Rajos. Vartiklis

Elektrinių rajų yra per 30 rūšių, sudarančių atskirą rajožuvių būrio šeimą. Šios kremzlinės žuvys artimos ryklių giminaitės, tačiau gyvenančios prie pat dugno. Lėtai plaukiodamos jos ieško grobio arba užsikasa į smėlį ar glūdi prisiplojusios prie akmenų. Tam tinka pakitusi jų kūno forma – rombo, kartais disko pavidalo jų kūnas tarsi suplotas iš viršaus. Rajų krūtinės pelekų kraštai būna suaugę su galvos ir kūno šonais, tad plokščiasis paviršius dar padidėja, ir pati žuvis atrodo kaip vienas didelis pelekas.

Galvos viršuje, už akių, yra du stambūs švirkšteliai, pro kuriuos rajos įsiurbia ir išstumia vandenį iš žiaunų ertmių. Dėl to rajos atrodo raguotos; ir senovės jūrininkai jas laikė jūros velniais. Rajų burna yra apatinėje kūno pusėje – taip joms patogiau rinkti maistą nuo dugno. Tų rajų, kurios minta vėžiagyviais ir moliuskais ir turi traiškyti jų kiautus, dantys stambūs ir plokšti, o tų, kurios gaudo žuvis – smulkūs, aštrūs ir burnoje jų daugybė. Vietoje išlūžusių ar nusitrynusių dantų nuolat atauga nauji. Rajų skonio jutimų yra ne tik Raja clavata

burnoje, bet ir kūno paviršiuje – daugiau ant galvos ir kiek mažiau uodegoje, taigi maisto skonį jos junta visu kūnu!

Įdomūs bei savotiški ir kiti šių žuvų organai. Iš visų ryklių ir rajožuvių tik elektrinės rajos turi elektros baterijas, kurios yra šonuose, tarp galvos ir krūtinės pelekų. Tai daugybė vertikalių raumeninės kilmės stulpelių, išsidėsčiusių įstrižainėmis, panašiai kaip akelės bičių koriuose. Kiekvienas stulpelis sudarytas iš 400-1000 plokštelių, izoliuotų drebučių pavidalo medžiaga. Elektros krūvius ir srovės impulsų iškrovas valdo nervų sistema. Elektrinių rajų smegenyse yra specialūs valdymo centrai, nervais sujungti su elektrą gaminančiais organais, o tų nervų ataugos jungiasi su kiekvienu stulpeliu. Atskira elektros iškrova smūgio metu trunka tik 0,03 sekundės, bet paprastai rajos paleidžia nuo 8 iki 100 ir daugiau impulsų serijas. Tokio smūgio įtampa būna 70-300 voltų! Yra žinoma viena rajų rūšis, kurios elektros organas išskiria nedidelės įtampos (60 V), bet labai stiprią – apie 50 amperų srovę. Taigi elektrinis ginklas rajoms padeda ne tik apsiginti nuo priešų, bet ir aukai apsvaiginti. Savo elektra rajos užmuša ne tik smulkias žuvytes, bet ir vidutinio dydžio žuvis – jų skrandžiuose randama 1,5 kg sveriančių žuvų.

Po iškrovos elektrinis organas „nusėda“ kaip tikras akumuliatorius. Bet netrukus vėl pasikrauna iš raumenų darbo ir nervinių impulsų. Įdomu, kad pačioms rajoms jų elektra nėra pavojinga. Srovės poveikį sumažina didelis jūros vandens elektrinis laidumas ir tai, kad rajų oda išskiria gleives, kurių laidumas dar didesnis nei vandens, tad „gyvosios elektrinės“ pačios savęs nenutrenkia.

Rajų savybės buvo gerai žinomos romėnams. Antikos laikų gydytojas Klaudijus Galenas elektrinėmis rajomis gydė įvairias ligas, nors manė, kad šios žuvys išskiria kažkokius staigiai pro odą veikiančius nuodus. Beje, 19 a. pabaigoje, paaiškėjo elektrinių rajos organų veikimo principai, prancūzų fizikas ir fiziologas Ž. d‘Arsenvilis sukūrė gydymo elektros impulsais metodus ir aparatūrą, kuri vėliau buvo pavadinta jo vardu. Taigi elektrofizioterapija prasidėjo nuo rajų.

Gana neseniai paaiškėjo, kad ir kitos rajožuvės skleidžia elektros iškrovas, tik labai silpnas. Pavyzdžiui, žvaigždėtoji raja siunčia 0,18 V įtampos impulsus, kurie trunka 0,01 sek. ir kartojasi 35 kartus per sekundę. Aišku, ji negali apsvaiginti nė mažiausio padarėlio. Kam tokia elektra reikalinga? Paaiškėjo, kad tai impulsai iš žuvų elektrolokatorių, kurie joms padeda orientuotis aplinkoje ir susirasti maisto. Jau žinoma, kad jie labai jautrūs. Rajos gali pajusti nepaprastai silpnus elektros lauko pakitimus – nuo 0,02 iki 0,01 mV/cm². Štai kodėl rajos pagal elektros laukus lengvai suranda net į smėlį įsiraususias plekšnes.

Elektrinės rajos gyvena visų vandenynų atogrąžų ir subtropikų jūrose, daugiausia pakrančių vandenyse. Jos labai įvairių dydžių – nuo keliolikos centimetrų iki 1,8 m ir sveria iki 90 kg. Yra ir gigantiškų rajožuvų – tai mantos. Jos plaukioja „plasnodamos“ didžiuliais krūtinės pelekais. Atstumas tarp pelekų galų – iki 7 m; tos žuvys sveria iki 2 t. Didžiausia ir rajožuvų - Manta birostris.

Į Baltijos jūros vakarinę dalį kartais užklysta dygliuotųjų rajų (Raja clavata), užaugančių iki 2 m ir sveriančių iki 100 kg. Lietuvos pakrančių jos nepasiekia, tad Palangoje nebaisu braidžioti (jei tik neužminsite plekšnės ar uoto).

Žuvis ... futbolo aikštėje

Ši žuvis vaikiščiams pakeičia futbolo kamuolį. Žuvis-kamuolys (pūsliažuvių būrio; Tetraodontiformes) gyvena prie Indonezijos salų, tarp koralų rifų. Užkibusi ant kabliuko ji akimirksniu išsipučia, virsta dygliuotu rutuliu ir užmiega. Jauni meškeriotojai ją pakabina džiūti. Po kurio laiko spygliai nukrenta; o kadangi ji išlieka apvali, tai ja galima žaisti tarsi kamuoliu.