|
Procopius. | |
|
Taipogi, palaikydamas pilietinę nesantaiką ir kariavimą [imperijos] pakraščiuose romėnų suklaidininimui, teturėjo vienintelę mintį, kad žemė turi parausti žmogaus krauju, o jis galėtų prisiplėšti daugiau grobio, surado naujų būdų išžudyti trukdančius. Mat tarp krikščionių visoje Romos imperijoje buvo daugybė besivaržančių doktrinų, oficialios Bažnyčios vadintų erezijomis - kaip montanistai ir sabatėjai bei daugelis kitų, kursčiusių pasitraukti iš tikrojo kelio. Jis nurodė, kad reikia sunaikinti visus tuos tikėjimus, o jų vietą turi užimti ortodoksinė bažnyčia - gąsdinimais, bausmėmis už nepaklusnumą, eretikams atėmimu teisės palikti turtą vaikams ar kitiems giminaičiams. Mat taip vadinamos eretikų bažnyčios, ypač priklausančios atskalūnams Azijoje, buvo neįtikėtinai turtingos. Nei visas Senatas kartu paėmus, nei kitas didžiausia Romos imperijos institucija, negalėjo turtu prilygti joms. Jų aukso ir sidabro bei brangakmenių kiekiai buvo nesuskaičiuojami - jie valdė rūmus ir ištisus miestelius, visuose pasaulio kraštuose - ir visa kita, kas žmonių laikoma turtu. Joks ankstesnis imperatorius taip nekibo prie tų bažnyčių, daugelis, būdami net ortodoksais, užsidirbdavo valdiškuose postuose. Bet imperatorius Justinianas, atimdamas tuos turtus, kartu atėmė ir tai, kas daugeliui buvo pragyvenimo uždarbis. Į visur buvo siunčiami agentai, kad verstų atsisakyti tėvų tikėjimų. Tai atrodė šventvagiška primityviems kaimiečiams ir vertė juos sukilti prieš išleidusius tokį įsaką. Daugelis žuvo nuo persekiotojų, kiti pasitraukė [iš gyvenimo] patys, kvailai manydami, kad tai šventesnė išeitis iš dviejų blogybių, o daugelis jų paliko tėvų žemę ir išvyko iš šalies. Montanistai, gyvenę Frigijoje, užsidarė savo bažnyčiose, jas padegė šlovingai pakilo liepsnose. Visa Romos imperija buvo žudynių ir mūšių arena. Panašus įsakas tada buvo nukreiptas prieš samariečius ir Palestinoje sukėlė suirutę. Gyvenę mano gimtojoje Cezarėjoje ir kituose miestuose, nusprendė, kad neprotinga kęsti šiurkščius išpuolius dėl dogmų skirtumų, priėmė krikščionių vardą iškeisdami turėtą anksčiau tam, kad išvengtų naujo įsako užpuolimų. Gerbiamiausia ir geresnioji tų miestiečių klasė, kartą priėmę tą religiją, nutarė likti ištikimi jai, tačiau dauguma, vienok, nesąmoningai, atsisakę tėvų tikėjimo, greitai pasidavė į manikiečių sektą ir tai, kas žinoma kaip politeizmas. Krašto žmonės, vienok, susibūrė ir nusprendė imtis ginklų prieš Imperatorių - savo kandidatu į sostą pasirinkdami banditą Julianą, Sabarus sūnų. Ir kurį laiką jie ėmė viršų prieš imperatoriaus kareivius, bet, galų gale, sumušti buvo išžudyti kartu su vadu. 10 miriadų (100 tūkst.) žmonių buvo nubausta ir derlingiausiame krašte žemėje ėmė trūkti žemdirbių. Krikščioniškiems tų žemių savininkams tie dalykai iššaukė sunkius laikus - kai jų privilegijos toms žemėms buvo panaikintos, jie privalėjo Imperatoriui mokėti didelius metinius mokesčius dėl gyvenimo ramybės, ir nesiruošė palengvinti šią naštą. Tada dėmesį atkreipė į vadinamuosius pagonius, kankindamas juos ir grobdamas jų žemes. Nusprendę apsimesti krikščionimis kurį laiką apsisaugojo, tačiau neilgam, nes buvo pagauti, kad atlieka vyno apeigas ir aukas ir kitus nešventus ritualus. O kaip grasino krikščionims bus pasakyta vėliau. Tada išleido įsaką draudžiantį homoseksualizmą - ir ne už nusižengimus po jo išleidimo, o už praeities dalykus. Bausmė buvo visiškai nelegali. Kaltinimas iškeliamas nesant ksltintojo - vieno žmogaus ar berniuko, ir net vergo, išgauto prieš jo valią liudyti prieš šeimininką buvo laikomi pakankamu įrodymu. Apkaltinti būdavo kastruojami, o tada išstatomi viešumai. Pradžioje persekiojimas buvo nukreiptas tik prieš Žaliąją partiją, kuri buvo laikoma labai turtinga ar kitaip sukeldavo pavydą. Imperatoriaus pykčio sulaukė ir astrologija. Tad, magistratai nurodė bausti vagis ir kolioti astrologus - be jokios kitos priežasties vien dėl priklausymo tai profesijai; plakant nugaras ir vedžiojant ant kupranugarių po miestą, nors buvo senyvi žmonės ir visaip gerbiami, be jokio kaltininimo be to, kad gilinosi į žvaigždžių mokslą gyventami tame mieste. Tad buvo nenutrūkstamas pabėgėlių srautas ne tik į barbarų žemes, bet ir atokiausias romėnams vietas. Kiekviename krašte ir mieste bet kas galėjo regėti svetimšalių minias. Siekdami išvengti persekiojimo, visi galėjo gimtąjį kraštą iškeisti į kitą, tarsi jo šalį būtų užėmę priešai. |
Procopius, dviveidis istorikas Procopius gimė 5 a. pabaigoje Palestinos Cezarėjos žemvaldžių aukštuomenės šeimoje. Kaip ir Zosimus, buvo valstybės valdininkas. 527 m., prieš pat imperatoriaus Justino mirtį, tapo karvedžio Belisarius patarėju, reikalų patikėtiniu ir sekretoriumi ir jį lydėjo 12- 15 m. Nenuostabu, kad įsigilino į karinius reikalus. Galų gale pasiekė illustruis postą ir mirė ne anksčiau 562 m. Belisarius kovas aprašo 8 knygose, kurių 2 skirtos persų karams, 2 vandalų karams, kai buvo nugalėtas paskutinis vandalų karalius šiaurės Afrikoje ir atkovota ta senoji Romos provincija. 3 knygos skirtos gotų karams, kai Italija buvo išvaduota iš ostrogotų. 8-oje apžvelgiami įvykiai iki 554 m. Procopius rašė graikiškai. Taip pat jis parašė knygą apie Justiniano statybas Konstantinopololyje. Jos stilių galima apibūdinti kaip panegiriką. Visai kito stiliaus yra "Anecdota", plačiau žinoma kaip "Arcana Histora" (Nuslėptoji istorija). Joje aprėpiami įvykiai iki 558-559 m. Kaip Thucydides ir daugelis kitų, Procopius "Nuslėptąją istoriją" rašė ateities kartoms, - ir būtent joms, nes jos paskelbimas būtų sukėlęs persekiojimus ir, greičiausia, mirtį. Joje imperatorienė jaunystėje vaizduota kaip begėdė ir nepasotinama prostitutė, o imperatorius žudiku-tironu. Abu jie buvo visiški išgamos. Nepasigailima ir Belisarius bei jos žmonos Antonia.Tai keistas, užgaulus ir, vietomis, ištvirkėliškai pornografinis veikalas. Prokopijus buvo 6 a. iškiliausiu intelektualu, Justiniano aukšto posto generolo sekretorius, Justiniano kovų kronikininkas. "Karuose" (o ypač "Statybose") Procopius imperatorių ir imperatorienę Theodorą bei kitus dvariškius pateikia padoria forma. Iš kur atsirado tokie pažiūrų pokyčiai ir kurie jų tikri? Ar tik "Nuslėptoji istorija" nėra
klastotė? Bet dabar dauguma pripažįsta jos tikrumą. Kiti ją laiko svarbiu šaltiniu apie 6 a.
rūmų intrigas, Konstantinopolio gyvenimo būdą, požiūrį į seksą ir valdžią.
Thucydides, Peloponeso karų vertintojas Atėnų valstybės stiprėjimas baugino Spartą ir kitas valstybes, ypač Korintą - dėl viešpatavimo jūroje valdant daug Egėjo jūros salų ir uostų. Graikų pasaulis skilo į dvi sąjungas - Atėnų ir Spartos. Karas buvo laukimas ir jis kilo 431 m.pr.m.e. po incidentų Corcyra ir Polidaea (šiaurinėje Graikijoje). Tai vadinamieji Peloponesijos karai, trukę iki pat 404 m.pr.m.e., kai buvo sumušti Atėnai. Atėnų aristokratui Thucydides, karui prasidedant, buvo apie 20 metų. Jis pajuto šio karo svarbą ir pradėjo ruoštis jo istorijai. 424 m.pr.m.e. išrinktas vienu Atėnų generolų ir nepajėgęs apginti svarbaus miesto, buvo ištremtas iš Atėnų. Likusį laiką rinko faktus ir kalbėjosi su liudininkais. Herodotas, rašęs prieš kelis dešimtmečius, sudėjo viską, ką girdėjo, - nesvarbu, ar laikė tai teisinga ar ne. Thucydides elgėsi kitaip - rinko visus faktus, nuspręsdavo, kurie jų teisingi, - ir tada juos pateikdavo pabrėždamas jų teisingumą. Viską matome jo akimis ir skaitome jo požiūrį apie galias, kurios nulemia žmonijos įvykius. Pirmiausia jis paaiškina, kodėl šis karas yra svarbesnis net už Trojos ar persų karus. Tada išdėsto vertinimo principus - jo pagrindinė nuostata, kad visų istorijos įvykių priežastis yra žmogaus prigimtis (o ne dievai ar likimo užgaidos). Jis pripažįsta, kad jo istorija nėra tokia patraukli kaip kitų (Homero ar Herodoto), bet yra protu paremta analizė naudinga norintiems suprasti, kaip viskas nutinka, nes praeities įvykiai gali pasikartoti, nes žmogaus prigimtis nesikeičia. Toliau Thucydides paaiškina Karo priežastis ir išvardina ambasadas. Tada pateikia "Laidotuvių kalbą", pasakytą Periklo dėl žuvusių už Atėnus. Kad klausytojau justų, kad aukos buvo ne veltui, Periklas paaiškina Atėnų didingumą, jų laisves ir demokratiją. Thucydides parodo, kaip žmogaus prigimtis ir gyvenimas degraduoja veikiant stresui.
Malos kivirču jis perduoda priežastis, kodėl Atėnai užpuolė mažą Malos salelę 416
m.pr.m.e., kas leido šiems sakyti, kad galingiesiems nereikia remtis teisingumu, žmonių
teisėmis ar dievais. Toliau dėstoma, kaip Atėnai bandė užkariauti didžiąją Siciliją, kurios
praradimas, pasak Thucydides, išpranašavo Atėnų žlugimą.
Zosimus Graikų istorikas Zosimus tarnavo aukštesnio rango valdininku, greičiausiai advocatus fisci, viename rytų Europos prefektoriato teismų ir iškilo iki Comes rango. Zosimus buvo pasišventęs pagonis neslepiantis priešiškumo krikščionybei. 5-6 a. sandūroje (501-502 m.) jis graikų kalba parašė "Historia Nova" (Naująją istoriją) apie Romos imperatorius nuo Augusto iki 5 a. pradžios. Ji visa mūsų nepasiekė - išliko tik 1-5 ir dalis 6 knygų, kuriose aprašomi sunkūs laikai tarp Juliano Išdaviko ir Honorius, nutrūkdama prieš pat 410 m. Romos užėmimą. Zosimus į vieną veikalą sudėjo turimos to laikmečio šaltinius, pvz., Olympiodorus ir Eunapijus. Tai darydamas padarė daug chronologinių ir geografinių riktų. Nenuostabu, kad Zosimus laikomas prastu istoriku. Ištrauka
Kai Teodosijaus sėkmė pasiekė tokį lygį, jis nuvyko į Romą ir savo sūnų Honorius
paskelbė imperatoriumi. Tuo pat metu jis Stilicho [sumanų germaną] skyrė legionierių
vadu ir paliko jį kaip sūnaus apsaugą. Tada sušaukė Senatą. Senatoriai buvo ištikimi
savo nuo senų laikų atliekamoms apeigoms ir nesutiko su tais, kurie smerkė dievus.
Teodosijus jiems pasakė kalbą, kurioje įkalbinėjo juos atsisakyti savo "suklydimų" (kaip
juos vadino) ir priimti krikščionių tikėjimą, nes jis žada atleidimą visoms nuodėmėms ir
nusidėjimams. Nė vieno neįtikino ta kalba ir niekas nesiruošė atsisakyti apeigų, kurių
buvo laikomasi iš kartos į kartą nuo pat Miesto įkūrimo - dėl absurdiško tikėjimo. Nes,
sakė senatoriai, tų apeigų laikantis miestas nebuvo užkariautas 1200 m., ir jie nežino,
kas nutiks, jei juos pakeis kažkuo kitu.
Tada Teodosijus tarė, kad iždas neįstengia dengti šių apeigų ir aukojimų kaštų; tad jis
nori jų atsisakyti ir jų neskiria, tuo labiau, kad kariniai reikalai reikalauja papildomų lėšų.
Senatoriai atrėžė, kad apeigos negali būti atliekamos visuomeniniais pagrindais.
Nežiūrint į tai, jas panaikinantis įsakas buvo išleistas, o ir kitus dalykus turėtus nuo senų
laikų užleidus, Romos imperija palaipsniui iro ir tapo barbarų buveine. Pastaba. Teodosijus buvo Romos imperatoriumi 375-395 m. Daugiau apie jį >>>>> Literatūra:
Slontaho šventykla |