Padavimas apie nepradingusį Kaliaziną

Nuo seno Rusijoje buvo gausu vienuolynų – jie ir dvasingumo, švietimo židiniai, ir geradarystės pamatai, ir svarbūs gynybiniai taškai. O dar – vienuolynai statė miestus. Na, ne patys, žinoma. Būdavo – stovi koks nedidelis vienuolynas, o po 100-200 m. jau aplink jį vidutinio dydžio miestelis. Geriausias pavyzdys – Kirolovas, išaugęs aplink šv. Kirilą Belozerskį.

Volga buvo natūralia riba tarp Tverės ir rytinių kaimynų – Rostovo, Suzdalės, Jaroslavlio, o vėliau ir Maskvos – tačiau kas rūpinosi ribomis neramiais kunigaikščių pjautynių laikais?! Ribos buvo stumdomos ir perstumdomos, jas nuolat tvirtino iš abiejų pusių. Kažkur tuose kraštuose buvo senoji Sviatoslavlio lauko tvirtovė, tačiau kur – niekas jau ir nežino. Piečiau, Nerli žiotyse, stovėjo senasis Skniatinas, tačiau išnyko nesugebėjęs atsistatyti, o liekanos paniro ppo vandeniu užtvenkus vandens saugyklai.

O pelkėtose Žabnės žiotyse, kur dabar Kaliazinas, nebuvo nieko. Pelkynai ir miškas. Žvėrys beigi paukščiai, ir dar žuvys Volgoje. Ir gal taip būtų likę, jei būtų nenuklydęs ten šventasis atsiskyrėlis, Klobukovo vienuolyno (Kašino mieste) vienuolis.

Būsimas Kaliazino šventasis gimė 1400 m. Kožino kaime, pamaldžioje bajorų šeimoje. 4-ojo dešimtm. viduryje Makarijus išvyko ieškoti savo „dykumos“, kurią rado už poros dešimčių varstų nuo Kožino. Netrukus prie jo prisijungė keletas Klobukovo vienuolių, tik, o gaila, „dykuma“ turėjo šeimininkus. Bajoras Ivanas Koliaga buvo labai nepatenkintas, kad jo žemėse įsikūrė vienuoliai, ir sumąstė, nei daug, nei mažai, nužudyti Makarijų. Tačiau netrukus sunkiai susirgo ir nusprendė asmeniškai paprašyti anojo atleidimo, kurio atsakymas buvo „Dievas atleis!“ Bajoras pagijo, ir kalba, pats prisijungė prie brolijos, žemės atidavęs vienuolynui. Jo garbei Makarijus šį pavadino Kaliazinu. Tiesa, ilgą laiką nesutiko tapti vienuolyno vyresniuoju.

Makarijus rengėsi toliais prastais drabužiais, kad pikti liežuviai kartai jį vadino „Kaliazino mužiku“. Tačiau tasai „mužikas“ išgydydavo vargšus, nusidėjėlius atvesdavo į doros kelią. Pasakoja, kad kartą plėšikai pavogė vienuolyno jaučius, tačiau nespėjo toli nueiti – apako, klaidžiojo klaidžiojo ir vėl atklydo prie vienuolyno vartų, kur juos pasitiko pats vyresnysis. Makarijus gražino vagiams regėjimą mainais į priesaiką daugiau nesigviešti svetimo.

Mirė Makarijus 1483 m. Palaidoje medinėje cerkvėje, kurią jisai ir pastatė.

Vėliau į Kaliazino vienuolyną pagalbos ir palaiminimo traukė visi, taipogi ir caro giminės. Čia pabuvojo Afanasijus Nikitinas, Ivanas Rūstusis, Borisas Godunovas, Romanovai, maro metu čia meldėsi patriarchas Nikonas. Ir aplink jį ėmė kilti miestas – būsimas Rusijos imperijos valsčiaus centras.

Būsimo miesto vietoje 1609 m. sprendėsi Rusijos likimas. Aplink Maskvą siautėjo Tušino bandito Lžedmitrijaus II ir jo lenkų „sponsorių“ gaujos. Jonas Petras Sapiega^*) apgulė Troice-Sergijaus vienuolyną. O iš Didžiojo Novgorodo žygiavo vaduotųjų kariuomenė vadovaujama Michailo Vasiljevičiaus Skopino-Šuiskio. 33-metis karvedys prie Koliazino vienuolyno įsirengė stovyklą. Į čia iš Tverės, Jaroslavlio, Kostromos, Pavolgio žemių būrėsi būriai. Susirinkus 15 tūkst, Sapiega jau negalėjo ignoruoti šios grėsmės ir nusprendė smogti prevencinį smūgį, ko, matyt, Šuiskis tik ir laukė. Apgaulingo pasitraukimo manevras akivaizdžiai buvo suplanuotas. Pasitikę priešą ant klampaus Žabnės kranto, rusai tariamai supanikavo ir puolė pelkių link. Persiėmę persekiojimu, „tušiniečiai“ pražiopsojo momentą, kai bėgantys išsiskyrė į šalis – ir pirmos persekiotojų gretos, iš paskos stumiamos kitų, įklimpo liūne. Rusams tereikėjo apsupti ir pribaigti besimurkdančius.

Tačiau tai tebuvo priekinis būrys. Netrukus priėjo pagrindinis būrys – lietuviai ir kazokai. Dabar Šuiskis įsakė kariams lindėti vienuolyje, neatsakyti į provokacijas ir išpuolių nerengti. Kelias valandas Sapiegos raiteliai šuoliavo aplink vienuolyno įtvirtinimus, apčiupinėdami gynybą ir veltui ieškodami pažeidžiamų spragų. Vakarop išvargę jau rengėsi apsistoti, tačiau tuo metu Šuiskis ir smogė visomis jėgomis. Priešai buvo stumiami iki pat gurguolės, o tada šie neišlaikė ir pradėjo bėgti. Šuiskis suprato, kuo gali baigtis neatsargus persekiojimas, tad, pradėjus temti, kariams liepė grįžti.
Deja, nugalėtoją Maskvoje sutiko nedėkingai. Michailas netikėtai mirė 1610 m. neaiškiomis aplinkybėmis – puotoje išgėręs taurę vyno – liaudyje iškart pasklido kalbos, kad jį nunuodijo giminaitis, devintas vanduo nuo kisieliaus, ketvirtos eilės dėdė Vasilijus Šuiskis.

O prie Kaliazino buvo trys slabados (sodžiai) – Nikolskaja, Troickaja ir Roždenstvenskaja, išsibarstę skirtingose upių susiliejimo pusėse. Jos plėtėsi, dukart metuose vykdavo mugės, ir galiausiai 1775-ais susijungė į Kaliazino miestą. Tuo metu Jekaterina vėl perkarpė Rusijos administracines ribas. O kur valsčiaus centras, ten, aišku, šiokia tokia valdžia, šiltos vietelės, ir pinigėliai kažkokie sukasi...

O šias vietas pamėgo ir pirkliai. Ir netrukus ėmė kilti neblogi akmeniniai namai – 20 a. pradžioje jų buvo per 200! O ir pirkliai čia buvo apsukresni nei iš Kimro, Kašino ir net paties Ugličo... Miesto „veidu“ tapo prabangiai apstatyta Volgos krantinė. Ir šiaip – Kaliazinas klestėjo, prisikūrė amatų – kalvių, laivadirbių, nėrinių. Šiuos labai vertino tie, kuriems Vologodsko prabanga buvo ne pagal kišenę.

1939 m. miestą užklupo nelaimė, kurios vardas Ugličo vandens saugykla, - vanduo pasiglemžė vos ne pusę miesto (apie 500 namų iš 1300). Namai buvo griaunami iki pamatų – pradingo gražiausia miesto dalis. Nugrioje ir Makarijaus vienuolyną, tačiau jo griuvėsių upė nepriėmė, aptekėjo, tarsi išjuokdama žmonių pastangas – taip ir atsirado žemėlapyje naujas toponimas – Vienuolyno salos. O paties vienuolyno neliko. Nugriovė soboro kompleksą,,, bet ne visą. Ar tai dinamito pritrūko, ar tai laiko, o gal atsirado paminklo gynėjas, bet yra kaip yra. Ir nutiko stebuklas – nelauktas, sklidinas liūdno ir šviesaus grožio.

Gatvė eina link upės ir be jokio įspėjimo neria į Volgą – tiesiog taip: čia šaligatvis, o už žingsnio – bangos. Bet Kaliazine tai nekelia liūdesio – juk ten toliau, už kokių 200 m. Volgos bangose saulės spinduliuose blizga nenuskendęs miesto simbolis. Vien dėl to verta čia apsilankyti! Prie pat kranto „budi“ valtininkai, kurie noriai surengs ekskursijas aplink varpinę. O greta praplaukia dideli turistiniai laivai ir baržos – vadinasi – gylis čia nemažas. Ir galvoje tiksi mintis – juk plauki virš miesto centro, virš buvusių namų pamatų...

Galima išlipti ir Vienuolyno salose. Gamta nepanoro skandinti šventos vietos, o vėliau ir gyventojai ėmė tvirtinti krantą, net pastatė saloje vienuolyno vietoje koplytėlę. O varpinėje tebekabo kelios ikonos – galima ir pasimelsti... tylumoje. O čia tikima, kad kai nuėmė varpus, vienas, didžiausias, nukrito, perdauždamas pertvaras, į į užtvindytą rūsį, - ir ten pasiliko. Prieš karą, kalba, iki ryto skambino.

O nuo to kranto atsargiai įsiklauso „Kaliazino ausis“ – taip vietiniai pavadino didelę radioastronominės observatorijos lėkštę. Tarytum, ji ne vien kosmoso pasiklauso, bet ir varpo dūžio tikisi...

---

^*) J. P. Sapiega buvo palaidotas Liepūnuose (dabar Gardino sritis, Baltarusija).

Priedas

Lžedmitrijus ir Tušino stovykla

Apie karus su Maskva skaitykite ir >>>>>      

1607 m. birželio mėn. Starodube, lenkų apsaugos lydimas, pasirodė naujas interventų iškeltas apsišaukėlis. Jį apsupusieji perėjūnai ir avantiūristai paskelbė jį kaip antrą kartą išsigelbėjusį carą Dmitrijų Ivanovičių.

Kas jis buvo – tebelieka nežinoma. Vieni laikė jį popo sūnumi, kiti – mokytoju. Aplink jį ėmė rinktis iš Žečpospolitos ateiną būriai. Žygimanto II sumušti rokošanai (rokošo dalyviai) skubėjo pas Lžedmitrijų II, tikėdamies pasipelnyti Maskvos valstybėje. Žygimantas III padėjo šitam rokošo dalyvių traukimui, naudodamasis proga pašalinti iš Lenkijos ir Lietuvos ginkluotus savo priešų būrius. Lenkų-lietuvių kariuomenė sudarė pagrindinį antrojo apsišaukėlio armijos branduolį.

Prie apsišaukėlio prisijungė Usviatsko seniūnas Jonas Petras Sapiega, Lietuvos kanclerio giminaitis, su 7500 žmonių būriu. Kunigaikštis Romanas Rožinskis atsivedė būrį „arti keturių tūkstančių“, netrukus jis ėmė vadovauti visai kariuomenei. Kiti atėjo su mažesniais būriais. Lenkų avantiūristų tarpe ypačiai pagarsėjo narsa ir žiaurumu Lisovskis.

Starodubas, Putivlis, Černigovas, Novgorodas-Severskij stojo apsišaukėlio pusėn. Po apgulimo prie jo prisijungė ir Brianskas. Lžedmitrijaus II kariuomenėje prisirinko apie 30 tūkstančių rusų „pakraštinių žmonių“.

1608 m. birželio 1 d. Lžedmitrijus II jau buvo prie Maskvos ir sustojo stovykloje Tušino didžiakaimyje, 12 varstų nuo Maskvos. Prie Chodynkos upės, prie pat Maskvos, Lžedmitrijus II buvo sumuštas, bet ši pergalė nedavė Šuiskiui didelių rezultatų. Apsišaukėlis vėl pasitraukė į Tušiną.

Tušino stovykla.
Naujam apsišaukėliui žygiuojant į Maskvą, prie jo dėjosi antraeilė Maskvos tarnybinė diduomenė, nepatenkinta bojarinų valdymu. Socialinė Tušino sudėtis buvo labai marga. Lenkai į savo statytinį žiūrėjo su neslepiama panieka. Sostinės ir provincijos tarnybiniai žmonės jautė neapykantą bojarinų carui, valstiečiai, kazokai ir cholopai – visiems feodalams, tiek bojarinams, tiek dvarininkams. Visų šitų prieštaravimų negalima buvo sutaikinti.

Maskva buvo apgulta. Vasilijaus Šuiskio vyriausybės padėtis buvo labai netvirta. „Susiskaldė į dvi dalis visi žmonės“, – sako amžininkas. Šuiskio šalininkai „Tušino carą“ paniekinamai vadino „caruku“ ir „Tušino vagimi“. Visi Šuiskio priešininkai nuėjo į Tušiną. Romanovai, kunigaikščiai Trubeckojai, Čerkaskiai, Sickiai drauge su kitais atsidūrė apsišaukėlio stovykloje. Užėmus Rostovą, į Tušiną atvežė metropolitą Filaretą ir paskelbė jį patriarchu. Atvykusieji į Tušiną kartais grįždavo atgal į Maskvą pas Šuiskį ir, gavę dovanų vėl eidavo į Tušiną „malonių“ (vadinamieji perbėgėliai). Maskvos pirkliai važiuodavo į Tušiną su prekėmis. Apsišaukėlis tapo pripažintu caru visiems elementams, kurie buvo priešingi Šuiskio vyriausybei. Tušine susidarė savi „rūmai“, sava Bojarinų dūmą. Faktiškai visa kam vadovavo komisija iš dešimties lenkų šlėktų, kurie „žaidė caru kaip vaiku“. Katalikų bažnyčia tikėjosi Lžedmitrijų II išnaudoti Romos-katalikų bažnyčios propagandos tikslams.

Negalėdami paimti Maskvos, tušiniečiai ėmėsi blokados ir pavartojo priemones nutraukti maisto atsargų pristatymui, tuo pat metu plėsdami savo operacijų rajoną. Tušiniečių dėmesį patraukė kraštas, esąs į šiaurę nuo Maskvos; dėl savo, palyginti, geros ekonominės padėties jis buvo jiems didelė pagunda. Jie užėmė ir apiplėšė eilę Užmaskvio miestų – Rostovą, Suzdalę, Vladimirą, Jaroslavlį, Vologdą ir kt. Tušiniečių užimtieji miestai buvo nusiaubti, gyventojai – apdėti kontribucijomis. Turtingiausias Troicko vienuolynas patraukė grobikų dėmesį. 1608 m. rudenį Sapiega ir Lisovskis apgulė jį, vadovaudami 15 tūkstančių būriui. Troicko vienuolynas didvyriškai gynėsi 16 mėnesių. Visos atakos buvo atremtos ir 1610 m. sausio 12 d. lenkai nutraukė apgulimą, bijodami vyriausybės kariuomenės atėjimo.

Sukilimas Pskove.
Ryšium su tušiniečių žygiu Novgorodo link atkrito nuo Maskvos Pskovas ir jo sritis. Klasiniai santykiai Pskove buvo labai įtempti. Miestų masės nuolat kovojo su vietos valdžia ir su pirkliais. Jau 1606 m. pabaigoje santykiai Pskove paaštrėjo. Kovos su Bolotnikovu metu caras Vasilijus Šuiskis pareikalavo iš Pskovo didpirklių reikalingų jam pinigų. Pskovo didpirkliai paskirstė reikalaujamą sumą visiems Pskovo gyventojams, nedarydami išimties našlėms ir našlaičiams, ir tai sukėlė protestą. Keletą žmonių iš prastuomenės, ėjusių prieš pirklius, vaivada pasiuntė į Maskvą su surinktaisiais pinigais. Čia jie buvo apkaltinti tuo, kad carui „pinigų nedavė“. Juos kankino. Kai sužinojo tai Pskove, visas Pskovas sukilo prieš pirklius. Ir nuo to laiko, sako „Pskovo metraštis“, Pskove pakilo „didieji prieš mažuosius, mažieji prieš didžiuosius“. Vaivada Šeremetevas, stojęs pirklių pusėn, suėmė 70 „mažųjų žmonių“. 1608 m. į Pskovą grįžo vietiniai šauliai, palikę caro Vasilijaus kariuomenę, ir atsivežė raštą nuo „Tušino caro“.

1608 m. rugsėjo mėn., kai tušiniečiai priėjo prie Pskovo, „kažkokie beprotiški žmonės, nepasitarę su visais ir be jų žinios“, atidarė jiems vartus. Iš kalėjimo buvo paleista „400 su viršum žmonių“, o vaivada Šeremetevas buvo pats pasodintas į kalėjimą. Jo vietą užėmė tušiniečių statytinis. Prie žemesniųjų miestiečių prisidėjo aplinkiniai valstiečiai. Bojarinai pasikvietė į pagalbą jėgų iš Novgorodo, „ir daug buvo muštasi ir kraujo pralieta, ir plėšė valstiečiai bei priemiesčių gyventojai, ir buvo visokių didelių nuostolių pskoviečiams“. Sukilimas Pskove užtruko. Tačiau Pskovo pripažinimas „Tušino caruko“ anaiptol nereiškė, kad pskoviečiai siekė atsiskirti nuo Maskvos valstybės. Pskovas antrąjį apsišaukėlį laikė tikruoju caru ir jo vaivadų bei djakų klausė tol, kol jam tapo aiškus „Tušino caruko“ apsišaukimas. Vėliau Pskove atsirado savas apsišaukėlis Sidorka.

Judėjimas Pavolgio ir Šiaurės miestuose.
Vienkart ateidavo žinių apie sukilimus ir kituose miestuose. Rostove, Jaroslavlyje, Vologdoje valdžią pagrobė posadų žmonės (miestiečiai). Daug miestų „atsimetė nuo Maskvos“. Tiktai Kazanė, Didysis Novgorodas, Smolenskas, Nižnij-Novgorodas, Perejaslavlis-Riazanskij, Kolomna ir Sibiro miestai pripažino Šuiskio valdžią, „o kiti visi palinko į Lietuvą ir savo savitarpio vaidais didelę pragaištį padarė“.

Pavolgio tautos labai daug kentėjo dėl Maskvos vyriausybės kolonijinės politikos. Viduriniame Pavolgyje prieš Šuiskį pakilo „daug pasroviui buvusių žmonių, mardviai ir čeremisai“ nuo Suros iki Viatkos. Dar 1606 m. „mordviai, bartininkai, bojarinų žmonės ir valstiečiai, susirinkę atėjo ginkluoti prie Nižnij- Novgorodo“. Beje, jiems nepasisekė paimti miesto. 1608 m. mordvių ir marių būriai vėl mėgino užimti Nižnij-Novgorodą. Sukilimas apėmė rajoną ligi pat Chlynovo. Didžiąją sukilusių masę sudarė senbuviai gyventojai. Maskvos vaivados žiauriai susidorodavo su sukilusiais.

1607 m. Sibire sukilo ostiakai, apgulę Beriozovą. 1609 m. Beriozovo apskrities ostiakai ruošė naują sukilimą su Kodo ostiakų kunigaikštiene Anna priešakyje. Sumanymas paaiškėjo, ir vadai buvo suimti. Gandai apie įvykius Maskvoje jaudino taip pat vogulus ir Sibiro totorius, siekusius „kad jie turėtų savo carystę, kaip buvo prie caro Kučiumo“. Maskvos vaivados aliarmuojamai pranešinėjo apie visuotinį „netvirtumą ir išdavystę“. Bet Vakarinio Sibiro tautos nesugebėjo sudaryti vieno bendro judėjimo plano.

Judėjimo prieš tušiniečius pradžia 1608–1610 m.
Tušino ponai gaudavo iš Lžedmitrijaus II žemės tėvonijų teisėmis ir elgėsi kaip užkariautoje šalyje. „Apiplėšti ir padegėliai valstietėliai“ užversdavo „Tušino caruką“ prašymais, skųsdamies, kad jie „yra (jo) ginkluotų kariuomenės žmonių nuskurdinti“. „Mes, – rašė jie, – tavo našlaičiai, klajojame tarp kiemų, gerti, valgyti neturime, mirštame su moterimis bado mirtimi“. Jiems pritardavo miestai, kuriuos Lžedmitrijus II atidavinėjo ponams „kaip algą ir tėvonijas, kaip seniau kad dalys būdavo“. Miestų ir didžiakaimių niokojimas, įžūlių interventų darbas, sukėlė prieš juos valstiečius ir miestiečius. Miestai ėmė susižinoti vienas su kitu, pasižadėdami „vienas kitą ginti“ ir „iš vieno numirti“. 1608 m. pabaigoje miestuose prasidėjo sukilimai prieš Tušiną. Judėjimo centru tapo Galičas. Iš čia sukilimas išsiplėtė į Kostromą, kuri taip pat atkrito nuo „vagies“. Sujungtos jėgos patraukė prie Jaroslavlio, kur vyko būriai iš Vologdos. Pagaliau, šis judėjimas nepasisekė. Sapiega ir Lisovskis sumušė galicėnų būrius. Sumuštos armijos likučiai pasislėpė miškuose. Judėjimo centru dabar tapo Nižnij-Novgorodas, nepripažinęs Tušino valdžios.

Į 1609 m. pabaigą sukilimas apėmė Pomorję, Zavoločję ir Užmaskvio kraštą. Kovojo visi. Vyrijos, seniūnai ir rinktieji žmonės buvo priešakyje šiaurės miestų judėjimo. Visur prasidėjo partizaninis karas prieš tušiniečius ir lenkus. Valstiečiai organizuodavo būrius, kurių priešakyje stodavo tarnybiniai kariai arba patys valstiečiai bei cholopai. Savo staigiais užpuolimais jie suduodavo netikėtus smūgius interventams, plėšdavusiems valstiečius ir degindavusiems ištisus kaimus.

Sukilusių miestų kova su „Tušino caruku“ kiek palengvino Suiskio padėtį. Tušiniečių mėginimas užimti Kolomną ir nutraukti Maskvos ryšį su Riazanės kraštu, iš kur ji gaudavo javų, nepasisekė. Tokiu būdu, blokados žiedas nesusiglaudė.

Lenkų-lietuvių intervencija

Vasilijus Šuiskis nebuvo populiarus nei bojarinų nei bajorų sluoksniuose. Jo priešininkai tiktai valstiečių karo bijodami nesiryždavo jo nuversti.

Šuiskio vyriausybė, įsitikinusi, kad ji vien tik savo jėgomis negali susidoroti su „Tušino caruku“, pamėgino tai pasiekti švedų padedama. Šuiskis pasiuntė savo sūnėną kunigaikšti Michailą Vasiljevičių Skopin-Šuiskį vaivada į Novgorodą, įsakydamas rinkti ten vyrus karui ir susitarti su Švedija. Skopin-Šuiskiui pasisekė Novgorode surinkti 3 tūkst. vyrų kariuomenės ir susitarti su švedų vyriausybe dėl pagalbos.

Švedų karalius Karolius IX negalėjo leisti lenkams įsitvirtinti Maskvoje, nes tai būtų grėsę rimtomis politinėmis komplikacijomis Švedijai, rungtyniavusiai su Žečpospolita dėl Livonijos ir bijojusiai Žygimanto pretenzijų į švedų Vainiką. Patys švedai turėjo galvoje išnaudoti sunkią Šuiskio padėtį ir užimti miestus, kurie pagal Tiavzino sutartį buvo grąžinti Maskvai. 1609 m. vasario mėn. buvo pasirašyta sutartis dėl švedų pagalbos. Švedai davė Šuiskio vyriausybei 15 tūkst. pagalbinį būrį, už tai caras Vasilijus turėjo atsisakyti nuo bet kurių pretenzijų į Livoniją, perleisti Korelą su apskritimis ir sudaryti su Švedija amžiną taiką.

Skopin-Šuiskis drauge su švedų pagalbiniu būriu, kuriam: vadovavo Delagardi, ėmė iš lėto, bet sėkmingai pulti tušiniečius. Šiaurės ginkluoti būriai susijungė su Skopin-Šuiskiu Kaliazine. Paskui „susijungęs su Kostromos, Jaroslavlio ir kitų miestų žmonėmis“, Skopin-Šuiskis iš Kaliazino priėjo Aleksandrovsko miestelį (slobodą). Iš Nižnij-Novgorodo atėjo jam į pagalbą vaivada F. I. Šeremetevas. Šitaip susidarė didelė armija. Rajonai į šiaurę ir į rytus nuo Maskvos buvo išvaduoti iš tušiniečių.

Lenkijos stojimas į karą ir Smolensko apgulimas.
M. V. Skopin-Šuiskio laimėjimas laikinai sustiprino Šuiskio vyriausybę. Žygimantas III ir katalikų bažnyčia atsidėję sekė besivystančius įvykius Maskvos valstybėje. Jos materialinis sunykimas ir politinis nusilpimas, kova feodalų klasės eilėse, valstiečių veiksmai prieš dvarininkus – sudarė palankias aplinkybes atvirai intervencijai. „Tušino carukas“ jau buvo paruošęs jai dirvą, ir dabar jau buvo nebereikalingas. Kad Maskva sudarė amžiną taiką su Švediją, tai ši aplinkybė Žygimantui III buvo vada sudarytoms paliauboms nutraukti ir pereiti į atvirą intervenciją. Žygimanto III žygį vis sulaikė pinigų stoka; ir tik tada, kai popiežius paliepė turtingiems lenkų vyskupams „savo noru sumokėti į karaliaus iždą dovaną“, Žygimantas III, gavęs dar iš seimo papildomų kreditų, nusprendė galįs pradėti žygį.

1609 m. rugsėjo mėn. Žygimantas III atvyko prie Smolensko, pirmarūšės tų laikų tvirtovės sienų. Smolensko vaivada Šejinas pasiliko ištikimas Šuiskiui ir stovėjo Maskvos valstybės interesų sargyboje. Žygimantas III mėgino palenkti smolenskiečius į išdavimą, bet šis mėginimas neturėjo pasisekimo. Prasidėjo ilgas Smolensko apgulimas.

Tušino pakrikimas.
Iš stovyklos, buvusios prie Smolensko, į Tušiną buvo pasiųsti karaliaus komisarai. Jie pareikalavo iš Lžedmitrijui II tarnavusių lenkų ir kazokų susijungti su karaliaus kariuomene. Lenkų avantiūristus ir patį „caruką“ suerzino karaliaus reikalavimai, bet tušiniečių padėtis, besiartinant Skopinui-Šuiskiui, darėsi sunki. „Tušino vagis“ pabėgo į Kalugą, tikėdamasis rasti ten saugią vietą už jos stiprių sienų. Dalis lenkų paklausė karaliaus įsakymo ir nuvyko prie Smolensko. Sapiega, 1610 m. sausio mėn. nutraukęs Troicko vienuolyno apgulimą, pasitraukė prie Dmitrovo, o paskui nuvyko į Volokolamską. 1610 m. kovo mėn. Rožinskis padegė Tušiną ir taip pat pasitraukė prie Volokolamsko.

Tušino stovyklos pakrikimas lengvino Skopinui-Šuiskiui pergalę prieš „vagį“; 1610 m. kovo 12 d. jis drauge su Delagardi iškilmingai įvažiavo į Maskvą. Iš visų pusių ėmė važiuoti į Maskvą gurguolės su maistu. Išsivadavę iš Tušino pavojaus, bojarinai puotavo, užmiršę pavojų, kuris pakibo jiems iš Žygimanto III pusės. Nugalėjęs „vagį“ Skopinas-Šuiskis 1610 m. birželio mėn. staiga susirgo per puotą pas kunigaikštį Vorotynskį ir po dviejų savaičių mirė. Mieste paplito gandų, kad jį nunuodiję; be to, šituo atvirai kaltino caro brolio pavydaus ir negabaus Dmitrijaus Ivanovičiaus Šuiskio, žmoną; šis Šuiskis dabar stojo rusų-švedų kariuomenės priešakyje.

Buvę Tušine bajorai nėjo taikintis su Šuiskiu. Jų priešakyje buvo Tušino „patriarchas“ Filaretas, didelio proto žmogus, bet nesivaržąs dėl priemonių kovoje su savo priešininkais. Baigdami politines sąskaitas su „bojarinų caru“ ir bijodami naujo valstiečių karo, rusai tušiniečiai pasiuntė į stovyklą prie Smolensko pas Žygimantą III pasiuntinybę su M. S. Saltykovu priešakyje. Pasiuntinybėje dalyvavo djakonas Ivanas Gramotinas, beprincipinis, bet miklus politinis verteiva, ir prekybininkas Fiodoras Andronovas.

Pasiuntiniai prašė lenkų karalių, kad jis leistų savo sūnų Vladislovą į Maskvos sostą. Karalius su tuo sutiko, ir 1610 m. vasario 4 (14) d. buvo pasirašyta sutartis. Caravimui karalaitis turėjo būti patriarcho vainikuotas Maskvoje „caro vainiku ir diadema“. Valstybės valdymas turėjo būti caro ir Bojarinų dūmos rankose. Nauji mokesčiai įvedami ne kitaip, kaip pasitarus „su bojarinais ir Dūmos žmonėmis“. Įstatymų pakeitimai leistini tiktai „bojarinams ir visai žemei“ (t. y. Zemskių susirinkimui) sutikus. Tarnybiniams žmonėms sutartis garantavo žemės valdas ir algas. Ji leido išvažiuoti mokytis į užsienį, „išskyrus musulmonų, nekrikščionių šalis“. Feodalinės baudžiavinės dvasios buvo pilna straipsniuose, draudžiusiuose valstiečiams kilnotis kaip Maskvos valstybės ribose, taip ir iš Rusios į Lietuvą. Cholopai turėjo pasilikti ligšiolinėje priklausomybėje nuo ponų (šeimininkas nesiteiks rūpintis duoti jiems laisvę). Sutartyje atsispindėjo bajorų tarnybinių, o ne kilmės žmonių interesai. Ji įpareigojo „aukšto rango žmonių be kaitės nežeminti“ ir tuo pat metu „žemesnius rangus iškelti pagal nuopelnus“. Tuo pat metu sutartyje buvo eilė straipsnių, lenkų padiktuotų. Štai, sutartis duoda sutikimą, kad lenkų kariuomenė laikinai pasiliktų lenkų užgrobtuose pasienio miestuose; ji suteikė lenkų pirkliams prekybos laisvę Maskvos miestuose, nors ir abipusiškais pradais. Pagaliau, buvo daroma tam tikrų nuolaidų katalikų dvasininkams, kuriems, be kita ko, buvo leidžiama pastatyti bažnyčią „sostinės mieste Maskvoje“ „pamaldoms lenkų ir lietuvių žmonėms“, tačiau su ta sąlyga, kad „karalius... ir jo karališkosios malonės sūnus nelieps nukreipti ką iš graikų į Romos tikėjimą ar į kurį kitą“. Rusai tušiniečiai pasirašė išdavikišką sutartį tuo momentu, kai Smolenskas didvyriškai atmušinėjo įnirtingas lenkų-lietuvių kariuomenės atakas.

Caro Vasilijaus nuvertimas.
Lenkams ir lietuviams pasisekė užgrobti Černigovą ir Novgorodą-Sieverskij. Smolensko gelbėti išžygiavo D. I. Šuiskis su Maskvos ir švedų kariuomene. Karalius pasiuntė jo pasitikti hetmaną Žolkevskį. Vokiškieji Delagardi samdiniai perėjo lenkų pusėn, ir 1610 m. birželio 24 d. ties Klušinu Šuiskis buvo sumuštas. Žolkevskis ėmė artintis prie Maskvos. Pakelėje pasidavę miestai prisiekė Vladislovui.

Apsišaukėlis, buvęs Kalugoje, pasinaudojo pralaimėjimu ties Klušinu ir vėl priėjo prie Maskvos. Iš kitos pusės prie jos artinosi hetmanas Žolkevskis. Šuiskio padėtis darėsi beviltiška. Maskvoje prieš ji ėjo miestiečiai (posado gyventojai) ir bajorai. Liepos 17 d. bajorai, Zacharo Liapunovo vadovaujami, nuvertė carą Šuiskį, o po dviejų dienų jis prievarta buvo įšventintas į vienuolius. Nuvertus Šuiskį, prie valdžios vairo stojo Bojarinų dūmą su kunigaikščiu F. M. Mstislavskiu priešakyje. Laikinieji vadovai prisiekė „kovoti dėl Maskvos valstybės ir valdovą rinkti visai žemei“.

Sutartis su lenkais.
1610 m. vasarą Maskva vėl rados užblokuota: Kolomenske buvo „Tušino vagis“, o Možaiske – hetmanas Žolkevskis. Bijodamas, kad Maskvą gali užimti valstiečiai ir kazokai, kunigaikštis Mstislavskis nusprendė Maskvą atiduoti hetmanui Žolkevskiui. Rugpiūčio pradžioje Žolkevskis buvo jau prie pat Maskvos. Derybos pasibaigė 1610 m. rugpiūčio sutartimi, paremta vasario 4 d. sutartimi, iš kurios buvo išmesti tiktai straipsniai apie „paaukštinimą“ pagal nuopelnus ir apie teisę išvažiuoti i užsienį, kaip neatitinką konservatyviškai nusiteikusios bojarinų diduomenės interesų. Sykiu per bojarinų derybas su Žolkevskiu liko neišspręsti atskiri klausimai, be kita ko, apie Vladislavo pravoslavijos priėmimą, apie jo santuoką su pravoslavų tikėjimo moterimi, apie Maskvos valstybei grąžinimą Žygimanto paimtųjų miestų, apie abiejų šalių belaisvių grąžinimą be išpirkio ir apie Smolensko apgulimo nutraukimą. Susitarimas taip pat numatė, kad lenkai stos prieš Lžedmitrijų II ir pavarys jį nuo Maskvos. Rugpiūčio sutartyje atsispindėjo su Žolkevskiu vedusių derybas bojarinų įtaka. Jų paveikta Maskva prisiekė Vladislovui, o rugsėjo mėn. 20 d. naktį į 21 d. bojarinai slaptai įsileido į Kremlių lenkų kariuomenę su Žolkevskiu priešaky. Dar prieš užimdamas Kremlių, Žolkevskis suorganizavo pasiuntinybę pas Žygimantą III, kurios priešakyje, jam atkakliai siekiant, buvo pastatyti kunigaikštis V. V. Golicynas ir metropolitas Filaretas, t. y. pavojingiausių lenkų šeimininkavimui bojarinų šeimų atstovai. Iš viso išvyko daugiau kaip 1 200 žmonių. Šituo iš Maskvos buvo pašalinti visi įžymesnieji politiniai veikėjai. Pats Žolkevskis neilgai išbuvo Maskvoje ir, savo vietoje palikęs rezidentu Gonsevskį, be to, pasiėmęs su savimi Vasilijų Šuiskį ir du jo brolius kaip belaisvius (jie mirė lenkų nelaisvėje) išvyko prie Smolensko.

Derybos prie Smolensko parodė, kad Žygimantas pats ruošiasi sėsti į Maskvos sostą ir nenori karalaičio leisti į Maskvą, dangstydamasis jo jaunu amžiumi. Ponai reikalavo iš pasiuntinybės narių kaip preliminarinės sąlygos atiduoti Žygimantui Smolenską; rusų pasiuntiniai nuo to griežtai atsisakė. Ilgai užtrukusios derybos nedavė jokių rezultatų. Tada šiurkščiai laužydami pasiuntinių neliečiamybę, pasiuntinius išsiuntė į Lenkiją ir uždarė Marienburgo tvirtovėje. Apgultame Smolenske siautėjo skorbutas; gynėjų skaičius tirpo. 1611 m. birželio 3 d. dėl išdavimo lenkai ir lietuviai šturmų paėmė Smolenską. Vaivada Šejinas gynėsi ligi paskutinės galimybės. Dalis gyventojų susisprogdino sobore. Paėmus Smolenską, Žygimantas tapo padėties viešpačiu.

Vladislovo vyriausybė ir jo politika.
Žygimantas, siekdamas pagrobti Maskvos sostą ir realizuoti Rusijos valstybės pajungimo Žečpospolitai planą, išgavo iš eilės pasiuntinybės narių valdinystės priesaiką. Apsidraudę Žygimanto raštais pomestjėms bei tėvonijoms valdyti, jie grįžo į Maskvą ir ėmė veikti ta kryptimi, kad karaliumi būtų pripažintas Žygimantas III. Jų tarpe ypatingu akiplėšiškumu pasižymėjo bajoras Michailas Glebovičius Saltykovas ir gavęs iš karaliaus Dūmos bajoro ir iždininko laipsnį Fiodoras Andronovas. „Septynetas bojarinų“ (Maskvoje jų beliko septyni) neturėjo jokios reikšmės. Viską tvarkė Gonsevskis su Saltykovu bei Andronovu. Gonsevskis laisvai atiminėjo žemes „išdavikams“, t. y. interventams priešiškiems asmenims ir dalijo jas Žygimanto šalininkams. Su Žolkevskiu sudarytos sutarties straipsniai buvo laužomi be jokio varžymosi. Buvo ruošiamas Žygimanto III pripažinimas caru. Vladislovo vyriausybė, palaikydama stambius žemvaldžius, savo politika skurdino smulkius ir vidutinius bajorus ir ypačiai valstiečius. Atsakymu į tai buvo visur pasireiškęs siekimas išvaduoti šalį iš užsienio grobikų. Tušinas, kliuvinys susivienijimui, šiuo metu buvo pašalintas. 1610 m. gruodžio mėn. Lžedmitrijus II buvo jam tarnavusių totorių nužudytas, atkeršijant už jo prievartavimus ir žiaurumus.

Latgalos lietuviai
Vilnius po senovei
Kur gieda angelai...
16 a. kultūros paminklas
Laiškas apie įvykius Žemaitijoje
Palemonas, jo sūnūs ir Lietuva
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
Kazimieras: Ir šventieji puodus žiedžia
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Kuria tarme parašyta pirmoji lietuviška knyga?
Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“ apie Lietuvą
> Ar skaudėjo dantims mūsų senoliams?
Janas Dlugošas. Totoriai Lenkijoje
Juodasis arapas Baltarusijoje
Alovės vietovardžio kilmė
S. Moravskis iš Ustronės
Rusų vienuolio vaizdinys
Kernavės tyrinėjimai
Apie Rygos įkūrimą
Merkinės bažnyčia
Trakų pilys
Vartiklis