|
Pusė šešių
Pradžia >>>>
. . .
Grynas oras man į naudą: jis neturi nei cukraus skonio, nei stipraus vermuto aromato. Tik,
Dievuliau, kaip šalta.
Pusė aštuonių, aš nealkanas, o filmas prasidės tik devintą, - ką veikti? Reikia sparčiau paėjėti, kad
sušilčiau. Neapsisprendžiu: už manęs bulvaras veda į miesto centrą, į didžiąsias žiburių virtines
centrinėse gatvėse, į Paramount rūmus, į Imperial ir didžiąsias Jahan
parduotuves. Manęs ten visiškai netraukia: šiokiu metu visi geria aperityvą; nebenoriu matyti gyvų
būtybių, šunų, vyrų, spontaniškai krutančių minkštų padarų.
Pasuku į kairę, lysiu į plyšį žibintų eilės gale: Nuaro bulvaru nueisiu iki Galvanio prospekto. Iš
plyšio pučia ledinis vėjas: toje pusėje tik akmenys ir žemė. Akmenys kieti ir guli nekrutėdami.
Nuobodus kelio gabalas: ant dešiniojo šaligatvio kaip kriauklė gaudžia pilka dujų konsistencijos
masė su liepsnos dryksniais: tai senoji geležinkelio stotis. Ji teikia gyvumo pirmiesiems šimtui Nuaro
bulvaro metrų (nuo Reduto bulvaro iki Rojaus gatvės), jos garbei ten išdygo apie dešimt gatvės žibintų
ir keturios kavinės viena šalia kitos, Geležinkeliečių užeiga ir trejetas kitų, - dieną jos
snūduriuoja, o vakarais įsižiebia ir ant asfalto nuo jų krenta šviesos keturkampiai. Dar triskart
išsimaudau geltonoje šviesoje, iš bakalėjos-galanterijos parduotuvės matau išsliūkinant senutę, kuri
užsigobia ant galvos skarą ir pasileidžia ristele: dabar jau baigta. Stoviu ant Rojaus gatvės šaligatvio
krašto, prie paskutinio žibinto. Asfalto juosta staigiai nutrūksta. Kitoje gatvės pusėje tamsa ir purvas.
Pereinu Rojaus gatvę. Dešine koja įlipu į vandens klaną, kojinė sušlampa; prasideda pasivaikščiojimas.
Ši Nuaro bulvaro dalis negyvenama. Čia pernelyg atšiaurus klimatas, žemė pernelyg
nederlinga, kad joje įsikabintų ir suvešėtų gyvybė. Trijų brolių Solejų lentpjūvės (broliai Solejai iškalė
paneliais Šventosios Cecilijos Jūrinės bažnyčios skliautą, kainavusį šimtą tūkstančių frankų), visomis
durimis ir langais atgręžtos į vakarus, į jaukią Žanos Bertos Kerua gatvę, kurią jos pripildo gausmo. Į
Viktoro Nuaro bulvarą atsuktos jų nugaros, sujungtos sienomis. Pastatai tęsiasi keturis šimtus metrų
palei kairįjį šaligatvį: nė mažiausio langelio, nė angelės.
Dabar jau abiem kojomis įmoklinau į balą. Pereinu per gatvę: ant kito šaligatvio vienintelis
žibintas, tarsi švyturys pasaulio pakrašty, nušvietęs išklibusią, vietomis sugriuvusią tvorą.
Ant lentų tebekabo afišų skiautės. Žaliame fone, nudraskytame žvaigždės forma, šiepiasi gražus
neapykantos kupinas veidas; po nosimi kažkas pripaišė smailus ūsus. Ant kito skuto dar galima
įskaityti žodį "grynokas", sudėtą iš baltų rašmenų, nuo kurių varva raudoni lašai, - ko gero, kraujas.
Galimas daiktas, kad veidas ir žodis kitados priklausė tai pačiai afišai. Dabar afiša suplėšyta, juos sieję
apprasti, iš pradžių numatyti ryšiai prapuolė, tačiau tarp perkreiptų lūpų, kraujo lašų, baltų raidžių ir
galūnės "-okas" savaime užsimezgė kita jungtis; sakytum, tais paslaptingais ženklais stengiasi prabilti
nenumaldoma nusikaltėliška aistra. Pro lentų plyšius galima įžiūrėti šviečiant geležinkelio žiburius.
Tvorą pratęsia ilga aklina siena be langų, kuri baigiasi už dviejų šimtų metrų, atsirėmusi į namą. Išėjau
iš žibinto apšviesto ploto; lendu į tamsią skylę. Matydamas, kaip šešėlis man po kojomis susilieja su
tamsa, pasijuntu, lyg nerčiau į ledinį vandenį. Priešais save pro tirštą tamsą tolumoje įžiūriu silpną
rausvą švytėjimą: tai Galvanio prospektas. Atsigręžiu: toli toli už žibinto lyg ir mirga blausi šviesa: tai
stotis su keturiomis kavinėmis. Priešais mane ir man už nugaros žmonės užeigose geria ir lošia
kortomis. Čia vien tamsa. Vėjas iš tolybių atneša silpną nedarnų skimbčiojimą. Buities garsai,
automobilių ūžesys, riksmai, šunų lojimas nenuklysta toli nuo apšviestų gatvių, pasilieka šilumoje. O
šitas skimbčiojimas prasiskverbia pro sutemas I atskieja ligi čia: jis stipresnis, ne toks žmogiškas kaip
kiti garsai.
Sustoju pasiklausyti. Man šalta, skauda ausis; turbūt jos labai raudonos. Užtat jaučiuosi tyras; mane
užvaldė aplinkos tyrumas; nė gyvos dvasios; švilpia vėjas, per tamsą skrieja tiesūs brūkšneliukai.
Nuaro bulvaras ne toks begėdiškas kaip miesto gatvės, besimaivančios prieš praeivius. Niekam nekilo
mintis jį puošti: tai tik išvirkščioji pusė. Išvirkščioji Žanos Bertos Kerua gatvės ir Galvanio prospekto
pusė. Ties stotimi Buvilio gyventojai bulvarą dar kiek prižiūril kartais nušluoja, kad pakeleiviams būtų
gražiau. Bet iškart už stoties jis visai apleistas ir driekiasi tiesiai, aklai, kol atsitrenkia į Galvanio
prospektą. Miestas jį pamiršo. Retkarčiais visu greičiu pralekia didžiulis rudas sunkvežimis,
sukeldamas perkūnišką griausmą. Čia netgi niekas nieko nežudo, nes nėra nei žudikų, nei aukų. Nuaro
bulvaras negyvas. Kaip mineralas. Kaip trikampis.Labai gerai, kad Buvilyje yra šitoks bulvaras.
Paprastai tokių galima rasti tik sostinėse, Berlyne iš Noikelno pusės arba ties Frydrichshafenu,
Londone už Grinvičo. Tiesūs šiukšlini koridoriai po atviru dangumi, su plačiais šaligatviais be
medžių. Jie beveik visada yra už senamiesčio ribų, keistuose kvartaluose, kur gaminami miestai, šalia
prekybinių geležinkelio stočių, šalia tramvajų parkų, skerdyklų, dujų mazgų. Už poros dienų po liūties,
kai visas miestas garuoja saulėje ir dvelkia drėgna šiluma, juose vis dar šalta, purvina ir pilna vandens
klanų. Netgi yra balų, kurios išdžiūsta tik vieną vienintelį mėnesį per metus, rugpjūtį.
Šleikštulys pasiliko ten, geltonoje šviesoje. Aš laimingas: šaltis toks grynas, tokia vaiski naktis; gal
ir aš esu šalto oro gūsis? Norėčiau neturėti nei kraujo, nei limfos, nei odos. Plaukti šiuo ilgu kanalu į
ano švytėjimo pusę. Būti šalčiu, ir tiek.
Sušmėžuoja žmonės. Du vaiduokliai. Ko jiems čia reikia?
Smulkutė moterėlė pešioja vyrą už rankovės. Ji greitai kalba laibu balseliu. Per vėją negirdžiu, ką
sako.
- Tu ją uždarysi, ar ne? klausia vyras.
Ji vis šneka. Staiga jis ją atstumia. Neryžtingai pasižiūri vienas į kitą, paskui vyras susikiša rankas į
kišenes ir nueina neatsigręždamas.
Vyras pradingo. Dabar mane nuo moters skiria vos trejetas metrų. Netikėtai ji pratrūksta dusliu,
žemu balsu, kuris išsiveržęs nepaprastai čaižiai nuskardena per visą gatvę:
- Šarli, prašau, ar girdėjai, ką tau sakiau? Šarli, sugrįžk, nebeištversiu, aš baisiai nelaiminga!
Praeinu pro ją taip arti, kad galėčiau paliesti. Tai... bet kaip patikėti, jog ši deganti oda, tas skausmu
spinduliuojantis veidas?.. Vis dėlto atpažįstu skarą, paltą ir didžiulį bordo spalvos apgamą ant dešinės
rankos; tai ji, tarnaitė Liusi. Nedrįstu pasisiūlyti į pagalbą, tik stengiuosi, kad prireikus pati galėtų
paprašyti: kuo lėčiau praeinu nenuleisdamas nuo jos žvilgsnio. Ji įsmeigia į mane akis, bet, rodos, nė
nemato; iš širdgėlos prarado nuovoką. Žengiu keletą žingsnių. Atsigręžiu.
Taip, tai ji, Liusi. Tačiau jos veidas pasikeitęs, ji nesava, apimta nenusakomai taurios kančios.
Pavydžiu jai. Stovi tiesutėlė, išskėtusi rankas, tarsi laukdama, kad atsivertų stigmos; prasižioja, gaudo
orą. Man pasirodė, jog sienos abipus gatvės paaugo, susiglaudė, ir ji stovi šulinio dugne. Lukteliu
keletą akimirkų baisu, kad nenugriūtų visu augumu: ji per gležna tokiam stipriam skausmui. Bet Liusi
nė nekrusteli, regis, suakmenėjo, kaip ir visa, kas ją supa. Akimirką suabejoju, ar nesuklydau ją
vertindamas, ar staiga neatsiskleidė tikroji jos prigimtis...
Liusi tyliai suaimanuoja. Prisideda ranką prie krūtinės, atmerkia dideles nustebusias akis. Ne, jėgų
kentėti ji semiasi ne iš savęs, - iš aplinkos... iš bulvaro. Reikėtų ją suimti už pečių, nuvesti į šviesą, tarp
žmonių, į jaukias rausvas gatves: ten neįmanoma taip stipriai kentėti; ji suglebtų, vėl taptų gerutė ir
kentėtų tiek kiek visada.
Nusigręžiu. Tiesą sakant, jai dar pasisekė. Jau trejetą metų aš esu netgi per daug ramus. Tragiškos
vienatvės valandėlės tik bergždžiai suteiktų truputėlį tyrumo mano tuštumai. Nueinu.
Ketvirtadienis, pusė dvylikos
Dvi valandas dirbau skaitykloje. Nusileidau Hipotekų kiemelį surūkyti pypkės. Raudonomis
plytomis grįsta aikštė. Buvilio gyventojai labai didžiuojasi, kad ji mena XVIII amžių. Įvažiavimas iš
Kapituliacijos ir Siuspedaro gatvių užtvertas senoviškomis grandinėmis. Pro arkadas, palei sienas
slankioja šunelių pavedžioti atėjusios ponios juodais drabužiais. Jos retai kada išlenda į šviesą, bet
vogčia kaip jaunutės merginos patenkintos žvilgčioja į Giustavo Impetrazo skulptūrą [pastaba:
vardas ir pavardė išgalvoti].
< . . . >
Žvelgiu į Impetrazo veidą. Jis be akių, beveik be nosies, barzda išgraužta raupsų, kurie tarsi
epidemija kartis apninka viso kvartalo skulptūras. Impetrazas sveikinasi; ant liemenės ties širdimi
didžiulė šviesiai žalia dėmė. Atrodo paliegęs ir sunykęs. Impetrazas nejuda, ne, bet ir nėra negyvas. Iš
jo sklindanti begarsė jėga tarsi vėjas bloškia atgal: Impetrazas norėtų išginti mane iš Hipotekų kiemo.
Neišeisiu, kol nesurūkysiu šios pypkės.
Staiga už manęs išdygsta aukštas liesas šešėlis. Krūpteliu.
- Atleiskite, pone, nenorėjau trukdyti. Pamačiau, kad jūsų lūpos kruta. Tikriausiai kartojote
sakinius iš savo knygos. Jis nusijuokė. Mėginote kalbėti aleksandrinais.
Apstulbęs žiūriu į Savamokslį. Tačiau jį, regis, suglumina mano nuostaba:
- Pone, juk prozoje reikia griežtai vengti aleksandrinų.
Smuktelėjau jo akyse. Klausiu, ką čia veikia šiokiu laiku. Jis paaiškina, kad šeimininkas davęs
išeiginių, tad jis atėjęs tiesiai į biblioteką; nepietausiąs, skaitysiąs iki uždarymo. Aš nebesiklausau, o jis
tikriausiai nukrypo nuo pradinės temos, nes staiga išgirstu:
- ... turėti kaip jūs laimės rašyti knygą.
Privalau ką nors pasakyti.
- Laimės... - numykiu.
Jis klaidingai supranta atsakymą ir skubiai pasitaiso:
- Pone, aš turėjau sakyti: garbės.
Lipame laiptais. Manęs netraukia dirbti. Kažkas ant stalo paliko "Eženi Grandė", atverstas 27
puslapis. Negalvodamas paimu knygą, skaitau 27, paskui 28 puslapį: neužtenka valios pradėti nuo
pradžių. Savamokslis žvaliu žingsniu nueina prie sieninės lentynos; atsineša du tomus ir pasideda ant
stalo, tarsi šuo, radęs kaulą.
- Ką skaitote?
Regis, jam nemalonu atsakyti: kiek padvejoja, pavarto dideles padėrusias akis, paskui nenoromis duoda
man knygas. Tai Larbaletrijė "Durpės ir durpynai" ir Lastekso "Hitopadesa, arba Naudingas
pamokymas [gr. ... ]. Kas čia tokio? Nesuprantu, ko jis sutriko: mano galva, tai visai padorūs skaitiniai.
Sąžinei nuraminti pavartau "Hitopadesą", ber randu vien prakilnius dalykus.
Skaitykite: >>>>Ž. P. Sartras. Šleikštulys, Pradžia | 2 fragmentas
| Ketvirtas fragmentas
| ...
| Priešpaskutinis
| Pabaiga
Papildomi skaitiniai:
Egzistencializmas
Benediktas Spinoza
Žanas Polis Sartras
Džeko Keruako Kelyje
H. Toro. Gyvenimas be principų
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Ž. P. Sartras. "Aminadavas" arba fantastika kaip ypatinga kalba
Psichodelinės eros atspinžiai, indiškos spalvos ir grynai angliški vakarėliai
Žanas-Polis. Miręs Kristus nuo pasaulio viršūnės kalba apie tai, kad Dievo nėra
K. Jungo psichoanalizės pagrindinės sąvokos
L. Devita. Atsižadėtos istorijos
U. Eco. Įžengiant į miškus
Nyčė: Prieblandos kumyras
A. Kacura. Pasaulis nuostabus
Pasimetusios merginos memuarai
Pastabos apie kūrybiškumą
E. Fromas. Menas mylėti
Apmatai: Moralumas
A. Kamiu filosofija
Katha upanišada
Literatūriniai skaitiniai
Filosofijos svetainė
Fuko švytuoklė
Poetinės vizijos
|
