Tolimesnės Hiperborėjos paieškos  

Seidozero ežeras yra Lovozero tundros kalnų masyve. Būtent čia, vietinių pasakojimu, randasi paslaptingi požemiai ir po vandeniu ar pelkėse nuskendę gyvenvietės. Į čia 1887 m. buvo atvykusi suomių ekspedicija, vienoje iš nepraeinamų pelkių ieškojusi paskendusio miesto. 1922 m. A. Barčenko vadovaujama ekspedicija aptiko praėjimus į požemius ir susidūrė su keistomis šio krašto ypatybėmis (daugiau apie ekspediciją >>>>).
Taip pat skaitykite apie Hiperborėjos ženklus...

Seidozero ilgis: 8 km; plotis: 1,5-2,5 km. Žodžiu „seid“ (šventasis) saamiai vadina šventuosius akmenis, kuriuose, pagal jų tikėjimą, gyvena dvasios arba mirusių šamanų sielos. Seidozero rajonas persunktas matriarchato dvasios - tai liudija net dviejų kalnų pavadinimai: Kuandespakas („meilės arba sueities kalnas“) ir Ninčurgas („moters krūtys“; kurios, anot legendos, gali susiglausti ir išsiskirsti, atverdamos vidines slėptuves).

Kalnai šiaurinėje pusėje, saugantys nuo atšiaurių vėjų, leido susidaryti ypatingam mikroklimatui – kai kurie augalai yra sutinkami tik čia (auga netgi laukinės vynuogės – ir tai užpoliarėje!). Ežerą supa sunkiai praeinama taiga, apaugusi ežero pakrantes siaura juosta, skiriančia ežerą nuo kalnų, kurie iš tikro yra plokščiakalniai, kuriuose gausybė akmenų krūvų. Beje, visi akmenys yra arba smailiais arba stačiais kampais – ir ten nėra mums įprastų riedulių. Tai aiškus požymis, kad čia nebuvo ledyno.

Į čia neskubėjo keltis atvykėliai; vieta traukė tik mokslininkus, ieškojusius civilizacijos ištakų. 20 a. pradžioje čia pabuvojo tokių korifėjų kaip G.A. Nadsono¹⁾ ir A.E. Fersmano²⁾ ekspedicijos. Jos ne tik ieškojo geriausios priemonės nuo avitaminozės – jūros dumblių, lamirarijų (jūros kopūstų) ir fukusų (jūros vynuogių), bet ir tyrė kultūrą bei tikėjimus loparių⁴⁾, teigusių, kad jų protėviai atėjo iš Baltosios ir Barenco jūrų gilumos. Artėjimas prie jų kultūrinių šaknų, anot Fersmano, pripūtė daug mistinės miglos.

Nuo 1998 m. čia dingusios Hiperborėjos civilizacijos, žmonijos protėvynės, pėdsakų ieško maskvietis Valerijus Diominas su bendraminčiais. Jiems pavyko rasti ciklopų griuvėsius ir gigantiškus taisyklingų geometrinių formų, su technogeninio apdorojimo požymiais, tašytus akmens luitus, tarytum sudarančių gynybinius įrenginius. Tarp kitų radinių – pragręžti luitai, užmesti šuliniai, paslaptingi ženklai ir užrašai. Vienoje aukštumų, esančių prie Ninčurto kalno, rastas prastai išsilaikęs, tačiau labai tvirtas akmeninis grindinys, primenantis akmeninės sienos fragmentą. Ten pat rastas akmeninis užtvaras maždaug 4x4 m ištirpusio vandens rezervuarui, o po tuo grindiniu dar du sluoksniai – tarsi fundamentas. Sunku patikėti, kad visai tai būtų gamtos dariniai. O 2010 m. rugpjūčio mėn. prie Seidozero lankėsi 5 žmonių grupė – A. Švedovas ir kt.

Ežero dugną dengia storas, iki 20 m storio dumblas. Tyrinėtojai skenavo ežerą su echolotu ir georadaru. Paaiškėjo kad vietomis seklumoje dugnas staiga įdubdavo iki 20 ar 30 m. Įlankoje prie Ninčurto kalno užfiksuoti du gilūs šuliniai, kurių vienas vedė kažkur po Ninčurto kalnu. Gluminantys akmens luitai kyla prie vandens paviršiaus pačiame ežero viduryje. Georadaras po jais aptiko tuštumas, - tarytum jie slėptų kažkokius pavandeninius tunelius. O netoli Seidozero yra didelė požeminė ertmė (o gal tai ola?), prasidedanti 9 m gylyje ir pasiekianti 30 m (prietaiso parodymų riba). Tačiau kol kas visos tos ertmės neapžiūrėtos vizualiai.

Tarp Kolos pusiasalyje gyvenančių loparių ir jų kaimynų sklando legendos apie kadaise po žeme gyvenusius nykštukus. Lopariai juos vadina „saivokais“. Laplandiečiai - klajojantys žmonės. Įsirengę savo lengvą buveinę patogioje vietoje, kartais girdėdavo iš po žemės sklindančius neaiškius balsus ir geležies žvangsėjimą. Tai buvo ženklas – jurtą reikia statyti kitoje vietoje, nes ji buvo virš įėjimo į saivokų būstą. Lopariai vengė pyktis su požemių nykštukais, galingais burtininkais.

Išliko A. Barčenko romanas „Daktaras Juodasis“, kuriame atspindimi kai kurie kelionių po Šiaurę rezultatai:
„Toli tame krante sužibo ugnis. Paniro, dingo, vėl sumirgėjo; ir atrodė, kad ežero gelmėje, blykstelėjusi žvynais, nušliaužė gyvatė...
- Kas čia per ugnis mirksi, Ilja? Kur tai? Tai žvejai?
Senis pasisuko į ežerą, ilgai žiūrėjo, net ranka prisdengė, nors jau seniai užgeso žara, negeranoriškai pačepsėjo lūpomis.
- ... Ten žvejų nebūna. Akmenai ten, uolos, granitas. Nuošali vieta... Tai olose... prie pat vandens prieina, o tada daugelį tūkstančių varstų po žeme tos olos tęsiasi, į Suomiją. Tiesiog, sakyčiau, tamsi vieta... Ten senais laikais keistos būtybės gyvena, o vėliau tą pusė užvaldė čuchnai [suomiai, menk.]... Tai jos, reiškia, nuėjo po žeme... Na o prieš nelaimę, prieš kokią nors bėdą, dabar ir išlenda. “

Pagal padavimus, Šventojo ežero pakrantėse senovės saamiai meldėsi savo dievams. Čia stovėjo didelis čumas, į kur iš visų stovyklų buvo suvežamos brangios dovanos, tame tarpe ir aukso grynuoliai. Kai vietines gentis pavergė norvegų konungas Chakonas, Senasis čumas užkariautojų buvo nugriautas ir sudegintas. Tačiau jame saugotas brangenybes šamanai spėjo paskandinti Šventajame ežere.

Tai kas gi vyksta Lovozero tundroje? Žinomiausias aiškinimas yra apie paslaptingą šiluminės energijos šaltinį, kurio ieškojo A. Barčenkos ekspedicija. Nors jo prigimtis nepaaiškinama, tikima, kad jos poveikis gali sukelti haliucinacijas ir pan. Pagal kitą versiją, žmonių žuvimo ir dingimo priežastis yra jietis („sniego žmogus“) – Jevgenijus Frumkinas surinko daug jo pagrindimų ir yra įsitikinęs, kad legenda apie Kuivą (kurio atvaizdas yra ant Angvundasčoro uolos) yra vienas iš pirmųjų jo paminėjimų...

Taip pat Chibinų kalnuose randamas akmuo „samių kraujas“ – vyšninės ir purpurinės spalvos eudialito kristalai - kitur didesni eudialito kiekiai sutinkami tik pietų Grenlandijos felininiuose sienituose. Apie jų (o taip pat figūros) kilmę loparių (vietinių gyv.) legenda pasakoja:
Seniai seniai mūsų žemę aptiko svetimieji, sakėsi – švetai; o mes lopai buvom kaip lopai – pliki, be ginklų, net be šaudynių, o ir peilius ne visi turėjo,. O ir kautis nenorėjome. Tačiau švetai ėmė atiminėti elnius, užužgrobėėmė mūsų žvejybos vietas, pristatė užtvarų ir lemų – nebuvo kur lopams dėtis. Ir štai susirinko senoliai ir ėmė galvoti, kaip švetą išvyti, o jis toks stiprus, didelis ir visi su geležiniais kardais. Pasitarė, pasiginčijo ir nusprendė visi kartu prieš jį eiti, atsiimsi savo elnius ir vėl apsistoti prie Seitjavro ir Umbozero.
Ir nuėjo su tikru karu – kas su šaudyne, kas tiesiog su peiliu, nuėjo visi prieš švetą, o švetas buvo stiprus ir nebijojo lopių. Pradžioje jis gudrumu prisiviliojo mūsų lopius prie Seitjavro ir ėmė juos ten daužyti. Į dešinę kirs – taip ir nelieka dešimties mūsiškių; ir kraujo lašais aptaškyti visi kalnai, tundros bei pelkės ir Chibinai; į kairę kirs – ir vėl dešimties mūsiškių nėra, ir vėl kraujas taškosi po tundrą. Tačiau įpyko senoliai, pamatę, kad švetas juos triuškina, pasislėpė slaptavietėje, surinko jėga ir visi kartu iš visų pusių apsupo švetą; jis į ten, į šen – niekur praėjimo nėra: nei prie Seitjavro nenusileisi, nei į tundrą neišlysi; taip ir sustingo ant uolos kuri virš ežero kabo... Ir šiandien ten stūkso prakeiktasis Kuivo.
O samių kraujo lašai liko tundroje ir pavirto raudonais akmenimis. Daug tų akmenų kalnuose, visų nesurinksi...

Tad taip jis ten ir pasiliko, prakeiktasis Kuiva, o mūsų senoliai vėl atgavo jaučius ir veršelius, vėl apsistojo žuvingose vietose ir ėmė verstis...

Lovozero ir Seidozero ežerus jungia takelis, grįstas dideliais akmeniniais luitais. Šiaurės vakarų „pilies“ uolos šlaite rasta ištisa akmeninių dievų grupė, tarp kurių žinomiausias „senis“ - uolienos įtrūkimai sudaro į žmogaus figūrą panašų vaizdą.

Čiudai, kurie po žeme nuėjo

1921 m. rugpjūtį Murmansko gubernijos ekonominė taryba per vietos laikraščius informavo gyventojus, kad atvyksta prof. Barčenko su vienminčiais, kad „atliktų visapusišką rajonų prie Lovozero socialinį ir ekonominį tyrimą“. Tik buvo nutylėta, kad tai vieta, kur senovėje gyveno „tie čiudai, kurie po žeme nuėjo“.

Barčenko, įžengęs jau į pirmąjį čumą, pasakė, kad atvyko čia, kad rastų protingos civilizacijos ištakas. Vietinius tai, aišku, pamalonino, o vietinė jauna šamanė, laukiniškai graži ir tvirta Ana Lopariova, pasakė: „Teisingai, iš čia senovinė čiudų gentis po žemė išėjo. Mes, lopariai, kariavom su tais čiudais. Laimėjome ir išvijome. Čiudai išėjo po žeme (pastaba: nencai irgi turi legendą apie po žeme išėjusią žemaūgę gentį). Du jų vadai ant žirgų nušuoliavo; jie peršoko per Saidą-vandenį, atsitrenkė į uolas, vadai ant tų uolų liko amžiams. Mes juos vadiname Seniais. Atnešam jiems dovanų, nes jie negali mums atleisti amžino jų gentainių gyvenimo po žeme“. Tačiau jisai galės ten vykti tik jei gaus Senių leidimą. Leidimas buvo duotas tą pačią naktį kaip mistinis išgijimas nuo širdies priepuolio – Barčenko manė, kad jau miršta.
Kondiainas prisiminė, kad Ana nuplėšė nuo jo marškinius, stojo tarp kojų kartu su juo užsidengusi antklode. Matėsi, kaip šamanė peiliu perbraukė per Barčenko krūtinę, visai negiliai. Ir kol lėtai ir vangiai sunkėsi kraujas, kažką šnabždėjo, peilį laikydama nukreipusi į mokslininko širdį: „Mes apstulbome išydę, kaip be pėdsakų užsitraukė žaizda ant krūtinės, jos liovėsi šnabždėjimas“.
Šamanė užtikrino, kad leidimas duotas, o širdis liks visiškai sveika visam jo gyvenimui – ir tikrai, ryte mokslininkas ne nuėjo, o tiesiog nubėgo per tundrą užsivertęs dvi sunkutėles kuprines.

Nepasitikėjimas ir neigimas

Barčenkos ekspedicija iškart sulaukė ir skeptiškų pasisakymų.
1923 m. Arnoldas Kolbanovskis³⁾ pats nuvyko į Lovozero rajoną, kad patikrintų „senovės civilizacijos“ paminklų buvimą – jį kartu su Barčenkos vedliu Michailu Rasputinu palydėjo ir stebėtojų grupė: Lovozero vykdomojo komiteto pirmininkas, jo sekretorius ir vietos milicininkas. Pirmiausia buvo pabandyta pasiekti „užburtą“ Ragų salą – liepos 3 d. vakare būrys išsilaipino joje, tačiau pusantros valandos trupusi salos apžiūra nieko nedavė:
„Saloje – audrų išversti medžiai, tuščia, jokių milžinų nėra; debesys uodų. Bandyta rasti užburtus elnių ragus, kurie senovėje, anot loparių legendų, paskandino puolančius švedus. Tie Ragai užleidžia ‚orą‘ ant visų, bandančių pasiekti salą su nedorais ketinimais (kaip ir tyrimų tikslu), o ypač ant moterų“.

Ataskaitoje neminima, ar pavyko bent ką rasti. Naktį, kad neatkreiptų dėmesio, būrys patraukė prie gretimo Seidozero. Apžiūrėjo paslaptingą „Senio“ figūrą – paaiškėjo, kad tai tik „vėjo išpūsti tamsūs sluoksniai stačioje uoloje, iš tolo primenantys žmogaus figūrą“.

Tačiau dar liko akmeninė „piramidė“, tačiau vėl laukė nesėkmė: „Priėjome arti. Akims atsivėrė įprastinis vėjo nugairinimas kalno viršūnėje“.

Kolbanovskio išvadas iškart po ekspedicijos paskelbė Murmansko laikraštis „Poliarinė tiesa“ (1923.08.17), o savo pastabose jo redakcija gana kandžiai apibūdino Barčenkos pranešimus kaip „haliucinacijas, naujosios Atlantidos pavidalu įsūdytas į patiklių Petrogrado gyventojų protus“.

Tik vėliau paaiškėjo, kad viskas buvo atliekama gana paviršutiniškai. Kad nerizikuotų, Kolbanovskis „giliai nėjo ir ne visur nuėjo“. Minėta publikacija tada pastatė tašką: „Ten nieko antgamtiška nebuvo ir būti negalėjo“. Tačiau po 75 m. suabejoti tuo privertė filosofijos mokslų daktaro V. Diomino vadovaujamos ekspedicijos „Hiperborėja-97“ ir „Hiperborėja-98“.

Jų metu surastos milžiniškos taisyklingos geometrinės formos plokštės, kiklopų griuvėsiai, luitai su aiškiomis apdirbimo žymėmis, senovės observatorijos žymės su 15-metriniu aukštyn rodančiu pirštu, laiptų fragmentai, vedę į neišlikusį priešistorinių laikų statinį. Atrastas Barčenkos minėtas poros kilometrų ilgio grįstas kelias, vedantis per sąsmauką nuo Lovozero prie Seidozero, „Koivos senio“ atvaizdas...

---

Sliedovikų magija

Karelijoje labiausiai paplitę vadinamieji „sliedovikai“, akmenys su ženklais. Jų yra labai įvairių, ir dydžiu, ir ženklų pobūdžiu bei kiekiu. Vieni jų tikrai dirbtinės kilmės, o kiti gali būti net natūralūs. Jiems bendra tai, kad liaudyje jie laikomi pėdsakais (sliedy) – „Dievų“, „Biesų“, „Velnių“, Dievo motinos ar kokių šventųjų – net ir tada, kai beveik neprimena pėdsako.

Tikriausiai „sliedovikus“ reiktų priskirti neolitui. O žinomiausiais, ko gero, yra garsieji Baltosios jūros petroglifai. Pvz., ant uolų prie Vygo žiočių yra apie 300 susijusių piešinių, datuojamų iki 3 tūkstm. pabaiga, vadinamųjų „biesų pėdsakų“. Daugiausiai jie susiję su medžioklės tema (briedžiai, ruoniai, lokiai, žuvys..) Tarp jų išsiskiria ženklų virtinė, atvedanti prie stambios žmogaus pavidalo figūros, spėtinai kažkokios dievybės simboliu. Tai ant vienos kojos stovintis žmogus, pakelta kaire ranka ir viena užmerkta akimi. Tai specifinė šamano poza, kurią keltai vadino „Lugo poza“ arba „Kuchulino poza“.

Stovėsena ant vienos kojos susijusi su labai archaiškais Mirties ir magijos dievų kultais (vienaakis Odinas, vienakojė Baba-Jaga, vienakojai anapusinio pasaulio sargai valų epe ir kt.). Laikyta, kas esantis tokioje pozoje randasi iškart abiejuose pasauliuose ir regi abi juos.

Laikoma, kad tas atvaizdas atveria kažkokį kelią į sakralines Baltosios jūros paslaptis, liudijančias tolimą Hiperborėjos istoriją. Visi tie akmenys (dolmenai, seidai, labirintai, sliedovikai) – tai įėjimai į nematomą senovinių galių pasaulį.

Tarp vietinių gyvavo tradicija – padavimų apie akmenų ar ženklų ant jų atsiradimą, apeigos – malebnos. Senaisiais laikais, kai žemėje gyveno didieji magai ir burtininkai, žmonės ne tik suprato žvėrių ir augalų kalbą, bet ir galėjo burtais pakeisti akmens struktūrą, padarydami juos minkštus tarsi drėgną molį.

Akmenims buvo priskirtos stebuklingos gydomosios savybės. Atseit, jų įdubimuose susikaupiantis vanduo gydo įvairius odos susirgimus.

Įprasta, bandyti juos sieti su senaisiais arijų tikėjimais, tarkim, su trimis Višnu žingsniais, simbolizuojančiais Saulės judėjimą dangumi (patekėjimas, zenitas ir saulėlydis). Akmenys-sliedovikai – nebylūs to savitos kultūros judėjimo iš Šiaurės į Pietus liudininkai.

---

„Karelijos Adomas“

Karelijos petroglifai pritraukia turistus. Jų atrandama vis naujų ir naujų. Vieni jų rasti visai neseniai, 2005 m. prie Vyg upės (karelų ir britų archeologų) bei 2008 m. Onegos ežero pakrantėje. Karelijos petroglifų amžius – iki 7 tūkst. m.

Uolų piešiniai – tai to meto žmogaus sąmonės perkurtas realus pasaulis, susijęs su kultu, tikėjimo ir papročių sistema, pasaulėžiūra. Norint suprasti Karelijos petroglifus, buvo pasitelkiama finougrų mitologija, tačiau nesėkmingai. Matyt priežastis ta, kad jos čia pasirodė prieš 3-4 tūkst. m., taigi petroglifai gerokai senesni.

Daugiau šansų davė indoeuropiečių mitologijos panaudojimas, - vienas naudotų raktų buvo eilės apie „Gelmių knygą“. Tyrinėjant versiją pastebėta, kad ne uolų piešiniai tikslino šiaip jau aiškų dvasinį eilėraštį, o būtent eilėraštis aiškino vaizdus ant akmens. Įdomu, kad iki 20 a. pirmos pusės dainuotas eilėraštis mena 7 tūkst. m. senumo siužetus, sutampančius su seniausiomis indoeuropiečių sakmėmis, iranėnų Avesta, indų Vedomis. Kadangi piešiniai yra senesni, tai jie yra pirminiai Vedų ir Avestos šaltiniai.

Pvz., vienas garsiausių petroglifų yra „Velnias“, iškaltas Velnio nosyje prie Onegos ežero. Jis visiškai nesuprantamas. G. Barlovas yra santykinai pavadino „Adomu, taip norėdamas pabrėžti pirmykščių žmonių vaizdinių ratą apie Visatos ir žmogaus kilmę. Egzistuoja keli variantai, aiškinantys vardo Adomas kilmę. Pagal vieną jų, iš semitų, jis kilo iš žodžio „žemė“, iš kurios buvo sukurtas žmogus. Panašus indoeuropietiškas žodis reiškia „pirmas“, kaip ir vadinosi pirmasis žmogus.

Tačiau pirmojo protėvio atvaizdas geriausiai apibūdinamas eilėse apie „Gelmių knygą“.

Iki gyvybiškojo amžiaus pradžios 
Sukūrė Dievas dangų su žeme,
Sukūrė Dievas Adomą su Ieva.

Adomas „dalijamas į du“ – tai gilus plyšys uoloje, kurį senovės dailininkas panaudojo kaip kompozicijos elementą. Įtrūkimas perduoda ypatingą pirmojo žmogaus mitologinio padalijimo prasmę.

Iš „Gelmių knygos“ Adomo, kaip ir indų Purušos, dalių kilę luomai:

Todėl mūsų žemėje carų atsirado –
Iš Adomo šventosios galvos;
Todėl gimė kunigaikščiai-bajorai-
Iš šventųjų Adomo galių;
Todėl valstiečiai tikratikiai –
Iš šventojo Adomo kelio.

Onegos Adomo atvaizdas sudarytas iš trijų dalių. Atskirai pripiešta galva, masyvus kūnas, per kelius sulenktos kojos. Susidaro įspūdis, kad siekta išreikšti žmonijos visuomenės trejybės idėją, kur kiekvienas luomas kilo iš tam tikros kūno dalies: valdovai – iš galvos, kariai – iš raumenų, valstiečiai – iš kelių.

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad Adomo poza, per kelius sulenktos kojos, reiškia šokį. Matyt tai tiesa, nes slavų mitologijoje išliko aiški samprata apie šokius kaip apie kūrybos aktą.

Virš kairiojo Onegos Adomo peties pavaizduotas didelis Saulės simbolis, kurį tiksliai pakartoja Adomo kairiosios akies atvaizdas. Abu elementai (akis ir saulė) yra identiški ir skiriasi tik matmenimis. Tai, kad Saulės simbolis pavaizduotas ir žmogaus veide, perša nuomonę, kad čia vaizduojamas Saulės gimimo iš protėvio akies akimirka.

Virš Adomo kairės rankos (beveik įdėtas į ranką) 15 a. buvo iškaltas pravoslavų kryžius. Atsižvelgiant į tai, kad į Adomo piešinį žiūrėta negatyviai (kaip Velnią), o kryžius nupieštas ne ant figūros, o greta jos, sunku laikyti, kad tai reiškia pagonybės ir krikščionybės kovą. Juk nėra ir tyčinių Velnio sudarkymo pėdsakų. Juk pravoslavų tikėjime kryžius rankoje vaizduojamas tada, kai asmuo pripažįstamas pranašu arba kankiniu. Sunku įsivaizduoti kryžių „velnio“ rankoje. Tad gal kryžių iškalės žmogus figūros nelaikė velniu, o tiesiog protėviu, ir kryžių nupiešė norėdamas pabrėžti teigiamą atvaizdo prasmę.

Šventoji knyga, rusų tradicijoje vadinama „Gelmių knyga“ liudija apie labai tolimus laikus. Ji įdomi tuo, kad joje vaizduojamas ne biblinis pasaulio sukūrimas. Religiniai eilėraščiai apie „Gelmių knygą“ pirmąkart užrašyti 18 a. viduryje, juos ne kartą atliko keliaujantys dainininkai, dažniausiai Karelijoje.

---

¹⁾ Georgijus Nadsonas (1867-1939) – ukrainiečių kilmės tarybinis biologas, botanikas, genetikas, vienas radioekologijos pradininkų Rusijoje. Kartu su kitais 1925 m. bandymais su žemesniaisias grybais įrodė, kad įmanoma dirbtinai sukelti mutacijas veikiant jonizuojančiu spinduliavimu. Buvo pirmojo Rusijoje mikrobiologijos žurnalo redaktoriumi. Įsteigė Mikrobiologijos laboratoriją, vėliau išaugusią į institutą, kurio direktoriumi buvo iki 1937 m. Tada buvo apkaltintas antitarybine veikla ir suimtas, tačiau tikrąja priežastimi buvo Lysenkos kritika.

²⁾ Aleksandras Fersmanas (1883–1945) – geochemikas ir mineralogas, MA narys (nuo 1919); A. Tolstojaus pavadintas „akmens poetu“. Mokslinę veiklą pradėjo vadovaudamas V. Vernadskio, aprašindamas Krymo mineralus. Aspirantūros metu Vokietijoje tyrinėjo deimanto kristalus; prie šios temos dirbo ir vėliau. Įsteigė MA mokslinę stotį Kolos pusiasalyje, Chibinų kalnuose. Surengė nemažai ekspedicijų (į Kolos pusiasalį, Uralą, Vidurinę Aziją...) mineralinių išteklių tyrimams. Yra atradęs kelis įvairių naudingų iškasenų telkinius, tarp jų ir Chibinų apatito, o taip pat urano ir vanadžio Ferganoje. Elementų pasiskirstymo Žemės plutoje įvertinimui įvedė atominio procento sąvoką. Buvo minerologijos muziejaus, kai kurių institutų direktoriumi. Paskelbė apie 1500 publikacijų, buvo ir mokslo populiarintoju: „Trys metus už poliarinio rato“ (1924), „Mineralogija kiekvienam“ (1935), „Prisiminimai apie mineralus“ (1945) ir kt.

³⁾ Arnoldas Kolbanovskis – literatorius (apsakymas „Žodžio kančios“, 1921) ir scenaristas („Pusiaudienis“, 1931); Švietimo komiteto sekretorius.

⁴⁾ Saamiai (lopariai, laplandai) – negausūs (apie 100 tūkst.) Skandinavijos vietiniai gyventojai, gyvenantys Laplandijoje ir Rusijoje (Kolos pusiasalyje) bei kalbantys samių kalbomis, priklausančiomis finougrų kalbų šeimai. Save vadina samj, suomiai juos vadina Saamelaiset - manoma, kad tai kilę nuo baltiško žodžio „žemė“. Kiti skandinavai ir rusai juos vadino lopariais, lopais , iš kur kilo Laplandijos (Laponija) pavadinimas. Jų etnografinės kultūros tyrimai vadinami lopanistika. DNR tyrimai rodo, kad saamiai į Fenoskandiją dalinai atvyko iš Vakarų Europos (prieš 10-11 tūkst. m.), kur susimaišė (prieš 7,5 tūkst. m.) su šiaurės tautomis (artimiausi genetiniai sutapimai su jakutais ir kitomis Rytų Sibiro tautomis). Originalus saamių tikėjimas – įvairių dvasių garbinimas; nuo daugelio Sibiro tautų jie išsiskiria protėvių (saivo arba sitte) kultu. Paplitęs šamanizmas, o taip pat šv. akmenų (seidų) garbinimas. Didieji dievai: Tordenas arba Tiras (perkūno dievas), Storiunkaras arba Didysis Šventasis (gyvūnijos ir augalijos dievas), Baivė (Saulės personifikacija).

Šiaurės Atlantida
Po gulbės sparnu
Šventieji akmenys
Rudiger Schmitt. Arijai
Emeriko tyrimai Koloje
Valerijaus Diomino ekspedicija
Dievų žemiškasis veidrodis
Meru kalnas ir B. Tilakas
Herodotas. Istorija, 4 knyga
Prokopijus. Nuslėptoji istorija
Peteris Karvašas. Archimedas
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Poetinė Kalistrato Žakovo mitologija
Nežemiški senosios Indijos personažai
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Arijai ir kitos tautos Vedose ir Avestoje
Aleksandras Didysis ir amazonių karalienė
Plutarchas. Biografijos: Solonas
Umai – lyginamoji charakteristika
Ar seniai kalbama lietuviškai?
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Teofrastas. Apie akmenis
Slaptasis kazokų ginklas
Ajurveda. Himnas laikui
Senieji sankskrito raštai
Languedoko akmenys
Akmenų gyvenimas
Sniego karalienė
Harapos civilizacija
Platonas. Timėjus
Eskimų kilmė
Vartiklis