Gyveno kartą sraigė. Ji turėjo savo nors ir ankštą, bet gana patogų ir jaukų namelį. Gyventi jame buvo gera: ji girdėjo, kaip rudenį į stogą barbena lietaus lašai, ilgais žiemos vakarais kaukė vėjas, o vasarą namelis saugojo ją nuo kaitros. Tik vieną trūkumą turėjo namelis - jis buvo be langų, todėl jame visada buvo tamsu ir Sraigė negalėjo pamatyti, kas dedasi pasaulyje. Vieną dieną smalsumas nugalėjo, ji atsargiai išlindo pasižvalgyti. Žvarbus vėjas pūstelėjo jai į veidą, o lietus permerkė kiaurai. Išgąsdinta pasislėpė, bet smalsumas nedavė jai ramybės, todėl po kurio laiko ji vėl išlindo. Šį kartą saulė negailestingai spigino akis, bet Sraigė sukaupė visą valią ir nenubėgo slėptis. Palaipsniui akys apsiprato, ji galėjo dairytis aplinkui, ir tada pamatė nuostabią vaivorykštę...

Jeigu vėjas nė karto nesuvels tau plaukų, nė karto tu nepermirksi lietuje, o saulė nė karto neapakins tavęs - tu niekada nepamatysi vaivorykštės!