Aleksys Churginas
Ūkanų krantasIšgąsdinti paukščiai Tegul rausta vakarė šviesa, tegul vynuogės rausta, tegul magina akį skaidriu švelnumu, tegul mėnesiai neša mane tartum vandenys plaustą, bet lai būna mažiau tų išgąsdintų paukščių širmų, kurie primena man, kad jau baigias vasarvidžio vaišės, kad dienoraščio mano palaidus lapus nelabasis, duris atidaręs, į lauką išpūs ir po to dar kvatos lyg iš pykčio pakvaišęs, kad gyvenimo plaustas tiek amžių neskyla perpus. Pasmerkimas 1 Kam laiminu tas dideles, tas juodas akis, kurių bijodavau anksčiau, kur šitiek kartų skendo mano luotas- ir aš jį veltui gelbėti bandžiau,- kam žvilgsniai mudjiejų lyg du kareiviai vėl susitinka sankryžoj lemčių, kam, nusilenkęs pikto džiaugsmo deivei, aš tartum dieną gimtąją švenčiu visų legendų savo pasmerkimą be graudesio, be graužaties kančių? 2 Nesmerkite manęs už tai, kad dešimt įsakymų šventų sulaužiau gal, kad suklupau pusiaukelėj, nesmerkite, kad taip ilgai ruošiausi atomazgai, kurios kiti ieškos, kad krito mano užmojai, kaip kriaušė nunokusi nukrinta nuo šakos,- už tai manęs nesmerkit, kad į juodą fatamorganą spindinčių akių juokaudamas likimas meta luotą, kuriuo kasdien į nežinią plaukiu. Paskutinis teismas Mane teisė trys jau akli šio pasaulio teisėjai, mano pypkė geso, apyblandoj smilkdama, temo salės langai, nuo jų aš visas tamsėju, ir įėjo minkštai naktim apsisiautus dama, kurią pažinojo kadais dar Šekspyras, ji tarė: "Ką jūs teisiat? Jis - tik visatos dulkė, žmogus, o aš - jo lemtis, aš jo dvasia geradarė, o aš - jūsų mirtis, nusimeskite perukus".
Vis tiek ateis pavasaris...
Eduardas Mieželaitis. Tapsmas
Hamsunas: svajotojas ir užkariautojas
E. Matuzevičius. Abejingumo neturėtų būti
Kuo tapo suaugµ Pepļ Ilgakojinļ ir Kalis Bliumkvistas?
Džalal ad-Din Rumi
Skaitinių, poezijos ir fantastikos puslapis
Vartiklis