T. Ševčenkos „Akloji su dukra“
Birutė Masionienė, MŽ, 1982, liepa, nr. 7 (283)

Didysis ukrainiečių poetas Tarasas Ševčenka (1814-1861), anksti likęs be motinos ir tėvo, patyręs visas našlaičio baudžiauninko gyvenimo negandas, savo kūryboje daug v daug vietos skyrė panašaus likimo žmonėms. Lyrikoje ir poemose viena svarbiausių yra našlaitystės tema, atspindinti ir konkrečius XIX a. pradžios socialinius reiškinius, ir apibendrintai nusakanti žmogaus nedalią, vienišumą. Poemoje „Akloji“, parašytoje rusų kalba 1842 m. Peterburge, šioji tema atskleidžiama per aklos motinos ir gražuolės dukters Oksanos tragišką lemtį.

Akloji su dukra. Tarasas Ševčenka Laiške ukrainiečių literatūros klasikui G. Kvitkai-Osnovjanenkai T. Ševčenka sakėsi „meistraująs“ dramą „Akloji gražuolė“; paskui ją perdirbo į poemą „Akloji“, matyt, išsaugodamas kai kuriuos neišlikusio varianto (aklos motinos ir dukters) dialogus arba jų idėją. Poemos rankraštis buvo aptiktas 1885 m. ir pirmąsyk paskelbtas žurnale „Kijevo Senovė“ („Kijevskaja Starina“, 1886, Nr. 6), o rašytojas I. Franko 1908 m. įdėjo ją į T. Ševčenkos rinkinį „Kobzarius“.

Poemoje atskleisti dviejų moterų likimai: motinos, pono suviliotos ir pamestos, ir dukters Oksanos, atkeršijusios savo tėvui, pamišusios ir žuvusios gaisro liepsnose. Poema sukomponuota kaip motinos išpažintis dukrai – jaudinantis pasakojimas apie jaunystę, motinystę, akių šviesos praradimą. Poemos antras planas – dukters patekimas į tėvo namus, kerštas jam ir pražūtis. Poemą pradeda ir užbaigia aklosios giedama psalmė, perteikianti jos neviltį ir vienatvę. Kūriniui, parašytam ankstyvajame T. Ševčenkos kūrybos laikotarpyje, būdinga romantinė poetika: kontrastų ryškinimas bei hiperbolizavimas – nelaimingą motinos likimą dar labiau pabrėžia jos aklumas; arba ekspresyvios tapybiškos detalės – „kruvinas mėnuo“, kurio baugu Oksanai, baisus degančio dvaro vaizdas, išprotėjusi Oksana, sūpuojanti kruviną peilį ir t.t.

T. Ševčenka, būdamas dailininku, pats mėgino iliustruoti poemą. Išliko 4 eskiziniai piešiniai tema „Akloji su dukra“, daryti 1842 m. (dabar saugomi T. Ševčenkos name-muziejuje). Viename eskize pavaizduota basa motina ir duktė, padėjusi jai ant kelių galvą.

T. Ševčenka yra iliustravęs ne vieną savo kūrinį: balades „Topoliai“, „Paskenduolė“, poemą „Aklasis“ ir kt. Tai ne atsitiktinis jo biografijos epizodas.

Jau vaikystėje kambarinis kazokėlis, kaip jis buvo vadinamas pono Engelkardto dvare, turėjo potraukį piešimui, kuris ypač prasiveržė gyvenant Vilniuje 1829 m. gruodyje. Ponas, sugrįžęs iš pokylio, aptiko jį žvakės šviesoje kopijuojantį paveikslą apie kazoką Platovą, „nudraskė ausis, davė antausių už tai, kad jis galėjo ne tik namus, miestą sudeginti“ (T. Ševčenka. Autobiografija, 1860). Yra manoma, jog vis dėlto tas pats Engelkardtas, patikėjęs neeiliniais kazokėlio gabumais, leido jį pasimokyti piešimo meno galbūt net pas Vilniaus universiteto, kurio rūmai stovėjo priešais Engelkardto buveinę (dabar Meno darbuotojų rūmai), tapybos katedros profesorių J. Rustemą.

1838 m., pažangiųjų rusų menininkų V. Žukovskio, K. Briulovo rūpesčiu išpirktas iš baudžiavos, T. Ševo rūpesčiu išpirktas iš baudžiavos, T. Ševčenka buvo priimtas į Peterburgo dailės akademiją, kur vedliu po meno pasaulį bei jo profesines paslaptis tapo K. Briulovas. Ševčenka žavėjosi šio tapytojo paveikslais „Pskovo apsiaustis“, „Paskutinė Pompėjos diena“. Ševčenka žavėjosi šio tapytojo paveikslais „Pskovo apsiaustis“, „Paskutinė Pompėjos diena“. Ankstyvuose T. Ševčenkos autoportretuose, aliejinės tapybos bandymuose jaučiama K. Briulovo įtaka.

Studijuodamas akademijoje, T. Ševčenka kelis kartus buvo apdovanotas antrojo laipsnio sidabro medaliu už paveikslus: „Berniukas elgeta, duodantis šuniui duonos“, „Čigonė būrėja“. 1843-45 m., keliaudamas po Ukrainą, T. Ševčenka tapė istorinius paminklus, vietoves, etnografinius vaizdelius ir paruošė ofortų albumą „Vaizdingoji Ukraina“ (išleistas 1844 m. Peterburge). Šis albumas, kai liudija specialistai, suvaidino nemažą vaidmenį ukrainiečių vaizduojamojo meno raidoje. Leisdamas jį, Ševčenka turėjo ir kilnų praktinį tikslą – už gautuosius pinigus norėjo iš baudžiavos išpirkti savo gimines... T. Ševčenka planavo įsikurti gimtojoje Ukrainoje, dėstyti piešimą Kijevo universitete (buvo padavęs oficialų prašymą), tačiau viską nutraukė caro valdžios persekiojimai, areštas, dešimtmetis priverstinis kareivinių muštras bei tremtis į Orsko ir Novopetrovsko tvirtoves. Caro įsakymu jam buvo griežtai uždrausta piešti ir rašyti eiles. Kai 1857 m. T. Ševčenkai leido grįžti į Peterburgą, dailės akademija paskyrė jam dirbtuvę, kurioje poetas ir apsigyveno. Ten rašė, daug piešė. „Su tikra menininko meile“ susidomėjo graviūra, kai patsai rašė autobiografijoje. Yra net laikomas šio žanro novatoriumi rusų mene. 1860 m. rudenį akademijos taryba įteikė jam graviūros akademiko diplomą. Tai buvo pripažinimo ir ateities laidas, tačiau mirtis 1961 m. žiemą neleido išsipildyti lūkesčiams...

Taigi poemos „Akloji“ iliustracijos – dėsningas T. Ševčenkos kūrybinės biografijos epizodas. T. Ševčenkos gyvenime gražiai derinosi tapytojas, mąstantis linijomis, romantiškais spalvų potėpiais, ir emocingas lyrikas, tiek gražaus ir gero dovanojantis ligi šiolei savo skaitytojams...

Papildomai skaitykite:
Dailė fiziko akimis
Dailininkai: Algis Lankelis
Sofija Maidanskaja. Eilės
Čiurlionis: ar žinai, kas tai yra erdvė?
Susijungia begalybėje per Dzen?
Menininko ir jo kūrinių klajonės
Daina gyvenime: David Bowie ir "Space Oddity"
Lietuvių kultūra: keistis, kad išliktum savimi
Perbrauktas Paryžius; ekskursas į pasąmonę
Savamokslis dailininkas Henri Ruso
Filmas iš jūros bangos sūkurio
Žmogus, kuris nukrito į Žemę
Papilnėjo da Vinčio kanonas
Rock poetika: Jimi Hendrix
Gurdžijevas apie meną
Mineapolis-Hanojus-Vilnius
Susitikimai BLITZ klube
Andy Warhol "Oksidacija"
Aklieji vargonų virtuozai
Rodanti kelią
Prerafaelitai
Išmagnetintojas
Vartiklio naujienos
Meno skiltis