Pašalinės mintys ir skirtingas jų traktavimas  

Chasidizmas naudoja terminą mačšaboth (pašalinės mintys) netikusioms ir trikdančioms įvardinti; Mišna – hirhurei yetzer hara (blogio pastūmėtos mintys). Chasidai sukūrė Zaddik nusileidimo doktriną blogio iškėlimui [kad iš jo išlaisvintų dieviškąsias kibirkštis].

Dzen budizme tikrovės ir tikrosios prigimties atskleidimas vyksta per wu-nien (be minčių) pratimus, nes mintys didžiausias trukdis meditacijai. Pašalinės mintys kiniškai vadinamos mang-nien (apgaulingos mintys), o japoniškai zatsunen (įvairios mintys). Iki dzen atsiradimo, kinų budistai naudojo kelis iš Indijos perimtus meditacijos būdus. Kuramadživa1) nurodė penkis:

  1. Meditacija kvėpuojant – mintys suvaldomos skaičiuojant įkvėpimus;
  2. Nešvaros kontempliacija – godumas ir geiduliai pašalinami įsivaizduojant kūno nešvarumą;
  3. Užuojautos kontempliacija – pyktis ir piktavališkumas valdomi apmąstant grožį ir malonę;
  4. Priežastingumo kontempliacija – išankstinio nusistatymo ir prietarų panaikinimas suvokiant, kad viskas atsiranda per priežasties-pasekmės ryšį;
  5. Budos kontempliacija – išsilaisvinimas nuo nusidėjimo baimės ir ramybės bei tyrumo pasiekimas įsivaizduojant Budą ir kartojant jo vardą.

Dzen meistrai pritaikė ketvirtąjį - siekdami suvokimo per minties tyrumą ir tikrovės kaip tuštumos sampratą. Tao-hsin, 4-is patriarchas, mokė, kad naujokai, prieš pradėdami medituoti, turi pasiekti tuštumą savo kūne ir mintyse. Taip pat rekomendavo efektyviai praktinei meditacijai kontempliuoti Budą:
„…norintis pasiekti samadhi, turėtų atsisėsti tylioje ir tuščioje vietoje ir pašalinti trikdančias mintis. Jo dėmesio neturėtų užimti objektų formos. Jei sutelkiama mintis vien apie Budą, kartojamas vien jo vardą, teisingoje pozoje atsigręžiama į tą pusę, kurioje yra Buda, ir nuolat koncentruojama mintis tik apie Budą, - pamatomos visos praeities ir ateities Budos“.

Tao-hsin įpėdinis Hung-džen patarė naujokams, kaip meditacijos objektą, vizualizuoti kinų hieroglifą „vienas“. Nešvaros ir grynumo konfliktą atmetė 6-is patriarchas Hui-neng, įvedęs wu-nien (be minčių) doktriną. Jis paskelbė: „Wu-nien reiškia negalvoti net tada, kai galvojama“. Jis iš sąmonės pašalino bet kokį mąstymo procesą, - ne vien naikinant mintis kiekvienąkart, kai jos atsiranda. Taip pat jis patarė savo mokiniams iš pat pradžių šalinti norus (troškimus).

Savo „be minčių“ doktriną Hui-neng padarė iš išvados, kad mintys seka viena po kitos ir nėra vienalaikės. Mąstant apie kažką, kurios nors minties eliminavimas negarantuoja panaikinimo ir sekančių minčių. Mąstymas verčia toliau mąstyti. O norint pasiekti nirvaną, reikia sunaikinti patį mąstymą. Todėl beprasmiška galvoti ar negalvoti apie tyrumą. Valdytis mintis (renkantis geras ar blogas) Hui-neng mokykloje nėra svarbu.

Tačiau Hui-neng pastebėjo, kad yra ir kitas minčių atsiradimo lygis, kuris yra nepertraukiamas. Wu-nien reiškia eliminuoti mintis iki pasąmonės lygio. Jis palyginamas su požeminio vandens tėkme. Kai pasąmonės minčių srautas išsiveržia į paviršuų, jis sukelia sprendimų, prisirišimų, aistrų ir pan. protrūkį. Bet kol teka po žeme, drėkina viską vienodai nesukeldamas audrų.

Hui-neng tears up sutras
Hui-neng plėšo sutras, 12 a. pastelė
Dogen

Japonų dzen budizme labai svarbūs Dogeno rašiniai ir pasakymai. Minčių atsisakymui jis pataria visiškai pasišvęsti budizmui (zazen). Aiškiausiai tai išsakė Šuho Myocho: „Nušluoti mintis reiškia praktikuoti zazen“. Jei Zen mokinys negali susikaupti budizmo kontempliacijai, jis gali apmąstyti būties tuštumą ar gyvenimo momentiškumą. Žmogus gimsta pasaulyje neturėdamas nieko, tad ir miršta su savimi nenusinešdamas jokių turtų.

Šinrano (1173-1262, buvusio Honeno (1132-1212) mokiniu) Japonijoje įkurtas "pasyvusis" Šin budizmas, kaip Grynos žemės mokykla. Joje žadama, kad išsilaisvinimą po mirties galima pasiekti visa širdimi kartojant Amida Budos vardą (Namu Amida-butu; žr. apie amidaizmą).

Žvejo sūnaus Ničireno (1222-1282) mokykla vyravo liaudyje. Joje žmogus išsivaduoja kartodamas Lotoso sutros vardą (Namu Myoho Rengekyo). Kadangi buvo netikima jos pirmumu, jis išpranašavo Japonijai nelaimę, kuri įvyko 1274 m. užpuolus mongolams.

Budizmo maksima sako:

Gimimas ir mirtis skausmingi;
Koks laikinas gyvenimas;
Kiekvienos minutės gaila,
Nes laikas nelaukia nė vieno.

Dzen mokymas yra apie lenktynes su laiku. Žmogus turi laimėti kiekvieną akimirką, kiekvieną minutę tobulumo lenktynėse su moralumu. Tad nereikia švaistyti laiko nesvarbioms mintims. Dogenas rašė:
„Kiekvienas turi giliai susirūpinti pasaulio nepastovumu. Tai nepasiekiama kokiu nors laikinu kontempliacijos metodu. Tai nėra kažko sukūrimas iš nieko ir tada to apmąstymas. Nepastovumas yra faktas mūsų akyse. Nelauk mokymo iš kito, raštų žodžių ar nušvitimo pagrindų. Mes gimstame ryte, o mirštame vakare. Vakar matyto žmogaus šiandien jau nebėra“.

"Pašalinės mintys" chasidizme

Žydų mistikams, kad galėtų nuolat galvoti apie Dievą, labai trukdė „pašalinės mintys“. Kad jas įveiktų, rabinas Menahemas Mendelis (taipogi ir Nachmanas iš Kosovo) vizualizuodavo tetragramatoną YHVH. O rabiną Hachmanas iš Gorodenkos jos persekiodavo net žiemą panėrus į šaltą vandenį. Beštas savo sprendimą grindė kabalistine tiqqun (pataisymo) idėja – atseit, jos kyla žmonėms, nes nori būti „pataisytos“ [žr. ir Dov Baer2)]. Gėris yra įkalintas blogyje. Tad Beštas siekė iš „pašalinių minčių“ išskirti dieviškąsias kibirkštis.

Baal Shem Tov Chasidizme ir gėris, ir blogis yra kilęs iš to paties šaltinio. Baal Šem Tov nusprendė, kad pats Dievas atsakingas už pašalinių minčių atsiradimą. Bet blogas mintis galima „apsukti“, pakeičiant geromis. Chasidai nebuvo nusišalinę nuo pasaulietinio gyvenimo. Tad juos lankė įvairios kasdienės mintys. Jos skirstomos į tris pagrindines kategorijas:
a) kūniškieji troškimai, kaip seksas ar maistas;
b) apie verslo reikalus;
c) apie visuomeninius santykius, kaip pasididžiavimas ir baimė.

Pamatęs žavią moterį, pagalvok, iš kur tas jos grožis. Kai ji mirs, jos dailus veidelis neišvengiamai išnyks. Tad jį jai davė dieviškoji galia, nuolat tūnanti joje. Tai kodėl neturėčiau prisiliesti prie tos galios dalelės? Man tinka pripulti prie visų pasaulių, kuriuose yra visos grožio rūšys, šaltinio. Taip reikia priimti visus kūniškuosius dalykus. Taip maisto skonis yra kilęs iš dangiškojo gyvybingumo. Augalus palaiko dieviškoji prigimtis.

Didysis Maggidas [Dov Baer] nurodė, kad, be taisytinų minčių iš aukštesniųjų pasaulių, žmogui kyla ir kitos mintys [ypač maldos metu], kurias sukelia nusidėjimai, padaryti prieš maldą. Jos nori priminti mums, kad reikia gailėtis jas padarius ir pasitaisyti.

Pašalinės mintys trukdo tarnauti Dievui. Bet kiekvienam yra pakylėjimai ir nusileidimai, nes „nuolatinis malonumas nėra malonumas“ [Baal Šem Tov]. Tad pašalinės mintys, įsiterpdamos, leidžia išlaikyti malonumą.

Rabinas Levi Yitzhakas apie tai aiškina:
„Kai zadikas randasi kelipoth [t.y.pasaulietinėje visuomenėje], jį trikdo lėkštos mintys… Vienas [zadikas] visiškai pašalina mintį, o tuo tarpu kitas suvokia ją, kaip uždavinį pakeisti priešinga Dievo garbei. Tarkim, jei kyla mintis apie nedorą meilę, jis ją pakeičia meile Sutvėrėjui, tebūnie jis pašlovintas“.

Rabinas Dov Baer aiškino Gemara prasmę („Aš sukūriau Blogio impulsą, taipogi Torą, kaip prieskonius jam“). Prieskoniai dedami į maistą ir pagrindas (ha-'iqar) yra maistas, o ne prieskoniai. Ir tikrai, Blogio impulsas yra ha-'iqar, ir todėl žmogus turėtų tarnauti Viešpačiui su jauduliu, kuris kyla iš Blogio impulso.

Tik Dievas kiekvienam duoda tokio stiprumo Blogio impulsą, kokį tas gali suvaldyti [Abraham Hayyim iš Zoločiovo, 1750-1816]. Pati Tora nepakylės į dangų. Tora lyginama su prieskoniais, nes ji turi padėti pataisyti tą Blogio impulsą [pagal Dov Baer]. Blogio impulsas nėra garbinimas – jis tik priimamas kaip esamybė.


1) Kuramadživa (apie 344-413) - kinų budistų vienuolis, vienas iš 4-ių pagrindinių tekstų vertėjų į kinų kalbą. Gimė Kučo valstybėje (rytų Turkmėnistane). Pradžioje studijavo hinajaną (sarvastivada), vėliau pasišventė mahajanai. 401 m. atvyko į Čanjaną (Vėlyvosios Cin sostinę) ir su mokiniais išvertė 35 budistinius tekstus.

2) Dov Baer ben Avraham iš Mežiričo (kitaip - Didysis Magidas, 1704-1772) – chasidų judėjimo lyderis, Baal Šem Tov’o mokinys. Gyveno Žečpospolitoje (Ukrainos teritorijoje). Po jo chasidų judėjimas suskilo.
Jo mokymo pagrindu buvo tai, kad Dievas yra vienintelė realybė ir viskas tėra Dievo apraiškos laike: iki sutvėrimo pasaulis buvo Dievuje ir Dievo valios dėka perkeltas į būtį. Tačiau tvarinys neatsiskyrė nuo kūrėjo - ir šis įgavo begalines daiktų formas. Tad po sutvėrimo jau Dievas yra pasaulyje – jis jo siela.

Filosofų zigzagai
Filosofijos forumas
Buddha ir budizmas
Tibeto Mirusiųjų knyga
N. Hansonas. Atradimo modelis: stebėjimas
Ankstyvasis misticizmas: Filonas Aleksandrietis
Judaizmas kaip filosofija romėnų laikais?
Viduramžių žydų filosofija: Kabala
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
Zevi: išsigelbėjimas per nuodėmę
Tremtis kaip mistinis langas į laisvę
Postmodernistas Žakas Derida
Gerumą reikia grūsti jėga?
Svetimų minčių problema
Andrė Morua. Kuo aš tikiu?
B. Raselas. Ar yra Dievas?
Mirtis nekelia siaubo
Kainitai ir setitai
Montanizmas ir Alogi
Tezęs: Šmeliovo paskaita
Filosofijos skiltis
Vartiklis