Krišnamurti ir ezoterizmas

Neabejotinai teosofai ir Krišnamurti turi daug bendrumų. Ir kartu yra artimi vedantizmui, ypač monistinei jo atmainai, advaita vedantai. Ezoterinis Vedantos perteikimas yra teosofija, o eksoterinis – Krišnamurti mokymas.

Tačiau pakanka ir skirtumų. Pavyzdžiui, Blavatskaja pabrėžė, kad negalima praleisti nė vieno žingsnelio kelyje į aukštesniąją sąmonę ("negali būti praleistas nė vienas skersinis kopėčių į pažinimą. Nė viena asmenybė negali pasiekti ar bendrauti su Atmanu kitaip, nei per Buddhi-Manas [aukštesnįjį "aš"]"). Tuo tarpu Krišnamurti atmetė ne tik palaipsnio tiesos pažinimo kelią, bet ir paties aukštesniojo "aš", su kuriuo būtų galima susilieti, egzistavimą1) ["Daugelis mūsų nenori žinoti, kas esame. Mes išradinėjame aukštesnįjį "aš", aukščiausiąjį "aš", atmaną ir visas tas nesuskaičiuojamas koncepcijas, kad pabėgtume nuo realybės, kuria esame"]. Taipogi Blavatskaja aiškiai pasisakė už guru ypatingą svarbą mokinio pasiekimams, o Krišnamurti neigė dvasinio mokytojo vaidmenį.

1) Palyginimui: Blavatskaja:
"Didelis skirtumas tarp Avataro ir Dživanmukti: vienas, kaip jau sakyta, yra iliuzorinė apraiška, be karmos ir neturintis nieko prieš inkarnaciją; kitas, Dživanmukti, yra tasai, kuris pasiekia nirvaną dėl asmeninių nuopelnų. ... Avataru esama; Dživanmukti tampama. Abiejų būsena ir yra vienoda, bet ne priežastys. Avataras yra dievo nusileidimas į iliuzorinę formą; Dživanmukti , kuris perėjo nesuskaičiuojamą skaičių inkarnacijų ir per jas sukaupė nuopelnus, pasiekia nirvaną ne dėl tų nuopelnų, o tok dėl karmos, kuriuos jie kūrė, vedusios ir vadovavusios jam link guru, kuris įvesdins jį į nirvanos paslaptį ir kuris vienintelis gali padėti jam pasiekti tą buveinę".

ir Krišnamurti:
"Sakau jums atvirai, Mokytojai nėra svarbiausia; Mokytojo koncepcija yra ne daugiau kaip žaisliukas žmogui, siekiančiam tiesos".

"Krišnamurti mokymo esmė yra pareiškime, padarytame 1929 m., kai jis pasakė: 'Tiesa yra šalis be kelių'. Žmogus negali prieiti prie jos per jokias organizacijas, per jokius susirinkimus, per jokias dogmas, šventikus ar apeigas, kaip ir per filosofiją ar psichologines priemones".

Netgi daugiau, Blavatskaja perspėja, kad kai kurios eksoterinės vedantizmo atmainos (labai panašios į Krišnamurti mokymą) gali iššaukti sielos ar asmeninio "aš" atitolimą nuo aukštesniojo šaltinio, aukštesniojo "aš" 2). Tai, savo ruožtu, gali sukelti "antrąją sielos mirtį", kuri yra tarsi sąmonės panirimas į nieką3) – kaip priešybė "antrajam sielos gimimui", kai ji išsiplečia iki dieviškumo susiliedama su aukštesniuoju "aš" ir tada su dieviškuoju "aš".

2) "Siekdami nesujaukti vakariečio mąstymo painia indų metafizika, leiskime jam suvokti žemesniąsias manas (arba sąmonę) kaip asmeninį ego [asmeninį "aš"] pabudimo būsenoje ir kaip Antahkarana tik tomis akimirkomis, kai jis siekia aukštesniojo ego [aukštesniojo "aš"] ir taip tampančio komunikacijos jungtimi tarp jų abiejų. Ir dėl tos priežasties jis vadinamas 'Keliu'. ... Tad sunaikinti Atahkarana yra tarsi sugriauti tiltą per nepereinamą tarpeklį; ir keliautojas niekada nepasieks tikslo kitoje pusėje. Ir čia glūdi skirtumas tarp eksoterinio ir ezoterinio mokymų. Pirmasis teigia, kad kol (žemesnysis) mąstymas kopia per Antahkarana link Dvasios (Buddha-Manas) [aukštesniojo "aš"], jis negali pasiekti tikrąją Dvasinę išmintį ir kad ji gali būti pasiekta siekiant, kad ateitų en rapport su Visuotine siela (Atmanu) [dieviškuoju "aš"]; o tai, iš esmės, visiškai atmetant aukštesniąją Sąmonę [aukštesnįjį "aš"]...

Mes sakome, kad taip nėra. Nė vienas kopėčių skersinis link pažinimo negali būti praleistas. Joks asmuo niekada negali pasiekti ar pradėti bendrauti su Atmanu kitaip, nei per Buddhi-Manas; bandymas tapti Dživanmukta ar mahatma prieš tapdamas adeptu ar net naldžoru (nenuodėminguoju) yra tarsi bandyti pasiekti Ceiloną iš Indijos nekirtus jūros. Todėl sakome, kad jei sunaikinsime Antakhara iki tol, kol asmeninis "aš" nebus visiškai valdomas nuasmenintojo ego [aukštesniojo "aš"], rizikuojame būti numesti nuo kopėčių ir visiems laikams atskirti nuo jų " (E. Blavatskaja)

3) "Aš perspėju jus vengti daryti pirmąjį žingsnį. Jūs galite nepasiekti dugno šiame ar kitame gyvenime, tačiau galite sukelti priežastis, kurios sukels jūsų sunaikinimą trečiame, ketvirtame, penktame ar net tolimesniuose atgimimuose... Ir pagaliau turėkite omenyje, kad net jei nesimato Mokytojo prie lovos ir nesigirdi šnibždesio nakties tyloje, vis tiek šv. Galia yra šalia, šv. Šviesa šviečia jūsų dvasinio poreikio ir siekių valandą; ir nėra kaltės Mokytojų bei jų nežymios kalbos bei pagalbos, jei dėl užsispyrimo ir moralinio silpnumo kai kurie jūsų atsimes nuo tų aukštesniųjų potencijų ir žengs nuožulnuma, vedančia į avitči [sielos nebuvimo būseną]". (E. Blavatskaja)

Greta Blavatskajos įspėjimų, ir patys Mokytojai padarė tam tikras pastabas apie Krišnamurti mokymą. Pvz., Viešpats Maitrėja nurodė, kad Krišnamurti klysta laikydamas, kad bet kuris iškart gali pasiekti tą sąmonės lygį4). Anglų Mokytojas (seras Tomas) teigė, kad Krišnamurti perdavė klaidingą advaita vedanta variantą5). Taip pat jis įžvelgė tam tikrus pavojus Krišnamurti mokyme, - dvasinio įvertinimo ezoterinės sistemos nepripažinimą ir raginimą intensyvioms meditacijoms be okultinės apsaugos6). Tai gali sukelti hipokrizę ir savasties iliuziją. Apie jo filosofijas pasekmes įspėjo ir buvęs Krišnamurti mokytojas Kuthumi7). Garsus teosofas Geoffrey Hodson'as apkaltino Krišnamurti neaiškiais samprotavimais8) ir arogancija9).

4) "Ir nors Krišnamurti buvo teisus, pabrėždamas nepriklausomos minties būtinybę, jis klydo laikydamas, kad bet kuris, nepriklausomai nuo ankstesniosios karmos ir dabarties ribojimų, gali iškart pasiekti tą tašką, kurį jis pats pasiekė per pastangų kupinus gyvenimus ir tų jam skirtų kosminių jėgų pagalba". (Viešpats Maitrėja)

5) "...jis [Krišnamurti] pabėgo nuo savo, kaip pranašo, atsakomybės grįždamas į ankstesniąją inkarnaciją ir prie senosios jo rasės filosofijos [advaita vedanta], su kuria esate susipažinę, tačiau kuri šiame cikle Vakarų pasauliui nėra naudinga. Tačiau tiems, kuriems jis sako, kad jie gauna naują žinią, ji yra per didelis svoris. Žinia, kurią jis turėtų duoti, nepasiekia ar tik dalinai pasiekia... Tam, kuris bando mokyti advaita ir praleidžia visus terminus sanskrito kalba, nulemta nesėkmė. Sanskrito žodžiai sukelia okultinę vibraciją, kuri prarandama verčiant. Vakarų žodžiai netinka subjektyvių sąmonės būsenų apibrėžimui, nes jų keliamos asociacijos yra perdėm pasaulietinės... Kita jo pseudo-advaitos yda, ... kad jis remiasi asmeniu, fizinės plotmės žmogumi [personaliuoju "aš"], tarsi jis būtų monada [dieviškasis "aš"] ar bent jau ego [aukštesnysis "aš"]. Ir nors monada, Dieviškoji kibirkštis, yra Absoliuti Egzistencija-Žinojimas-Švytėjimas ir todėl amžinai laisva, tai dar nereiškia, kad žemesnioji asmenybė, panirusi begalinėse karminės egzistencijos problemose, gali naudoti jos sąmonę, ar net ir ego – ryšio tarp asmenybės ir monados". (seras Tomas)

6) "Gerai padarė mano brolis Koot Hoomi sakydamas, kad Krišnamurti sulaužė daug laiptelių kelyje link Dievo, kai jo paties liko nepabaigta. Būdamas nepabaigtas jis gali vesti į nenumatytus pavojus bandantiems lipti juo Pirmas pavojus: Krišnamurti žengimas į šalį nuo laiko patikrintų apirėžimų ir klasifikacijų palieka pretendentus be jokios tikrosios vertybių sistemos. Antras pavijus: lipimas tais laiptais reikalauja nuolatinių meditacijų, kurios, savo ruožtu, sukelia poreikį nuolatinės guru apsaugos – o guru buvimo nenumato Krišnamurti. Žinoma, nuosaikus lygis gali būti saugiai praktikuojamas be guru, tačiau ilgalaikės meditacijos beda į sąmonės nevaldomas būsenas ir perėjimus į kitas plotmes, kuriose Mokytojo priežiūra yra būtina". (seras Tomas)

7) "Šiandien Krišnamurti, kritikuotas Brolijos, kritikuoja tikruosius mokytojus ir iniciacijos kelią, skelbdamas, kad asmeniui užtenka jo paties ir kad tai tėra vienintelis Dievas... šis kritusysis yra įrankis filosofijos, kuri nėra ir jokiu būdu neperteikia tikrojo Didžiosios Baltosios brolijos mokymo" (Kuthumi, 1975)

8) "Čia yra jo žodžiai: 'Kai giliai suvokiame svarbą mūsų egzistencijos, mūsų nemokšiškumo ir veiksmų, išvystame, kad tikslas nesvarbus. Kuo daugiau apima tikslo paieška, tuo mažesnis jo suvokimas'. Ši citata yra puikus uždaro minčių rato pavyzdys, už kurio randuosi, kai stengiuosi suprasti tą mokymą". (G. Hodson)

9) "Jam tikslo siekimas virto tolerancijos nebuvimu. Unikalus individualumas tapo fetišu, kurio garbinimas sukėlė minties siaurumą ir pasireiškė įvairias intelektualios arogancijos apraiškas. Jis vienintelis buvo teisus, bet kas kitas, pradedant Viešpačiu Buda ir baigiant vėliausiais Įsakymo mokytojais, klysta, nusikalstamai klysta". (G. Hodson)

Reikia pastebėti, kad, Krišnamurti tvirtinant apie galimą principinį žmogiškosios sąmonės transformaciją, jis pats tą sąmonės lygį pasiekė ne savo pasiūlytu būdu. Jis jį pasiekė eidamas mokytojo vestas beveik iki paskutinio taško, o tik tada pasukęs šalį ir pasmerkęs tą būdą10). Ir net Vimala Thakar, ko gero vienintelė atlikusi transformaciją tokiu būdu11), irgi pasiekė tai ne jo pasiūlytu metodu. Ji pasiekė pirmiausia todėl, kad Krišnamurti buvo jos guru. Iš pradžių ji palaipsniui eksperimentiškai perėmė advaita vedantos Krišmamurti interpretaciją, o tada Krišnamurti, uždėjęs rankas jos klausos ligos gydymui, sukėlė įaudrintą sąmonės lygį12). Kalbant Blavatskajos žodžiais, tai būtų tarsi tilto per nepraeinamą tarpeklį sugriovimas – ir keliautojas niekada nepasieks tikslo kitoje pusėje.

10) "Arhatų iniciacija yra vienintelė, kurioje mokytojas nusišalina nuo bet kokio vadovavimo mokiniui, kuriam gali tekti įveikti sunkiausias problemas negalėdamas pasiklausti. Jis turi visiškai pasikliauti savo sprendimais ir jei padaro klaidų, turi atsakyti už pasekmes. Tad ką darė Krišnamurti? ... Pirmiausia jis įspėjo. Kitais žodžiais, jis leidosi pasroviui tolyn nuo Baltosios ložės ir išsižadėjo visų mūsų. Ir nelaimei, su sugundė kitus, buvusius gerokai žemiau pagal dvasinį lygį, daryti panašiai" (seras Tomas)

11) "Norėčiau aprašyti, kaip stebėjau, kaip ego [sintetinis "aš"] buvo suplėšytas į gabalus ir paleistas vėjais... Mąstymo centras sunyko į nieką" (Vimala Thakar)

12) Pati Vimala manė, kad jos transformacija kažkaip susijusi su Krišnamurti gydymo seansais:
"Aš tau sakau apie naujo žinojimo atsiradimą, kuriam negalima pasipriešinti ir kuris nekontroliuojamas. Aš tau sakiau, kaip viską nušluoja šalin. Ir tai turi kažką, kas siejasi su gydymu". (Vimala Thakar)

Negalima neigti, kad Krišnamurti mokyme yra teisingų ir vertų dėmesio įžvalgų. Jis ragina žmones galvoti apie save13) ir keistis iš esmės14). Jis rūpestingai nustatė žmogiškojo ego ar sintetinio ego pavojus15) ir su užuojauta pasisakė apie tą žmonijos padėtį, kurioje ji atsidūrusi16). Tačiau tai skendėjo paklydimų jūroje. Jei mokymo pagrindai klaidingi, tai klaidinga ir visa ant jų esanti struktūra. Ir jei Krišnamurti mokymas gali turėti laikiną poveikį atskiriems žmonėms, pagal jo mokymą kuriamą civilizacija gali pradžioje augti. Tačiau ji neturi galimybių pasiekti Aukso amžių, nes atmeta Išminties religiją17).

13) "Jei su visomis savo galiomis ir viršenybe žmogus negali galvoti už save, tada negali būti ramybės pasaulyje".

Už tai jį pagyrė ir Mokytojai:
"Jis padarė gerą darbą mokydamas žmones naudosi savo galvas" (seras Tomas)
"Krišnamurti buvo teisus pabrėždamas mąstyti nepriklausomai" (Viešpats Maitrėja)

14) "Matome, kad būtinas savęs pasikeitimas – ir kuo jautresnis, labiau susirūpinęs ir protingesnis yra žmogus, tuo labiau jis susirūpinęs, kad čia privalo būti gilus, nuolatinis ir aktyvus pasikeitimas"

15) "Tačiau kai mąstymas siekia būsenos, kurioje nėra laiko, veikdamas, kas sunaikintų [sintetinį] ego, tai nėra kokia kita patirties forma, skirtinga nei 'savasties' [sintetinio 'aš'] sustiprinimas" 16) "Sužinojome apie propagandos jėgą ir kad ji yra viena didžiausių negandų, kokia gali būti – naudoti idėjas kaip priemones žmonėms keisti... Žmogus nėra svarbus – svarbiomis tampa sistemos, idėjos. Žmogus daugiau neturi jokios svarbos".

17) E. Blavatskaja vylėsi, kad judaizmas / krikščionybė bei indų civilizacijos, padedant teosofijai, transformuosis į "dangų" 21 amžiuje – ir jas 20 a. pabaigoje į ten ves išpranašautas "Tiesos žibinto nešėjas". A. Besant tikėjo, kad Krišnamurti buvo prielaida tam nešėjui. 1912 m. ji rašė, kad vienintelis skirtumas nuo Blavatskajos yra tas, kad jo tikisi puse amžiaus anksčiau.

Literatūra

  1. J. Krishnamurti. The Awakening of Intelligence, 1973
  2. J. Krishnamurti. The First nd Last Freedom, 1954
  3. Pupul Jayakar. Krishnamurti: A Biography, 1986
  4. Vimala Thakar. On an Eternal Voyage, 1969
  5. G. Hodson. Krishnamurti and the Search for Light
  6. The Key to Theosophy, 1995
  7. A. J. Toynbee. A Study of History, 1946
  8. Ch. W. Leadbeater. The Masters and the Path, 1925
  9. Mary Lutyens. Krishnamurti: The Years of Awakening, 1975

Advaita vedanta
Džidi Krišnamurti
Deividas Bohm ir Krišnamurti
Senieji sankskrito raštai
Šri Ramakrišna ir panteizmas
Vaišešikos gamtos filosofija
Kaip suprantu indų filosofiją?
G.Gurdžijevas. Ketvirtasis kelias
E.Blavatskaja. Slaptoji doktrina
Ezoterinės tradicijos riboženkliai
Kvantinė mechanika: triumfas ar ribotumas?
Patristinės elgsenos paplitimas
Mitas apie arijų įsiverżimą
Senoji Indijos istorija
Upanišados; Buda ir budizmas
Kinų filosofija: Konfucijus
4-ojo etapo evoliucija
Spiritualizmo apžvalga
Ganapati Upanišada
Mitologijos puslapis
Biblijos puslapis
Vartiklio naujienos