Imamo Ali kalifatas
Pagrindinis skirtumas tarp šiitų ir sunitų:
Skirtumas tarp šių dviejų srovių išskiriamas dviejose srityse:
1) Kalifatas (įpėdinystė), šiitams tikint Ahlul-Bayt teise;
2) islamiškasis valdymas, kai nėra aiškaus nurodymo nei Korane, nei hadisuose.Antrojo punkto skirtumų šaknys pirmajame punkte.
Skirtumas dėl kalifato neturėtų būti abiejų srovių atsiskyrimo priežastis. Musulmonai sutaria, kad Abu Bakr kalifatas atsirado balsavus ribotam žmonių skaičiui ir buvo siurprizas visiems kitiems. Nebuvo tartasi ar net pranešta Ali, Ibn Abbas*), Osmanui, Talha, Zubair, Sa'd ibn Abi Waqqas, Salman al-Farsi, Abu Dhar, Ammar ibn Yasir, Miqdad, Abdurrahman ibn Owf... Net Umar'as skundėsi, kad Abu Bakras buvo išrinktas nepasitarus su musulmonais.
Ali 6 mėn. atsisakė duoti ištikimybės priesaiką. Jis tai padarė tik nukankinus jo žmoną Fatima al-Zahrą, šventojo Pranašo dukterį. Jei ištikimybės parodymas būtų draustas islamo, Ali nebūtų delsęs. Taip pat Sahin al-Bukhari tradicijoje teigiama, kad Ali sakė, kad jis turėjo tam tikras teises kalifate, kurios nebuvo pagerbtos, ir skundėsi, kodėl Abu Bahr'as nesitarė su juo dėl valdovo. Vėliau jis prisiekė ištikimybę, nes pamatė, kad tai vienintelis būdas išsaugoti islamą.
Taip pat Abdullah ibn Umar'as**) ir Sa'd ibn Abi atsisakė prisiekti imamui Ali visą šio kalifato laiką. Tačiau imamas jų nenubaudė. Jei tai buvo leistina musulmonui kalifato pradžioje, tuo labiau tai turėjo būti leista musulmonui po 100 m. tikėti ar netikėti išrinkto kalifo teisėtumu. Taip darydamas jis neturėjo nusidėti, nes kalifas nebuvo skirtas Alacho.
Šiitai sako, kad imamas turi būti skirtas Dievo; tas paskyrimas gali būti atliktas Pranašo ar ankstesnio imamo pareiškimu. Sunitai sako, kad imamas (arba, kaip jie įpratę vadinti, kalifas) gali būti arba išrinktas, arba skirtas ankstesnio kalifo, arba pasirinktas komiteto, arba užimti valdžią karine jėga (kaip buvo Muawiyah atveju).
Šiitai sako, dieviškai paskirtas imamas yra nenuodėmingas ir Alachas į tokią vietą negali skirti nusidėjėlio. Sunitai (taipogi ir mutazilitai) sako, kad imamas gali būti nuodėmingas, nes jį skyrė kiti, o ne Alachas. Net jei jis tironas ir paskendęs nuodėmėse (kaip buvo Muawiyah ir Yazid atvejais), dauguma mokslininkų iš Hanbali, Šafi'I ir Maliki mokyklų ragina nesipriešinti kalifui, taip susilaikydami nuo blogų darbų.
Šiitai sako, kad imamas turi turėti tokias savybes kaip žinias, drąsą, teisingumą, išmintį, pamaldumą, meilę Dievui ir pan. Sunitai sako, kad tai nebūtina, - ir pirmenybę galima atiduoti ir neturinčiam tokių savybių.
Ghadir Khum
Ghadir Khum'e Mahometas pasakė savo paskutinį pamokslą; ir su juo siejama didžiausia islamo tradicija (Mutawatir).
10 m. po migracijos. Alacho pasiuntinys artimiausiems pasekėjams liepė sukviesti visus žmones, kad prisijungtų prie jo paskutinės kelionės. Jos metu jis mokė, kaip teisingai atlikti piligrimystę. Tai buvo pirmas kartas, kai musulmonai susirinko vienoje vietoje dalyvaujant savo dvasiniam vadovui. Pakeliui į Meką jį lydėjo per 70 tūkst. žmonių. Dhul-Hajjah 4 d. per 100 tūkst. musulmonų įžengė į Meką.
Dhul-Hajjah 18 d., baigęs savo paskutinę kelionę (Hajjatul-Widaa), Pranašas paliko Meką ir išvyko link Medinos. Su minia pasekėjų jis pasiekė Ghadir Khum tai buvo vieta, kurioje skirtingų provincijų žmonės galėjo atsisveikinti ir vykti savo keliais. Šioje vietoje buvo atskleista šis Korano teiginys (5:67):
O Apaštale! Atskleisk, kas buvo tau perduota iš aukščiau mūsų Viešpačio; ir jei to nepadarysi, tu [visai] neperduosi jo žodžių; ir Alachas apgins tave nuo žmonių...
Nemažai sunitų šaltinių patvirtina, kad šis Korano teiginys buvo atskleistas iškart prieš Pranašo kalbą Ghadir Khum'e. Paskutinis to teiginio sakinys rodo, kad Pranašas žinojo žmonių reakciją į tą pranešimą, tačiau Alachas liepė jam nesijaudinti dėl to, nes jį apsaugos.
Taigi, gavęs apreiškimą, Pranašas apsistojo Ghadir Khum'e, kur buvo nepaprastai karšta, ir liepė visiems nuėjusiems grįžti, o pats laukė tebeeinančių. Jis paliepė Salman'ui įrengti pakylą iš akmenų. Buvo apie vidurdienį rudens pradžioje ir žmonės, apsivynioję savo drabužius ant kojų, susėdo ant karštų akmenų aplink pakylą. Tądien ten Pranašas praleido 5 val., iš kurių 3 val. buvo ant pakylos. Jis pacitavo beveik šimtą Korano teiginių ir 73 kartus priminė ir įspėjo žmones dėl jų darbų ir ateities. Tada pasakė ilgą kalbą, kuri dažnai pasakojama sunitų.
Pranašas pasakė: "Atrodo, kad artėja laikas, kai aš būsiu pašauktas [Alacho] ir privalau atsiliepti į tą šaukimą. Aš jums palieku du vertingus dalykus; ir jei laikysitės jų abiejų, niekada nenuklysite nuo manęs. Tai Alacho knyga ir mano įpėdinis, kuris yra Ahlul-Bayt. Tiedu niekada neturi būti atskirti vienas nuo kito, kol neateis pas mane per [Rojaus] Tvenkinį".
Tada Pranašas pratęsė: "Ar turiu daugiau teisių tikintiesiems nei jie patys?" Žmonės šaukė atsakydami: "Taip, o Dievo pasiuntinį!" Tada pranašas paėmė Ali ranką ir tarė: "Kaip esu jo vadovas [Mawla], Ali yra jo vadovas (Mawla]. O Dieve, mylėk tuos, kurie myli jį ir būk priešiškas tiems, kurie priešiški jam".
Netrukus po Mahometo kalbos, buvo apreikštas šis Korano teiginys (5:3): "Šiandien aš išbaigiau jūsų religiją ir pabaigiau savo pareigą jums; ir esu patenkintas, kad islamas taptų jūsų religija".
Jis aiškiai nurodo, kad islamas nebuvo išbaigtas neišaiškinus vadovavimo klausimų ir religijos išbaigimas įvyko paskyrus tiesioginį Pranašo įpėdinį.
Po savo kalbos, Mahometas paprašė kiekvieną prisiekti ištikimybę Ali ir jį pasveikinti. Tarp prisiekusiųjų buvo Umar'as, Abu Bakr'as ir Utman'as. Minima, kad Umar'as ir Abu Bakr'as pasakė: "Puikiai padaryta, Ibn Abi Talib'e! Šiandien tapai vadovu [Mawla] visų tikinčių vyrų ir moterų".
Taigi Alachas Pranašo žodžiais savo įpėdinį nurodė per šimtui tūkstančių musulmonų. Zaid ibn Arqam pasakoja: "Abu al-Tufail sakė: Girdėjau tai iš Alacho pasiuntinio; ir nebuvo [ten] nė vieno, kuris nebūtų matęs jo savo akimis ir girdėjęs savo ausimis".
Koranas 70:1-3:
"Klausiantysis paklausė apie nukrinsiančią bausmę. Netikintieji negali išvengti jos, [siųstos] Alacho, Aukštybių Viešpaties".Kai kurie sunitų komentatoriai vienok tvirtina, kad pirmi trys al-Ma'arij (70:1-3) teiginiai buvo apreikšti kilus disputui, kai Pranašas pasiekė Mediną. Ghadiro dieną Pranašas sukvietė žmones ir pasakė: "Ali yra Maela tiems, kuriems aš esu Mawla". Naujiena greitai pasklido. Ir kai Harith ibn Nu'man (pagal kitą tradiciją Nadhr ibn Harith) atvyko į Mediną paklausti, ar tai Alacho, ar Pranašo paskyrimas, Mahometas tarė: "Alacho, kuris yra vienintelis dievas! Tai Alacho, Galingojo ir Šlovingojo". Tada Harith'as pasuko link savo kupranugarės tardamas: "O Alache! Jei tai, ką sakė Mahometas yra tiesa, tada sviesk akmenį iš dangaus sukeldamas skausmą ir kančias". Nespėjo jis pasiekti kupranugarės, kai akmuo iš dangaus trenkė jam per galvą ir mirtinai užmušė.
Ir pats Ali ne kartą primindavo kitiems apie Ghadiro nutikimą ir Alacho pasiuntinio įpėdinio skyrimą. Pvz., Ahmad ibn Hanbal užrašė savo "Musnad", kad: "Abu Tufayl pasakojo, kad Jis [Ali] surinko žmones Rahbah lygumoje [35 AH metais] ir Alacho vardu paliepė kiekvienan ten esančiam musulmonų vyrui, girdėjusiam Alacho pasiuntinio pareiškimą al-Ghadir'e, atsistoti ir patvirtinti, ką girdėjo sakant Pasiuntinį Ghadir'o dieną. Taip atsistojo 30 vyrų ir patvirtino, kad Pranašas paėmė Ali ranką ir tarė klausantiesiems: "Jis [Ali] turi aukščiausią valdžią tikintiems manimi, kad turi pirmumą jų gyvenimams. O Alache! Mylėk tą, kuris myli jį, ir nekęsk to, kuris jo nekenčia'".
Mahometo kalba prie Khumo tvenkinio
Pašlovinkime Alachą! Prašome Jo pagalbos, tikime Juo ir Juo pasitikime. Ieškome Jame išsigelbėjimo iš mūsų sielų blogio ir nuodėmingų mūsų darbų. Tikrai, nėra vedlio tam, kurį Alachas palieka paklydusį, ir nėra nė vieno, kuris nuklysta į šalį, kai Alachas jį veda.
O žmonės! Žinokite, kad Gabrielius nusileido pas mane kelis kartus atnešdamas Mielaširdingojo Viešpaties nurodymus, kad turiu sustoti šioje vietoje ir paskelbti jums. Klausykit! Taip yra, kad artinasi laikas, kai turėsiu būti pašauktas [Alacho] ir turėsiu atsiliepti tam šaukimui.
O žmonės! Ar nebuvote liudininkais, kad nėra kito dievo be Alacho, Mahometui esant jo tarnu ir Apaštalu, kad tikras yra Rojus, kad Pragaras yra tikras, mirtis yra tikra, prisikėlimas yra tikras, ir kad tikrai ateis Valanda ir Alachas prikels mirusiuosius iš kapų? Žmonės atsakė: 'Taip, mes tikime tuo'.
Jis tęsė: O žmonės! Ar [aiškiai] girdite mano balsą? Jie sake: 'Taip'. Pranašas pasakė: Klausykit! Aš jums palieku du vertingus ir svarius Simbolius; jei gerbsite juos abu, niekada nenukrypsite nuo manęs. Kiekvienas tų dviejų pralenkia už kitą savo didingumu.
Vienas paklausė: 'O Alacho pasiuntiny, kokie yra tie vertingi dalykai?'
Pranašas atsakė: Vienas jų yra Alacho knyga ir kitas yra mano pasirinktas įpėdinis [Itrat], tai yra giminė [Ahlul-Bayt]. Žiūrėkite, kaip laikysitės jų, kai aš jus paliksiu, nes Mielaširdingasis Alachas man pranešė, kad tiedu negali būti atskirti vienas nuo kito iki tol, kol jie nepasieks manęs Danguje prie Tvenkinio [al-Kawthar]. Primenu jums, Alacho vardu, apie mano Ahlul-Bayt. Dar kartą! Primenu jums, Alacho vardu, apie mano Ahlul-Bayt.
Klausykite! Esu jūsų pirmtakas prie {Rojaus] Tvenkinio ir liudysiu apie jus. Tad po manęs atidžiai prižiūrėkite tuos du brangius dalykus. nepervertinkite jų, nes mirsite; ir neatsitraukite nuo jų, nes mirsite.
O žmonės! Ar nežinote, kad turiu daugiau valdžios jums nei jūs patys? Žmonės šaukė sakydami: 'O taip, Alacho pasiuntiny'. Tada Pranašas pakartojo: O žmonės! Ar aš neturiu daugiau valdžios tikintiesiems nei jie patys? Žmonės vėl sakė: ' O taip. Alacho pasiuntiny'. Tada Pranašas pasakė: O žmonės! Tikrai, Dievas yra mano vadovas ir aš esu visų tikinčiųjų vadovas. Tada jis paėmė Ali ranką, pakėlė ją ir pasakė:
Kaip aš esu jo vadovas, taip Ali yra jo vadovas (pakartodamas tris kartus). O Dieve! Mylėk tuos, kurie myli jį. Būk priešiškas tiems, kurie priešiški jam. Apleisk tuos, kurie apleidžia jį. Ir tebūnie tiesa su juo, kur jis bepasisuktų [kitaip, padaryk jį tiesos ašimi].
Ali, Abu Talib sūnus, yra mano brolis, mano vykdytojas [Wasi], mano įpėdinis [kalifas] ir vadovas [imamas] po manęs. Jo santykis su manimi yra toks pats kaip Haroon'o [Aarono] su Moze, išskyrus tik tai, kad po manęs daugiau nebus pranašo. Jis yra jūsų vadovas po Alacho ir jo Pasiuntinio.
O žmonės! Tikrai Alachas jį skyrė būti jūsų imamu ir valdytoju. Paklusimas jam yra privalomas visiems Imigrantams [Muhajirin] ir Padedantiesiems [Ansar] ir sekantiems juo, miestų gyventojams ir klajokliams, arabams ir ne arabams, laisviems ir vergams, jauniems ir seniems, dideliems ir mažiems, baltiems ir juodiems.
Jo nurodymų turi būti klausoma, jo žodis įpareigoja ir jo įsakymai privalomi kiekvienam, tikinčiam Dievu. prakeiktas tas, kas neklauso jo, ir palaimintas tas, kuris seka juo; ir tikintis juo yra tikrasis tikintysis. Jo Wilayah [tikėjimas savo viršumu] tapo privalomu dėka Visagalio Išaukštintojo Alacho.
O žmonės! Studijuokite Koraną. Apmąstykite jo aiškius teiginius ir nespėliokite dėl dviprasmiškų teiginių prasmės. Nes Alacho dėka niekas negali tiksliai išaiškinti jų perspėjimų išskyrus mane ir šį vyrą [t.y., Ali], kurio ranką laikau iškėlęs prieš save.
O žmonės! Tai gali būti paskutinis kartas, kai stoviu tokiame susirinkime. Tad įsiklausykite į mane ir paklausykite Viešpaties nurodymo. Tikrai Alachas, Jis yra jūsų Viešpats ir Dievas. Po jo Pranašas Mahometas, kuris stovi prieš jus, yra jūsų vadovas. Tada po manęs, šis Ali yra jūsų vadovas ir valdovas [imamas] pagal Alacho nurodymą. Tada po jo vadovavimas bus tęsiamas išrinktų asmenų iš mano palikuonių iki dienos, kad sutiksite Alachą ir jo Pranašą.
Klausykite! Neabejotinai sutiksite mūsų Viešpatį ir Jis paklaus apie jūsų darbus. Būkite atsargūs! Nepasidarykite netikinčiaisiais, kai manęs nebus, laužydami vienas kitam kaklus. Esantieji įpareigojami pranešti, ką aš sakiau, nesantiems čia, nes, galbūt, informuotas gali suprasti tai geriau nei kai kurie iš esančiųjų klausytojų. Klausykite! Argi aš neperdaviau Alacho pranešimo jums? Klausykite! Ar aš neperdaviau Alacho pranešimo jums? Žmonės atsakė: 'Taip'. Pranašas tarė: O Dieve! Tebūna paliudyta.
Wali, Mawla ir Wilayah prasmė
Ghadir Khum kalba pripažįstama autentiška net Ibn Taymiyyah mokyklos, kuri yra labai priešiška šiitams. Tačiau kai kurie bando ją interpretuoti savaip ir atskiru atveju versti Wali (vadovas/ saugotojas), Mawla (vadovas/ valdovas) ir Wilayah (vadovavimas/ saugojimas) kaip draugas ir draugystė. Tad siūloma, kad iš tikro Mahometas pasakė Kaip esu jo draugas, Ali yra jo draugas.
Iš tikro, neabejotina, kad Ali islamo pasaulyje turėjo labai aukštą padėtį. Jis buvo pirmasis vyras, priėmęs islamą, jis gavo Pranašo brolio titulą. Jis vienas tų, apie kuriuos Pranašas pasakė: Meilė Ali yra tikėjimas, neapykanta Ali yra veidmainiavimas. Tai ar logiška kelias valandas per karštį laikyti per 100 tūkst. žmonių vien tam, kad jiems pasakytum: 'Ali yra tikinčiųjų draugas'.
Ir kaip tada paaiškinsime šį teiginį (5:67), apreikštą prieš pat Pranašo kalbą:
O Apaštale! Atskleisk, kas buvo tau perduota iš aukščiau mūsų Viešpačio; ir jei to nepadarysi, tu [visai] neperduosi jo žodžių; ir Alachas apgins tave nuo žmonių...Ar Alachas perspėjo Pranašą, kad jei jis nepasakys, kad 'Ali yra draugas', tai nubrauks viską, kas iki tol buvo padaryta? Ir kokį pavojų tie žodžiai gali kelti Pranašui? Ir kaip tas pasakymas gali būti religijos išbaigtumas (žr. 5:3)? Be to, kaip minėta, Umar'as ir Abu Bakr'as pasveikino Ali, sakydami: "Šiandien tapai vadovu [Mawla] visų tikinčių vyrų ir moterų". Jei čia Mawla reiškia "draugas", tai kam sveikinimas argi Ali iki tol buvo tikinčiųjų priešas?
Iš tikro, kiekvienas Wali yra draugu, bet ne visada teisingas atvirkščias tvirtinimas. Tad todėl arabai naudoja "Wali al-Amr" valdovams, kad nurodo jo darbų meistriškumą.
Bet kodėl Pranašas nepanaudojo kitų žodžių savo minties paaiškinimui? Ir iš tikro, žmonės jo to klausė ir Pranašas paaiškino (sunitų raštai: a) al-Qurashi Ali ibn Hamid "Shamsul Akhbar"; b) al-Muwaffaq billah al-Husain ibn Isma`il al Jurjari "Salwat al-`Arifin"): "Kai Pranašo pasiuntinys buvo paklaustas, ką reiškia 'Kaip aš esu jo Mawla, taip Ali yra jo Mawla', Jis atsakė: Alachas yra mano Mawla, aukštesnis už mane; ir aš neprieštarauju jam. Aš esu visų tikinčiųjų Mawla, aukštesnis nei jie patys; ir jie neprieštarauja man. Tad kaip kad aš esu jo Mawla, aukštesnis už jį patį, dėl ko jis neprieštarauja, taip Ali yra aukštesnis už jį patį ir jis neprieštarauja'"
Be to, Utmano valdymo metu Ali protestavo primindamas tą paskyrimą. Tai jis priminė ir Siffin'o karo metu (al-Hamawaini "Fara`id al-Samtain""):
"Kai Alacho pasiuntinys kalbėjo [apie kalbą Ghadir]... Salman'as atsistojo ir paklausė: ' O Alacho pasiuntiny! Ką reiškia Walaa? ir kaip?' Jis pasakė: Taip pat, kaip aš esu jūsų Wala [Wala-un ka wala`i]. Kaip aukštesnis nei jis pats, taip Ali yra aukštesnis nei jis pats".Kai Ali ibn Abi Talib paklausė apie "Kaip aš esu jo Mawla, taip Ali yra jo Mawla", jis pasakė: "Jis parinko mane vadu [`alaman]" (al-Hafiz al-`Asimi "Zain al-Fata").
Ir kai žodynai nurodo bent 20 Wali reikšmių, ir tik vienu atveju tai gali reikšti 'draugas'. Daugybė Korano aiškintojų arabų kalbos gramatikos mokslininkų žodį Mawla supranta kaip "Awla", kuris reiškia "turintis daugiau valdžios". Ar ne tai nurodė pats Pranašas, klausdamas: "Ar aš neturiu daugiau valdžios [awla] tikintiesiems nei jie patys?" Ir pačiame Korane Wali ir mawla dažnai naudojami reikšme vadovas ir sargybinis (pvz., 2:257, "Alachas yra tikinčiųjų Wali: jis juos ištraukė iš tamsos į šviesą" parodant jo galią tokiam veiksmui). Ypač aiškiai Wali reikšmę iliustruoja šis Korano teiginys (5:55): "Tik Alachas yra Wali, ir Jo Pasiuntinys ir tie tarp tikinčiųjų, kurie gyvai palaiko maldą ir duoda zakatą, kol yra nusilenkę".
Iš šio teiginio aišku, kad ne visi tikintieji yra mūsų Wali. jis mini tik tris asmenis, kurie yra Wali: Alachas, Pranašas Mahometas ir imamas Ali, nes jis tuo metu buvo vienintelis, kuris davė zakatą būdamas nusilenkęs (ruku`). Musulmonų mokslininkai vieningai sutaria dėl to įvykio. Zakato darymas pasilenkus nėra Suna tad tas teiginys nereiškia jo būtinumo ar įtraukimo į šariatą (Dieviškąjį įstatymą). Tai tik nuoroda į veiksmą, siekiant įvardinti asmenį. Tačiau ta nuoroda panaudota daugiskaita. Tačiau istorija nemini kitų taip dariusių asmenų, o ir Korane yra ir kitų atvejų, kai daugiskaita naudojama vieno asmens įvardijimui
Mahometo žodžiai "...artinasi laikas, kai turėsiu būti pašauktas [Alacho] ir turėsiu atsiliepti tam šaukimu" aiškiai reiškia, kad jis susirūpinęs vadovavimo perdavimu po savęs. Ir kalbos pabaigoje nurodymas "Esantieji įpareigojami pranešti, ką aš sakiau, nesantiems čia" rodo, kad Pranašas išdėstė labai svarbią žinią.
Musnad Ahmad ibn Hanbal liudija:
"Ali atėjo į Rahbah'o lygumą ir kai kurie žmonės tarė jam: 'Ramybė tau, o mūsų Mawla!' Ali atsakė: 'Kaip galiu būti jūsų Mawla, kai jūs esate arabai [laisvi žmonės]? Tie atsakė: 'Mes girdėjome Alacho pasiuntinį Gkadir Khum'e sakant: Kaip aš esu jo Mawla, taip Jis [Ali] yra jo Mawla'"Gerbiamas Mahometo palydovas Ibn Abbas mini, kad Pranašas sakė:
"Kas nori gyventi ir mirti kaip aš, ir būti Edeno sode po mirties, turi pripažinti Ali kaip Wali po manęs, ir priimti jo Wali [t.y., imamus po jo] kaip Wali, ir turi sekti imamais po manęs, nes jie yra mano Ahlul-Bayt ir yra sukurti iš mano molio ir apdovanoti tuo pačiu žinojimu ir supratimu kaip aš"Verta paminėti, kad savo kalboje Mahometas panaudojo žodį "kalifas", tačiau jis (tikrai netraktuotinas dviprasmiškai) neminimas daugumoje sunitų tekstų. Be to, kai kuriose versijose minima, kad Pranašas pasakė "Wa dara al-haqq ma`ahu haithu dar" (Ir tiesa [teisingas kelias] pasisuka su juo [Ali], kur tik jis pasisuka). Pas arabus žodžiai (balagha) gali apgauti klausytoją. O tiesa yra absoliuti ir nekintama; žmogaus veiksmai gali keistis. Tad Ali parodomas kaip absoliuti ašis, apie kurią sukasi visi įvykiai ir jei jis pakeičia savo sprendimą, keičiasi ir įvykiai (taipogi ir tiesa). Taip Ali lieka teisus visada taip metaforos pagalba Mahometas pabrėžė Ali svarbą.
Ir vis tik santykinai nedaug žmonių susirinko Saqifaq bani Saaedah, kol Ali buvo užsiėmęs Pranašo laidotuvėmis. Ali vėliau skundėsi, kad jo teisė į sostą buvo uzurpuota, tame tarpe daugelyje Nhajul Balagha pasakytų pamokslų. Kaip pavyzdys, pateikiamas garsusis Kupranugario bliovimo pamokslas [jis taip pavadintas dėl to, kad jo metu jis gavo laišką, ir kai tą perskaitė, Abdullah ibn Abbas paprašė tęsti, tačiau Ali atsakė: Ibn Abbas! Mano kalba buvo ekspromtu ir buvo tos akimirkos impulsas kaip kupranugario bliovimas; ir ji negali būti pratęsta]
Dėmesio! Alacho valia Abu Quhafah sūnus [Abu Bakr] puošiasi juo [kalifatu] ir jis tikrai žino, kad mano padėtis tuo atžvilgiu yra tokia pati, kaip ašies padėtis rankiniame malūnėlyje. Potvynio vanduo nuteka nuo manęs ir paukštis negali pakilti iki manęs. Aš užtraukiau užuolaidą prieš kalifatą ir laikausi atsitraukęs nuo jo.
Tada pradėjau galvoti ar turėčiau stengtis įveikti ar kęsti akliną sunkių išbandymų tamsą, kurioje augimas silpnas ir jaunas tampa senu, o tikras tikintysis turi veikti su įtampa tol, kol [mirdamas] susitinka Alachą. Aš nusprendžiau, kad susilaikymas yra protingiau. Taigi, apsišarvavau kantrybe nors [neteisybė] badė akis ir troškulys gerklę. Stebėjau mano palikimo grobstymą tol, kol vienas baigė savo kelią, bet po savęs kalifatą paliko Ibn al-Khattab.
[Cituoja al-A`sha]: Dabar mano [sunkios] dienos prabėgo ant kupranugario, nors buvo lengvų dienų, kai džiaugiausi Džabiro brolio Hayyan'o draugija.
Keista, kad gyvendamas jis vylėsi būsiąs išvaduotas nuo kalifato, tačiau perdavė jį kitam po mirties. Be abejonių, tiedu dalijosi jo tešmenį tarpusavyje. Tasai kalifatą įginė į aptvarą, kur ištarmė buvo išaukštinta ir prisilietimas šiurkštus. Klaidų buvo gausybė, kaip ir atsiprašymų. Prisilietimas prie jo buvo kaip rautelio ant nesuvaldomo kupranugario. Jei jis patraukia pavadį, perplėšia šnerves, tačiau jei jį atleidžia, gali būti numestas. Taip žmonės įsitraukė į neapgalvotus ir nedorus veiksmus, nepastovumą bei nukrypimus.
Ir vis tiek aš išlikau kantrus, nepaisant ilgo laiko ir nenumaldomo noro išstoti, kol jis išėjo [mirė] ir reikalą [dėl kalifato] perdavė grupei, kurioje vienas jų buvau aš. O gerasis Dangau! Ką turėjau daryti su ta konsultacija? Ar buvo kokia abejonė dėl manęs, atsižvelgiant į pirmąjį tarp jų, kad buvo laikytas artimas jiems? Tačiau buvau nusižeminęs, kai jie buvo nusižeminę, ir skridau aukštyn, kai jie skrido. Vienas jų stojo prieš mane dėl savo neapykantos, o kitas palenkė kitą dėl jų ryšių ir dėl to bei kito dalyko išstojo trečias su krūtimis tarp maisto ir išmatų. Su juo išstojo jo senelio vaikai, [Umayyah] irgi išstojo rydamas Alacho turtus tarsi kupranugaris, šlemščiantis žalumynus pavasarį, kol trūko jo virvė, jo darbai pribaigė jį ir jo apsirijimas parbloškė jį išsekusį.
Tuo metu manęs niekas nenustebino, tik minios skubančios pas mane. Jos skubėjo pas mane iš visų pusių tarsi hienų gaurai taip gausiai, kad Hasanas ir Husayn'as buvo sumindžioti, o abu mano pečių apdangalai nuplėšti. Jie susirinko aplink mane tarsi avių ar ožkų piemenį. Kai paėmiau vadovavimo vadeles į rankas, viena dalis atskilo, kita pasidarė nepaklusni, o likusieji ėmė elgtis netinkamai, tarsi jie nebūtų girdėję Alacho žodžio, sakančio:
Tą pomirtinę buveinę skiriame tiems, kurie nei ketina džiaugtis žemėje, nei elgtis nedorai [ten]; ir [gyvenimo] pabaiga [geriausia] pamaldiesiems (Koranas 28:83).
Taip, Alacho dėka, jie tai išgirdo ir suprato, bet atrodo, kad pasaulis sutvisko jų akyse ir jo blizgesys sugundė juos. Klausykit, per Jį, kuris perskėlė grūdus [augimui] ir sutvėrė gyvas būtybes, jei žmonės neatėjo pas mane ir palaikytojams nepritrūko argumentų ir jei nebuvo Alacho priesako tam, kad jie neturėtų dalyvauti tirono apsirijime ir prispaustųjų alkyje, turėčiau mesti kalifato virvę ant savų pečių ir paskutiniajam duoti tokį pat gydymą kaip pirmajam. Tada galėtumėte pamatyti, kad mano požiūriu šis jūsų pasaulis ne geresnis nei ožio nusičiaudėjimas.
Pastaba: Čia pateikiamus teiginius ir įvykius mini ir patvirtina daug sunitų ir šiitų raštų, Pranašo palydovų, istorikų, Korano komentatorių ir pan. Tiesiog, taupant vietą, jie čia nėra visi išvardijami.
*) Abdula Ibn Abasas (apie 619-687) musulmonų teologas, pranašo Mahometo pusbrolis ir šalininkas, įkūręs Korano aiškinimo Mekos mokyklą. Už žinias jį praminė Habr al-Uma (bendruomenės mokytasis). Dalyvavo kovose, tame tarpe užimant Meką. Mirus kalifui Usmanui, kalifu pripažino Ali ibn Abu Talibą ir buvo vienu jo pagalbininkų. Buvo paskirtas Basros valdytoju. Gyvenimo pabaigoje gyveno Mekoje, kur užsiėmė moksline veikla. Buvo pripažintas Korano aiškintojas, jam netgi priskiriama knygos apie Korano aiškinimą Tanwir al-Miqbas min Tafsir Ibn Abbas autorystė. Taip pat jam priklauso idėja surinkti Mahometo ir jo šalininkų hadisus. Jo palikuonys tapo Abasidais.
**) Abdula ibn Umaras (apie 610-693) pranašo Mahometo bendražygis, kalifo Ibn Umaro sūnus, laikytas autoritetu hadisų ir islamo teisės srityse. Jis neprisiekė ištikimybės Ali ir liko neutralus pirmojo islamiškojo civilinio karo metu (656-661), nors ir jautė simpatiją Ali. Gimęs Mekoje anksti persikėlė į Mediną. Gana jaunas pradėjo dalyvauti mūšiuose, tame tarpe ir dėl Mekos. Mirus Pranašui, aktyviai nedalyvavo kalifato politinėje veikloje. Yra antras pagal gausumą (apie 2630) hadisų pasakotojų. Teigiamai vertinamas sunitų.
Šiitai Korane
Pranašas Mahometas
Šiitai, sufijai ir kiti
Mano sielos liūdesiai
Arabų filosofija: Ibn Sina
Asasinai, šiitai-izmailitai
Jėzus Kristus musulmonams
Dvasinė praktika sufizme
Sukantis aplink sufizmo pavadinimą
Regima ir neregima Ibn Arabi įtaka
Imamai ir Hasano įpėdinis Kiya Buzurg Ummid
Islamo mokslas: Omaro Chajamo laikmetis
"Kalnų Senis" - asasinai
Kas dėbtelėjo į akląjį?
Izmailizmo istorija
40 an-Navavi chadisų
Musulmonų brolijos
Kaaba Mekoje
Kas Saulė, o kas Mėnulis?
Didysis bastūnas Chodža
Pranašų nenuodėmingumas
Jumoras islame
Religijos sritis
Vartiklis