Šiaurės tyrinėtojas Šileika
Nežinome, kur gimė, augo, mokėsi Eugenijus Šileika, ir kaip klostėsi jo gyvenimas, sugrįžus iš 1893 m. ekspedicijos.
Jis nei prieš, nei po jos savęs nelaikė mokslininku, bet 1894 m. Rusijos Geografijos draugija savo narius E. Šileiką ir jo bendražygį E. Tolį*) apdovanojo
Prževalskio didžiaisiais sidabro medaliais už ekspediciją į Lediniuotojo vandenyno Sibiro krantus, Janos, Lenos, Chatangos žiotis ir į Naujojo Sibiro salas.
19 a. antroje pusėje arktinių sričių tyrinėjimas domino pasaulį kaip dabar kosmosas. Tada dar nebuvo
nei ledlaužių, nei aviacijos, nei radijo ryšio ar poliarinių stočių. Tad bet kuri arktinė ekspedicija buvo tikras žygdarbis. Daug jų baigėsi tragiškai.
Minima ekspedicija nebuvo eilinė. Tai buvo Antroji Rusijos MA arktinė ekspedicija, turėjusi atlikti
kompleksinius tyrimus. Jos vadu paskirtas geologas Eduardas Tolis, dalyvavęs ir Pirmojoje ekspedicijoje,
1885-86 m. tyrinėjusiai Naujojo Sibiro salas ir Janos upės kraštą. Anos vadovu buvo gydytojas A. Bungė.
Parvežtos išmirusių stuburinių gyvūnų paleontologinę kolekciją tirti buvo pavesta Jonui Čerskiui. Jis
tyrimus baigė 1890 m. ir pateikė didžiulę 700 psl. ataskaitą. Joje pabrėžė būtinybę rengti naują ekspediciją stuburinių liekanų rinkimui.
MA pasiūlė vykti E. Toliui, tačiau jisai sunkiai susirgo, o vietoj jo 3 m. į Kolymos, Indigarkos ir Janos
upynus vykti pasisiūlė pats J. Čerskis, deja, tos sunkios ekspedicijos metu jis 1892 m. vasarą mirė. MA
vėl pasiūlė vykti E. Toliui, kris pasiūlymą priėmė ir ėmė rengtis kelionei. MA prezidentui prašant, Jūrų
ministerija sutiko išleisti ir leitenantą E. Šileiko (Šileiką), kurį Tolis pasirinko savo padėjėju.
Jiedu iš Petrapilio išvyko 1893 m. sausio 6 d.; Sibiro platybes pervažiavę rogėmis pasiekė Jakutską.
Kovo 21 d. su 4 darbininkais išžygiavo į šiaurę. Du palydovai jau buvo dirbę su Toliu, o trečiasis, 29 m. amžiaus
Stepanas Rostorgujevas buvo ištikimas J. Čerskio palydovas iki pat jo mirties. Vos išvykus iš Jakutsko, Šileika pradėjo geodezinius matavimus.
Ekspedicija elnių traukiamomis nartomis iš pradžių keliavo Tukulano upės slėniu; siauru tarpekliu
kirtusi Verchojanos kalnagūbrį toliau traukė Janos slėniu. Balandžio 8 d. pasiekė Kazačėjės kaimą. E.
Tolis iškart išvyko apžiūrėti mamuto palaikų, rastų už 270 km į šiaurės rytus nuo Ust Janos kaimo. Deja,
tebuvo išlikę tik odos ir kojų fragmentai ir apatinis žandikaulis. Beje, tai buvo oficialioji ekspedicijos dingstis.
Keliautojai susitiko Janos upės žiotyse ir nutarė ledu pasiekti Naujojo Sibiro salas ir ten papildyti A.
Bungės ir E. Tolio tyrimų duomenis. Be to, E. Šileika ten norėjo atnaujinti ir papildyti leitenanto P. Anžu
1821-24 m. atliktus astronominius ir magnetinius stebėjimus. O trečias tikslas įrengti pagalbinius maisto
sandėlius norvego F. Nanseno ekspedicijai, besiruošiančiai pasiekti Šiaurės ašigalį.
Jau keliaudami iš Petrapilio į Irkutską, jie vykdė F. Nanseno prašymą parūpinti jam gerų šunų.
Tiumenėje ir Tobolske jie pasirūpino, kad šunys būtų pristatyti į Chabarovską. F. Nansenas tų metų liepą
tuos šunis pasiėmė į Framą. E. Tolis parašė Nansenui, kad jei šios veislės šunys jam nepatiktų, kitos
veislės sibirinių šunų partija jo lauks Olenioko upės žiotyse. Tada keliautojams kilo mintis įrengti maisto
sandėlius tam atvejui, jei Framą ištiktų nelaimė ir Nansenas būtų priverstas ledu grįžti į žemyną per
Naujojo Sibiro salas. Apie tai buvo pranešta iš Irkutsko per Švedijos pasiuntinybę Petrapilyje.
E. Šileika ir E. Tolis su savo palydovais gegužės 1 d. iš Sviatoj Noso iškyšulio kalnų šiaurinės
pašlaitės iškeliavo ledu į Naujojo Sibiro salas. Esant geram orui, per 30 val. jie nukeliavo 70 km ir pasiekė
Didžiąją Liachovo salą. Siaučiant sniego pūgoms ir protarpiais lyjant, gegužės 9 d. jie jau buvo Kotelno
saloje. Čia susirado namelį, kurį E. Tolis buvo pastatęs 1886 m., deja, pilną sniego. Žmonai E. Tolis rašė:
Visų pirma reikėjo nuvalyti sniegą. Kadangi mes su Šileika rodėme gerą pavyzdį, tai antrą dieną buvo
išvalytas nors priėjimas prie pirties, t.y. patalpos, kur turėjo būti įrengtas maisto sandėlis. Antrą sandėlį jie
įrengė vakariniame salos krante, 100 km šiauriau pirmojo. Trečią sandėlį toje saloje turėjo įrengti vienas Sibiro pirklys.
Kadangi baigėsi maistas šunims, gegužės 19 d. teko pasukti atgal, tačiau stipri pūga privertė
keliautojus vėl apsistoti E. Tolio namelyje ir tik po 10 d. jie galėjo tęsti kelionę į žemyną. Minėtame laiške
žmonai E. Tolis rašė: Gegužės 30 d. mes sustojome pailsėti ant ledo maždaug 45 km nuo salos, nuėję šį
kelią per 10 val. Torosai [ledo sangrūdos] išdavikiškai kyšo iš po sniego dangos. Tvirtas ledo kelias virto
minkšta sniego koše, susimaišiusia su vandeniu, kuriame mes skendome iki juosmens. Kitą dieną
pradėjo lyti. Dėl to vandens tarp torosų dar padaugėjo. Tolesnę kelionę dienoraštyje E. Tolis aprašo taip:
1893 m. gegužės m. gegužės 31 d. 6 val. 30 min. ryto. Ant ledo tarp Kotelno ir Mažosios Liachovos salų.
Kur? Nežinia. Fatalinė būklė: iki kaulų permirkę, sniego dykumoje mes pasiklydome. Aplinkui torosai,
iškankinę mus ir šunis; nėra kuro, temperatūra 0o, visai sušalome. Nuo paskutinio
sustojimo paėjome, turbūt, 15 km per 8 val. Iš pradžių į rytus, paskui į pietryčius. Aptikome elnio
pėdsakus, kuriais paėjome atgal. Vėl prasidėjo torosai su šlapiu sniegu, tiksliau su vandeniu tarpuose;
kiekvienu žingsniu grimzdome iki juosmens. Iš viršaus krito šlapias sniegas ir šerkšnas. Šunys tempdavo
roges tik tada, kai patys įsikinkydavome į jas arba stumdavome iš užpakalio... Sustojome pasitarti.
Pastatėme palapinę... Visur tekėjo vanduo, viskas vandenyje, ir jokios vilties apdžiūti prie mūsų ugnelės.
Mudu dar geros nuotaikos, tačiau kiti visai suniurę. Kaip tik, kai aš parašiau, pasigirdo Džergelio džiugus
šauksmas. Jis pamatė salą! Rūkas išsisklaidė, ir už 10 km pasirodė Mažosios Liachovos krantas. Reikia pašerti šunis, - ir kelionėn.
Birželio 6 d., aiškiai šviečiant vidurnakčio saulei ir nesmarkia šąlant, pradėjome paskutinį žygį ledu. Iš
pradžių šlepsėjome per vandenį, paskui ėjome apykiečiu ledu, kol priėjome torosus... 6 val. visai sutemo,
ir po kelių minučių nugriaudėjo perkūnija; pradžioje krito kruša, paskui ėmė lyti. Šaltis sumažėjo; ir mes
suplyšusiu apavu pusbasiai žingsniavome vandeniu tarp torosų. Nuo lietaus vėl viskas sušlapo. Man dar
pavyko laiku uždengti palapine roges su instrumentais, tačiau patalynės išsaugoti nepavyko. Šunys
pavargo, ir nieko kita neliko daryti, kaip tik sustoti poilsiui, nors buvo nueita vos 30 km.
Palapinėje žmonių nuotaika kiek pakilo, išgėrus degtinės gurkšnį; bet mudu, nepaisydami to, kad iš visur
sruvo vanduo, dar nenusiminėme. Kitą dieną, birželio 7-ą, pasisekė pasistiprinti miegu.
Vėliau, jau grįžus į Petrapilį, savo pranešime Rusijos Geografijos draugijoje taip kalbėjo: Nepaisant
visų 225 varstų [240 km] grįžimo sunkumų, birželio 8 d. mes visai sveiki sėkmingai pasiekėme žemyną vėl
prie Sviatoj Noso papėdės. Tiktai leitenantas Šileika, kai buvome Kotelno saloje, dėl sniego atspindžio patyrė tokius
didelius akių skausmus, kad keletą dienų buvo visai apakęs. Be šių sunkių dienų, kelionė į salą mums paliko pačius maloniausius prisiminimus.
1893 m. birželio viduryje, kai F. Nansenas nuo Norvegijos krantų išplaukė į Šiaurės ašigalį, prasidėjo
antroji E. Šileikos ir E. Tolio kelionės dalis vasaros kelionė per tundrą ant šiaurės elnių iš Ebeliacho
įlankos per Charaulacho kalnagūbrį iki Lenos upės [Guba pavadinimas kilęs iš jakutų ebe - bobutė,
o upių pavadinimai iš ese diedukas. Jei jakutai iš tikro turėjo moteriškojo prado kultą, tai
dieduku aiškiai suprantamas lokys, t.y. būtų Didžiojo ir Mažojo lokio upės].
Išvykstant iš Aidžergaidacho kaimo, esančio pietinėje Sviatoj Noso kalnų papėdėje, ekspedicija
persiskyrė į du būrius: E. Tolis vyko tiesiai į vakarus dar kartą apžiūrėti mamuto palaikų vasarą, o Šileika,
darydamas matavimus ir stebėjimus, pasuko šiauriniu keliu per Buorchajos užutekį. Persikėlimo metu
prie Buorchajos užutekio oro temperatūra siekė 34o. Žmones ir gyvulius labai
kankino tiršti uodų spiečiai. Skirtingose vietose perkopę Charaulacho kalnagūbrį, jiedu susitiko liepos 31 d. prie Lenos, Kumach Suro kaime.
Rugpjūčio 2 d. ekspedicija laiveliais išplaukė Lena žemyn. Dienos buvo vėjuotos ir lietingos. Upės
krantai aukšti, statūs, uolėti. Pasiekę plačią šios upės deltą, jie pateko į žemėlapyje nepažymėtą Lenos
atšaką, kuria sėkmingai perplaukė locmaniškų norvego J. Torgerseno įgūdžių dėka. Jam E. Tolis buvo
pavedęs nupirkti 26 šunis ir pristatyti juos į Balkalachą Olenioko žiotyse savo tėvynainiui F. Nansenui. Jie
pasiekė Stanach-Chočo (jakutų k. slėnis su apsistojimu). 107 km nukeliavę žemynu, jie pasiekė
Balkalachą. Tai buvo paskutinioji į vakarus iki Jenisiejaus vieta, kuri turėjo tiksliai nustatytas geografines
koordinates. E. Šileikai čia atliekant matavimus, E. Tolis ekskursavo po apylinkes, darydamas geologinius stebėjimus.
Jis aplankė Didžiosios Šiaurės ekspedicijos metu 1737 m. mirusių leitenanto V. Prončiščevo ir jo žmonos Marijos kapą, ant kurio pastatė kryžių.
Rugpjūčio 24 d. jiedu, sudarę karavaną iš pusšimčio elnių su nešuliais, raiti patraukė į vakarus keliu,
kuriuo po Prončiščevų ir Ch. Laptevo 150 m. nebuvo keliavęs joks europietis. Rugsėjo 2 d. jie pasiekė
Anabaro užutekio Mus-chaja (Ledo kalnas) iškyšulį. Prasidėjo giedros dienos, labai tinkančios E. Šileikos geodezinėms
nuotraukoms. Jis padarė Anabaro užutekio magistralinę nuotrauką ir pratęsė ją Anabaro upės slėniu į
pietus iki tundros ir miškų ribos 427 km. Ją pagrindė penkiais astronominiu būdu nustatytais koordinačių taškais.
Čia numatyta programa buvo išsemta, Galima buvo po tiesumai pasiekti Bulunės kaimą prie Janos
upės ir traukti namo. Bet pasitaikė viliojanti proga vykti niekieno nekeliautu keliu ir sujungti taškus prie
Anabaro upės su artimiausiais tiksliai nustatytais taškais vakaruose: Dudinkoje, Turuchanske ir
Jeniseiske. Bet Tuliui vis tiek teko grįžti į Bulunę atsiskaityti su pirkliais... O Šileika iškeliavo per tundrą į vakarus,
į Pompigajos upės žiotis Chatangos užutekyje ir iš ten aukštyn Chatangos upe iki Chatangos kaimo, kur ketino susitikti. Jiedu išsiskyrė rugsėjo 30 d.
Balkalache E. Tolis rado J. Torgenseną su šunimis, nesulaukusį F. Nanseno. O dienos ėjo vis
trumpyn. E. Šileikai ėmė trukdyti stiprios sniego pūgos, o ir šaltis stiprėjo pasiekė -43oC.
Lapkričio 16 d. E. Tolis susitiko su E. Šileika Chatangos upės žemupyje, ir kur traukė toliau į vakarus,
Jenisiejaus link. Prasidėjo poliarinė naktis, žemę dengė stora sniego danga. Geologinius tyrimus ir
topografinius matavimus teko nutraukti ten, kur prieš 50 m. pirmąją kelionės dalį baigė A. Midendorfas.
Tačiau astronominius ir magnetinius stebėjimus E. Šileika atlikinėjo iki pat Dudinkos, kurią pasiekė
lapkričio 26 d. O gruodžio 16 d. jie jau buvo Jeniseiske, o sausio 8 d. sugrįžo į Petrapilį, nukeliavus 26,7
tūkst. km. E. Šileika 38 taškuose nustatė geografines koordinates, kartu atlikdamas ir magnetinius
matavimus, vedė meteorologinį žurnalą. Jų kelionės dėka žemėlapiuose pirmąkart asirado Prončiščevo ir Čekanovskio kalnagūbriai.
Tiesa, jų paliktais maisto sandėliais F. Nansenas nepasinaudojo. Klausydamas E, Tolio patarimo, jis
1893 m. rugsėjo 17 d. įplaukė į šiltą Lenos srovę ir ja plaukė tol, kol laivą apsupo ledai, pagriebė šaltoji
Žanetos poliarinė srovė ir ėmė nešti į šiaurę kartu su ledais. Taip 3 m. truko Framo dreifas. F.
Nansenas, palikęs laivą, su šunimis bandė pasiekti Šiaurės ašigali ir priartėjo prie 86o lygiagretės, 400 km nuo ašigalio.
E. Tolis, grįžęs iš ekspedicijos, tvarkė surinktą gausią informaciją, gyveno tai Petrapilyje, tai Tartu.
1900 m. birželio 21 d. jachta Zaria iš Petrapilio išplaukė į trečiąją arktinę ekspediciją, iš kurios negrįžo.
Beje, prieš išvykdamas su E. Šileika į arktinę ekspediciją, E. Tolis lankėsi Lietuvoje, tyrinėjo Dobikinės
upelio slėnyje išplautas klintis ir jose suakmenėjusių jūros gyvūnų atspaudus, Žagarėje aprašinėjo
dolomitų atodangas. Vadakties upelio pakrantėse ties Klykolių bažnytkaimiu jo dėmesį patraukė geltonas
smiltainis. Tos vietos jis nepamiršo, 1895 m. vėl lankėsi Klykoliuose, o 1897 čia pragręžė 19 m 45 cm
gylio gręžinį ir nustatė čia slūgstant juros periodo nuogulas. Tais metais jis aprašė du gręžinius
Mažeikiuose ir nustatė devono amžiaus nuogulas. To paties amžiaus nuogulas aprašė Mūšos upės
slėnyje ties Pakruoju. Lietuvoje jį domino laukų rieduliai, ypač Žagarės ozas. Jį ištyręs ir aprašęs kitus į jį
panašius ozus, E. Tolis padarė išvadą, kad šie dideli, ilgi ir vingiuoti pylimai yra ledyninių upių
sąnašavimo pasekmės. Ta jo išvada sutapo su ką tik paskelbta De Gero hipoteze, dabar pripažįstama visame pasaulyje.
Pagal pavardę Šileika greičiausiai yra lietuvių kilmės. Ši pavardė Lietuvoje gana paplitusi. Sprendžiant iš
neaukšto jo karinio laipsnio, jis galėjo būti gimęs ne anksčiau 1863 m. Tikriausiai buvo baigęs karo
mokyklą, į kurią jaunuolių iš Lietuvos, be to katalikų, nepriimdavo. Jo tėvai galėjo būti atsidūrę tremtyje po
1863 m. sukilimo. Jo Tėvas Jonas Šileika galėjo būti baigęs kurią nors aukštąją mokyklą ir dėl carinės nutautinimo politikos į savo kraštą neskirtas.
Rusiškuose šaltiniuose rasta, kad Eugenijus Ivanovičius Šileiko, hidrografas, astronomas,
geodezistas) gyveno 18661904 m. Jis gimė ir užaugo Derbte (Tartu - čia savo veiklą pradėjo
daugeris Arkties tyrinėtojų), 1887 m. su pagyrimu baigė Jūrų kadetų korpusą ir per 3 m. tarnavo
Ramiajame vandenyne kreiseryje Admirolas Nachimovas. Po kelionės į šiaurę vadovavo kuopai kreiseryje
Plastun, vėliau buvo vyriausiuoju šturmanu šarvuotyje Sysojus Didysis, plaukiojo garlaiviu Slavianka ir minininku Sakalas.
Monotoniška ir nevaisinga karinė tarnyba neleido talentingui tyrinėtojui pasireikšti mokslo srityje. Jo
vardas pasimetė tarp kuklių jūros triūsininkų. Pagal žinyną Visas Peterburgas 1900 m. 14-o jūrų ekipažo
leitenantas E.I. Šileiko gyveno Mogiliovsko gatvėje, o 1903 m. buvo pervestas į 13-ą jūrų ekipažą ir
persikėlė į Kronštadtą. 1904 m. jis negyveno nei Peterburge, nei jo apylinkėse. Matyt, 1904 m. ir yra jo
mirties metai. Taip ir nepavyko nustatyti jo ryšių su Lietuva matyt, reiktų patikrinti ir estiškus šaltinius.
Jo garbei E. Tolis 1893 m. pavadino iškyšulį, esantį Kotelno salos vakarinėje pakrantėje (tarp
Čiutkobet upelio žiočių bei Urasalacko gyvenvietės). O taip pat yra ir Šileiko sala Litkės salyne (Nordenšeldo archipelage),
E. Tolio pavadinta 1901 m. Tai nedidelė nuosėdinė sala, 500 m atstumu nuo Bungės pusiasalio, šiauriausia iš salyno salų, prie pat Ruskij salos.
*) Eduardas Tolis (Eduard Gustav Freiherr von Toll, 1858-1902),
dažnai dar vadintas baronu fon Toliu - vokiečių kilmės iš Estijos (gimęs Taline) geologas, Arkties tyrinėtojas,
pagarsėjęs 1900-02 m. ekspedicija, ieškojusia legendinės Sanikovo žemės, laikytos esant saloje Arkties vandenyne. Jos
metu E. Tolis ir nedidelė ekspedicijos dalis dingo ir apie jų likimą nežinoma iki šiol.
Pirmoji ekspedicija buvo po Afrikos šiaurę, iš kurios grįžęs parašė disertaciją iš zoologijos srities. Jo darbai patraukė
A. Bungės dėmesį. 1885-86 m. dalyvavo ekspedicijoje į Naujojo Sibiro salas, kuriai vadovavo A. Bungė. Jis buvo pirmuoju, pranešusiu apie
pleistoceno fosilijų gausą Didžiojoje Liachovskio saloje. 1893 m. vadovavo naujai
ekspedicijai, kurioje dalyvavo ir E. Šileika. Jos pagrindinis tikslas buvo rasti mamuto liekanas prie Janos upės ir
atgabenti jas į Mokslo akademiją (beje, E. Tolis iškėlė naują mamutų išnykimo teoriją - infekcinę). Deja, atvykus
paaiškėjo, kad iš mamuto beveik nieko neliko ir Tolis nusprendė vėl vykti į Naujojo Sibiro salas. Pakeliui keliai su
E. Šileika išsiskyrė šis pasuko link Chatangos žiočių, o Tolis link Lenos, kad išsiųstų kolekcijas. Šios ekspedicijos metu buvo patikslinti žemėlapiai.
Po jo dingimo 1900-02 m. ekspedicijoje, A. Kolčako paieškos ekspedicija 1903 m. rado E. Tolio stovyklos liekanas
Beneto saloje, į kurią E. Tolis su keliais nariais vyko šunų kinkiniais, jo dienoraščius ir kt. Matyt, nesulaukę laivo
Zaria, jie nusprendė savarankiškai vykti žemyno link, tačiau daugiau jų pėdsakų nerasta. Dienoraščius 1909 m. Berlyne išleido jo žmona.
Nencai
Eskimų kilmė
Šiaurės Atlantida
Baikalas ir jo apylinkės
Sibiro ir šiaurės tautos
Valerijaus Diomino ekspedicija
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Sibiras ir pirmieji amerikiečiai
Dinozaurai Jakutijos ežeruose
Poetinė Kalistrato Žakovo mitologija
Rūmai be sienų ir ... auksiniai kailinėliai
Raudonosios biologijos tamsioji dėmė
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Meru kalnas ir B. Tilakas
D. Zavolskis. Valstybės stilius
Akmenuotosios Tunguskos pilys
Saviėdžiai vertimo mįslė?!
Galios vietos: Optina
Šamanų ratu einant
Hiperborėja Rusijoje
Misisipės tyrinėtojas
Karelijos Adomas
Šambalos paieškos
Vartiklis
