Dž. Sviftas. Guliverio kelionės. Fiction: Vartiklis

Staiga aptemo, tačiau ne taip, kai debesis uždengia saulę. Aš atsisukau ir pamačiau ore didelį neskaidrų saulę užstojantį kūną, judantį salos link: atrodė, kad jis dviejų mylių aukštyje ir saulę dengė 6-7 minutes. Tačiau aš nejutau atvėsimo ir nepastebėjau, kad dangus aptemtų labiau nei stovint pavėsyje, kurį meta kalnas. Tam kūnui artėjant prie mano vietos, jis ėmė atrodyti kietu, o jo pagrindas buvo plokščias, lygus ir ryškiai spindėjo atspindėdamas saulės nušviestą jūros paviršių. Stovėjau aukštumoje 200 m nuo kranto ir mačiau, kaip tasai didelis kūnas leidžiasi beveik vertikaliai angliškos mylios atstumu nuo manęs. Aš apsiginklavau kišeniniu žiūramuoju vamzdžiu ir galėjau jame aiškiai išskirti daug žmonių, besileidžiančių ir pasikeliančių matyt nuožulniais jo šonais; tačiau ką jie ten veikė, įžvelgti nesugebėjau.

Taip Sviftas aprašo skraidančią Laputos salą per 1706 m. prasidėjusią Guliverio kelionę. O kaip dėl pavadinimo, ką jis reiškia? Pats Guliveris bando paaiškinti, ką reiškia „Laputa“:

Aš išdrįsau jų mokslininkams pasiūlyti savo hipotezę apie to žodžio reikšmę: pagal mane, Laputa yra ne kas kita, kaip quasi Lap outed, kai Lap yra saulės spindulių žaismas jūros paviršiuje, o outed - sparnas. Beje, aš nestumiu šios hipotezės, o tik atiduodu sveikai mąstančio žmogaus teismui.

O patys laputiečiai savo salos pavadinimą kildina iš „aukštasis valdovas“. Beje „la puta“ ispanų kalba reiškia „kekšė“, o žinoma, kad Sviftas mokėjo ispanų kalbą. Vis tik neaišku, kas paskatino rašytoją tokiai gana neįprastai jo laikmečiui išmonei? Tačiau tuo klausimai nesibaigia – štai kaip Sviftas tęsia Laputos aprašymą:

Skraidanti ar plaukiojanti sala teisingo apskritimo, kurio skersmuo 7837 jardai arba maždaug 4,5 mylios, formą – tad jos plotas yra 10 000 akrų. Salos aukštis – 300 jardų. Dugnas arba apatinis paviršius, matomas tik stebėtojams nuo žemės, yra glotni taisyklinga deimantinė plokštė, kurios storis apie 200 jardų. Ant jos randasi įprastiniai mineralai įprasta tvarka, o visa tai uždengta derlingo juodžemio sluoksniu, kurio storis siekia 10-12 pėdų. Salos paviršiaus nuolydis nuo krašto į centrą rasos ar lietaus vandenį natūraliai surenka į upelius, sutekančius centre į 4 didelius baseinus, kurių kiekvieno apskritimas yra apie pusę mylios ir kurie randasi 200 jardų nuo centro.

Toks aprašymas visai tiktų šiuolaikinei fantastikai apie „Nojaus arką“ (laivą kelioms kartoms) – juk joje nuolat aprašomi disko formos erdvėlaiviai (kad ir I. Jefremovo žvaigždėlėkis iš „Andromedos ūko“). Iš kur Sviftas 1535 m. Saulės diskai Stokholme

paėmė disko formą, kai Viduramžiais minėti orlaiviai buvo labiau panašūs įprastinius jūrų laivus? Iš vienos pusės galima spėti, kad „sala“ paprastai siejama su apvaliomis formomis, tačiau gali būti, kad vis tik jis rėmėsi senoviniais tekstais, tik ne apie „orlaivius“, o kitokio tipo apvalainus objektus, matytus danguje, kurių minėta daugybė.

Sustosime tik ties keliais pavyzdžiais. Antikos autorių 19 kartų minimi skraidantys „ugniniai skydai“ ir „rutuliai“, pvz., 217 m. pr.m.e. Italijoje virš Arpio miesto matyti „skydai“ (parmas), švietę lyg saulė. Plinijus 2-me „Gamtos istorijos“ tome rašo, kad 100 m. pr.m.e. virš konsulo Liucijaus Valerijaus Flako galeros dangumi saulei besileidžiant iš rytų į vakarus pralėkė spindintis ir kibirkščiuojantis „skydas“ (žr. >>>>>). Panašių atvejų būta ir Viduramžiais, pvz., „Loršo kronikose“ apie 776 m. pažymima žr. (>>>>>):
„Ir kai saksai pamatė, kad ne viskas vyksta pagal jų valią, jie pradėjo statyti pakylą, kad nuo jos įsiveržtų į pilį. Tačiau ... tą pačią dieną, kai jie rengėsi užpulti krikščionis, Viešpaties Šlovė pasirodė virš citadelės bažnyčios. Buvę sargyboje tądien – o daugelis jų tebėra gyvi ir dabar – kalba, kad jie išvydo du didelius rausvokos spalvos skydus, skridusius virš bažnyčios; o kai pagonys pamatė tuos ženklus, jie pasimetė iš baisios baimės ir nubėgo šalin nuo pilies“.
O (tariamai) Emplforto abatijos rankraštyje pranešama¹⁾, kad 1290-ais virš vienuolių galvų, keliu variusių vienuolyno bandą, „pasirodė milžiniškas ovalus sidabriškas į diską panašus kūnas, lėtai praskridęs virš jų, sukeldamas baisų siaubą“. Maža to, 1355 m. vasarą virš Anglijos pasirodė disko formos objektai, švytėję žydra ir purpurine šviesa. Kartais atrodė, kad jie imdavo kautis tarpusavyje. Pamažu purpuriniai pradėjo laimėti prieš žydrus, kurie suskubo leistis ant žemės. Tai stebėjo daugybė žmonių.

O 1490-ais Airijoje virš namų stogų pasirodė disko formos sidabriškas objektas, kelis kartus praskridęs virš žmonių galvų, po savęs aplikdamas dūmų pėdsaką. Matyt dėl jo sukeltos oro bangos varpinėje nutraukė varpą. Be to, 1535 m. balandžio 20 d. virš Stokholmo pasirodė 5-i „Saulės diskai“, kuriuos stebėjo ir žinomas politikas bei matematikas Olafas Petris²⁾, pavedęs dailininkui Urbanui užfiksuoti tą reiškinį. Apie „saulės diskus“ buvo ginčijamasi visą šimtmetį, o tas paveikslas dabar randasi katedroje.

Išliko ir graviūrų su keistų diskų, pasirodžiusių 1530 m. virš Niurnbergo ir 1556 m. virš Vitenbergo, pavaizdavimais. Ciuricho rotušėje yra kelios graviūros, įamžinusios disko formos objektus, sklandžiusių virš miesto 1547-58 m. O 1566 m. liepos 27 d. 19 val. ir liepos 28 d. 16 val. virš Miunsterio pasirodė sferiniai objektai, atlikinėjantys įvairius manevrus. Išlikęs paveikslas, kuriame aikštėje prie bažnyčios susirinkę žmonės su siaubu stebi, kas vyksta danguje³⁾.

1567 m. Šveicarijoje matytas sferinis kūnas visiškai uždengęs saulę. Anot kai kurių liudijimų, tai truko visą dieną. O tais pačiais metais virš Hamburgo ir kitų šiaurės Vokietijos miestų lėtai praskrido liepsnojanti „mašina“ su rutuliu centre. Frančesko Barzini traktate „Trumpas 1676 m. kovo 31 d. vakaro nutikimų su neįprasta šviesa virš Toskanos ir kitų Italijos miestų aprašymas“ rašoma: „Vakare ... Toskanos danguje pasirodė švytintis lėkštės arba maišo su grūdais, o gal ir kupetos formos kūnas, turintis apvalias formas, akimirksniu persikėlęs iš Adrijos jūros į Viduržemio“ [beje, tai greičiausiai pirmasis „skraidančios lėkštės“ paminėjimas, žr. >>>>>].

Vis tik netiesa, kad panašių atvejų nebuvo aprašyta - iš tikro, tokie siužetai seni kaip pasaulis. Dar „Ramajanos“ ir „Marabharatos“ herojai skraidė paslaptingais „vimanais“, kurių daugelis charakteristikų rodo juos buvus technologinio pobūdžio. O ir antikos klasikų kūriniuose tarp gausių „paslaptingų dangaus reiškinių“ bent 7 kartus paminimi „oro laivai“, atseit stebėti Graikijos ir Romos danguje. Niurnbergo atvejis

Tačiau yra ir vėlesnių paminėjimų. Tarkim, 9 a. Norvegijoje danguje skridusio laivo narys ant žemės nuleido virvę su kabliu, panašiu į žvejybinį. Tasai nukrito į minią, ir kažkuris iš jos pabandė išlaikyti kablį. Žmogus laive sušuko: „Aš pagautas!“ Pamatę jo nusivylimą, iš minios patarė: „Paleiskite vargšelį!“. Ateiviui suteikė galimybę įsitraukti virvę į laivą, kuris po to pamažu nuplaukė.

Airių kronika „Speculum Regali“ mini 956 m. įvykį:
„Tas stebuklas nutiko nedideliame Kloro miestelyje vieną sekmadienį, kai žmonės buvo mišiose šv. Kinaruso bažnyčioje. Netikėtai metalinis inkaras ant virvės ėmė leistis iš dangaus ir užsikabino vienu savo pečiu už medinės arkos virš bažnyčios durų. Pasipylę iš bažnyčios tikintieji danguje pamatė laivą su žmonėmis jame, kurių vienas pradėjo leistis inkaro virve, tikriausiai, ketindamas jį atkabinti, be to, atrodė, kad ji ne leidžiasi virve, o plaukia oru tarsi vandeniu. Susijaudinę tikintieji bandė jį sučiupti, tačiau vyskupas juos sudraudė, pabijojęs, kad jie gali nužudyti nepažįstamąjį. Kai minia atsitraukė, nepažįstamasis sparčiai užsiropštė virve aukštyn, o tada virvę nupjovė ir laivas pakilo aukštyn ir dingo iš akių. Inkaras liko bažnyčioje kaip to stebuklingo nutikimo įrodymas“.

^O 1123 m., valdant Henrichui I, kaip rašo Geofroa du Brejulis⁴⁾, virš Londono pasirodė orlaivis, panašus į jūrų laivą, numetęs inkarą miesto centre. Virviniu trapu nusileido žmonės. Londoniečiai, palaikę juos velnio pasiuntiniais, ateivius paskandino Temzėje. Likusieji laive nukirto lyną ir nuskrido.

Daugelį metų Bristolio bažnyčioje, pagal Gervasijaus iš Tilborio⁵⁾ kroniką, ant durų turėjo ypatingas grotas, nukaltas iš „dangaus inkaro“, kuris 1214 m. buvo nuleistas iš orlaivio lynu per religinę šventę ir tvirtai užsikabino už akmenų krūvos. Minia apsupo jį laukdama, kol iš laivo nusileis „jūreivis“, kad išlaisvintų inkarą. Tada minia sučiupo nepažįstamąjį ir jis „greitai užduso nuo mūsų drėgno oro“. Jo draugai susiprato nukirsti lyną ir nuskrido.

13 a. metraštininkas Matvėjus iš Paryžiaus “Anglų istorijoje” rašė, kad 1245 m. sausio 1-os naktį šv. Albiono abatijos gyventojai danguje išvydo didelį puošnų laivą, gerai įrengtą ir stebuklingai nuspalvintą.

Tokių paminėjimų išliko daugybė; daugiausia apie įprastus laivus, tik skraidančius. Iš tų istorijų Sviftas matyt pasiskolino tik nuleidžiamas virves ir inkarus - tik tokiu būdu laputiečiai gali palaikyti ryšį su žemės paviršiumi. Štai kaip karalius priima savo pavaldinių prašymus:

Tuo tikslu žemyn buvo nuleidžiamos plonos virvutės su nedideliu svoriu gale. Prie jų gyventojai pririšdavo savo prašymus, kurie buvo pakeliami tiesiai aukštyn kaip popieriaus skiautės, kurias mokiniai pritvirtina prie virvutės, kuria leidžia aitvarus, galo. Kartais mes iš apačios gaudavome vyno ir valgomų atsargų, kuriuos mums pakeldavo ant blokų.

¹⁾ Emplforto atvejis - netikras faktas, kurio pradžia yra G. Adamskio knygoje „Skraidančios lėkštės nusileido“ (1953), kur remiamasi laišku, atspausdintu Londono „Times“ vasario 9 d., apie rastą lotynišką rankraštį. Įtarimą sukėlė tai, kad Emplforto vienuolynas nėra toks senas, kad turėtų tokį rankraštį – jis pastatytas kažkur 1890-97 m., o vienuolių ordinas įkurtas tik Reformacijos laikais. Tad nenuostabu, kad nauja pasakojimo versija jau persikėlė į vaizdingesnę ir amžiumi atitinkančią Byland‘o abatiją (kaip kad pateikiama Paul Thomas‘o „Skaidančios lėkštės per amžius“, 1965). [ tai prancūzų muzikanto Paul Misraki pseudonimas ] Vėliau paaiškėjo, kad tą „dokumentą“ dėl juoko sukurpė du Oksfordo studentai. Ir vis tik tas „faktas“ iki 1968 m. pasirodė bent 6 knygose!

²⁾ Olofas Petersonas (Olaus Petri, 1493-1552) – švedų dvasininkas, rašytojas, švedų Reformacijos veikėjas. 1524 m., kartu su broliu, buvo atskirtas nuo bažnyčios už ereziją. Į švedų kalbą vertė Naująjį testamentą (1526), remiantis senaisiais šaltiniais parašė istorinę „Švedų kroniką“ (1530) ir pirmąjį dramos kūrinį švedų kalba „Komedija apie Tovijų“ (1550). Kai 1531 m. karalius paskelbė Švediją liuteroniška šalimi, Petris gavo valstybės kanclerio postą, tačiau vėliau už nepraneštą sąmokslą, apie kurį sužinojo per išpažintį, buvo nuteistas mirties bausme, tačiau sulaukė malonės. Vėliau vėl susitaikė su karaliumi.
Jis yra pagrindinis A. Strindbergo pjesės „Mesteris Ulufas“ veikėjas.

³⁾ Dangaus reiškiniai Bazelyje - 1566 m. vasarą virš Bazelio stebėti neįprasti reiškiniai. Juos buklete aprašė Samuel Apiarius ir Samuel Coccius. Pradžioje aprašę neįprastus saulėtekius ir saulėlydžius, jie pereina prie aušrą stebėtus gausius juodus ir raudonus kamuolius, kurie „kovėsi“ tarpusavyje. Šie reiškiniai stebėti 3 d. Panašus bukletas išleistas ir apie neįprastus dangaus reiškinius Niurnberge 1561-ais. Ten graviūroje vaizduojami cilindriniai „motininiai“ laivai, išleidžiantys apvalius atakuojančius rutulius, milžiniškas ieties antgalio formos laivas ir net spėjamai dviejų nukritusių laivų sukelti ugnies kamuoliai.

⁴⁾ Žofrua Brėjas (Geoffroy du Breuil of Vigeois) – 12 a. prancūzų kronikininkas, benediktinas, Vižua abatas (1170–1184). Būtent Vižua jis sudarė savo „Kronikas“, kur pateikė detalių apie vietines iškilias šeimas, pasiruošimus pirmajam Kryžiaus žygiui, mūšius Šventojoje žemėje, katarų tikėjimo plitimą ir kt.

⁵⁾ Gervasijus iš Tilborio (Gervasius Tilberiensis, apie 1150-1220) – anglų dvasininkas, teisininkas, geografas ir rašytojas. Po 1183 m. persikėlė į žemyną, kur, be kitų reikalų, kovojo su patarenų erezija. Iš jo kūrinių žinomi „Imperatoriškieji laisvalaikiai“ (1209-12), įvairių mokslo žinių, nutikimų, padavimų rinkinys.