaiminimo bendrų pietų metu paprotį.
Katarų tikėjimo ypatybe buvo tai, kad kiekvienas tikintysis turėjo, kas bebūtų, duoti vienuolio įžadus ir mirti „pagarbintu“.

Katarai kaltinti, kad atmetė vedybas, tačiau iš tikro jie tik nelaikė jos slėpiniu. Jų įsitikinimu, išsilaisvinti galima tik tapus vienuoliu. Tačiau paprasti tikintieji gyveno įprastą gyvenimą.

O tai, kad katarai praktikavo savižudybę, „endura“, tėra legenda. Tas žodis oksitanų⁸⁾ kalba (Pietų Prancūzijoje) tereiškė „pasninkas“. Mat prieš consolamentum kataras turi atlikti ritualinį pasninką, kartais vien su duona ir vandeniu. Nors persekiojami jie tikrai kartais buvo linkę mirti iš bado nei būti sudeginti.

Katarai buvo nepaprastas reiškinys krikščionybėje, nes atmetė karą ir pasisakė prieš mirties bausmę, neigė pragaro amžinuosius siaubus ir laikė, kad net aršiausi priešai galiausiai bus išganyti (kad ir kitame gyvenime). Paklausykim, ką kalba 14 a. „gerasis krikščionis“ iš Pirėnų, buvęs notaras Peire Otjė⁹⁾ jaunajam piemeniui, kurį lenkia į savo tikėjimą:
„... pasakysiu priežastį, kodėl mus vadina eretikais: nes pasaulis mūsų nekenčia. Ir tai nenuostabu (1 Jon 3:13), nes taip neapkentė ir mūsų Viešpaties ir persekiojo Jo apaštalus. Ir mus pačius taip pat neapkenčia ir persekioja dėl Jo žodžio, kurio tvirtai laikomės. ... Nes yra dvi Bažnyčios: viena persekiojama, bet atleidžianti (Mt 10:23), o kita siekia viską užvaldyti ir lupa odą; ir tik persekiojama, bet atleidžianti Bažnyčia turi teisę vadintis apaštališkąja, nes kaip ji sako, taip ir daro. O toji Bažnyčia, kuri siekia visus užvaldyti ir diria odą, - tai Romos bažnyčia“.

---

Trumpos biografijos ir paaiškinimai

¹⁾ Karlas Šmitas (Charles Guillaume Adolphe Schmidt, 1812-1895) – vokiečių protestantų teologas, religijotyrininkas, dėstytojas ir rašytojas. Tyrinėtojų katarų istoriją (Histoire et doctrine de la secte des Cathares ou Albigeois, 1849)

²⁾ Napoleonas Peiras (Napoléon Peyrat, 1809-1881) – prancūzų poetas, rašytojas ir istorikas, reformatų pastorius. Parašė „Dykumos Tėvų istoriją“ (1842), svarbų šaltinį apie kamizarų sukilimą. Apie katarus parašė 5 t. „Albigiečius“, kuriuose pateikė jų, atseit kaip kamizarų pirmtakų, romantišką įvaizdį. Jo kūrinys pasitarnavo Montseguro ir katarų klaidingo supratimo įsigalėjimui.

³⁾ Žanas Diuvernua (Jean Duvernoy, 1917–2010) – prancūzų teisininkas, medievalistas ir vertėjas. Tyrinėjo valdensus ir katarus. Išvertė didelį kiekį šaltinių. Buvo pirmuoju, nuėmęs mistikos šydą nuo katarų.

⁴⁾ Ana Brenon (Annie Brenon, g. 1945) – prancūzų istorikė ir prancūzų paveldo saugotoja, katarų tyrinėtoja, ta tema paskelbusi keletą darbų. Įsteigė „Heresis“ žurnalą.

⁵⁾ Mišelis Rokberas (Michel Roquebert , g. 1928) – prancūzų žurnalistas ir rašytojas. Po susitikimo su istorikais Ž. Diuvernua ir Rene Nelli, nagrinėjo Pays d‘Oc istoriją ir kultūrą, ypač 13 a. trubadūrų ir oksitanišką⁵⁾ katarų dramą, Albugėjų kryžiaus žygį, Inkviziciją. 1966 m. kartu su fotografu Ch. Soula išleido „Vertigo citadeles“, apie išlikusias katarų tvirtoves. 1970 m. sekė „Katarų epas“, gavusį Prancūzijos akademijos istorijos premiją. Paskutinis, 5-as tomas pasirodė 1998 m.

⁶⁾ Kozma Presbitorius - 10 a. bulgarų religinis rašytojas, žinomas bogomilų kritika traktate „Pamokslas prieš eretikus“. Jame rašo apie bogomilų atsiradimą, koncepcijas ir apeigas; išreiškia neigiamą oficialią nuomonę apie bogomilus. Kitame kūrinyje, „Apie vienuolius“, kritikuoja vienuolių tarpe įsigalėjusias ydas.

⁷⁾ Džovanis de Ludžio (Giovanni di Lugio, tikr. vardas Giovanni di Bergamo, m. apie 1250-1260) – albigiečių vyskupas ir teologas. 1240 m parašė „Liber de duobus principiis“, besiremiantį Biblijos tekstais, kuriame aiškino, kad nuodėmės priežastis yra blogio principas. Jono ev. 1:31 („“) aiškino „Be jo niekas nesutverta“, t.y. visi žemiški ir regimi dalykai sutverti nedalyvaujant gerajam Dievui. Pagal tai paaiškinamas ir angelų nuopuolis, nes ir jie kilę iš blogio principo. Įsikūniję puolę angelai tam, kad išsilaisvintų, turi pereiti per eilė reinkarnacijų, nes Dievas myli savo tvarinius, ir jie, anksčiau ar vėliau, sugrįš pas jį.

⁸⁾ Oksitanų kalba (langue d'oc, arba Provanso kalba) - romanų kalboms priklausanti kalba, kuria kalbama Prancūzijos pietuose (ypač Langedoko regionas⁹⁾ Peire Otjė (Peire Autier, 13 a.) – katarų dvasininkas iš Langedoko regiono. Buvęs notaru, su broliu Žaku nuvyko į Lombardiją ir Piedmontą, ir 13 a. 7-e dešimtm. tapo katarais. 1299 m. žiemą grįžo į Langedoką, kad atgaivintų katarų tikėjimą. 1309 m. sumtas Inkvizicijos ir 1310 m. balandžio 10 d. Sudegintas ant laužo.
Suimtas jis daug papasakojo apie katarų tikėjimą. Otjė pasekėjų išliko iki 1329 m.

¹⁰⁾ Ekbertas iš Šenau (Eckbert von Schonaum m. 1184) – benediktinų abatas Šenau (Švarcvaldo) abatijoje (nuo 1166 m.) ir rašytojas. Jis buvo šv. Elžbietos iš Šenau brolis, jos vizijas surašęs lotynų kalba. Jis daug meldėsi ir rašė apie sielų išgelbėjimą ir eretikų atvertimą. Jo ypatingą rūpestį kėlė katarai, įsikūrę Reino krašte – jiems skyrė 13 pamokslų. Be K. Šmito¹⁾, tai buvo vienintelis vokiečių autoriaus veikalas apie katarus.

J. Husas ir Jeronimas
Viduramžiai: Valdensai
Fokso kankinių knyga: Kruvinoji Meri
Viduramžių prabudimai: Katarai (albigiečiai)
Džirolamas Savonarola — eretikas iš San-Marko
Reinkarnacijos idėja tarp ankstyvųjų krikščionių
Senovės Rytų bažnyčios vienuolių apžvalga
Džonis ir Čarlis Wesley atsivertimas
Lesteris Samralas. Žmogus
Apie Šv.Trejybės paieškas
Kumrano ritinių paslaptis
Apsinuoginę kvakeriai
Susitikimo palapinė
Bonaventūras
Religijos skiltis
Vartiklis