Vartiklis: My Velvet Holiday

Lukas Devita
My Velvet Holidays

[ Pirma dalis (1-5 skyriai)] [ Antra dalis (6-11 skyriai)] [ Trečia dalis (12-17 skyriai)]
Jurgos Ivanauskaitės pristatymas

12

Man ji nebeišėjo iš vaizduotės ir aš dažnai kliūdavau už nelygaus šaligatvio, nes nelabai aiškiai regėjau taip vadinamą tikrą aplinką, kol galiausiai mes su Belu, kaip tikri seni valkatos patraukėme asfaltu,link saulėto kranto. Baltojo šokio fragmentai iškildavo man prieš akis...
O ne, - kaip pamišęs pasileidau per smėlį, lyg paskui nykstantį miražą, - pliažas link jūros buvo potuštis ir jų niekur nesimatė. Negalėjau atsitokėti, juk taip tvirtai tikėjau, kad mane lydi šventas ATSITIKTINUMAS, - dairiausi aplink būdeles ir vis tįsiau Belą tolyn į Pietų pusę, zirziau ir kvailiausiai siutau viduj, kol galiausiai teko su tuo susitaikyti. Po velnių ! Aš nukritau tiesiai ant smėlio. Kodėl mes tokie priklausomi. Po galais, mes tiesiog per vėlai atėjom.
Ilgas žiūrėjimas į jūrą nelauktai nuramino mane, o gal padėjo ir šalia sėdinčio Belo melancholija, - žinoma jam ir į galvą nebūtų šovę, kad aš čia "šėlstu" kažko pasigedęs.
Aš maudžiausi trumpai, bet ilgai nejudėdamas tįsojau ant dekio. Pagaliau nebuvo nei kortų, nei jokio šlamšto aplinkui. Tingūs poilsiautojai vienas po kito kėlėsi ir rūpestingai kratė savo bjaurius dekius - smėlio dykuma vis labiau plėtėsi, jūros ošimas nustelbė jų paskutines kvailas šnekas ir aš staiga išvydau dalykus gryniau nei bet kada. Dar dienos metu aš buvau pajautęs, kokia jūra yra atskira, savarankiška, lyg visai kitas pasaulis ir kartu, tokia priklausoma nuo kranto, - bet dabar labai skaidriai išvydau visus čia susipynusius pirminius elementus, šioje, man tokioje brangioje vietoje, - Žemę, kaip smėlį, Vandenį, kaip banguojančią bekraštę esybę, permainingą Orą ir net gi Ugnį, kaip...smilkstančią savo cigaretę.
Liūdesys pasivijo mane, grįžtantį atgal, per topolių alėją.
Nors ir kaip norėjau ramiai atsisėsti kampe...tik pasukiojau savo parkerį ir nesugebėjau užrašyti nei žodžio.
Belas tuo tarpu valgė, kaip užsuktas. Dabar jis pjaustė baltą duoną ir tepėsi šimtą sumuštinių su lydytu bei varškės sūriu. Ir galiausiai mes "pajudėjome", nusitvėrę ir kondensuotą pieną, kas buvo mūsų favoritas.
Mūsų kelyje aš vis stebėdavau visiškai tuščią medinį namą, užkaltom durim, paskendusį vešlios laukinės augmenijos šešėliuose. Kiekvieną kart mes praeidavome pro jį, ramiausią iš visų namų, - dar visai neblogai išsilaikiusį, - tik kai kurie langai buvo kiauri ir ypatinga tuštuma spinduliavo iš vidaus, - man nejučiom šmėkšteldavo, kad jei kada atvažiuočiau į Palaimą pats vienas, galėčiau pabandyti čia pernakvoti. Miegoti vienam tuščiame name ? O, žinoma aš neišdrįsčiau. Bet, kaip ten bebūtų, - šioks toks prieglobstis yra, aš įsidėmėjau jį, kaip vieną galimų ir gal daugiau kaip pačią idėją, kad iš vis galėčiau atvažiuoti čia ir pats. Tik kada, gal sekančiais metais ?
Mes sėdėjome ant suoliuko priešais restoraną "Leta" ir buvo jau pradėję temti.Pro užuolaida kruopščiai uždengtus langus skverbėsi grubūs muzikos garsai, restoraninė "grupė" jau buvo pradėjusi savo pasirodymą. Ir jie užgrojo melodingą instrumentinę pjesę, vedamą gitaros, kuri tiesiog gaivino,
- Santana, - komentavo Belas, - senas Santanos dalykas, bet net ir taip grojamas, jis vis tiek skamba.
Tuo tarpu kiek tolėliau, kitoje gatvės pusėje aidėjo kiti garsai, - niūriuose Kultūros namuose be langų jau prasidėjo tranki laukinė diskoteka. Matėsi, kaip būrelis žmonių dar sukėsi prie durų. Kultūros namus buvo užvaldę "montanos", tai buvo jų vakarinio pasitenkinimo vieta, - nei vienas mūsų nedrįstumėm ten kelti kojos. Bet ir muzika ten - šlamštas. Girdėjau, tiesa, kad kažkokios panos yra buvę. Jei mane jau gatvėje skersai nužvelgia vyrukai iš Kauko, tai iš ten turbūt tikrai neišeičiau. Vien dėl plaukų, palaidų mūsų '50-tų stiliaus velvetkių ir dar ženkliuko Deutchland, na ir pirmūno akiniai prie viso to.
- Kaip padaryti tavo plaukai kad taip styro ? - lyg griaustinis suskambo balsas iš nugaros ir atsisukęs kaip stirna, aš supratau, kad tai ištarė gretimai sėdėjęs kiek vyresnis bachuras, vis nužiūrinėjantis mane.
- Ką, - leptelėjau pasimetęs, - na...tai kad jiems nieko nedaryta... - štai tau ir punk. Pajaučiau, kad šį kartą mano "susivėlimas" tikrai nuves į pražūtį.
- Na ne, - lyg pajautęs mano nerimą tęsė nepažįstamasis, - aš tik norėjau pasiteirauti, kaip tai padaryta, kaip įmanoma, kad jie taip stovi ?
- Na nežinau. Tiesiog aš išplaunu galvą ir... nesišukuoju.
- Tai tu juos pastatai kažkaip ?
- Taip, aš juos tiesiog palieku taip, kaip jie stovi.
- Ir niekuo nesutepi ?!
- Ne, niekada. Tik nereikia šukuoti plaukų, ir viskas.
Belas, tarytum senas išminčius, visiškai nekreipė dėmesio į mano netikėtą "interviu", tiesa, jis rūkė, atsisukęs nugara į mane. Bet įdomu buvo tai, kad po kiek laiko jį pradėjo kalbinti kažkokios, pro šalį žingsniavę panos. Prieblandoje aš ne iš karto jas ir pastebėjau. Buvo sutemę, - atėjo tikras mano svajonių vaizduotės metas ir iš tiesų aš jau buvau pasileidęs į slaptą pajūrio kelionę. Pusbrolis tuo tarpu kalbėjosi su jom, bet panelės pasirodė esą vyresnės ir už patį Belą ir matomai kiek išgėrę, o ir vaizdiškai atrodė gan prastai, - aš spėjau giliai pasinerti į savo keistąsias būsenas ir kai sugrįžau, merginos jau nueidinėjo.
Belas turėjo keistą teoriją, kurią buvo man jau minėjęs, kad jei jei mes jau esame dviese, tai panelės neabejotinai domisi tuo jaunesniu. Neįsivaizduoju, kodėl jis taip užtikrintai man tai sakė - kažkodėl nieko panašaus nepastebėjau.
Stebėjau save veidrodyje. Pasisukau šonu, - buvau neįjungęs šviesos, bet ir tai mačiau kokie "pomidoriškai" įraudę yra pečiai, - ir aš vos ne visas išsitepiau aliejumi. Iš tiesų oda atsigavo ir kiek atvėso ( bent man taip atrodė ). Įsivaizdavau, kad esu nežinomas blizgantis sea being , jūros gyventojas, kuris negali ilgai ištverti be vandens.Gal tokios mintys atplaukė man iš filmo, kurį Belas žiūrėjo per televiziją, - aš mačiau tik pusę, nors žinojau jį iš anksčiau, - "Žmogus-amfibija". Puikus filmas. Aš užtrukau vonioj, tiesiog sustingau ten ir sugrįžęs prie televizoriaus mačiau nuo tos vietos, kur Ichtiandras prisipažįsta išgelbėjęs tą juodaplaukę mergelę tiesiog iš jūros dugno, kai ji skendo. Kokia scena ! Belas gurkšnojo savo didžiulį puodą arbatos ir mes vėl valgėme ir gėrėme stiprią juodą arbatą, kol, po įtempto gudraus pabėgimo, galiausiai išvydome jaudinančius paskutinius išsiskyrimo kadrus žvilgančioje saulėlydžio jūroje.
Liuksemburgo stotis buvo tapusi mums vakarine malda, o man ji užsitęsdavo kartais vos ne per visą naktį. Kol radijas "įsigrojo", mes su Belu dar buvome balkone, tyliai stebėdami palapinę, išdygusią kaip grybas, tiesiog mūsų "Granito" vilos vidiniame kiemelyje. Iš tikrųjų aš net gi pažinojau tą gudruolį, kuris ją pastatė, - tai mano buvęs klasiokas atlapom ausim, Gaza ( esu net gi sėdėjęs kartu su juo viename suole ). Mačiau jį dar ryte, su keliais kompanionais, bet pats nepasirodžiau, - visai neturėjau noro su juo kalbėti. Nors, atvirai pasakius, niekaip nesitikėjau, kad Gaza išdrįs įvykdyti tokį pamišusį sumanymą. Tupėdamas balkono kampe, aš nenoriai pagalvojau, - jie visi atvažiuoja čionai patys, drąsiai stato palapines po langais, panos, vakarėliai, o aš tebesu tik atvežtas. . . Na, iš tiesų "savarankiškumo faktorius" jau neturėjo jokios reikšmės tam, kas su manim vyksta dieną, smėlyje. Ir visi įmanomi "vakarėliai" staiga pasirodė man tokie svetimi, gal kaip tik taip, kaip svetimas buvo ir pats Gaza su visa savo palapine po mūsų akmeninės Pilies balkonu.
Sarkastiškai apibūdinęs minėtą turistą, Belas greitai atsidūrė lovoje, atsigulęs ant pilvo, su griozdiška "Spidola" rankose, kaip karo metų radistas. Aš taip pat išsitiesiau ir pabandžiau taip rašyti. Studentas vis bandė tiksliau nustatyti stotį, bet jį nejučiom sudomino ir pati Arabijos programa, reguliariai "trukdanti" Liuksui. Belas sustingo įdėmiai įsiklausydamas keisto monotoniško recitavimo, ir staiga pasisuko į mane,
- Tu žinai, jei čia skaito eiles ! Girdi, galūnės rimuojasi, - jis tuoj pat pabandė pamėgdžioti mums visiškai nesuvokiamą kalbą, - kaip kokia malda !
Taip, buvo panašu į tai, - neįprastai ilgos pauzės tarp frazių, kurių metu kaip tik ir prasiskverbdavo keletas trankių Liukso taktų, - jausmingiausios dainos įsiterpdavo į maldą , tiesiog
"tarp eilučių" !
Ir aš, įsikniaubęs pats į save, horizontalus Atėnų poetas, stūmiau, lyg filosofinį akmenį į kalną, savo "senąjį" jautrų, vietomis nervingą dienoraštį, viena ausim girdėdamas ir paslaptingąją nesibaigiančią Arabų maldą.

13

Ryte vos atsikėliau. Kaip tai gali būt, po galais…Gerokai apsiniaukę. Kyštelėjau galvą pro balkono duris, - švininė pilkuma buvo apgaubusi mūsų jauną pasaulį. Nieko sau, - Gazos palapinės neliko nei žymės ! Dingo, kaip miražas.Belas dar miegojo.
Vėliau mes išgėrėme stiprios kavos.
Ir pagaliau, - aš jau nešiau savo sielą link jūros. Vėjas pūtė į veidą ir net blaškė šaligatviu iš kažkur atsiradusius rudeninius lapus.
Lyg emigrantų šeimyna, mes, su visa savo manta, pakilome mediniu takeliu į viršų…
Jūra buvo tamsi, kaip nauji Levi's džinsai. Bet bangos ypatingai nesidaužė, net keista. Nors štai, - raudona vėliava.
Pilnais smėlio batais pajudėjau link būdelių, - vėjas siūbtelėjo mano švarką. Kažkas tolumoje bandė patiesti paklodę ant smėlio, bet ji išsipūtė, kaip laivo burė.
Palei jūrą beveik niekas negulėjo.
Taip, tai pribloškė galutinai.
Patraukėme į kopas, pro nušiurusius krūmokšnius, kol pavyko rasti užuovėją, - žmonių aplinkui dar nebuvo daug. Mes apsistojome visai netoli nuo medinio takelio, nykioj vietoj, be abejonės. Numečiau savo kuprinė, po velnių, - viskas žlugę.
Varšuvos radijas užgrojo "Suzanna".
Šiaip ne taip prisiverčiau atsiversti knygą, ir palengva, skaitymas kiek prasklaidė nuotaiką, - Stepiui Vilkui sekėsi ne ką geriau. Na, iš tiesų tai romanas buvo tiesiog "elektrifikuojantis", šitą aš supratau, ir gal būt dėl to man pavyko išslysti iš savo sudaužytos tikrovės, - jaučiau, kad pradedu apčiuopti savo esybės pagrindinę kryptį.
Nusirengus sėdėti darėsi šalta ir po truputį užsitempiau atgal visus drabužius. Belas kažką aptarinėjo su tėvais, aš buvau "išslydęs" iš jų pasaulio. Po galais, buvo sumanyta keliauti iš ten. Atgal į miestą. Į kiną,be pasirinkimo
Na, iš kitos pusės, palikome užnugary tik smėlį ir aklinas kopos. Tokia jau diena, - nieko negalėjai pakeisti. Aš pasitikdavau atsitiktinumo dovaną kaip niekur nieko ir štai - vienu mostu viskas panardinta į ledinį vandenį. Lyg ir nujaučiau iš anksto, kad skaisčiausi momentai, vaizdai ir prisiminimai su kiekviena praėjusia valanda[ praeinančia diena] taps man vis brangesni.
Kino teatras "Angis" - toks mažiukas ir aplink jį jau būriavosi nemažai šeimynėlių. Vasarą kažkodėl būdavo įprasta, kad visi nauji filmai pirmiausia pasirodydavo Palaimoje. Kaip tik čia mudu su Belu dar prieš kelis metus prasmukome į "Aukštą blondiną juodu batu", kuris ejo griežčiausiai "tik suaugusiems". Super. Tai todėl, kad Palaimoje vaikus įleisdavo turbūt į kokį nori filmą.
Užtai kokį idiotišką šlamštą mums teko žiūrėti dabar ! Bet, - vis šioks toks pabėgimas nuo išdegintos tikrovės, - kvailas sapnas keletui valandų.
Pabaisa, ar tai fašistas pagrobia baltapūkę mergaitę, - toliau lakstymai po Alpes, šaudymai ir staiga viena netikėtai gera scena per visą filmą, - mergaitė nuoga maudosi po dušu, su ašarom akyse, - grožis, bet tik trisdešimčiai sekundžių. Vanduo sruvena, per jos ilgus gintarinius plaukus. Aišku tai priminė man ir Neatrastąją ledi, - kerinčiam akimirksniui. Kaip ir neprimins.
Galvojau, kad apaksiu, aki išėjome iš tamsos, - pagaliau tas marazmas baigėsi.
Teta ir dėdė ruošėsi eiti į koncertą, aišku, - klasikinės muzikos, kurią vasaros estradoje grodavo kiekvieną vakarą, kaip per partijos sekretoriaus laidotuves. Tik, laimei, mūsų jie negalvojo imti kartu, todėl likome laisvi. Ir pasileidom liūdna vakaro alėja į judrias miesto gatves.
Belas norėjo surasti kokį gerą barą ir ramiai pasėdėti. Taip, puiku, - nusispjauti į viską pasaulyje. Bet, pasiekus sankryžą, "Ateities" gatvėje mus įsiurbė tiršta minia, nykiai tekanti, kaip ir tas senas ligotas upeliukas Laisva, kurio drumzlinas vanduo vos vos įstengia pasiekti jūrą.
Buvo perkimštos visos valgyklėlės, net ir stoties skylė, - pabandėme žvilgtelti į ištaigingą "Bangą", - nė iš tolo. Patraukėme iki pat "Molinio ąsočio", - košmaras, - "Jūros" gatvė buvo tiesiog nepereinama. Nebylūs vinguriavome tarp žydų šeimų, kurios kėblino su didžiausiais krepšiais, Armenai, apsirėdę treningais, prasegtu kaklu, kad blyksteltų jų auksinės grandinės, pilvūzai gruzinai, ir rusai, rusai ir dar kartą rusai.
"Ąsotis" buvo beviltiškai perpildytas, - kantri eilė išsirikiavusi prie uždarytų durų.
Patraukėme atgal, - siaurom mažom gatvelėm, kol vėl atsidūrėme netoli "mūsų" sankryžos. Ir staiga į mane įsirėžė Valukava, - nušiuręs, suveltom garbanom, bet su šypsena. Jis klaidžiojo iš tikrųjų be vietos. "Aš miegu statybose, ten už kelių gatvių", - ramiausiai mostelėjo ranka, - buvau matęs tą vietą.
- Vakare ten lieka tuščia, peršokame per tvorą - ir namie. Puikūs kambariai, tiesa, kai kuriuose vietose trūksta sienų…ir tenka anksti keltis, nes ryte ten prasideda darbas, - o mes, - poilsiaujam, - kikeno Valukava. Prieš akis man iškilo jo "madų demonstravimas" mokykloje, kai "modelis" atsuko man nugarą, totaliai primarginto spalvotom kreidelėm uniformos švarko, su išryškintu "AC/CD" logo ir skaitovo balsu pridūrė, - "tikrasis grožis, - žemiškas…"
Dabar jau rečiau sutiksi ei-si-di-sistą. Palaimoje tai ieškotum su žiburiu. Bet žygiuodami per gatves, prasilenkėme su pankų būreliais, - daugiausia roleriais, "Prestley" šukuosenomis, arba kiek "griežtaisiais" - su tūkstančių "grafkių" savo drabužiuose. Gausybė jų buvo susispietusi, kaip visada, - ant Palaimos "akmenų" - akmeninio tiltelio krašto, netoli Bažnyčios, - pačiam miestelio centre. Tiltelio per drumzliną Laisvą, - stovinčio vandens upelį.
Reikia pastebėti, šią vasarą pankai tikrai labiau išsidabinę, Daug kas avi baltais kedais. Atrodo, palengva mes visi krypstame į new wave'ą. Nejučiom mus neša slapta povandeninė tėkmė. Gal būt tai - išsigelbėjimas. Jei ne pankai, - punk idėjos prieš porą metų perskridusios per geležinę užtvarą, - būtumėm jau seniai užgožti tos miesčionių masės.
Beveik visi mano pažįstami yra nors šiek tiek "įsipaišę" į pankus, - bent jau išsiskutę smilkinius, nupjaustę marškinių kalnierius ir susisiaurinę džinsus.
Beklaidžiodami ir šnekėdamiesi su Belu gerokai nusikalėm, buvom pasiekę paskutinę miesto sankryžą, ir atsidūrėme veidu priešais titanišką metalinį ledlaužį, - taip atrodė restoranas "Boja", kuris jau ūžė, kaip širšių lizdas, nors prie durų buvo gan ramu.
Nusivarę prisėdom ant plieninio borto ir studentas išsitraukė cigaretę.
Nuo netikėto atsipalaidavimo aš tarytum grimzdau į dugną, kai iš minios išnėrė Denis su chebrantais, blykstelėjo akim, - visi pagėrę.
- Kodėl nevaikštai į diskonus, seni ? ! - riktelėjo.
- Mh… - nežinojau ką ir atsakyt.
- Mes dabar kaip tik ten varom, - Denis apsukriai truktelėjo mane ir pasivedė į šalį, - šiandien mačiau Emą alaus bare, - kuždėjo man į ausį, - iki pietų sėdėjome "Laumėj", - žinai tą "vienuolyną" priemiestyje ?
- O, taip
- Jos buvo trys panos, visai gretimai sėdėjo ir puto alų, - jokio bachuro nėra! Taip kad pirmyn, seni, - šūktelėjo nueidamas, - ateik, - sutiksi, ką nors sumesim !
- OK, pažiūrėsiu… linktelėjau pasimetęs. Po velnių. Buvau sudaužytas. Į mažus šipulėlius. Staiga tapo aišku, kad Emos istorija manyje yra pasibaigus, forever and ever. O Denis tikrai darėsi panašus į Rod Stewart'ą, ypač, kai išbluko plaukai.
Visi aštriausi jausmai sugrįžo akimirksniu, kaip nevaldomas kosminis sprogimas, manyje sukosi skeveldros, pašėlusi juoda jūra supo mano laivelį.
Tuo tarpu Belas nejučiom pristatė alaus bokalą. Tiesiog iš po žemių. Ne, - iš bačkos.
Tiek to, pamiršk viską.
Like dolphin could swim…
Atrodo mums pavyko net kiek pasigerti. Vakare aš nugriebiau savo sąsiuvinius ir pyliau, kaip pamišęs. Lyg būčiau savo praeities valdovas. Naujai vedžiojami žodžiai į švarraštį tarytum praskaidrindavo mano šiandieną. Mano visų laikų aksominį vakarą.
Belas užmigo dar degant šviesai. O netrukus ir aš pats.
Stiklinis namas. Jo sienos išskaido aplinką į visas puses, - lyg veidrodžiai, - esu vidaus kiemelyje, sninga, grindys baltos, kaip staltiesė, snaigės sukasi prieš mano akis.
Nubudau, - juoda naktis ir lyja lietus… white lady.

14

Ryte, vos atsimerkęs, jau negalėjau paslėpti savo nerimo. No cinema, boy.
Po galais, nors užsirūkyk tiesiai prie rytinės arbatos.
Dangus nieko gero nežadėjo.
Šamano berniukas atlošė suveltą galvelę, nebyliai stebėdamas debesis.
Keistai tyli valandėlė, einant topolių alėja buvo apgaulinga.
Silenly they were waiting for the storm…
Per slystantį smėlį lipau į kopą, vėjas draikė plaukus, švarką ir vertė prisimerkti, - išblaškytas laukinis vėjas, - lyg pūstų iš pat chaoso gelmių. Ir griaudinčios bangos.
Juoda vėliava plakėsi ant piratų laivo stiebo.
Kaip bebūtų keista, prie viso to pasirodė saulė, prasiveržė, savo visagaliais spinduliais, - kaip parašyta knygelėje.
Mes prisiglaudėme kopose ir Belas jau nusirenginėjo. Užuovėjoje darėsi visai šilta ir palengva vėl tapome "pliažiniais žmonėmis".
Nukritęs ant pilvo toliau skaičiau "Stepių vilką", - vis giliau įnerdamas pro magiškas duris, kol karštis apgaubė mus ir Belas tempėsi mane maudytis. Akimirksniu pabudau, - tai buvo vienintelis šansas ją sutikti. Tik prie pat kranto.
Nusileidus nuo kopos mūsų vos nenupūtė kartu su smėlio gūsiais. Nereikia net sakyti, kad prie jūros buvo tuščia.
Bangos lūžo griaudėdamos, rodės, čia pat kranto.
Abu įšokome į vandenį, straight forward, vienas po kito. Man jau buvo tas pat. Bet juodasis vanduo taip siurbtelėjo, kad net nutirpau. Šaltis persmelkė kūną kaip elektros srovė. Taip žiauru dar niekad nebuvo įbridus į vandenį. Kaip kulka iššokau atgal, - jūra galėjo tiesiog praryti.
Kiek akis užmatė, beveik niekas nesimaudė, po galais, - visi išsislapstė kopose.
Buvau taip įnikęs į knygą, kad iškritau iš mūsų nykios tikrovės, kaip pro kiaurą maišą. Bet galiausiai, mane pradėjo siūbuoti sunkios vibracijos, - vis garsėjantis ginčas šalimais. Belas užsiminė apie savo išpuoselėtą planą pakartotinai atvykti į Palaimą su draugais. Tėvai tuoj pat susiraukė, kaip gavę po strėlę į krūtinę. Pradžioje ramiau, o vėliau dėdė griežtai atkirto - ne. Belas užsiplieskė ne juokais ir konfliktas darėsi nekontroliuojamas. Skaitymą teko nutraukti.
Kasdieninė kova už laisvę.
Staiga teta pastebėjo, kad mano pečiai nežemiškai įraudę ir tiesiog dega. Sunerimus ji užvilko man marškinius ir puolė temptis namo. Greičiau į vaistinę ir namo, valgyti. Atvirai pasakius, po to jūros "šturmo" buvau išalkęs, kaip žvėris. Tokiu būdu mes jau žingsniavome mediniu takeliu. Nueinant mačiau, kaip Belas su tėvu nebyliai tvarkė smėlėtą paklodę, akmeniniais veidais, - atrodė, jie daugiau nesikalbės niekada gyvenime.
Pakeliui teta irzliai priekaištavo, kaip Belas įžūliai ištrūkti į Palaimą vienas pats, - ji puikiai žino, kad tada prieš akis išdygsta visos pasaulio nuodėmės, kavinės, alus ir begalės pavojų, kurių tikrai užtenka Palaimos miestelyje. Buvo nyku klausyti tos archetipinės šnekos, aš pats buvau paskandintas, panašu, kad prasidėjo masinė depresija.
Palaukiau prie senosios medinės vaistinės, kol teta nupirko kažko patepti mano raudoną nugarą, - oh, gosh, - aš virstu tikru marsiečiu !
Keista, - mieste spigino saulė, ir nė vėjelio.
Teta jau visai aprimo, kol priėjome savo akmeninę vilą. Ant kambario durų radome prisegtą raštelį. Ganėtinai griežtą, - nuo tetos Nedos. Ji kvietė atvykti į svečius, apsilankyti jų poilsio namuose.
Po galais, vieni trukdymai.
Bet aš sėdau rašyti, turėjau kažkuo užsiimti, kitaip mane užpildavo iškankintų minčių banga.
Pakvietė valgyti. Grįžo Belas ir prisijungė. Be žodžių. Pavargęs dėdė netrukus įkėblino iš paskos. Viskas vyko, kaip nebyliam filme. Ir tai - puiku.
Tik netrukus buvome įsodinti į dėdės automobilį ir pajudėjom link prašmatniausių poilsio namų, kuriuose gyveno teta Neda. Į mūsų su Belu planus, tai niekaip neįėjo.
"Lino" poilsio namai buvo gerokai už miesto, bet jau iš toli dunksojo trys grandioziški jo korpusai, po 26 aukštus, - be abejonės, tikri Palaimos dangoraižiai.
Čia suvažiuodavo ponai- partijos lyderiai iš visos Imperijos. Mašinų stovėjimo aikštelė buvo saugoma, aptverta ir pašėlusiai erdvi.
Žingsniavau asfalto aikšte link blizgančių įėjimo durų, virš kurių švytėjo didžiulės neoninės raidės "Linas", tikrai dailiu šriftu, ir aš mintyse nukandau galūnę "s", - būtų gražu.
Stiklinės durys atsivėrė, po galais, kaip New York'e. Teta Neda pasitiko mus vestibiulyje, prasidėjo šnekos, nuo kurių mudu su Belu sutartinai stengėmės išsisukti. Liftu pakilome į 12 aukštą, švara, koridorius ilgiausias, kaip tikram viešbutyje, o jo gale šmėkštelėjo valytoja, - saugumo ausis.
Bet po velnių buvo ko nustebti įėjus į apartamentus. Pro langą tolumoje matėsi jūra…rūkanotoj migloj.
Tetos Nedos vyras Adolfas, gyvulininkystės šulas, pjaustė didžiulį melioną, ant stalo, nukrauto vaisiais, kava ir saldainiais, kol šalia vis lingavo kažkoks drebantis pataikūnas, suspaudęs rankose odinį portfelį, iš kurio galiausiai ištraukė brangaus gėrimo butelį.
Meliono mudu su Belu gavome iki valiai, vynuogių ir net mango, galėjom laisvai žiūrėti pro balkoną į jūros tolius, - bet jie nepaliko mūsų ramybėje ir kažkaip užvedė šneką apie pankus ! Adolfas iš kart pareiškė, kad tai žalingos visuomenės šiukšlės, kaip atsakingas atstovas jis matė tokius valkatas Anglijoje, ultra-dažytais plaukais. Visi vienbalsiai pasibaisėjo, kad šitas nuodas prasiskverbė ir į mūsų šalį. Apie situaciją žinojo net tas sugniužęs portfelis iš kažkokio provincijos užkampio.
Adolfas išdidžiai šaipėsi iš apgailėtinų pankų pasekėjų, kurie greitu laiku bus susemti, išrikiuoti ir išmokyti dirbti pagal liaudies reikalavimus, - patyčios krypo ir mūsų su Belu adresu, "tai ką, ir jūs pakrypote į pankus ?" ir panašiai, kol senas portfelis šlykščiai šiepėsi.
Sėdėjau prisišliejęs prie balkono borto, mus smaugė ir atrodė tuoj uždusiu. Tik Belas, savo atsainiu ir netikėtai paprastu elgesiu, ištraukė mane iš kilpos, ramiai sutaręs su tėvais, kad mes išeiname anksčiau. Jie liko svečiuotis ir ragauti alkoholio ir, sunku patikėti, bet mudu plastiškai ir tvarkingai išėjome pro duris.
Pagaliau ! Iščiuožti iš to komunizmo Babelio bokšto, buvo lyg iš narvo ištrūkti. Kad kiek, seni krienai būtų užmovę mums šachtininkų skafandrus. O apie mus tai jie iš tiesų dar labai mažai žinojo.
Užsidegę cigaretes, mudu su Belu ramiai žingsniavome vakaro atokaitoje, - atgal į miestą, - kvapnia alėja, kurios galo, rodės, taip ir neprieisim.
Belas pastebėjo, kad toks lygus ir ramus kelias puikiai tiktų Velomobiliui.
Tikrai ! Verta paminėti, kad mano pusbrolis be kita ko buvo ir tikras Išradėjas- Konstruktorius, savo jėgom surinkęs keisčiausią "vėjo mašiną", tiksliau, dvivietį "mobilį", varomą dviračio pedalais, t.y. kojomis. Lenktynininkai turėjo atsisėsti į triratį velomobilį beveik gulsčiomis, kad maksimaliai sumažinti oro pasipriešinimą. Mašina priminė pailgą valtelę, su priekyje išsikišusiu mažu ratu, kuris iš tiesų buvo "vairagalis" ( beje, tai mano subyrėjusio dviračio dalis, - garbingai perdaviau ją Belo projektui ). Vairuotojo užduotis atiteko sėdinčiam gale, dviejų "vadelių" palei šonus, ar tai savotiškų "irklų" pagalba. Man tik vieną kartą teko malonumas pasivažinėti toje dviračio ložėje, - jausmas, lyg riedėtum sudedamoje lovelėje šalia griaudinčių sunkvežimio ratų. Tuo tarpu Belas su kompanionu dalyvavo grand prix velomobilių lenktynėse, ir atplušėjo į finišą ketvirtieji. Tarpusavyje jie vadino savo dviratį "pacu", pagal formą, iš tiesų primenančią siurrealistiškai didelį pacuką. Bet tikrasis "mašinos" vardas buvo Rattus Norvegiccus, - norvegiška žiurkė, kaip tik tokia nufotografuota to paties pavadinimo The Stranglers albumo viršelyje. Aišku, kad The Stranglers buvo mėgiamiausia Belo grupė.
Ta pati žiurkė saulėlydžio fone puikavosi ant mano pusbrolio kambario sienos, išdidinta. Tiesa, tai Belo sąmojui priklausė ir "didinimo mašinos" išradimas. Jis atskleidė man jos paslaptį, - bet koks paveikslėlis nukopijuojamas, "išbraukomas" kvadratėliais, po to ant sienos išbraižomi dideli kvadratai, ir grafinis piešinys atkuriamas išdidintas. Genialiai paprastas triukas. Tokiu būdu, ant Belo kambario durų apsireiškė natūralaus dydžio juodas Elton John'o siluetas su skrybėle ir lazdele iš Single Man viršelio. Kaip gyvas šešėlis. Tai neabejotinai buvo pop-menas, studentui ne tas svarbiausia, bet daugelis draugų jau kviesdavosi jį padėti "išdekoruoti" kambario sienas.
Pralenkėme būrelį stoviniuojančių rusų, kurių vienas rodė pirštu į privatų medinį namą, sakydamas, - " atrodo šita dalis vadinasi veranda".
Atkėblinę į savo akmeninę Vilą radome uždarytas savo kambarių duris. Nieko nuostabaus, - bet mes buvome pamiršę pasiimti raktą. Na, dabar jau nieko kito ir neliko, kaip eiti į gatvę.
Taigi, - mes tikri valkatos…kuriam laikui.
Praėjome "kaliforniška" alėja, - ir pilnam džiaugsmui, - nuošalioje valgyklėlėje beveik nebuvo žmonių, - kur ir sėdome vakarieniauti. Belas, laimei, dar turėjo kišenėje pinigų. Jų užteko net ir alui, kurio atsigėrėme iš bačkutės parke, tokiu būdu, galiausiai atsidūrėme tuščiame pliaže, išsitiesę ant smėliuko.
Jūra buvo visai nurimusi, sustingę debesys nušviesti blyškia vakarine saule, - lyg audros ir nebūtų buvę.
Keista, bet savijauta buvo kur kas geresnė, gal būt dėl bendro nuovargio, laughs.
Prisimerkęs nuo saulės, Belas pradėjo dėstyti man patį svajingiausią projektą. Surinkęs savo rankomis "Rattus Norvegiccus" jis įsitikino, kad sudėtingos mašinos, varomos mūsų kojomis, yra realybė. Belas net svarstė grand prixšuolį iš Vilties į Palaimą velomobiliu. Bet pats slapčiausias sumanymas buvo naujoji vandens mašina. Tai turėjo būti savotiškas povandeninis "pacas", - vandens dviratis, sukonstruotas išskirtinai iš plastmasinių ir medinių detalių. Aha, tam, kad jo niekas negalėtų užpelenguoti po vandeniu. Du įgulos nariai, užsitempę naro skafandrus su guminiais deguonies balionais įsėstų į tokį aquamobile'į ir … slapčia į jūrą, ankstyvą vasaros rytą. Tada, sukaupę drąsą, panirtų gilyn, reiktų žinoma išlaukti, kai jūra bus lygi kaip stiklas ir nei vėjelio. Taip prasidėtų jų magiška Nautilius kelionė. Link ten, kur leidžiasi saulė, kur rausvas laisvės pasaulis, savo kojomis.
Net apsalau, koks tai buvo super, koks didingas tai buvo planas, - mūsų žodžiai ir mintys skriejo rausva juosta virš vandens, link iš tikrųjų besileidžiančios saulės, tą valandą.
Ir taip puiku buvo žinoti, kaip mintis slysta virš bangelių, taškydama purslus.
Ir aš sakiau sau, tikėk, vaikine, TIKĖK, nes mintis kuria. Ji aplenks visas negandas, ji visad pirma. Ir aš paprašiau.
Tikėk, tikėk savo šansu, ir jis nebus tik paprastas atsitiktinumas. Tikėjimui nėra prarastų galimybių, kaip kad nėra paskutinio pasirinkimo. Tikėk, net kai bus ir labai sunku tai daryti.
Drėgnas šiltas vėjas įpūtė man pakylėjimą. Tą vakarą, be kita ko, užtikau mėlynajame sąsiuviny vieną iš įdomesnių vietų, - spontanišką psichodelinį "pranešimą" savo gimtadienio proga:
Ponios ir Ponai!
To all and everybody
Visi, kurie lydėjote mane iki šiol, su kuriais aš bendravau, džiaugiausi, nusivildavau ir ilgėjausi, kurie praėjote pro šalį, ir su kuriais aš dar susitiksiu.
Visi tie, kurie susidūrėte su manim nuo atsiradimo pradžios.
Visi, kurie tikėjote manim ir nusivildavote, ir vėl tikėjote, kurie prašydavote, norėdavote ir reikalaudavote iš manęs.
Visi, kuriuos aš iškankinau, ir kuriems tapau juodas ir visi, kuriuos linksminau ir prajuokindazvau, kai buvo sunku ir
nuliūdindavau, kai buvo pernelyg linksma.
Visi, kuriuos apgaudinėjau, visi, į kuriuos nekreipiau dėmesio.
Visi, kurių negerbiau, kuriuos įžeidžiau, įskaudinau, visi, kuriems nepaklūsdavau, visi, kurie pyksta ir atleidžia,
Visi, kurie įžeidė mane ir pažemino, suvaržė, privertė, sudaužė į šipulius, visi, kurie mokė, pakėlė, uždegė manyje ugnį,
visi, kuriems atleidžiu,
Visi, kuriuos mylėjau be atsako, visi, kurių nepastebėjau,
kai meilė buvo skirta man,
Visi, kurie tik retkarčiais pažvelgė į mane,
ar prasilenkė su manim gatvėje,
Visi, kurie perskaitė šiaip taip iki šios vietos,
Visiems noriu tarti žodį.
Jeigu jie visi yra čia - Viva ! Aš - esu!
Tai yra mano, kosminio paauglio gimimo dienos išvakarės…
Naktį mane užplūdo rausvas karštis, kaip sci-fi filme, kol aš visai išnykau.

15

Pabudau kartu su pečių ir nugaros skausmu.
Gaisras laive.
Teta apgailestavo, kad aš buvau taip "nuplaktas", bet apsirengęs ir įkvėpęs gaivaus oro, apsipratau. Jau galėjau laisvai judinti rankomis.
Saulė kaitino jau žingsniuojant šaligatviu, viskas viduje spengė, kaip niekada. Sielos aukštakrosnės karštis.
Vis artyn, drėgnu mediniu takeliu, lyg mintyse tiestum [paskutinį ]tiltą. Baltą juostą.
Believe.
Ir tai apsireiškė !
Man pažįstama šeimynėlė lėtai skverbėsi tarp žmonių, visai vienoje linijoje su mumis. Kol teta skleidė paklodę, jie traukėsi savo dekius, visai šalia, taip arti, kaip būčiau galėjęs tik pasvajoti/sufantazuoti.
Sinchronicity of Gods
Mano viltis-prieš-neviltį ir nerimas susipynė tarpusavy. Negalėjau pajudinti nei vieno veido raumens, - jis, atrodė, sustingo, kaip bronza.
Sėdėjau ant dekio vilkėdamas grubios medžiagos pilkais marškiniais, panarinęs galvą, knyga buvo užversta.
Iš tikrųjų po marškiniais, ant nugaros teta man buvo užrišusi melsvą skarelę, - nudegimai buvo tokie klaikūs, kad gailestingoji teta ne juokais išsigando. Ir nė už ką neleido maudytis. Tas "neleido", - būčiau išsiprašęs, žinoma, - juk paskutinį kartą, būčiau iškentęs tą sūrų graužiantį vandenį. Bet aš ir pats nedrįsau atidengti savo išdegintos išraižytos nugaros.Ne, negalėjau taip pasirodyti...
Sėdėjau nejudėdamas. Atsisakiau žaisti kortomis, ko nedariau jau keletą dienų.Todėl, beveik nenuleidau nuo jos akių.Buvau taip išsikankinęs, kad staiga atsirado drąsos tai daryti. Mergaitė žvilgteldavo į mane, ir vis ilgiau...Regėdavau jos dangaus mėlynumo akis, kaip begalybės pradžią. Deivė, ji atrodė lyg ir nustebusi.
Taip, susipažinimo vandenyje projektas negailestingai nuėjo velniop. Vienas iš keturių elementų.
Ji jau antrą kart ėjo iš jūros, žėrinti perlais, savo siauru raudonu bikini, ir mažasis "broliukas", šlepsintis iš paskos, o aš taip ir sėdėjau ant kranto, kaip katinas.
Deivės judesiu ji perbraukė savo šlapius plaukus, kaip pasakiški banguojantys jūros augalai jie krito ant nugaros. Ji taisėsi savo pripučiamą čiužinį. Vis atsistodavo, kartais pasisukdavo tiesiai į mane, nenuleisdama akių ir staiga vėl atsisėsdavo. Tada jos veide aš pastebėjau lyg ir kažkokį liūdesį, o gal tai tiesiog atsispindėjo nuo mano akių.
Kaip kvaila buvo taip sėdėti nejudant ir stebint !
Iš tiesų, mergaitė buvo lyg ir be vietos, ji niekaip negalėjo ramiai gulėti ant to čiužinio, vis persiversdama ant šono, - o, Grožis...
Mažasis "broliukas", užsimaukšlinęs kepurę, tapo keistai ramus, prarado visą savo judrumą ir pats sau vienas tyliai žaidė su smėliu.
Ji staiga atsikėlė ir savo grakščiu žingsniu kaip balerina pasileido tiesiai į jūrą.
Negalėjau į tai žiūrėti. Aš pats pagaliau išsitiesiau ant nugaros, tiesiog nuvirtau, ir kurį laiką net užsidengiau rankšluosčiu veidą.
Ji sugrįžo atgal, lyg niekur nieko, bet atrodo, dar labiau nustebusi. Atsigulusi ant čiužinio ji užsimerkė ir jos veidas blizgėjo saulėje.
Teta kiek irzliai pradėjo šnekėti apie tai, kad niekam kitam bet jai teks krauti visą gausybę daiktų ir jai norisi kuo greičiau "palikti krantą", - tik dabar aš sumojau, kad nieko iki tol negirdėjau, - mano pajūrį buvo apgaubusi įtampos tyla. Dėdė monotoniškai pritarė, pradžioje labai iš lėto, bet šiaip taip įsisiūbuodami-įsivažiuodami jiedu pradėjo kuistis aplinkui. Po velnių, vos tvėriausi kailyje. Belas nė nekrusteldamas gulėjo įsikniaubęs į savo niekada nesibaigiantį "Auksinį vabalą" ir vaizdavo, kad jam į viską nusispjaut. Kakta buvo suraukta nuo neatslūgusio nepasitenkinimo.
Atrodė, kad praėjo visa amžinybė, kol teta sunkiai rinko į krepšį drabužius, šukas, butelį,...kol galų gale, kaip čigonų taboras jie pajudėjo, - pradžioje net negalėdamas patikėti, pajaučiau keistą, netikėtą palengvėjimą.
Aš vėl, kiek pasikėlęs, atsirėmęs ant alkūnių, ėmiau dar gyviau žvilgčioti į tą pusę. Po galais, ji buvo taip arti, - mus skyrė tik keli žingsniai.
Jos "tėveliai", išsitiesę per visą dekį kaip ruoniai, toliau ramiausiai šnekučiavosi ir nė nemanė judėti, - labai patenkinti. Mūsų žvilgsniai vėl kelissyk susitiko. "Šiandien paskutinis mano šansas..."
Sėdėjau šlapias nuo prakaito, galva degė. Bet, kažkokia nervinių tinklų užtvanka lyg po truputį ir pradėjo braškėti... Porą kart kažkas trūktelėjo ir staiga aš ryžausi. O, Misterija ! Net pradėjau svaigti. Kai ji vėl atsisuko į mane, aš staiga linktelėjau galva, į pliažo pusę, - lyg pakvietimo ženklas, - o, man vos kaklas nesulūžo nuo to veiksmo.
Aš vis žiūrėjau į ją, bet keista migla, kaip švelnus drebulys pradėjo gaubti mano akis. Atrodė, ji nieko nesuprato, tik nesusivokdama sumirksėjo.
Ausyse spengė, aš labai ryškai girdėjau savo širdies dūžius. Staiga aš prisverčiau atlikti tai, ko būčiau ir nesusapnavęs. Kai ji dar kartą pažiūrėjo tiesiai į mane, aš šiaip taip pakėliau ranką ir, vis nenuleisdamas nuo jos akių, pamojau, kaip kviesdamas eiti kartu. Viešpatie, aš pats negalėjau patikėti, kad tai darau ! Ranka, nutirpusi, tiesiog nukrito ant smėlio ir nenusakomas karštis akimirksniu plūstelėjo į visą vidų. Dabar mano deivė nustebo ne juokais. Kurį laiką ji taip ir sustingo tebežiūrėdama į mane, lūpos buvo vos vos dailiai pravertos, ji buvo tiesiog apstulbusi. Bet žaviu šaižiu judesiu ji nusisuko į jūrą ir staiga, nukrito nugara ant čiužinio, tarytum visai be jėgų.
Aš taip pasimečiau nuo visko kas vyko, kad norėjosi stačiai įsikasti į smėlį. Trumpam užsidengiau rankomis veidą, pasisukdavau ir į Belą, bet jis ramiausiai tęsė skaitymą, nepakeldamas galvos nuo knygelės.
Ji tebegulėjo, užsimerkusi.
Man po truputį pradėjo atslūgti ta pamišusi įtampa ir, gerai įsirėmęs alkūnėmis į smėlį, aš šiaip taip atsidusau. O gal ji ir nepastebėjo tų ženklų, - vis sukėsi mintis, bet per daug buvau apsvaigęs, kad tęsti kokius nors svarstymus. Viešpatie, juk aš vis viena neišvengiamai išvažiuosiu.
Bet, gretimoje atsirado lyg ir koks sujudimas. Broliukas, atsigavęs sukiojosi apie tėvelių galvas, ji, gražiai sudėjusi kojas/atsisėdusi kaip undinėlė, kažką su jais kalbėjo. Po to, pasilenkė prie krepšio ir iš lėto kažko ten ieškojo.Ji atsiklaupė ant dekio, dabar jau su celofaniniu maišeliu rankoje ir siekė kita mamos rankinės, vis tebekalbėdama, - atrodė, lyg vyktų keistas nesibaigiantis sandėris.
Mergaitė atsistojo, iš lėto, visu savo ūgiu, kaip nulieta. Deivė, ir jos broliukas sukiojosi šalia...bet dar šnekučiavosi su mama, labai jau vangiai pakėlusia nuo čiužinio galvą. Man sekundę pasirodė, kad ranka, laikanti celofaninį maišelį, truputį drebėjo.
Ir ji žengė. kaip niekur nieko, vesdamasi už rankos broliuką, neskubėdama patraukė pakrante/per pliažą. Momentą aš tvirtai maniau, kad tai tik mano vaizduotėje. Praėjo šalia, nepasukdama galvelės į mano pusę, - bet ji tikrai ėjo !
Belas kažką kelintą kart ištarė, aš pasisukau į jį. Susiraukęs nuo saulės, jis užsiminė apie rūkymą ir gan abejingai pridūrė, kad jau neliko nei vienos cigaretės, ir reiktų nusipirkti.
- Aš nueisiu, aš nueisiu, ką tu, tuoj pat, - išpyškinau, kaip atsiveriantis ugnikalnis. Kiek pasimuistęs Belas pratarė ar tikrai aš noriu pats vienas nueiti iki pat šachmatinės ?
- Taip, taip, ten visada sėdi kas nors iš mano pažįstamų, - sumaliau paskubomis ir jau atsistojęs purčiau nuo savęs smėlį.
- Tai labai ir neskubėk... - nutęsė Belas. Nejau tai buvo iš tikrųjų ! Kol jis rausėsi kelnių kišenėje kapeikų aš vis žvilgčiojau jos įkandin ir mergelė buvo šiek tiek nutolusi.
- Žinai, "Primos" paimk, - užbaigė Belas ir aš jau žengiau, kaip naujai atgimęs, įkaitusiu, deginančiu smėliu. "Dykumos" žemė subangavo, lyg bučiau ėjęs jūros paviršiumi, įtempęs žvilgsnį ir vinguriuodamas tarp išgulusių žmonių, aš stengiausi nepaleisti jų iš akių. Teko paspartinti žingsnį, kad juodu pasivyti. Širdis vėl suspurdo, mušė karštis ir saldus nerimas apsvaigino mane. Pagaliau aš priartėjau, bet tada tai ne juokais pradėjau virpėti.
Prie medinių laiptelių, vedančių per kopą link miesto, ji staigiai stabtelėjo, - broliukas rodė pirštu kažkur į minią ir aš mačiau tik jo nugarą.
Dabar aš žengiau prie pat, užgniaužęs kvapą, bet atrodė tuoj tuoj nukrisiu, žvilgsniu užkabinau jos profilį, patį akies kraštelį, - o ne ! Aš praslinkai pro šalį, - ir pajaučiau, kad vos įstengiu paeiti. Aš stabtelėjau ir vėl pajudėjau, bijodamas atsisukti, - bet išgirdau, - o taip, - ji ėjo iš paskos ! Oh God, kaip kvailai pakrypo visa situacija. Aš išgirdau to mažojo broliuko šūksnius, cypimą, - visiškai šalia !

16

Iš tiesų net nekvėpuodamas aš stengiausi eiti kuo tiesiau, bet mano kojos sunkiai lankstėsi. Jaučiau, kaip slysta ta, tetos užrišta skarelė, po galais, kaip tik dabar, - aš sumečiau, kad iš nugaros turbūt matosi mano keistai banguojantis marškiniai ir melsva skarelė tuoj tuoj iškris, - tik ne tai ! Bet negalėjau kišti ten rankos ir bandyti ką nors taisyti. "Viskas",- tariau sau, o medvilninė skarelė kažkokiu nenusakomu būdu laikėsi, - gal ir dėl to, kad visa mano nugara buvo šlapia.
Aš tarytum jau išgirdau jos alsavimą šalia, bet iš tiesų mažasis broliukas prabilo pirmas man už nugaros,
- Mergaicė, - jis labai pabrėžė tą tarmišką galūnę, skambiu laibu balseliu, ir kas matomai buvo visų netikėčiausia, kad taip buvau nusakomas aš (aplinkui nieko daugiau ir nebuvo ).
- Berniukas, - oh God, tai buvo jos balsas ! Aš turbūt pirmą kart jį ryškiai išgirdau, ir dar tariant tokį žodį !
- Mergycė, - nenusileido mažylis.
- Berniukas, - ji atsakė dar gyviau ir linksmiau.
"Kas tai?" - mane sučiupo nerimas. Gal jis stebi mano abejingai "pašiauštus' plaukus
( po velnių, ne taip jau abejingai ). Mano mintys pynėsi.
- Mergycė! - broliukas jau tiesiog cypė.
- Berniukas, ji, rodės, tuoj tuoj prapliups juokais.
- Mergaicė, - balselis buvo jau taip arti manęs. Mano nugara degė, kaip to žmogaus Pink Floyd albumo viršelyje.
- Berniukas, - nejau tai ištarė ji, o mano mergelė, galva sukėsi, tarytum aš, vienoje ausyje girdėjau vieną, antroje - kitą žodį, kaip tikrus burtažodžius - visiškai nebesusigaudydamas, kas čia vyksta, kokia iš tiesų mano lytis, kodėl jos dvi ir kur aš einu, - ir aš net iškrypau iš medinio takelio. Aš iš tiesų pasukau į šalį, bet supratau, kad tai darau ir sąmoningai. Stabtelėjau, tuoj pat suvaizduodamas, kad kažko iš lėto dairausi aplink, ir akies krašteliu pastebėjau, kaip ji praėjo, kaip ir tikėjausi, toliau žingsniuodama mediniu keliuku, su broliuku už rankos, kuris, lyg niekur nieko, strikinėjo kažką sau plepėdamas. Dabar užnugaryje atsidūriau vėl aš. Takelis tapo kiek erdvesnis ir aš priartėjau, rodos, tuoj paliesiu jos banguojančius plaukus... nugara, raištelis. Ir tas mažylis, po galais !
Deivė. Aš atsitraukiau per žingsnį vėl, vos ne prisišliejau. Gal ji ir matė mane pačiu akies krašteliu. Užplūdusi kaitra staiga tiesiog nubloškė mane, širdis daužėsi taip, kad net marškiniai bangavo.
Tuo tarpu ji jau leidosi smėliuku į pakalnę, link namo su japonišku stogu, - o aš nenumaldomai sustingau... Ji buvo išplaukusi iš pačios jūros.
Sukaupęs paskutines jėgas aš slydau įkaitusiu smėliu žemyn, dabar visai lėtai, pajaučiau, kaip prakaito "juostelė" nutekėjo nuo smilkinio per kaklą...
Išėjau ant šaligatvio ir atsidūriau tarp žmonių. Akyse mirguliavo. Bet regėjau, kaip ji palengva suko aplink stiklinį "Hario užeigos" pastatą.
Virš galvų pasigirdo drebinantis skrendančio lėktuvo garsas.
Mane turbūt užstojo praeiviai, aš ėjau palei medinę namo sieną, ir iš už apnuogintų nugarų išvydau, kaip ji įėjo pro duris. Šmėkštelėjo ir mano paties atspindys stikle.
"Hario" viduje buvo per daug žmonių, kad aš galėčiau ją matyti kur eilėje. Nejaukiai pasisukinėjęs į šalis aš patraukiau prie greta esančio laikraščių kiosko , - iš sukrečiančiai pajaučiau, kad kažkokia styga mano viduje persitempė ir sutrūko. O Viešpatie, kaip man išdrįsti...
Atsirėmęs į kiosko kampą aš pradžioje dar vaizdavau, kad apžiūrinėju žurnalų viršelius, truputį prikandęs lūpas, ir vis nepaleidau iš akių stiklinio pastato durų. Užeigos viduje dėjosi kažkoks sąmyšis, kažkoks pragariškas turgus.
Pagaliau ji pasirodė, nešina celofaniniu maišeliu nuostabių pyragėlių su grybais, po 40 kapeikų. Broliukas iš paskos...Aš suvirpėjau, kai ji lėtai žingsniavo veidu į mane. O ne, tai DEIVĖ, - daugiau neįmanoma... aš vos nepravirkau vietoj. Bet tuo pačiu lyg ir pajudėjau į priekį, ji staiga pasisuko, taip grakščiai, kad aš net užkliuvau už šaligatvio borto.
Ji atsistojo į nedidelę eilutę, prie būdelės su užrašu "Ledai". Kol aš priartėjau, keli žmonės spėjo atsistoti jai už nugaros. Bet ir aš, stebėdamasis pats savimi, jau nelabai suvokdamas, ką darau, atsistojau į eilę, pats paskutinysis.
Mažasis broliukas nerimavo, bet ji tvirtai laikė jo rankutę, pati nejudėdama, ir gal būt, akies krašteliu ji net gi matė mane, deivės galvelė buvo pasisukusi šonu. Aš vėl regėjau dievišką profilį. Bet staiga viską uždengė plaukai. Po to, ji vėl atsisuko... Galėčiau taip ir likti visiems laikams.
Eilė beveik nejudėjo, ir priešais mane stovintis vyras sarkastiškai tarė moteriai šalia,
- Supuvusio kapitalo pasaulyje tokia pardavėja būtų jau seniai išmesta į gatvę.
Bet, kaip ten bebūtų, mano mergaitė jau visai priartėjo prie langelio, ir tuoj, - ji jau laikė rankose pinigus...
Staiga aš pasisukau ir žengiau iš eilės, į priešingą pusę... link "Šachmatinės".
Aš nebegalėjau, nebepajėgiau atsisukti.Žinojau, kad be jos daugiau nieko nėra. Visa kita neturėjo vertės. Atrodė, kad praradau pasaulį, visus savo metus ir net pačią jūrą kartu. Kodėl aš taip pasielgiau ? Keistas jausmas buvo susitelkęs pačiam gomury, per ašaras aš nelabai ką mačiau kelyje, šaligatvio plytelės slinko viena po kitos, lyg kas trauktų juostelę, - bet aš lyg ir neverkiau. Keistas, naujas, visiškai nepatirtas pojūtis, kaip šešėlis judėjo kartu, gaubė mane, kaip dovanotas šventeivos apsiaustas.
Turbūt aš nepradėjau tam, kad tai niekada nesibaigtų…

17

Net nepamenu, kaip aš atsidūriau prie triukšmingos "Šachmatinės". Stabtelėjau prie didžiulių ąžuolinių laiptų. Viršuje skambėjo muzika ir garsios kalbos, varganai, turbūt dvigubai sunkiau nei teta aš kopiau laiptais aukštyn. Beveik visi staliukai, saulėtoje medinėje aikštelėje buvo užimti, aš priėjau tiesiai prie baro ir staiga išgirdau, kaip kažkas džiaugsmingai sako man "Labas !".
Tai buvo Leta, iš mano klasės, tuoj po pasisveikinimo apipylusi mane klausimais. Reikėjo gerokai susikaupti, kol įstengiau įsižiūrėti į ją ir kažką atsakyti. O, aš net nustebau, kad galiu dar garsiai kalbėti. Leta pakvietė mane prisėsti prie jų stalo, ir tiesiog nusitempė, nespėjus man net paimti cigarečių.
Prie nuzulinto ąžuolinio stalo išsidriekusi, vos ne gulėdama "sėdėjo" Minta ir rūkė kažkokią ilgą brangią cigaretę. Aš prisėdau, ištiesdamas nugara, kaip senyvas klajoklis - ir viskas galutinai subangavo...supratau esąs tikram sapne.
Iš tolo išvydau, kaip besišypsanti Leta nešė tipišką metalinį kavinės indą pilną minkštų rausvų ledų !
Padėjo ant, peleninėmis, aliumininėmis lėkštutėmis ir taurelėmis nukrauto stalo, - man ! Ji nupirko tai man ! Ledų !
Priblokštas, ir iš nežemiško nuovargio, kurį staiga pajaučiau, atsirėmiau į ažuolinę lentą ir net nesugebėjau kaip reikiant padėkot.
Leta, pasitaisiusi savo lygius, kiek išbalintus plaukus, tęsė gyvus įspūdžius, ji sėdėjo priešais mane, o dar viena, man nepažįstama panelė sėdinti šalia, taip pat įsiterpė į kalbą.
Minta tuo tarpu pasiūlė man cigaretę. O taip, - aš troškau tai padaryti ir užtraukęs keletą dūmų, visiškai apsvaigau. Stebėjau, kaip juda Letos palaidinė, su be galo dideliu dekolte, o mano seniai nematyta bendramokslė toliau plepėjo, juokavo ir ginčijosi su su melancholiška Minta. Netrukus Leta nusprendė, kad būtų neblogai įpilti man vermuto, kaip tik į vieną tuščią taurelę, Minta lėtu mostu pritarė ir plonutė Letos ranka tiesėsi per apjauktą stalą, įpilti man iš savo taurelės šviesaus skysčio - kas gi čia ? Nuščiuvęs aš pasijaučiau kaip Alisa pamišusiame arbatos vakarėlyje. Tarytum ta nepažinta Didžiojo Praradimo patirtis spinduliavo iš manęs, nesuvokiamojo Grožio nuotaika tryško visur aplinkui, o mano "atsitiktinės pašnekovės", rodos, taip tiksliai žinojo, kas vyksta.
Vermuto gurkšnelis dar labiau sušildė mano kraują. Leta, nukračiusi pelenus nuo sąsiuvinio, tiksliau - pailgo bloknoto, numesto čia pat tarp kavos puodelių, paprašė manęs parašyti ATMINIMĄ - taip mūsų mokykloje buvo vadinami spontaniški įrašai į sąsiuvinius, mergaičių kruopščiai vedami ir puoselėjami metai iš metų. Aš vėl pasinėriau giliau į save, perversdamas įvairius įrašus ir piešinėlius sąsiuvinyje ir atvertęs švarų naują puslapį, pradėjau, dar vis kiek virpančia ranka rašyti, atsidavęs geriausioms mūsų tarpusavio vibracijoms,
Jūra susideda iš žmonių, sulipusių į ją
ir, kiek pamenu, aš klaidinga brūkštelėjau datą po visu tuo.
Turbūt kiek susiraukęs aš įsikniaubiau į "Stepių vilką", mums važiuojant namo, - įsitraukiau pilnai, kol mes iš lėto (būtent taip važiuodavo dėdė ) slydome greitkeliu.
Kai paskutiniąją mūsų dieną, aš, nei gyvas nei miręs, dar labiau apsvaigęs nuo vermuto, su cigarečių pakeliu grįžau pakrantėn, - niekada nesinori prisiminti tos valandos, - ji gulėjo įsikniaubusi į kažkokį žurnalą ir stengėsi nežiūrėti į mano pusę. Mes rūkėme su Belu, ir aš, vis dar drebėdamas, norėjau kuo greičiau išbėgti iš pliažo. Kojos pynėsi smėlyje, vingiuojant tarp tingiai išvirtusių poilsiautojų, bijojau atsisukti, tik pačiu akies krašteliu pamačiau jūrą, ir atrodė, kad regėjau ją paskutinį kartą.
Dar automobilyje aš užverčiau paskutinį puslapį ir tiesiog nušvitau.
>>>> Pradžia, pirma dalis
Pastaba: Romano ištrauka jau buvo publikuota ankščiau: AIKŠTELĖ, 1984

[ Pirma dalis (1-5 skyriai)] [ Antra dalis (6-11 skyriai)] [ Trečia dalis (12-17 skyriai)]

Papildomi puslapiai:
Naujoji banga
Lietuviškoji punk era
X-TEEN: e-pistoliarinis romanas
L. Devita. Atsižadėtos istorijos
Lukas Devita: kosmoso paauglys
Perbrauktas Paryžius; ekskursija į pasąmonę
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Knygos, kurios mokė nesimokyti
Susitikimai BLITZ klube
Filmas iš jūros bangos sūkurio
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Antuanas de Sent Egziuperi
Laiko fenomenas
Literatūriniai skaitiniai
Fantastikos svetainė
NSO.LT svetainė
Poetinės vizijos