Neversti: tylioji revoliucija/ Rimtas poreikis žaisti. Vartiklis

Kiekvienas savaip eina iš proto

Kozma Prutkovas sakė: „Žvelgdamas į pasaulį negali nesistebėti“.

Solidus ir konservatyvių pažiūrų vokiečių istorikas Teodoras Momzenas su amžiumi turėjo problemų su atmintimi. O neretai jį pavesdavo ir akys bei ausys. Kartą prie savo namų vis nelengvai išskyrė du besipešančius vaikigalius. Jaunesniojo paklausė: „Kaip tavo vardas?“ Tas atsakė: „Tėti! Tai juk aš, Karlas Momzenas!“ Profesorius tęsė: „O koks tavo skriaudėjo vardas?“. Karlas atsakė: „Taigi tai mano brolis, Vilhelmas Momzenas“. Profesorius griežtai tarė: „Būtinai paskųsiu jį jo tėvams ir tą peštuką nubaus jo tėvas“. Broliukai gerai žinojo apie tėvo užmirštumą ir nekantriai mindžikavo, laukdami, kol viskas baigsis.

Vienas geriausių ginklų kūrėjų V.P. Grabinas savo memuaruose prisiminė artilerijos akademijos dėstytojus. Šaudymo teorijos dėstytojo P.A. Gelvicho paskaitos buvo daugiažodės ir sunkiai suprantamos. Jų konspektai mažai tiko ruošiantis egzaminams. Į priekaištus Gelvichas juokdamasis atsakė: „Būčiau nustebės, jei būtumėt pasakę, kad jūs suprantat mano paskaitas“.

V.I. Rdultovskis buvo sprogdiklių ir distancinių vamzdelių konstruktorius. Patį pavojingiausią darbą – sprogdiklio patikrinimą nesprogusiame užtaise – jis atlikdavo pats, kad rastų sutrikimo priežastį. Tas drąsus žmogus paniškai bujojo vadovybės ir į kabinetą eidavo vos ne ant pirštų galiukų, be perstojo atsiprašinėdamas: „... jei ardau sprogdiklį, žinau, ką jis gali man iškrėsti... O vadovybė ... ji man vadovauja, ir ką ji gali man padaryti, nežinau“.

Kartą jį iškvietė į Maskvą. Jam reikėjo išvažiuoti 13-ą dieną. Jau tai jį slėgė – o dar ir bilietą nupirko į 13-ą vagoną, kuriame ir vieta buvo 13-a. Jis nerimavo, pasidarė užmaršus, neatidus – ir namuose pamiršo kažką labai svarbaus. O prietaringam žmogui grįžti – nėra nieko baisiau. Bet grįžti būtina. Tad jis ėjo namo atbulas, pakilo iki savo buto, pabeldė duris koja. Atidarius paprašė paduoti reikiamą daiktą. Jis jį paėmė , įsidėjo į portfelį ir nuėjo į akademiją. Tačiau tądien paskaitų skaityti negalėjo – iki tokio lygio buvo sutrikęs.

O štai anglas D. Keili 1809 sukonstravo sklandytuvą, tačiau pats nesiryžo jo bandyti. Tą liepė padaryti vežėjui. Pamatęs, kad sklandytuvas perskrido per nedidelį slėnį, Keili džiūgavo, tačiau vežėjas buvo labai piktas: „Sere! Mane pasamdėte, kad važnyčiočiau arklius, o ne tam, kad skraidyčiau. Aš prieštarauju!“

Kiekvienam sava priežastis

Kartą anglų bakteriologas A. Flemingas gavo kvietimą aplankyti didelę amerikiečių laboratoriją. Jos darbuotojai tvarkingai sutvarkė laboratoriją ir savo darbo vietas. Nustebintas tokios tvarko Flemingas skeptiškai mestelėjo: „Jei savo laiku būčiau dirbęs tokioje sterilioje laboratorijoje, niekada nebūčiau atradęs penicilino“.

Vokiečių chemikas Robertas Bunzenas turėjo pusbrolį Karlą, kuris gyvenimo pabaigoje rengė teologinį traktatą. Matyt jis buvo pažadėjęs vienam Amerikos teologui jį iškart, kai jis bus atspausdintas. Tačiau jis nespėjo jo išleisti. O amerikietis, matyt supainiojęs brolius, ėmė Robertą atakuoti priminimais apie pažadą. Jis taip nusibodo, kad Robertas nusiuntė jam atsakymą:
„Kūrinys, kurį prašėte atsiųsti, gaila, liko nebaigtas dėl mano ankstyvos mirties, ir, tikiuosi, ši įtikinama priežastis bus bent koks pasiteisinimas, kad jo negaliu atsiųsti“.