Praustuvė buvo didelis varinis dubuo su vandeniu. Biblija nepateikia varinės praustuvės išmatavimų.

Įėję pro duris į Išorinį kiemą, kunigai, prieš įeidami į šventyklą arba prieš aukodami Dievui deginamąją auką ant aukuro, turėdavo nusiplauti rankas ir kojas. Dievas įspėjo Mozę, kad, jei kunigai neapsiplaus, jie mirte numirs (žr. Išėjimo 30:20-21).

Matome, jog apsiprausti prieš imantis bet kokio Viešpaties reikalo yra būtinas ir labai rimtas reikalavimas. Tie, kurie tiki Viešpačiu Jėzumi yra kunigai Naujojo Testamento prasme - žr. 1 Petro 2:9 ir Apreiškimo 1:6.

Naujasis Testamentas kalba apie du apiplovimus:

1. krikštas (žr. Apaštalų darbai 22:16) – vieną kartą po to, kai įtikime (žr. Apaštalų darbai 16:31-33);
2. apsiplovimas Žodžio vandeniu (žr. Efeziečiams 5:26; Jono 13:8-10; 15:8), pagal Išėjimo knygoje 29:39 duotas instrukcijas mažiausiai dukart per dieną (ryte ir vakare).

Kai patikime Viešpačiu Jėzumi ir patiriame, kad Jis yra Vartai (įėjimas), per kuriuos mes patenkame į Dievo karalystę, mes pas Jį paprastai ir nuoširdžiai galime ateiti kiekvieną dieną. Mums svarbu skaityti Dievo Žodį – Bibliją – kad galėtume Juo gyventi (žr. Mato 4:4). Mums reikalinga išpažinti Dievui savo nuodėmes, nes Jis yra ištikimas ir teisingas atleisti ir apvalyti mus (žr. 1 Jono 1:7-9). Kai Dievas atleidžia – Jis pamiršta mūsų išpažintus nusikaltimus (žr. Hebrajams 8:12). Štai ką simbolizuoja praustuvė ir deginamųjų aukų aukuras.

Bibliją svarbu skaityti todėl, kad Dievo Žodis turi galią nuplauti mūsų “rankas” ir “kojas” nuo šio pasaulio nešvaros. Jis suteikia mums Dievo perspektyvą gyvenime. Jis moko mus, kaip elgtis pasauly, suteikia naują žvilgsnį mūsų protui ir širdžiai (žr. Pradžios 6:5). Ten, kur Efeziečiams 5:26 kalbama apie apsiplovimą Žodžio vandeniu, žodis “apsiplovimas” graikiškai yra “praustuvė”. Kai skaitome Jo Žodį, Viešpats sužimba mūsų širdyje ir kalba mums, daugiausiai mūsų sąžinei. Kai Dievas apšviečia mus, aikštėn iškyla daug dalykų, už kuriuos reikia paprašyti atleidimo ir apvalymo. Tik apvalyti galime artintis prie šventyklos.

Apiplovimas Žodžiu – tai apvalymas. “Kaip gali jaunuolis išlaikyti savo kelią tyrą? Laikydamasis Tavo Žodžių” (119 Psalmė 9). Taip savo gyvenime pradedame patirti daugiau Dievo. Mes tampame paskirti Dievui, arba “pašventinti”. Žodis “pašventintas” Biblijoje reiškia “atskirtas Dievui”. Tokie žmonės Naujajame Testamente vadinami “šventaisiais”.

Paulius rašo: “Dievo bažnyčiai Korinte, pašventintiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems <…>” (žr. 1 Korintiečiams 1:2). Šventieji – tai tikintieji Kristumi, kurie yra patyrę Dievo Žodžio apiplovimą savo gyvenime. Galbūt prieš įeidami pro palapinės įėjimą mes buvome gobšuoliai, keikūnai, girtuokliai, narkomanai, vagys, melagiai, pasileidėliai, homoseksualistai, pornografijos mėgėjai it t.t. Neapsigaukite, tokie žmonės nepaveldės Dievo karalystės. “Ar nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neapsigaukite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei homoseksualistai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės” (žr. 1 Korintiečiams 6:9-10).

Toliau sakoma: “Kai kurie iš jūsų buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia” (1 Korintiečiams 6:11). Mes esame nuprausiami vandeniu iš Dievo parūpintos praustuvės ir atskiriami (pašventinami) Jam. Mes esame išteisinami deginamąja auka – Jėzaus mirtimi ant kryžiaus, nes “Jis yra Dievo Avinėlis, kuris pašalina pasaulio nuodėmę” (žr. Jono 1:29).

Jėzus skelbė: “Atėjo laikas pakeisti mastymą ir patikėti gerąja naujiena” (perfrazuoju Morkaus 1:15). Petras, Andrejus, Jokūbas, Jonas ir kiti Jėzaus mokiniai taip ir padarė. Jie nusprendė palikti savo senąją aplinką, nes atrado realybę to, ką simbolizavo Palapinė. Ta realybė buvo Jėzus. Jie gėrėjosi vartais – Jo charakteriu, Jėga ir mokymu; Jis nuplovė jų kojas paskutinės vakarienės metu (žr. Jono 13:4-11); jie matė atnašaujamą auką, kai Jis mirė. Dievas išskyrė sau mokinius iš priešiškos aplinkos. Jėzus mirė, prisikėlė ir sugrįžo pas savuosius ir apsigyveno ne tik jų tarpe, bet ir juose, kaip matysime iš Dievo gyvenamojo būsto – šventyklos.