8 proto lavinimo stulpeliai (Lo čžong)
Pastaba: Puslapis nėra pabaigtas ir ateityje bus papildytas...
Publikuojamas Kadampa budizmo mokyklos kanono tekstas su paaiškinimus pagal Dalai Lamos XIV komentarus. 2001 m. jie buvo išleisti mongolų kalba.
Šis eilėraštis parašytas daugiau nei prieš 800 m., netrukus po to, kai didysis indų mokytojas Čžovo Čže (Atiša Dipamkara) į Tibetą atnešė Kadampa mokyklos mokymą. Vėliau iš šios mokyklos išsivystė Geluga (geltonkepurių šaka, dominuojanti Rusijos budizme).
Kadampa mokykla akcentuoja tris dalykus: teisingą filosofinį suvokimą, moralumą ir teisingą meditacijos taikymą. Vėliau ypatingas dėmesys skirtas moralės suvokimui, sudarytam iš trijų tipų įžadų: vienuolio, Bodhisattvos ir vadžrajanos praktikų.
Mokykloje yra trys pagrindinės grupės: 6 tekstų pasekėjai (šungpa), proto lavintojai sutrų pagalba (damngagpa), ypatingų tantros mokymų pasekėjai (mengagpa). Proto lavinimas "Lo čžong" pagalba priklauso antrajai grupei.
Gešė Langri Tangpa (1054-1123), vienas artimų Drom Tonpos (svarbiausio Atišos mokinio) mokinių, gimė centrinio Tibeto klajoklių šeimoje. Jis visą mokymo esmę perteikė aštuoniais eilėraščio stulpeliais. Ir nors jie buvo gerai žinomi Tibete, jų prasmę jis perdavė savo mokiniui Šaravei (1070-1141).
ŠĮ eilėraštį rado ir įsiminė kitas didysis mokytojas, Čekava Eše Dordžė (1101-1175), nors jame perteikiamą savęs "ištirpdymo" kituose koncepciją jis priėmė ne iškart. Sunkiai prikalbino Šaravę tapti jo mokytoju. Bet būtent penktas stulpelis įkvėpė Čekavą traktato "Septyneriopas proto lavinimas" (iš esmės "Lo čžong" komentarų) parašymui ir taip daugeliui žmonių susipažinti su mokymu.
8 proto lavinimo stulpeliai
parašyti mokytojo Kadampos gerbiamam Gešė Langri Tangpa Dordžė Senge, ir perduoti jo artimiausiam mokiniui Šaravei
1. Tegu manyje visad glūdi meilė Visoms gyvoms būtybėms, brangesnė Už Brangenybę, išpildančią troškimus, Skatinančią siekti aukštesniosios prasmės.Reikia parodyti gerumą visoms gyvoms būtybėms. Visos lavinamos savybės ir einančio Keliu siekiai priklauso nuo bendradarbiavimo su kitais. Ir Budos būseną gali kilti tik persisunkus užuojauta kitiems. Tiek laikinos gyvenimo reikmės (maistas, stogas, draugystė), tiek dvasinio gyvenimo komforto ir saugumo pojūtis negalimi be kitų. Atrodo, kad žmogiškoji meilė yra mūsų gyvenimo pagrindas. Be jos gyvybė negali net užgimti, vystytis.
Kai rūpinamės tik savimi, akiratis siaurėja, - ir nedidelis nepatogumas atrodo milžinišku, o mus persmelkia baimės ir nelaimingumo jausmas. Rūpesčio jausmus suteikia vidinę galią, ir savos problemos pasidaro mažesnės.
"Bodhičaryja avatare" nurodoma, kad iš esmės skiriasi tas skausmas, kurį prisiimate sau, ir tas, kurį jaučiate. Be abejo, dalyvavimas kito nelaimėje sukelia kažkiek nepatogumų, tačiau, kaip mini Šantideva, ir padidina stabilumą. Savo noru priimant kito skausmą, įgaunama galia ir pasitikėjimas. Iš kitos pusės, kęsdami savo skausmą, savęs nevaldote ir todėl esate silpni ir neužtikrinti.
Tačiau, nemylėdami savęs, neturite pagrindo mylėti kitus. Bet tai nesusiję su įsipareigojimu sau. Meilė sau grindžiama natūraliu laimės siekimu ir vengimu kančių. Svarbu tik neužsidaryti ir daryti gera kitiems.
Tada analizės ir apmąstymų pagalba sužinome, kad dauguma mūsų kančių ir skausmo kyla iš egoizmo, kai rūpinamasi tik savo gerove kitų sąskaita. Tuo tarpu laimė ir saugumas atsiranda mąstant apie naudą kitiems. Tik tada išsipildo mūsų norai, kaip savo veikale "Lamrim Čenmo" rašo Čže Conkapa: "kuo labiau praktikuojantis įsitraukia į veiklą ir apmąstymus dėl kitų, tuo lengviau išsipildo jo arba jos savos viltys be specialių pastangų vien kaip rūpinimosi kitais rezultatas. Dažnai sakiau, kad bodhisattvos praktikuoja "protingą egoizmą", kai kiti tėra kvaili egoistai, nes galvojam tik apie save ir todėl nelaimingi.
Protas turi ypatingas savybes. Kartais jis labai užsispyręs ir nenori keistis. Tačiau įtikinėjimais, paremtais įrodymais, galima jį atverti. Maldos vienatvėje neveikia proto, reikalingi įrodymai (paremti asmenine patirtimi) ir įsitikinimas. Tam reikia laiko.
Kai kurie mano, kad reikia pradėti nuo siauro žmonių rato, kurį su laiku išplės. Tokiems sunku į savo suvokimą priimti kitų pasaulių ir visatų gyvas būtybes. Bet, kaip pavyzdį, paimkime visuotinį nepastovumo pobūdį. Kai nagrinėjame visų daiktų ir reiškinių nepastovumo koncepciją, mums nėra tikslo nagrinėti atskiros būtybės.
Pirmoje eilutėje yra nuoroda į "Aš" tad pasiaiškinkime budistinę "Aš" sampratą.
Niekas neginčija kitų asmenų buvimo fakto, neabejojame dėl kenčiančių skausmą. Sakome: "Mačiau ar girdėjau tą ir tą". Mes neaptariame "Aš" santykinio egzistavimo kasdieniniame gyvenime. Klausimas apie tai, kur "Aš" randasi ir kas tai yra.
"Aš" stebėjimo erdvę galime išplėsti sąryšyje su kūnu. Jaunystėje turėjome tam tikrą "Aš", savastį, Mums paaugus, tas "Aš" išliko tai rodo "Aš" tęstinumą. Indų mokyklos aiškina apie "atmaną", kuris apytiksliai verčiamas kaip "dūšia". Tai tam tikra esybė, nepriklausoma nuo asmenybės, jos empirinio gyvenimo. Tai būtina tikint persikūnijimu, reinkarnacija.
Tuo tarpu budistų mokyklos sutaria dėl "Aš" atitikimo kūnui ir sąmonei. Tačiau vienos jų "Aš" tapatina su sąmone. Analizės pagalba parodoma, kad mūsų kūnas sąlyginis, priklausomas, o sąmonė yra tęstinė. Kiti mąstytojai, kaip Buddapalita ir Čandrakirti, atmetė amžinojo ir nekintamo "Aš" paieškas. "Aš" prigimties tyrinėjimas neduoda rezultato, nes objektas yra metafizinis, esantis už patirties ribų. Mums gi reikia išlavinti tokį mūsų egzistencijos suvokimą, kad "aš" ir "savastis" būtų siejami priklausomybe su kūnu ir protu.
Čandrakirti savo kūrinyje "Madhymaka avatara" pateikė pavyzdį su vežimu. Nagrinėdami jo koncepciją, niekada nerasime metafizinio vežimo, nesudaryto iš jo dalių. Tačiau tai nereiškia, kad vežimo nėra.
Tokią "Aš" sampratą reikia išplėsti ir kitoms būtybėms. T.y. kitos gyvos būtybės tėra jų kūno ir proto įvardijimai, kurių egzistavimas pagrįstas visuma, sudarančia gyvą organizmą.
2. Kaip į mažiausiąjį iš visų, į save žvelgiu Ar su kuo draugauju, ar kur einu; Su kitais, aukštesniais, nuoširdžiai pamąstęs, Tvirtai meile prisirišiu.3. Mintyse peržvelgsiu poelgius visus; Ir kai tik gims jausmas netikęs, Kuris kitiems ir man žalą daro, Nuo veido griežtai jį nuvysiu.4. Nalaimingą būtybę pamatęs, Negalios ir pykčio palaužtą. Jį pamilsiu, tarsi radęs brangenybę, Sutinkamą retai.5. Kada kiti, pažeminę, Iš pavydo skaudintų mane, Priimsiu pralaimėjimą, Jiems palikęs pergalę.6. Kai tasai, kuriam padėjau, Ir didžias dėjau viltis, Išradingai man kenks Pakylėtuoju draugu jį laikysiu.7. Tai priėmęs, mintimis ar veiksmais Atnešiu laimę ir gerovę visoms būtybėms mano motinoms; Visą jų skausmą ir kančias Slapta prisiimsiu sau.Šiame stulpelyje nurodomos tokios didelės kančios, kad jas prisiimti sau galime tik mintyse taip tų kančių priežasčių būsenas. Bet žmogus gali pasidalinti su kitais ir visa, ką turi nuostabaus: džiaugsmą, jo priežastis, gerų darbų "šaknis", gerus darbus. Visa tai taikoma gyvoms būtybėms.
Žodis "slapta" priklauso mong-len priėmimo ir davimo praktikai. Jis reiškia, kad ji atliekama kaip užuojauta ir, tikriausiai, netinka pradedantiesiems. Tai toks proto lavinimas, kai reikia ypatingos drąsos ir gilaus įsipareigojimų suvokimo. Užuomina apie tai yra Šantidevos "Bodhičarja-avatara". Konkreti priėmimo ir davimo praktika atliekama derinyje su kvėpavimo procesu įkvėpimu ir iškvėpimu, kaip aprašyta Čekavos Eše Dordže "Septyneriopose proto pratybose".
"Slapta" taip pat gali reikti, kad atliekantis tong-len pratybas turi būti sąmoningai grynas, t.y. be jokios demonstratyvumo. Tikras praktikas vienišas daro tong-len. Dordže tvirtina: "Reikia radikaliai pakeisti vidinę mąstymo, minčių ir emocijų būseną, kai išorinis vaizdas lieka tas pats." Didžiausias pavojus pasiduoti pagundai pademonstruoti savo pratybas.
8 Tegu jie visi nesusiteršia Aštuonių pasaulio dharmų sąvokomis. Ir suvokę visų reiškinių iliuziją, Teišsilaisvina iš visų prisirišimų.Pradžioje pabrėžiama dvasinės veiklos išvalymas nuo 8 pasaulio dharmų (suvokimų visumos). Toliau nurodoma būtinybė treniruoti protą pilnai suvokiant absoliučią tiesą, t.y. būties tuštumą. Reikia išvystyti įsitikinimą apie visų dalykų iliuzorinę prigimtį ir išsilaisvinti nuo prisirišimo prie pasaulio dalykų. Be pirmiausia reikia atsisakyti visos būties realumo, tame tarpe ir "Aš".
Bet nepakanka įsivaizduoti tuštumą ir be pagrindo. Nepakanka mintyse kartoti eilutę kaip mantrą. Reikia išlavinti vidinį tuštumos regėjimą. Reikia suvokti visos būties vyksmų tarpusavio sąryšių. Tai leidžia surasti "vidurio kelią" tarp visiško būties neigimo ir substancialaus (nepriklausomo) egzistavimo. Tai apsaugo nuo nihilizmo visa ko neigimo.
Kitos nuorodos:
Buddha ir budizmas
Kas yra budizmas?
Šin budizmas
Vidurio kelias
Baltasis kelias
Slaptoji doktrina
Bodhičita - kario kelias
Tibeto Mirusiųjų knyga
Kas yra reinkarnacija?
Katmandu Jurgos akimis
Senoji Indijos istorija
Budizmas ir nemirtingumas
Apie Tibeto mirusiųjų knygą
Kaip suprantu indų filosofiją?
Budizmo įtaka Vakarams senaisiais laikais
Nyčė ir Šopenhaueris apie užuojautą
Š. Amerikos indėnų mitai
Budizmas Kinijoje
Kagju budizmas
Bono religija
Vartiklis