Nyčė ir Šopenhaueris apie užuojautą
Gyvenimo filosofija
Nyčės gyvenimo drama"Jūs norite, tikriausiai, - ir nėra beprotiškesnio 'tikriausiai' panaikinti kančią; o mes? matyt, mes norim, kad ji taptų dar stipresnė ir jos būtų dar daugiau, nei kada buvo!" F. Nyčė. Kitoje gėrio ir blogio pusėje
Nuo vaikystės Nyčę supo dievobaimingos moterys, besidžiaugiančios, kad jis skaito Bibliją ir protestantų teologų veikalus. Jį net praminė "mažuoju pastoriumi". Ir kas tada galėjo tikėtis, kad iš jo išaugs aršiausias krikščionybės priešininkas ir "Antikristo" autorius.
Viena priežasčių galėjo būti susipažinimas su A. Šopenhauerio (1788-1860) kūriniais. 1865 m., būdamas Leipcigo un-to studentu, Nyčė pas bukinistą nusipirko "Pasaulį kaip valia ir vaizdinys". Po daug metų jis rašė: "Nežinau, koks demonas man pašnibždėjo:'Imk šią knygą'". Joje jis pirmąkart susidūrė su visiškai ateistine pasaulėžiūra. Šopenhauerio gerbėju tuo metu buvo kompozitorius R. Vagneris (1813-1883), apsidžiaugęs Nyčės dėmesiu Šopenhaueriui ir pasiuntęs jam savo muzikinius kūrinius, - ir dar gerai, kad nesužinojo, kad Nyčė jo nevertino.
O Nyčė negalėjo likti Šopenhauerio pasekėju 1876 m. jis pribloškė Vagnerio žmoną laišku, kuriame paskelbė, kad atmeta Šopenhauerio mokymą. Tuo pačiu ir jo akcentą į užuojautą.
Būtent užuojauta (mitkeid, arba simpatija) Šopenhaueriui buvo moralės pagrindas. Moralus elgesys glūdi suvokime, kad mes esame valios gyventi apraiškos. Visos didžiosios religijos bandė išreikšti tą metafizinę realybę, tačiau ją prarado dėl savo nepaliaujamų ginčų dėl doktrinų. Mus visus vienija samprata, kad visas gyvenimas yra amžina kančia, nepasiekiamų tikslų siekimas galiausiai pasibaigiantis beprasmiška mirtimi. Geriau visai negyventi, - skelbia Šopenhaueris. Bet jei jau gyvename (vejami aklo noro išsaugoti giminę), tai privalome sumažinti kančias. Turime būti kantrūs ir pakantūs kitiems.
Nyčė pradėjo laikyti Šopenhauerio užuojautos doktriną nepriimtina asketizmo forma. Jis pritarė, kad egzistuoja visa persmelkianti valia gyventi. Tačiau tuo nepasibaisėjo. Jis užuojautą priėmė kaip žmogaus silpnybę, o ne vertybę, kurią reikia puoselėti.
Nyčei gailestis buvo yda, kurią reikėjo įveikti. Rodyti kitiems gailestį juos niekinti. Žymiai geriau pasistengti, kad jie susidurtų su sunkumais ir kautųsi iš paskutiniųjų. O krikščionybė tapo gailesčio religija, besiremiančia kenčiančiu, kraujais tekančiu dievu. Ją priešpastatė pagoniškosioms Graikijos ir Romos religijoms, kurių karingi dievai mėgavosi karais ir meilės nuotykiais.
Marta Nussbaum (1986) mano, kad Nyčė atgaivino stoikų etiką, kuri remiasi tuo, kad žmogus pats savimi gali pasirūpinti. Protas turi būti kaip tvirtovė, kurios jokios emocijos negali paimti. Ir tada gailestis iš tikro, silpnybė. Ji leidžia pasaulio bjaurasčiai rasti kelią prie žmogaus. Gailėtis kitų netekti sargo.
Prisiminkime, kad stoikų pažiūras kritikavo Šopenhaueris; atseit, tie bandė iš savo gyvenimo pašalinti tai kas būtina būtinuosius poreikius. Jis daugelį jų kritikavo už bandymus pasimėgauti malonumais paslapčia, pvz., gausiose puotose ragaujant kiekvieną valgį ir burbant, kad jie tam abejingi: " lyginant su kinikais jie buvo tarsi įmitę benediktinai ir augustiniečiai lyginant su pranciškonais ir kapucinais". Šopenhaueriui būtent kinikai buvo iki galo filosofai-praktikai, save aukoję laimės siekimui. Tik jų tikslą laikė nerimtu negalima būti laimingu skurdo ir nuolatinės kančios pasaulyje. Kartu Šopenhauerio užuojautos etika yra tarsi pasyvumo pateisinimas kam bruzdėti, bandyti keisti arba ginti socialinius santykius, jei kančia neišvengiama?
Skirtingai vertindami užuojautą, Nyčė ir Šopenhaueris padarė vienodą išvadą, kad žmogus turi gyventi vienas, pasišalinti iš pasaulio, jo šurmuliuojančios minios. Ir Šopenhaueris didesnę gyvenimo dalį gyveno atsiskyręs, turėjo nedaug draugų. Jo geriausiais draugais buvo pudeliai ir jis be galo mėgo klausytis muzikos.
Eseistas Georgas Kleinas "Pietoje" (1992) nurodo užuojautos ribas. Kaip onkologas- mokslininkas, jis įnikęs į virusų ir vėžio ląstelių tyrinėjimus. Tačiau kaip gydytojas, jis kenčia matydamas, kaip jo tyrimo objektas sukelia skausmą pacientams: "Empatija yra natūrali ir tikėtina reakcija, tačiau ją galima laikyti ir potencialia grėsme. Kaip toli ryšimės eiti?.. Kaip ilgai mes galim dalintis kančia su kitais nepakenkdami sau?" Jo pamėgta analogija yra Eschero piešinys, kuriame galima įžvelgti arba baltą, arba juodą paukštį, tačiau negalima abiejų kartu. Užjaučiantis racionalistas turi žinoti, kad egzistuoja ir tokie dalykai, kurių nėra jo akiratyje. Tad humanisto užduotis yra derinti užuojautą ir šaltakraujiškumą.
Lesli Čemberlen knygą "Nyčė Turine" (1996) skiria jo paskutiniesiems ir kūrybingiausiems metams (1888), kai jis parašė net 5 knygas, - kovodamas su sifiliu, galų gale atvedusio jį į beprotybę. Ji savo knyga tarsi bando "susidraugauti" su Nyče, kuris neturėjo draugų. Jis neigia jo, kaip neapkenčiančio gyvenimo, stereotipą.
Literatūra
- L. Chamberlain. Nietzsche in Turin, 1996
- Ch. Janaway. Wiling and Nothingness: Schopenhauer as Nietzsche, 1998
- G. Klein. Pieta, 1992
- M. Nussbaum. The Fragility of Goodness, 1986
Gyvenimo filosofija
Nyčės gyvenimo drama
Didysis terminatorius
F. Nyčė: Tragedijos gimimas
Nyčė: Dievo mirties idėja
Nyčė: etinis-filosofinis siluetas
F. Nyčės mokymo filosofiniai pagrindai
Egzistencializmas
Paskutinis filosofas: Tik kurdamas esi laisvas!
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Filosofijos atsiradimo istorija
Trumpa graikų filosofijos istorija
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
Šopenhauerio gyvenimo vingiai
Žanas Polis Sartras
K. Jungas apie sapnus
Krizinės sąmonės genezė
Filosofijos puslapis
Biblijos puslapis
Judafobija
Vartiklis