Planeta, kurioje nebuvo juoko Iš Raymund Smullyan. This Book Needs No Title: A Budget of Living Paradoxes, 1980 Pradžia  |  Vidurys  |  Pabaiga 5. Atgal į šiuolaikinius laikus Kaip Viešpats tarė, taip ir buvo. Juokas vis labiau nyko planetoje ir Viduriniojo laikotarpio žmonės pamatė, kad tai labiau tragiškas praradimas nei laimėjimas, ir darė viską, kad sustabdytų tą bangą. Tik pačioje Viduriniojo laikotarpio pabaigoje pirmąkart pasirodė žmonijai, kad juokas, būdamas kažkuo tolimu naudai, yra visai nepageidaujamas. Žmonės ėmė sakyti: "Gal mums reikia liautis stabdyti bangą. Galbūt ji yra mūsų didžiausias palaiminimas, tik to nežinome. Galbūt atėjo laikas, kai tas archaiškas dalykas, vadinamas 'Humoru', turi išnykti. Gal juokas tinka laukiniams, tačiau mes jau tapome civilizuoti". Taip pradėjo jie kalbėti. Pirmiausia jie juoką ėmė laikyti kažkuo, kas "kvaila", tačiau netrukus ėmė naudoti stipresnį terminą, "pamišimas". Tada žmonija visiškai persiėmė idėja, kad humoras yra kita psichozės forma; juokas yra psichopatologijos atvejis. Taip nutarta Viduriniajame laikotarpyje. Taigi vėl grįžome į Šiuolaikinius laikus. Šiam laikmečiui būdingas faktas, kad dauguma žmonių nenaudoja tiem laikotarpiams pavadinimų Senovės, Vidurinysis ir Šiuolaikinis, o naudoja Psichopatinis, Pagijimo ir, dabartiniam, Sveiko proto. Taip, pasaulis dabar sveikas; liko visai nedaug besijuokiančiųjų. Kad tik būtų žinoma, kaip juos galima išgydyti! Taigi, vėl grįžtame prie pirmo skyriaus. Prisiminkime, kad palikome gydytojus keblioje padėtyje, ieškančius, kaip rasti pusiausvyrą tarp juokazono ir nenuoširdazono, kuris turėjo priversti besijuokiančius nuoširdžiai liautis juoktis. ---- Ir su skausmu buvo nustatyta, kad besijuokiančiųjų negalima pagydyti, bent jau artimiausioje ateityje. Tai ką liko daryti? Čia medikai suskilo į dvi stovyklas, ir ligoninės tapo dviejų tipų. Tipo I ligoninės buvo vadinamos "juoko-klyksmo ligoninėmis", o tipo II – "grynomis juoko ligoninėmis". Juoko-klyksmo ligoninėse gydytojai nustatė, kad ligoniai nėra išgydomi visam laikui. Taigi kartą ten patekęs pacientas likdavo visam laikui. Visa, ką buvo galima padaryti, tai naudoti gydymą juokazonu vėl ir vėl – visą likusį paciento gyvenimą. Tvarka šiose ligoninėse buvo geležinė; ligoniai niekada nebūdavo išleidžiami, o gydymas silpninamas. Buvo tvirtai ir su skausmu nustatyta, kad nors visiškas išgijimas negalimas, juokazonas duodavo laikiną pagerėjimą, ir koks skausmingas buvo gydymas, pacientui buvo geriau pajusti tikrovę ir klykti, negu pasitraukti į savo fantazijos pasaulį ir juoktis. Dėl nežinomos priežasties juoko-klyksmo ligoninių pacientai neišgyvendavo ilgai. Tik keletas jų išgyveno 6 ar 7 gydymo seansą. Gryno juoko ligoninių filosofija buvo visiškai kitokia. Jie sutiko su juoko-klyksmo ligoninėmis, kad juokas negali būti visiškai išgydomas, o daugelis abejojo, ar jis net laikinai išgydomas. Kaip bebūtų, net jei galima išgydyti laikinai, tai ar verta? Kodėl neleisti besijuokiančiajam džiaugtis savo gyvenimu; ar iš tikro taip blogai, kad jį apsėdo tos fantazijos? Taigi, kaip ir juoko-klyksmo ligoninėse pacientai buvo talpinami visam gyvenimui. Tačiau nebuvo gydomi juokazonu - ir niekuo kitu. Psichiatrai tose ligoninėse sakė ligoniams: "Jūs nepagydomi; jūsų psichozė amžina. Nėra nieko, nuo ko jums būtų geriau. Taigi, nesistenkite jaustis geriau, nesipriešinkite psichozei, o gyvenkite su ja. Turite išmokti džiaugtis savo juoku. Vienas pacientų atsakė: "Tačiau daktare, mes jau dabar džiaugėmės savo juoku. Mes jau prisitaikėme prie savo humoro" Gydytojas, tikriausiai nelabai supratę, pasakė: "Ne, ne, jūs privalote išmokti gyventi su juo". Ir be tų kvailų gydytojų pastabų, kurios tik prajuokindavo pacientus, besijuokiantys tose ligoninėse buvo labai laimingi. Visa, kas įmanoma, buvo daroma jų laimės užtikrinimui. Netgi, tiksliau, jos net nebuvo ligoninės, o buvo izoliatoriai. Jų vienintelė funkcija buvo apsaugoti nuo užsikrėtusiųjų likusį pasaulį. Tačiau buvo daroma viskas, kad jie jaustųsi patogiai. Jie galėjo rinktis, dirbti ar nedirbti. Jiems buvo duodamas geriausias maistas, erdvūs kambariai, daug poilsio galimybių. Ligoninės paprastai įsikurdavo didžiuliuose pastatuose ir pacientams buvo leidžiama po juos vaikštinėti. Suteiktos galimybės mokytis; kiekviena ligoninė turėjo puikią juoko-biblioteką su visais Senojo ir Viduriniojo laikotarpių tekstais. Užkrėstieji netgi galėjo įgyti įvairius mokslo laipsnius – ie netgi dauguma Hum dr. (Humorologijos daktarų) buvo iš šių ligoninių. Kitas puikus dalykas buvo, kad juokas buvo linkęs apimti ištisas šeimas, tad jos visos kartu būdavo perkeliamos į gryno-juoko ligonines. Taigi gyvenimo sąlygos gryno juoko ligoninėse buvo artimos idiliškoms, išskyrus vieną dalyką! Pacientų gyvenimą liūdino žinojimas apie baisų jų brolių likimas juoko-klyksmo ligoninėse! Gerasis Dieve, jie sakė, kaip neteisinga, kad mūsų broliai klykia iki mirties kai mes galime mėgautis juoku. Ir kiekvieną dieną atlikdavo religines apeigas melsdami Dievą, kad palengvintų jų brolių kančias. Galų gale, jie nusprendė, kad maldų nepakanka ir gal yra kažkas, ką jie galėtų padaryti. Ir jie iš tikro rado, ką galima daryti. Daugiau apie tai vėliau. Besijuokiantys gryno juoko ligoninėse laikėsi požiūrio, kad jie sveiki, o likęs pasaulis išprotėjęs. Jie tikėjo, kad niekas kita, kaip humoro jausmas, užtikrina asmens sveikumą. Taip tikrai, jie laikė, kad yra sveika subkultūra tarp sergančios kultūros. Kai kurie šviesesnio proto psichiatrai netgi padrąsindavo juose tuos įsitikinimus. Nors patys ir žinojo tiesą, kad besijuokiantys yra pamišę, tačiau juto, kad psichologiškai yra gerai besijuokiančiam turėti iliuziją, kad jie yra sveiki. Vienas besijuokiančių kartą pasakė didelei savo kolegų grupei: "Koks gi tas pasaulis, kuriame gyvename! Jį sunkiau įveikti, nei pačią despotiškiausią diktatūrą. Diktatoriai bent jau yra žinomas blogis; jie žino tvirtai, kad juos motyvuoja godumas ir valdžios troškimas. Tačiau tie gydytojai juoko-klyksmo ligoninėse! Jie labiausiai išprotėję iš visų! Jie iš tikro tiki, kad padeda savo pacientams! Kaip tai įveikti? Ar yra kas, ką galėtume padaryti? Tikrai, turime rasti kažką!" Ir, kaip sakiau anksčiau, jie kažką rado. Pirmiausia, kažkaip pavykdavo pacientams pabėgti iš juoko-klyksmo ligoninių – ir nieko nedelsdami verždavosi į gryno juoko ligonines, kur buvo džiaugsmingai priimami. Tai gryno juoko ligoninių pacientams davė mintį: jie patys būriais pabėgdavo iš gryno juoko ligoninių, surengdavo reidus į juoko-klyksmo ligonines ir išvaduodavo visus juoko kankinius, kuriuos atsivesdavo atgal į gryno juoko ligonines. Tai prasidėjo Didysis juoko- klyksmo ligoninių nuosmukis. Taip, jos iš tikro nyko. Kaip tai atsitikdavo, iki galo neaišku. Tai iš dalies buvo dėl užpuolimų iš gryno juoko ligoninių. Kitas svarbus veiksnys buvo, kad besijuokiantys išoriniame pasaulyje nusprendė, kad jiems perdaug pavojinga pasilikti, nes gali būti pagauti ir uždaryti į ne tą ligoninę. Tad jie savanoriškai nuėjo į gryno juoko ligonines ir visi buvo priimti. Taip atėjo diena, kai išoriniame pasaulyje neliko nė vieno besijuokiančio; didžioji jų dauguma buco gryno juoko ligoninėse, o mažuma juoko-klyksmo ligoninėse. Ir tada atėjo lūžis juoko-klyksmo ligoninių moralėje bei disciplinoje. Vis labiau ir labiau gydytojai atsisakydavo gydymo juokazonu; vis dažniau ir dažniau buvo nusprendžiama, kad tai nehumaniška. Kai kurie jų ėmė net įtarti, kad tai visai ne susirgimas, tik jie nekėlė balso, baimindamiesi, kad jų licencijos gydymui bus atšauktos. Tai pat iš išorės buvo didelis spaudimas – žmonės tebetvirtino, kad juokas yra liga, tačiau klykimas buvo daug blogiau nei juokas. Ir taip viena po kitos juoko-klyksmo ligoninės persitvarkydavo į gryno juoko ligonines – kol atėjo palaiminta diena, kai išnyko paskutinė juoko-klyksmo ligoninė. Nuo tada visi pacientai buvo tik gryno juoko ligoninėse. Tame istorijos taške, gryno juoko ligoninės buvo perpildytos. Tad jos pasikeitė į juoko-fermas, juoko-miestus ir kitas juoko-bendruomenių tipus. Jose sąlygos buvo beveik tobulos. Nors jų nariai negalėjo jų palikti, jie iš tikro turėjo viską, ko geidė širdis. Jie buvo beveik visiškai laimingi. Jų vienintelis liūdesys tebuvo mintis, kad žmonės išoriniame pasaulyje negali mėgautis juoku. Ką jie dėl to galėjo padaryti? Greičiausia nieko, jie nusprendė. Tačiau čia apvaizda įsikišo. Nutiko štai kas. Išorinis pasaulis daug dėmesio skyrė gryno juoko bendruomenėms. Ir net gyvenimo sąlygos tose bendruomenėse buvo geresnės nei išorėje. Tai turėjo nepaprastą poveikį ir sukėlė tikrą nenuoširdumo epidemiją išoriniame pasaulyje. taigi, vienas po kito išorinio pasaulio gyventojai tapo nenuoširdūs ir apsimesdavo besijuokiančiais, kad galėtų tapti juoko-bendruomenių nariais. Šių apsimetėlių nereikia painioti su Viduriniojo laikotarpio pseudo-besijuokiančiaisiais. Pseudo-besijuokiantys buvo nuoširdūs humoro ieškotojai manę, kad įsimindami juokus ir imituodami juoko garsus įgaus humoro jausmą. Kitais žodžiais, pseudo-besijuokiantys niekada nebandė nieko apgauti, o tik apsigaudavo patys. Tačiau šių dienų apsimetėliai besijuokiantys puikiai žinojo, kad neturi humoro jausmo ir dėl to nesijaudino; jie teturėjo tikslą įsigauti į juoko-bendruomenes dėl geresnių gyvenimo sąlygų. Juoko bendruomenių psichiatrai būdavo suklaidinami ir priimdavo juos, tačiau jų nariai, be jokių abejonių, tai pastebėdavo. Tačiau jie buvo laimingi, kad teisingai numatė, kas nutiks. Taip atsitikdavo, kad apsimetėlį supdavo nepaprastai gausus nuoširdžiai besijuokiančių skaičius, ir tai gana greitai užkrėsdavo juoku patį apsimetėlį, per kelias savaites tampantį nuoširdžiu besijuokiančiu. Ir taip vienas išorės pilietis po kito pateko į juoko-bendruomenes ir tapo besijuokiančiais. Tada net psichiatrai susigriebė, kad pasaulyje neliko nesijuokiančiųjų. Visa planeta buvo milžiniška juoko ligoninė. Juokų sodo laikai grįžo ir išplito po visą žemę. Žmonija galų gale vėl atrado Viešpatį ir jo darbus. Viešpaties pranašystė išsipildė. Epilogas danguje Dievas gulinėjo ant patogios kušetės Danguje apsuptas giedančių angelų choro. Nemodas (žaliasis gyvūnas) gulėjo prie jo kojų laižydamas kojų pirštus, o Dievas švelniai glostė Nemodo galvą. Vienas angelų paklausė: "Viešpatie, tavo darbai visada stebuklingi, kaip tai padarai?". Viešpats nusijuokė ir tarė: "Tai visai nesunku! Sunkiausia buvo įtikinti Adomą ir Ievą, kad jie turi laisvą valią. Tie žmonės yra tikrai žavūs – jie tarsi vaikai! Norint, kad jie kažką padarytų, tereikia įteigti, kad jie daro tai. Jų pasikėlimas toks didelis, kad be laisvos valios iliuzijos, jie niekada nesiimtų jokių veiksmų. Tad turiu užprogramuoti jų smegenis, kad tikrai tikėtų turį laisvą valią. Tačiau kaip tai padarau? Kaip galiu priversti patikėti tokiu fantastiniu dalyku bet kurią juslią būtybę? Problema ne iš lengvųjų! Jei būčiau nusileidęs ir tiesiog pasakęs, kad jie turi laisvą valią, jie niekaip tuo nebūtų patikėję. Jie būtų pažvelgę į mane išplėstomis akimis ir sakę: "Tai fantastiška! Tu apgaudinėji! Tikrai nejaučiame jokios laisvės!" Taip, anksčiau šaipiausi iš jų labai daug, tad tokį neįtikėtiną pasakojimą jie būtų palaikę tik dar vienu mano juoku (ir, iš tikro, tame būtų teisūs!). Ne, aš tikrai ne tas, kuris tai jiems pasakytų. Tada kas galėtų? Taigi, pasirodė, kad mūsų draugas Nemodas tam tinka. Turėjau juos nusiųsti pas kažką, kas atrodė rimtas ir truputį bauginantis. Tačiau prieš tai turėjau įtikinti Nemodą, kad jis turi laisvą valią. Kaip galėjau tai padaryti? Jis tikrai būtų nepatikėjęs, jei būčiau jam tai pasakęs, - jis perdaug protingas. Taigi panaudojau kažką derindamas hipnozę su telepatija. Tačiau tam turėjau priversti save patikėti, kad Aš turiu laisvą valią! Mat turėjau žinoti, kaip jaučiamasi manant esant laisvu, kad galėčiau tą jutimą telepatiškai perduoti Nemodui. Tai tikrai buvo sunkiausia visos operacijos dalis! Neįsivaizduojate, kaip sunku įtikėti kažkuo, apie ką žinai, kad tai visiškai neteisinga, vien todėl, kad žinai, kad tas laikinas įtikėjimas yra vardan naudos. Turėjau būti tikras, kad tą klaidingą įsitikimą turėsiu ne visam laikui, nes būčiau visam laikui psichiškai nesveikas, ir tuo pačiu tokia būtų visa visata – ir tiek aš, tiek visata išnyktume. Tad užsihipnotizavau, kad tą akimirką, kai įtikinsiu Nemodą turint laisvą valią, nedelsiant atsikratysiu savo psichinės negalios ir vėl žinosiu neturįs laisvos valios. Ir būtent taip įvyko. Taigi, kai tik įtikinau Nemodą turint laisvą valią, galėjau manipuliuoti juo priversdamas tikėti, kad jis yra "blogis", "maištaujantis prieš mane", "neapkenčiantis manęs" ir pan. Priverčiau jį manyti, kad Aš, jo kūrėjas, kažkaip jaučiuosi esąs už jį "pranašesnis" ir "viešpatauju" jam. Tai natūraliai paveikė jo pojūčius priverčiant sakyti man: "Kas tas Viešpats manosi esąs? Aš jam parodysiu!" Trumpai kalbant, jis išstojo prieš mane. Tai buvo esminė vieta mano plane. Tada jis pasišalino ir nusileido, kad suklaidintų Adomą ir Ievą. Toliau jau žinoma istorija". Angelai juokėsi ilgai ir garsiai iš Viešpaties išminties. Vienas jų tarė: "Ir tu, Nemodai, kada pirmąkart praregėjai apie Viešpaties žaidimą?" Nemodas atsiliepė: "Iš tikro, ne anksčiau, nei grįžau į Juokų sodą. Taigi, ir pradžių, kai Viešpats užhipnotizavo mane įtikindamas turint laisvą valią, ir kai užprogramavo mane, kad nekenčiu Jo, aš tikrai nusėlinau į planetą su velniškais planais. Tądien, kai Adomas ir Ieva buvo išvaryti iš sodo, aš žinojau, kad laimėjau. Ir netrukus, kai toji pora nuėjo toliau, kad "prilygtų kažkam", aš tryniau letenas iš džiaugsmo! Ir kai humoras pradėjo dingti iš planetos, kaip aš džiūgavau! Mano planas veikė! (tuo metu neturėjau net minties, kad visa tebuvo Viešpaties planas! ). Tačiau Viduriniaisiais amžiais sunerimau atsirandant Juoko mokytojams. Atrodė įmanoma, kad jie gali atkurti humorą planetoje. Tai Aš atsakingas už pseudo-mokytojus. Tai aš pašnibždėjau į jų sielas, kad jie gali gauti humoro jausmą įsimindami juokus ir mokydamiesi "juoktis teisingai". Taip, kadangi humoras buvo vertingas, man buvo svarbu suklaidinti žmones priverčiant galvoti, kad turi humoro jausmą, kai jo, iš tikro, neturi. Atėjus Šiuolaikiniams laikams, kai žmonės nusprendė, kad humoras yra kažkas psichopatiška, aš buvau palaimintas. O atsiradus juoko-klyksmo ligoninėms, aš džiūgavau virš normos. Ir kai girdėjau agonijoje klykiančių balsus, šokinėjau iš džiaugsmo! Tik pamanykite, Aš buvau atsakingas už visą tą skausmą. Taip Aš turėjau tą galią! Aš išstojau prieš Viešpatį ir atnešiau visas tas kančias į pasaulį. Taip, visa tai padariau! Aš iš tikro prilygau kažkam! Tačiau, kai juoko-klyksmo ligoninės ėmė nykti, aš nepaprastai susirūpinau. Kas buvo blogai mano planuose? Tik nesakykite man, kad galų gale laimi Viešpats! Gerasis Dieve, ar aš iš tikro kažkam prilygau, ar tik save apgaudinėjau? Ir kai užsidarė paskutinė juoko-klyksmo ligoninė, puoliau į visišką paniką. Ir kai nesijuokiantys stengėsi būti besijuokiančiais, kad patektų į juoko bendruomenes, o tada patys tapti besijuokiančiais, buvau visiškai nusivylęs; žinojau, kad žaidimas baigtas. Daugiau neturėjau šansų. Tad galėjau tik niūriai laukti, kai juokavimai galutinai sugrįš. Ir tikrai, aš tai dariau! Tada visos tos situacijos tiesa smeigė tarsi peilis. Buvau apkvailintas! Taip, pilnai ir visiškai apkvailintas! Netikėtai išvydau, kad visa mano veikla, nukreipta prieš Viešpatį, iš tikro yra Viešpaties plano dalis! O gerasis Dieve, aš išstojau prieš Viešpatį tik todėl, kad Jis to norėjo! Jis apgavo mane įteigęs, kad turiu laisvą valią, ir kas Aš esu tasai, padaręs visus dalykus. O tebuvau tik pėstininkas Viešpaties kosminėje šachmatų partijoje! Ach, kaip aš niršau, priekaištavau, pykau ir grasinau kumščiu Viešpačiui! Prisiekiau amžinai keršyti! Tačiau siusdamas ir priekaištaudamas, staiga supratau, kad darau taip tik todėl, kad Viešpats norėjo to; tai irgi Dieviškojo plano dalis. Kitais žodžiais, ką bedaryčiau, ką begalėčiau, nėra jokios galimybės, kad būčiau prieš Viešpatį; bet kuris mano veiksmas buvo Jo! Aš palūžau ir juokiausi, juokiausi ir juokiausi, kaip niekad dar nebuvau besijuokęs. Raičiausi ant žemės ir kvatojau iki ašarų! Niekada dar nebuvo taip gera ir niekada dar nesijaučiau toks laisvas. Laisva valia tebuvo tik nakties iliuzija, ir pagaliau išsilaisvinau iš to košmaro. Ir kol juokiausi ir juokiausi, apsivaliau ir tapau tyras. Blogis, pasipūtimas, nepaklusnumas, niekingumas, kančios meilė – visa tai nuplovė juokas. Ir kai baigiau juoktis, buvau tyras kaip naujagimis. Dabar mylėjau Viešpatį, mylėjau planetą, mylėjau Visatą, >viską mylėjau. Taip pakilo į dangų ir apkabinau Viešpatį. Buvau 9 kartus didesnis Sūnus palaidūnas". Viešpats šypsojosi visiems susirinkusiems ir tarė: "Nuostabūs yra Kelio takai. Kaip laimingai viskas pakrypo šioje planetoje – tiksliai, kaip numačiau". Pradžia  |  Vidurys  |  Pabaiga Papildomi skaitiniai: Išsilaisvinę poetai Odisėjas visapusiškas R.W. Emersonas. Poetas Pastabos apie kūrybiškumą A. Rimbaud. Blogas kraujas Ž. P. Sartras. Šleikštulys Maksimalistinis vertėjo manifestas Ana Jampolskaja. Futuristinis maištas Žanas-Polis. Miręs Kristus nuo pasaulio viršūnės kalba apie tai, kad Dievo nėra Sapnas arba Johano Keplerio pomirtinis rašinys apie Mėnulio astronomiją Vienuolyno kapeliono pasakojimas apie gaidį ir vištą, Šantiklerą ir Pertelotę Psichodelinės eros atspindžiai: Amerikos pionieriai Žozefas Anri Roni-Vyresnysis. Kataklizmas Pranciška Regina Liubertaitė. Šauksmas R.Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu? Nikolajus Blochinas. Replikos U.Eco. Fuko švytuoklė Bjarte Breiteig. Stokholmas Visų dienų apmąstymai Teofilis Gotjė. Hašišas Literatūriniai skaitiniai Fantastikos svetainė Filosofijos svetainė Poetinės vizijos