F. Nyčė: Tragedijos gimimas  

 

Kas gi yra filosofija, jei ne tiltas per bedugnę?! Tuo tiltu eina ir Zaratustra, mokydamas, kad „žmoguje svarbu tai, kad jis tiltas, o ne tikslas“, kad žmogus – „sunkūs lašai, vienas po krito krentantys iš tamsaus debesies“.

S. Cveigas*): „Nyčę sukuria ne mokymą (kaip mano mokykliniai pedantai), ne tikėjimą, o tik atmosferą, be galo vaiskią, be galo šviesią atmosferą demoniškos asmenybės, pasireiškiančios griovime, audroje. Įeidami į jo knygas, pajuntame ozoną, stichinį, apvalytą nuo bet kokių teršalų, uždarumo, niūrumo orą: nevaržomas akiratis atsiveria tame herojiškame peizaže, atviras dangaus skliautas, ir jame plevena be galo skaidrus, aštrus tarsi durklas, oras; oras stipriai širdžiai, laisvos dvasios oras...“

 

Nietsche by E.Munch 1865 m. Nyčė pirmąkart skaito Šopenhauerį, sukrėtusį jį iki širdies gelmių. 1871 m. jį sukrečia gandai, kad prancūzų komunarai sudegino Luvrą. „Mokslininkui tokie įvykiai prilygsta egzistavimo galui", rašo jis. Matyt, tada jame sudegė ir tikėjimas kultūros vertybėmis. Ir po metų turi gimti jo pirmas rimtas veikalas „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios". Jame Nyčė kalba apie Apolono ir Dioniso pradus, formuojančius helenų dvasią. Apolono pradas – nuostabi reginių vizija, poetinių kilčių paslaptis – yra nušvitimo, poetinis pradas. Jis žvelgia pro buities audinį, dalykuose įžvelgdamas kitą, dvasinę tikrovę, pranašaudamas apie dalykų esmę: "Apolono akis visada 'saulėta': net kai jis pyksta ir svaido nepatenkintus žvilgsnius, jame įžvelgiame puikų regėjimą“.

Dioniso religija – abejojimas apmąstymais. Žmogus patiria džiugesį ir užsimiršimo palaimą, jaučiasi palikęs ribotą ir varžantį pasaulį. Į gabalus sudraskoma "majos uždanga" ir "tik jos draikalai tebesiplaiksto priešais paslaptingą Pirmapradę vienybę". Išskaidyti bet kokie buities sąlygotumai, nuplėštos visos kaukės, slepiančios dalykų esmę, žmogus vėl susijungia su gamta: "Dabar vergas – laisvas žmogus, dabar nugriautos visos nepajudinamos ir priešiškos sienos, iškeltos tarp žmonių reikmės, savivalės ir 'iššaukiančios mados'".

Dioniso ekstazėje "kaip kad žvėrys dabar įgavo kalbos dovaną, o žemė teka pienu ir medumi, taip ir žmoguje skamba kažkas antgamtiška; jis jaučiasi dievu, jis pats eina išdidus ir pakylėtas; tokiais sapne jis regėjo einančius dievus. Žmogus daugiau ne menininkas, jis pats tapo meno kūriniu; visos gamtos meninė galia atsiskleidžia čia, svaigumo virpuly, aukščiausiam, palaimingam save patenkinančiam Pirmapradžiam susijungime. Geriausias molis, brangiausias marmuras – žmogus – čia lipdomas ir iškertamas, ir, kartu su dionisiškojo kūrėjo kalto smūgiais skamba Eleusijų šaukimas: Ar krentate ant kelių, milijonai? Pasauli, ar jauti savo Sutvėrėją?'"

Graikiška dvasia – tai Apolono ir Dioniso pradų dialektika, jų kova ir susijungimas. Aukščiausia jų sintezės forma – antikinėje tragedijoje: "Tragedija atsiranda kaip apoloniškasis dionisiškosios ekstazės ir muzikos sužydėjimas. Dionisas negali egzistuoti be Apolono. Orgijų beprotybė, esanti vaisinga dirva bet kokiai įvairovei, iš savęs pagimdo apoloniškąjį apipavidalinimą, kiekvieną tokio apipavidalinimo nešėją padarydamas tragišku veikėju. Herojus, tapęs dionisiškuoju bepročiu apoloniškojo santūrumo sąlygomis, yra titanas; ant jo krenta tragiškos kaltės lemtis".

Tragedijoje, anot Nyčės, yra aukščiausia graikiškos dvasios apraiška, su kuria lyginant Sokratas, Platonas ir aplamai filosofija yra nuopuolis, puvimas ir susipainiojimas.

Tačiau Apolono-Dioniso sintezėje (su aiškiu impresionizmu ir Šopenhauerio įtaka) nėra ypatingai kažko nauja. Visa, apie sako Nyčė, jau glūdi tokiuose Šelingo pasvarstymuose apie Chaosą ir Absoliutą:
"Pagrindinis paties Chaoso suvokimas slypi Absoliuto suvokime. Vidinė Absoliuto esatis, kurioje viskas nugula kaip viena, o viena kaip visa, ir yra pats pirmapradis Chaosas. Tačiau būtent čia sutinkame šitą absoliučios formos tapatybę beformiškumui. Šis Chaosas Absoliute nėra vien tik formos neigimas, bet beformybė aukščiausia ir absoliučia forma, kaip kad ir atvirkščiai, aukščiausioji ir absoliuti forma beformybėje: absoliuti forma, nes į kiekvieną formą atvaizduotos visos [formos] ir kiekviena – visose; ir beformiškumą, nes būtent šioje formų vienovėje nė viena neišskiriama kaip ypatinga".

Iš esmės, tai koncepcija, kurios ištakos siekia 5 a. neoplatoniką Proklą. Proklo koncepcija buvo tokia: Orfėjas priešpastato karaliui Dionisui apoloniškąją monadą, neleidžiančią jai nukristi į titaniškąjį daugį, pasitraukti iš sosto ir saugančią jį tyru ir nesutepamu vienybėje.

Taip ir su kitomis Nyčės idėjomis, kaip, pvz., kad "užuojauta yra žemas, nevertas save gerbiančio žmogaus jausmas; kad moralė tinka tik vergiškoms prigimtims, kad žmonijos nėra, o tėra ponai ir vergai, pusdieviai ir pusiau galvijai, kad pirmiesiems viskas leista, o antrieji turi būti pirmųjų įrankiais ir pan." – kaip pastebi V. Solovjovas, tai "idėjos, kuriomis kadaise tikėjo ir kuriomis gyvena Egipto faraonų ir Asirijos karalių pavaldiniai". Ir visa tai pritaikoma ir pačiam "Antžmogiui", kuris tėra dėsninga europinės civilizacijos ir minties vystymosi išdava.

Asmenybės gimimas

Visą žmogaus kultūros istoriją galima įsivaizduoti kaip laipsnišką asmenybės intuicijos prabudimą. Pirmykštis žmogus nejaučia asmenybės, jis težino tik individus, šeimos, giminės ir genties narius. Jausdamasis maža dalele didelio ir beveik nemirtingo organizmo (giminės), pirmykštis žmogus ir miršta lengvai. Asmeninės dvasios suvokimas kyla kartu su asmeninės mirties, apie kurią rimtai susimąsto tik klasikinėje antikoje, suvokimas.

Didieji graikų tragikai pamatė visažmogiškos tragedijos gelmę ir iš Atėnų amfiteatro arenos išrėkė savo paskutinius klausimus būčiai, nenumaldomai lemčiai. Atėnų žiūrovų, iškenčiančių Edipo likimą ir prikaustyto Prometėjo kančią, katarsis tapo vieningu skausmingu visos žmonijos šūksniu apie savo beviltišką lemtį...

Horacijus, apoloniškojo prado etalonas, tampa pirmuoju, kuriam asmeninės mirties problema buvo pagrindinė. Jo "Paminkle" kalbama ne tik apie poetinį nemirtingumą – tai dar labai nedrąsi, tačiau klasikiniu požiūriu nepriekaištinga vilties giesmė: "Ne visas mirsiu; geriausioji mano dalis išvengs Libitinos". Labitinos [romėnų mirties deivės; libitarijai, jos tarnai, buvo laidotuvių reikalų tvarkytojai] rankų tikisi išvengti ne raštų ritiniai, o poeto siela. Tad "Paminklas" yra į dangų sviestas šauksmas, nemirtingumo laukimas... Bet ne tik tai. Juk kyla jis iš pačio Pax Romana centro, to idealiai sutvarkyto pasaulio, pagrįsto praktiniu protu, valia ir valdžia, užkariavusio visą regimą visatą. Tame tobulame pasaulyje kyla ir tobulo žmogaus idėja, įsikūnijanti cezaryje, toje dievažmogio apoteozėje. Augusto valdžios pakanka, kad Horacijų padarytų rūmų poetu (už ką, vienok, reikia sumokėti dvasios laisve), tačiau nepakanka, kad dovanotų jam nemirtingumą... Ir štai, iš pačios savųjų odžių gelmės, Horacijus laužo Pax Romana, ir kvatodamas pabėga nuo cezario, bejėgiškai iš savęs bandančio padaryti dievybę... Taigi, "Paminklas" tampa laisvos dvasios, nepavaldžios žemės stichijoms, giesme, pirmąja laisvos žmogiškos asmenybės apraiška...

Ir atsaku į visa tai galiausiai tampa Kristaus atėjimas. Būtent Kristus pasauliui atneša Žmogaus supratimą – ne kaip šeimos ar tautos (judėją, heleną, romėną...) narį, o kaip laisvą nuo bet kokio determinizmo asmenybę, unikalų Dievo atvaizdą, galintį meilės tiltu pakilti iki savo prototipo. "Meilė yra egoizmo įveikimas", - ištars Šelingas "Štutgarto pašnekesiuose". Į tai V. Solovjovas pastebės, kad, kaip bebūtų keista, egoizmas neša žūtį asmenybės pradui, nes į pirmą vietą iškelia gyvuliškąjį arba buitiškąjį pradą nustumdamas dvasiškąjį. Tikras asmenybės įsitvirtinimas tegalimas įveikiant egoizmą, savęs įtvirtiname kitame. Nes meilės prasmė – sukurti Naują žmogų.

Tas Naujasis žmogus – asmenybė, nepakartojama, neaptinkama ir neįvardijama bet kurio žmogaus esmė, įveikianti visus dėsnius ir iš tikro laisva. Asmenybės laisvė ir pagarba yra aukščiau už kosmosą, laiką ir erdvę. Nes kosmosas išnyks, laikas sustos, o asmenybė, išsaugojusi ryšį su pirmapradžiu prototipu, išliks amžiams. Tokį Kristaus atneštą atradimą žino visi naujieji žmonės, "kilę iš aplinkos", "ne judėjai, ne helenai, ne vyrai, ne moterys", dangaus piliečiai, kurių veiduose švyti meilė ir laisvė...

Taip, 19 amžių prieš Šelingą ir Solovjovą, "meilė kaip egoizmo įveikimas" įgyvendinama Bažnyčioje, tame mistinėje aplinkoje, Kristaus kūno brolijoje. Ir ten susivienija Apolono ir Dioniso pradai. Ir ne Atėnų amfiteatre, ir ne romėnų odėse išsisprendžia pasaulio tragedija, o Golgotos kalne. Būtent ten, ant Kryžiaus, Dievo mirtyje ir Prisikėlime gimsta tasai Naujasis žmogus, Antžmogis.

Bažnyčioje, tame mistiniame Kristaus kūne, susijungia nesujungiantys dalykai – dieviškoji ir žmogiškoji prigimtys; ir ne dionisiškoje ekstazėje, ne orgijų savi-užmaršume, o paslaptingoje mirties ir prisikėlimo misterijoje... Nuo dabar Mirtis jau ne aklavietė, o durys į kitą karalystę, į Dievažmogio karalystę...

Tačiau pro šią paslaptį, tą visuotinę teurgiją, pro besikeičiančia ir gimstančią asmenybę kažkaip keistai praėjo Nyčė. Praėjo taip ir nepastebėjęs Kristaus.

Dievažmogio sugrįžimas

"Jei pasaulis pliš, plyšys eis per poeto širdį", V. Gėtė.

"Žmogus yra gyvulys, kuriam liepta tapti dievu" – tokie galingi šv. Vasilijaus Didžiojo žodžiai, ant kurių akmens pastatyta visas stačiatikių rūmas. Prie šio naujojo tikslo, prisikėlusio Kristaus nurodytu keliu, pasuko Kryžiaus misterijos sukrėsti žmonijos geriausi sūnūs, paskui save patraukę minias... Tame kelyje tvyrojusi įtampa išsikrovė tik tragišku skilimu 11-12 a. Ir tas skilimas įvyko ne žemėje, kaip mano naivūs istorikai, o tame aukščiausiame taške, į kurį sueina visi Rytų ir Vakarų keliai – Trejybės saulėje.

Krikščionių dogma apie Trejybę yra visiška antinomija, neišsprendžiama jokiomis logikos priemonėmis. Ribiniu atveju jos formule skamba taip: trys lygu viena, o viena lygu trim (kur skaičiaus trigubumas yra ne kiekybė, o kažkokia neapibūdinama dieviškumo tvarka). Tokia protą gniuždanti Gerosios naujienos antinomija, aišku, pagimdė daugybę bandymų paaiškinti ją racionaliai, norą panaikinti paslaptį, paverčiant ją filosofine "esencija". Radikaliausios buvo Arijo erezija Rytuose (bandžiusi padalinti vienetą į tris atskiras esybes) ir Savelijaus erezija Vakaruose (apie vienybę, pasireiškiančią trimis modusais-vektoriais).

Bažnyčios tėvams Rytuose, ėjusiems nuo konkrečių asmenų link vieningos prigimties, aiškiau matėsi tikroji asmenybės paslaptis (teigiama kitame) nei Vakarų scholastams, ėjusiems atvirkščiai ir kiek įstrigusiems nuasmenintame vieningame, kėlusio didelę pagundą tiesiog uždėti individualumo kaukę. Romėnai nebuvo sutverti giliems apmąstymams – jiems reikėjo aiškaus ir paprasto tikslo, kvietimo veikti. Trejybės paslaptis buvo ne jų dantims.

"Filioque" dogma (apie Šv.Dvasios kiltį ne tik iš Tėvo, bet ir Sūnaus, - ir tapo pagrindine skilimo priežastimi) ne "nuolaidžiavo" Sūnui, o būtent atvirkščiai – nusviedė Dievą į žemę (sakydami "iš Sūnaus", kad ir netiesiogiai, suprantame, kad ir "iš žmogaus"). Su ja krikščionybė tampa iki galo orientuota į Kristų, susijusį (pirmiausia) su žmonija, priėmusia Žodį – ir kartu atsiranda galimybė grįžti prie neoplatonikų mistikos. Tai ir įvyksta per romantines vokiečių filosofijos teorijas bei Nyčės dionisiškumą, fašizmo ezoteriką ir šiuolaikinę neobudizmo ir Rytų kultų ekspansiją. Ir Romos cezarių dievažmogiškumas ryškiai nušvito zenite. Dievažmogiškumo ūgliai išdygo popiežystėje, atvedę prie "dievo vietininko" nenuodėmingumo dogmos.

Natūralia reakcija į šitą popiežystės melą tapo Dantės maištas – tai tikra (kaip savo laiku Horacijaus "Paminklas") laisvos asmenybės apraiška, bandymas savarankiškai pasiekti Dievą – iš vidaus griaunant Viduramžių kosmosą, priverstą suktis aplink sudievintą popiežiaus asmenybę. Po Dantės atėjęs Atgimimas iškėlė tokius gigantus kaip Leonardas ir Mikelandželas, tačiau kartu jis uždėjo dievišką (charizmatinę) sankciją ("iš Sūnaus", o tai reiškia, kad ir "iš žmogaus") bet kokiam individualumui aplamai; greta tikrojo atgimimo, metanojos (proto pasikeitimo), pokyčio, kuriam skatina rytų mistikai; greta buvimo su Šv. Trejybe, tikrojo tapsmo dievu kelio ("Dievas tapo žmogumi tam, kad žmogus taptų dievu" – Rytuose kartoja Irenėjus iš Liono ir Grigalius Auksaburnis).

Visas pražūtingas Vakarams pasekmes „filioque“ nuskins jau Naujausiais laikais (su jų nesenstančiu simboliu liūdnojo danų princo asmenyje: „galėčiau užsidaryti riešuto kevale ir jaustis visatos valdovu, jei ne tie mano nesąmoningi sapnai“). Tuo pat metu Dekarto filosofija, pabandžiusi racionaliai pagrįsti Dievo egzistavimą tampa Vakarų susigundymo ryškia išraiška. O vokiečių filosofijos šaltas Absoliutas galutinai išsklaido asmeninio krikščionių Dievo, „Aš esmi“, Gyvojo dievo šilumą. I. Kantas, tasai „minties Kopernikas“ (kaip save vadino), į pasaulio centrą padeda beasmenį moralės dėsnį ir į šalį (kaip Žemę į šalį nukėlė Koperniko sistema) nukelia gyvą žmogišką dvasią. Taip jis, iš esmės, pasaulį sugražina į ikikrikščionišką epochą. Kanto darbą užbaigia Hėgelis, nuleisdamas Dievą į savo paties „aš“ žemę - apgyvendindamas jį biurokratinėje Fridricho-Vilhelmo III Prūsijoje. Ir tą idealų biurgerišką pasaulėlį uždengia neįveikiama stikline Absoliuto sfera... Jis gi ir ištaria sakramentinį „Gott ist tot“ (Dievas negyvas).

Ką liko po viso to daryti sąžiningajam Nyčei? Tam tereikėjo gimti žmogumi tame tvankiame ir savo pasitenkinimu nepakeliamame pasaulio išbaigtume, kad pripažintų įvykusį faktą ir eilinį kartą pasitenkintų susprogdindamas jį iš vidaus. O tada iš jo skeveldrų ir kosmoso dulkių surinkti savo principium individuationis - Antžmogio individualumą. To super-egoizmo, galutinai savimi pakeitusio asmenybę. Paskutiniąją Dievo lėliukę, savo kokone slepiančią nuasmenintą „dieviškosios esmės“ dalelę... Kaukę, kuri visiems laikams suaugs su veidu...


1884 m. sausį baigiamąją „Zaratustros“ dalį Nyčė rašo Venecijoje, kur Hastas surado jam butą. Su tuo butu išėjo tikras kuriozas – pasirodo, kad buto savininkė yra kurtizanė: „Drauguži Hastai, pagal mane, aš gyvenu pas šliundrą! Ji priima karininkus, Po velnių, atšvęsti Zaratustros pabaigimą būnant pas putana veneziana - tikras briedas“. Nyčei, kuriam pirmąja egzistavimo sąlyga buvo „kraštutinis tyrumas visame kame“ – tai tikras siaubas. Poeto savigarba labai užgauta...


*) Stefanas Cveigas (Stefan Zweig, 1881-1942) – žydų kilmės austrų rašytojas, dramaturgas, žurnalistas, biografas. Daug keliavo; buvo karo priešininkas, skelbė daugiatautės kultūros ir vieningos Europos idėją. Išgarsėjo romanais („Amokas“, 1922; „Širdies nerimas“, 1927; „Bukinistas Mendelė“, 1929; „Šachmatų žaidimas“, 1941, …) ir istorinių romanų ciklu „Žmonijos žvaigždžių valandos“ (1927). Daug jo kūrinių ekranizuota.

F. Nyčė ir žydai
Nyčė ir Vokietija
L'ombra di Venezia
Kur veda Zaratustros žvėrys
F. Nyčė: Aš ne žmogus, o likimas
Nyčė: Anapus gėrio ir blogio
F. Nyčės filosofiniai pagrindai
Francesko Petrarka: Apie panieką pasauliui
Zaratustros karalystė, arba Azsakra niekam
Egzistencializmas: prielaidos ir pateikimas
Ortodoksų bažnyčia; filioque prieštaravimas
Gyvenimo filosofija: Špengleris ir Bergsonas
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
Rudolfas Šteineris. Krikščionybės esmė
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Nyčė: Sukilimas prieš vertybes
Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas
E. Weinberger. Karmos pėdsakai
Erichas Fromas. Menas mylėti
Linksmojo mokslo pamokos
Ṻbernoumen (Supernoumenas)
Visų dienų apmąstymai
Filosofijos skiltis
Vartiklis