Sukantis aplink sufizmo pavadinimą

„Sufizmo“ etimologija nėra aiški. Trukdo ir nenustatytas tikslus šios mistinės islamo šakos atsiradimo laikas.

Galima išskirti dvi pagrindines žodžio šaknis – „suf“ – vilna ir „safa“ – švarumas, tyrumas. Labiausiai paplitusios žodžio kilmės versijos: nuo „safa“ (pabrėžiant dvasios tyrumą), „safvat“ – rinktinis, atrinktas, „syfat“ – savybės, kokybės, „auss“ – išmintis, „saffa“ – pirmoji eilė, „suffa“ – „uždangalo“ (tento) žmonės, „sufatul-kafa“ – plaukas nuo pakaušio. Vis tik neužmirškime, kad „sufizmas“ ir „vilnonis“ arabų kalba užrašomas vienodai:

Arabų kalboje „suf“ (vilna) panaudojamas ir „nukrypimo, nuėjimo“ prasme. „Safa“ atveju, galima kalbėti tiek apie kūnišką, tiek dvasinį švarumą. Iš kitos pusės, „suf“ atveju būtų kalbama apie materialios gerovės atsisakymą, t.y. asketišką (dvasinį) gyvenimo būdą – tad „tyrumo“ ir „vilnos“ prasmės šiuo atveju netgi turėtų ryšį.

Kita vertus, „safvat“ turi išskirtinumo, pasirinktinumo prasmę; „syfat“ – geriausias žmogaus savybes, „saffa“ – irgi išskirtinumo, svarbumo, reikšmingumo prasmę (sufijai pirmieji ateidavo į mečetę ir maldos metu sudarydavo pirmąją eilę) – kad su užuomina, kad jie yra arčiausia Alacho.

„Uždangalo“ žmonės – nepasiturintys, gyvenę mečetėje: taip vadinti kai kurie pirmųjų musulmonų vargšai, neturėję savo būsto ir gyvenę priestate prie pirmosios (Pranašo) mečetės Medinoje, kuris buvo suolas su uždanga. „Plaukas nuo pakaušio“ – savo išvaizdai (tame tarpe ir plaukams) dėmesio neskyrę žmonės.

„Auss“ pasiūlė Taufikas Ibrahimas: „...[jis] žinomas arabams dar iki islamo nurodant krikščionių asketus, visų pirma arabus-nestoriečius, paprastai tampant vienuoliais apsisiausdavusius pašukiniu“. Čia matome sąsają – sufizmas-vilna –pašukinis apdaras.

Taigi, visos minėtos reikšmės turi tam tikrą bendrą prasmę. Jas galima suskirstyti į 3 grupes: 1) “išskirtinumo” („safvat“, „syfat“, „saffa“); 2) „neturto“ („suf“ – dėl asketo-atsiskyrėlio šiukštaus vilnonio apsiausto, „suffa“, „sufatul-kafa“); 3) „dvasingumo” (safa”, auss”).

Apibendrinus visus panašius aiškinimus, sufizmą apibrėžtume taip: asketinė islamo atmaina, didelį dėmesį skyrusi dvasiniam aspektui, atsisakant materialiųjų dalykų, asmeninių savybių tobulinimai norint priartėti prie Alacho.

Beje, arabų kalboje „asketizmas“ – „zuhdun“, o tokią šaknį turi ir „saikas“. Tad asketizmas islame visų pirma saikas: „Zuhd – tai visko, išskyrus Alachą, užmiršimas širdyje, o taip pat abejingumas žemiškojo gyvenimo malonumams laiką skiriant maldai. Sufizme zuhd – tai askezė“ – rašoma „Islamo enciklopediniame žodyne“.

Sufi dance ritual Pacituosime Vahba bin al-Vardo žodžius: „Atsiribojimas nuo pasaulio tame, kad nesigailėtum to pasaulietinio, kurio netekai, ir nesidžiaugtum tuo pasaulietiniu, ką gavai“.

Be sufijų, nuorodai į asketus naudojo ir „išminčių“, „gnostikų“, „vargšų“, „dervišų“, „asketų“ apibūdinimus. Vėliau apibūdinimas „sufijas“ – „vilninis“ įsitvirtino tarp pasirinkusių mistinį islamo kelią.

Vis tik „eilė“ netinka sufizmo etimologijai: „Abu Huraira sakė, kad Alacho pasiuntinys sakė: ‚Jei žmonės žinotų, ką galima gauti už atsaką į kvietimą maldai ir stovėjimą pirmoje eilėje, tai tada, jei neturėtų kitos išeities išskyrus burtus, jie, žinoma, rinktųsi burtus‘“.

Šiame chadise nurodoma,kaip svarbu musulmonui maldos metu būti pirmoje eilėje. Todėl kiekvienas jų stengiasi ko anksčiau ateiti į mečetę, kad būtų pirmoje eilėje. Tai būdinga visiems musulmonams, ne vien sufijams.

Įtartinas ir „saffa“ (švara), nes aplinkiniai vargu ar galėjo juos taip vadinti, nes dauguma juos priėmė neigiamai. Asketai islame neskyrė daug dėmesio kūno švarai, išvaizdai, tačiau pačiame islame ji susijusi su dvasine dora: „Abu Malik al-Ašarija pasakė; Alacho pasiuntinys sakė: ‚Švara – pusė tikėjimo‘“. Švaros naudai liudija apsiplovimas prieš kiekvieną maldą (atliekamą bent 5 kartus per dieną), tad prieš dvasinę švarą eina kūno švara.

Taip pat aiškinant kilmę, naudotas ir junginys „ahl as-suffa“ („suolo žmonės“), nurodant teisuolius, tačiau beturčius Pranašo pasekėjus. O Sabiras Tagailis išsakė spėjimą, kad sufizmas neturi etimologijos ir tėra garsų „s“, „u“ ir „f“ junginys, sukeliantis tam tikras psichofiziologines reakcijas. Kita vertus, yra manančių, kad sufizmas kilo iš graikų žodžio „sofos“ – išmintis, tačiau tai sunkiai pagrindžiama.

O kaip tapati sufizmui sąvoka naudojama „tasavvuf“. Kai kas mano, kad jo prasmę perteikia raidės: „ta„ – „tavba“ (nuolankumas), „sad“ – „safa“ (tyrumas), „vav“ – „vilajat“ (artumas Alachui), „fa“ – „faba“ (ištirpimas Alache).

Bet „tasavvuf“ gaunamas prie „sufizmo“ priduriant „ta-“. Ką tai duoda? Žodis tampa veiksmažodiniu daiktavardžiu. Pvz., „kabara“ reiškia „būti didžiu“, o „takbir“ – „išaukštinimas“. „Tasavvuf“ kilęs iš veiksmažodžio „tasavafa“ – „tapti sufiju“, tad „tasavvuf“ reikštų „tapsmą sufiju“.

O jeigu laikytumės versijos, kad sufizmo pavadinimas kilo iš „vilnos“ (suf), tai „tasavafa“ reikštų „vilketi vilnonį apdarą“, o tada „tasavvuf“ – „vilnonio apdaro nešiojimas“.

Paaiškinimai

Wuhayb ibn al-Ward al-Makki (m. apie 770) – tabijinų (sekanti karta po betarpiškai bendravusių su Pranašu) islamo mokslininkas, hadisų tyrinėtojas. Gimė ir užaugo Mekoje, gyveno religinį gyvenimą ir su juo siejama daugybė stebuklų. Iš jo mokėsi Ibm al-Mubarakas.

Taufikas Kamelis Ibrahimas (g. 1947) – rusų filosofas, islamo ir arabų filosofijos tyrinėtojas, Rusijos islamo tyrinėtojų draugijos pirmininkas.

1973 m. baigė MGU mechanikos-matematikos fakultetą. 1978 m. apgynė filosofijos kandidatinę disertaciją kalamo atomistikos tema, o 1984 m. – apgynė daktaro disertaciją „Kalamo filosofija“. 1983-92 m. „Progerso“ leidykloje dirbo vertėju, nuo 1993 m. Maskvos pedagoninio universiteto kultūralogijos profesorius. Dirba Rusijos MA Rytų tyrimų institute. Vienas „Islamo enciklopedinio žodymo“ autorių. Jis nelaiko Gazalio islamo ir sufizmo taikytoju. Iškėlė keletą nuostatų:

  • apie panteizmą kaip nuolatinį racionalistinių mokymų bruožą, iliustruodamas įvairiomis arabų-musulmonų mokyklų (kalamo, falsafos, sufizmo) pavyzdžiais;
  • apie panteizmą kai pagrindinę materialistinės tendencijos išraišką viešpataujant kreacionistiniam teizmui;
  • apie krikščioniškųjų „ortodoksijos“ ir „erezijos“ sąvokų perkėlimo į klasikinį islamą neteisėtumą.

    Musulmonų brolijos
    Šiitai, sufijai ir kiti
    Dvasinė praktika sufizme
    Sufi ir Sabatėjo Sevi paralelės
    Islamo mokslas: Omaro Chajamo laikmetis
    Islamas: Laisva valia ir determinizmas
    Regima ir neregima Ibn Arabi įtaka
    Arabų filosofija: Ibn Sina
    Ivanas Naživinas. Judėjas
    Didysis bastūnas Chodža
    Jėzus Kristus musulmonams
    Pranašų nenuodėmingumas
    40 an-Navavi chadisų
    Mano sielos liūdesiai
    Istorikas Al-Masudi
    Kaaba Mekoje
    Filosofijos puslapis
    Vartiklis