Edisonas: Naglumas – sėkmės garantas. Vartiklis

T.A. Edisonas laikomas kūrybingiausiu išradėju. Tačiau patyrinėjus šaltinius, aiškėja, kad jis tebuvo labiau verslininkas nei išradėjas. Fonografą metais anksčiau išrado Francas Š. Kro. Vašką jo voleliams parinko rusų chemikas Rozanovas. O fonometro Edisonas net nesiėmė patentuoti, nes laikė jį neperspektyviu.

Edisonas pats sakė, kad visus išradimus padarė be teorinio pasirengimo. Jo sukarta dinamo mašina pasirodė mažai efektyvi ir konstrukciškai nesėkminga. Kaitinimo lempą

Kartą Edisonas inžinieriui-laborantui pavedė nustatyti elektros lemputės kolbos tūrį. Inžinierius, nusibraižęs kolbą, ėmėsi skaičiavimų. Nusibodus laukti atsakymo, Edisonas priėjo prie laboranto, skeptiškai į jį pažvelgė ir paėmė lemputės kolbą. Tada pripylė ją vandens ir patarė inžinieriui: „Išpilk vandenį iš kolbos į menzūrą ir sužinosi vandens kiekį“.

vadina „Edisono lempa“, tačiau tai Lodygino išradimas. Po ilgų teismų Edisonas neteko pirmumo išradimui, o kai jis ėmė pretenduoti į anglies siūlo kaitinimo lempoje išradimą, pasirodė, kad tai H. Gebelio suradimas. 1878 m. gruodžio 18 d. Anglijoje D. Svanas pademonstravo savo lemputės pavyzdį su anglies strypeliu, tačiau net nesiėmė jo patentuoti, nes laikė, kad pagrindiniai elementai yra pasiūlyti Lodygino. Tačiau Edisonas Svano kūrinį JAV užregistravo kaip savo, o vėliau patentą gavo ir Anglijoje.

Tačiau bet kuris dalgis randa savo akmenį. Kaip kontr-priemonę Svanas užpatentavo visus likusius išradimus kaitinimo lempose. Tad Edisonui kilo sunkumų naudoti savo „išradimą“ Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Tai privertė Edisoną kviesti Svaną bendrasavininkiu.

Svanas išrado pirolizės procesą, išspręsdamas anglies siūlų ir strypelių lempoms gavimo problemą. Svanui priklauso fotolizės, brominio fotopopieriaus, skaidrios plėvelės iš mikroskaidulų, chromuotos odos, acetatinių siūlų atradimai ir esminis šarminių akumuliatorių patobulinimas.

Edisonas nuo vaikystės bijojo tamsos, net ir suaugęs ilgai neišbūdavo tamsiame kambaryje. Ar tik ne tamsos baimė stūmė Edisoną tobulinti elektros lemputę? Bet elektrotechnikos istorikai laiko, kad vienintelis tikras rimtas Edisono išradimas buvo termoelektroninė emisija. Tačiau jo Edisonas nesugebėjo paaiškinti.

Edisonas, siekdamas prailginti anglinio siūlelio gyvavimą, į vakuuminę lemputės kolbą įvedė elektrodą iš platinos. Jo nuostabai, tarp anglies siūlo ir platinos elektrodu tekėjo elektros srovė. Kaip gali vakuume tekėti elektros srovė jis suprasti negalėjo, tačiau išradimą užpatentavo. „Edisono reiškinio“ pagrindu D. Flemingas sukūrė diodą (lygintuvą, 1904), Li de Forestas – triodą (stiprintuvą, 1906), o tada pasipylė kenotronas, generatorinės lempos, tetrodas, pentodas, heptodas, heksodas ir pentagridas. Jų pagrindu atsirado radijo imtuvai ir t.t.

Lordas žino viskį!
Nuo 1882 m. sausio mėn. Londono tiltai, gatvės, Holborno viaduko vitrinos naktį apšviečiamos Edisono elektros stoties dėka. O tam iki tol buvo sukurta parlamentinė komisija dujinio apšvietimo pakeitimo elektriniu aptarimui. Ji įsteigė pakomisijį, kad surinktų ekspertų, tarp jų ir Edisono, nuomonę. Komisija pasistengė ir Edisono nuomonė buvo perskaityta. Išklausęs ataskaitą, komisijos pirmininkas pareiškė: „Aš nustebintas! Argi galima rimtai vertinti Edisono nuomonę? Juk jis neturi nei profesoriaus vardo, nei inžinieriaus diplomo“. Vienas pakomisijos narių jam paprieštaravo: „Sere! Jūs imatės vertinti specifinius klausimus, bet ir Jūs neturite inžinieriaus diplomo“. Tačiau aplink sėdintys komisijos nariai jam paaiškino: „Neužsimiršk! Mūsų gerbiamas komisijos pirmininkas – lordas! O lordams diplomai visai nereikalingi!“.

„Iki žvakės“

P. Jabločkovo lankinė lempa neišsivertė be ... degtukų. Joje izoliatoriaus vaidmenį turėjo kaolinas. Norint įžiebti lempą, reikėjo įjungti elektrą ir degtuku kaitinti elektrodus. Žvakes dideliuose sietynuose uždegdavo salietroje įmirkyto siūlo pagalba. Tuo siūlu sujungdavo žvakių dagtis, uždegdavo, ir ugnis nulėkdavo siūlu uždegdama dagtis. Užsieniečius stebino, kad Peterhofo parke švenčių metu per 35 min. 1800 žmonių suspėdavo uždegti 250 tūkst. žvakių.

Tačiau žvakė ne tik šviečia. 1856 m. vyko bandymai povandeniniame laive „Jūros velnias“. Taukinių, vaškinių ir stearino žvakių liepsnos dydis priklausė nuo ore esančio deguonies kiekio. Kuo mažiau deguonies, tuo mažesnė liepsna. Kai žvakė gęsta – oras netinkamas kvėpavimui.

Prieš 200 . deganti žvakė reikalavo dėmesio. J. Gėtė su nuoskauda netgi parašė: „Jau ir nežinau, ką geriau galėtų išrasti išradėjai. Kad taip žvakės degtų ir nereikėtų pašalinti nuodegų“. Išradėjai atsiliepė, pasiraitė rankas ir galiausiai Ž. Gei-Liusakas išmoko iš taukų pagaminti steariną. Iš jo pagamintų žvakių dagtys nulinkdavo, patekdavo į karštos temperatūros zoną ir sudegdavo.

Sunkus išradėjų kelias

Kai Žozefas Mari Žakardas (1752-1834) išrado mechanizuotas audimo stakles, Liono gyventojai iškilmingai sudegino jo mašiną. Patį Žakardą norėjo įmesti į Ronos srauniąsias bangas, apkaltinę, kad jis pasiryžo pusę Liono gyventojų paversti bedarbiais ir elgetomis...

Kai darbininkas Viljamas Ly išleido paskutinius pinigus konstruodamas kojinėms megzti mašiną ir pasiryžo viešai ją parodyti, buvo apkaltintas, kad nori paversti darbininkus elgetomis. Mašina buvo atimta, o jis emigravo į Prancūziją, kur mirė iš bado. Vėliau broliai Morlei, pagal jo pavyzdį pasidarę mašiną, per pirmuosius 3 m. uždirbo milijoną svarų.