[<<<<ankstesnis fragmentas: 40;   tolimesnis fragmentas >>>>>]

Jei prisimintumėte, kad Daat yra toje vietoje, kur Bedugnė kerta Vidurinį Piliorių, o Viduriniojo Pilioriaus viršūnėje yra Strėlės takas... ir čia yra Kundalinis, pamatytumėte, kad Daat slypi ir gimimo, ir atgimimo paslaptis, visų dalykų pasireiškimo per priešybių porų pasidalijimą ir jų susijungimą trečiajame.
(Dion Fortune. The Mystical Qabalah, London, Fraternity of the Inner Light, 1957, 7.19)

... turėjau rūpintis ...nuostabiąja metalų istorija. Pradėjau savo paieškas Milano bibliotekose... Taip prieidavau prie daugiau ar mažiau senų originalų, kuriuose galėjau rasti vertingų iliustracijų. Nėra nieko baisiau, kaip iliustruoti skyrių apie kosminius skrydžius naujausio amerikiečių palydovo nuotrauka, ... tam mažų mažiausia reikia Dorė angelo...

Jis pasklaidė mano surinktas reprodukcijas, daugiausia spalvotų... O brangusis. Mes atliekame kultūrinę misiją, ca va sans dire [pranc. savaime suprantama], bet mes ne Raudonasis kryžius, dar daugiau ne UNICEF^*). Ar reikėjo visą šią medžiagą pirkti? Na, kad ir šis ūsuotas ponas su trumpikėmis, panašus į d'Artanjaną, apsuptas abrakadabrų ir ožiaragių – kas jis, Mandreikas?
- Sinkretinė medicina. Zodiako įtaka įvairioms kūno dalims ir atitinkamos vaistažolės. Taip pat mineralai ir metalai. Kosminių ženklų doktrina. Tais laikais riba tarp magijos ir mokslo buvo dar labai miglota.
- Įdomu. O šis frontonas, ką jis reiškia? "Philosophia Moysaica". Kuo čia dėtas Mozė, ar jis ne per daug pirmykštis?
- Tai ginčas dėl unguentum armarium arba, kitaip sakant, dėl weapon salve. Garsūs medikai jau 50 m. svarsto, ar šiuo tepalu patepus žaizdą padariusią ranką galima išgydyti žaizdą.
- Kiaulystės. Argi tai mokslas?
- Kita prasme, nei suprantame mes. Bet jie svarstė šį dalyką, nes ką tik buvo atskleistos nuostabios magneto savybės ir įsitikinta, kad galimas poveikis per atstumą... Suprantate, jie klydo, bet Volta ir Markonis nesuklys [skaitykite, kaip užginčyta radijo atradimo autorystė]. Juk elektra ir radijas yra ne kas kita, kaip veikimas per atstumą.

[>>>> tolimesnis fragmentas, tesinys]

Dion Fortune (1891-1946)

„Simboliai mąstymui yra tarsi įrankiai rankai – jie išplečia jo galias“.

Jos tikrasis vardas yra Violet Mary Firth. Šios britų rašytojos ir okultistės knygos vis dar daro įtaką šiuolaikiniam raganavimui ir neo-pagonybei. Ji bene viena iš pirmųjų derino magiją ir hermetizmo idėjas, perimtas iš Jungo ir Froido psichologijos.

Gimė gruodžio 6 d. Šiaurės Velso tikinčių mokslininkų šeimoje. Paauglystės metais pasireiškė jos, kaip mediumės, sugebėjimai. Ji galėjo skaityti akašų įrašus panašiai, kaip tai darė Edgaras Cayce. Būdama 20-ies ji dirbo juridine analiste Londono Medicinėje-psichologinėje klinikoje.

Domėjosi psichoanalize. Pas Theodore Moriarty^**) studijavo okultinius mokymus. 1919 m. ji įstojo į rašytojo J.W. Brodie-Innes vadovaujamą „Alfa ir Omega" ložę, priklausančią „Aukso aušros“ hermetiškajam ordinui. Perėjo į Moina MacGregor Maters vadovaujamą „Stella Matutina“ ložę ir toliau lavino mediumės sugebėjimus. Jos motto buvo „Deo Non Fortuna“ (Iš Dievo, ne sėkmės), iš kurio ji sukūrė savo pseudonimą.

Įstojo į Teosofų bendrijos Krikščioniškųjų mistikų ložę. Kaip ir Blavatskaja, sakėsi kontaktuojanti su aukštesniosiomis būtybėmis, nukreipiančiomis jos veiklą. Tačiau nusivylusi tų organizacijų vadovais, trukdžiusiais laisvai reikšti savo mintis, Glastonbury įkūrė savą „Vidinės šviesos“ bendriją, netrukus persikėlusią į Londoną. 1927 m. ištekėjo už Thomas P. Evans'o.

Svarbiausias jos veikalas yra „Mistinė kabala“ (1936). Kiti veikalai yra „Sveiko proto okultizmas“ (1929), „Įšventintojo mokymas ir veikla“ (1930), „Per mirties vartus“ (1932), „Kosminė doktrina“, „Taikomoji magija“, „Okultizmo aspektai“ bei „Spiritualizmas okultizmo šviesoje“. Savo tikruoju vardu išspausdino „Mąstymo mechanizmas“ (1922).

Tačiau pagonių dėmesį patraukė jos romanai, ypač „Ožiakojis dievas“ (1936) apie Pano, raguotojo dievo, galias ir daug aiškina apie lėjas, „Mėnulio magija“ (nebaigtas ir išspausdintas po mirties, 1956) bei „Vandenų žynė“ (1938), pristatanti Izidės, Mėnulio deivės, galias [darę įtaką wicca, ypač D. Valiente]. Kiti romanai yra „Daktaro Taverner paslaptys“ (1926, apsakymų rinkinys) apie adeptą, turintį slaugos namus, „Demono meilužė“ (1927) bei „Sparnuotas jautis“ (1936).

Dion domėjosi Taro kortomis. Ji, kartu su Frieda Harris, aplankė Aleister Crowley, su kuriuo vėliau susirašinėjo. A. Crowley jai dedikavo „Toto knygą“. Karo metu aktyviai magijos priemonėmis kovėsi su vokiečiais. Laikoma, kad Taro kortos skirtos ateičiai spėti, tačiau turintiems žinias, vidinę įžvalgą ir galią, Taro gali būti galinga priemonė, padedanti keisti pasaulį: „Aš padaliau 10 Kalavijų ir paskatinau Rusiją imtis ginklų“ (F. Harris laiškas adresuotas A. Crowley).

Mirė nuo leukemijos 1946 m. sausio 8 d.

"Vidinės šviesos" brolija vis dar randasi Londone, tik dabar ji vadinasi draugija. Ji pabrėžia, kad Dion Fortune nebuvo ragana ir kad draugija visiškai nesusijusi su raganavimu.

Trumpai apie jos literatūrines knygas:

"Daktaro Taverner paslaptys" yra trumpų apsakymų, kuriuos galima skaityti nepriklausomai, rinkinys. Trumpoje įžangoje ji nurodo, kad jie remiasi jos patirtimi, tik papildyta išmone ir "sušvelnintos" – bet net tokie, jie yra gana "aštrūs". "Septyneto" grupės vadovas žmogiškajame pasaulyje veikia kaip psichiatras. Apsakymuose kalbama apie sielas, keičiančias kūnus, praeitus gyvenimus, įsiveržiančius į tikrovę, šokius su pirmapradėmis esybėmis, astralinius skalikus, persekiojančius žmones kol šie miršta – ir pabaigoje pasakotojo susitikimas tamsią naktį su savo pačio siela. Nemažai kaip "sušvelnintam" variantui.

Romane "Sparnuotas jautis" Ted Murchison, bedarbis buvęs kareivis, vieno garsiųjų Londono rūkų metu užklysta į Britų muziejų, kuriame susiduria su Babilono Jaučiu. To pasėkoje jį šalia muziejaus, bekviečiantį Paną, atranda ne kas kitas, o jo buvęs vadas, pulkininkas Brangwyn, kuris pasirodo ilgą laiką studijavo mistines paslaptis ir siekė pažinti Sparnuoto jaučio kultą padedamas jaunos ir mediumės savybių turinčios pusseserės pagalba.

Tam reikėjo vienas kitam pasišventusių vyro ir moters. Jis Ursulai rado meilužį Fouldes, kuris pasirodė esąs garbėtroška ir silpno charakterio. Pastebėjęs vidinę Murchison jėgą, Brandwyn nusprendžia pradėtą "tyrimą" ir apvesdinti Murchison ir Ursulą abiejų jų labui. Šiedu vienas kitame randa savo papildymą daugelio juos ištikusių nutikimų metu.

"Demono meilužė" yra, ko gero, labiausiai "okultinis" romanas. Jame atskleidžiama tamsioji okultizmo pusė, žmogiškojo ego rūpinimasis tik savimi. Romano herojė Veronica Mainwaring yra naivi kaimo mergina, baigusi sekretorių mokyklą, o antiherojus – Justin Loucas, jaunas slaptos okultinės organizacijos Londone sekretorius.

Lucas gerai įsisavino okultinius menus ir trokšta panaudoti savo galias. Tačiau dėl jo egoizmo, organizacija neleidžia jam siekti aukštesniojo okultinio pažinimo. Nekalta Veronika pasirodo turinti puikias mediumės savybes ir Lucas, mažiau nei padoriais būdais, ją panaudoja galios paslaptims pasiekti. Kai jo veikla atskleidžiama, jis išskrenda į slaptą nelegaliai įgytą vietą. Kaime Gamtos galios atsiskleidžia ir Veronika užkariauja Lucas širdį.

Tačiau astraliniai Londono ložės sekliai jį randa ir Lucas nužudomas tamsiuoju galios spinduliu. Bet ar tai įvyksta iš tiesų? Netrukus jis pradeda apsireikšti Veronikai tam tikru eteriniu pavidalu dalinai patekdamas į fizikinį pasaulį. Tačiau Veronika negali duoti pakankamai energijos, - ir Lucas tampa energetiniu vampyru, nužudydamas keletą kaimo vaikų. Galų gale Lucas išsivaduoja ir grįžta į gyvenimą per neabejotinai nemirtingos būtybės atliktas apeigas.

"Ožiakojis dievas" liečia psichologinio slopinimo ir praeitų gyvenimų temas. Hugh Paston yra turtingas, bet prislėgtos nuotaikos didelės arbatos kompanijos paveldėtojas. Nusileidęs ir visiškai valdomas šeimos, jis, netrukus po to, kai autoavarijoje žūsta žmona ir jos meilužis, užklysta į seną knygyną. Ten sutinka atsiskyrėlį T.Jelks, metusį tarnybą kunigą, kuris gėrėsi proto pasauliu ignoruodamas fizikinį. Likusią knygos dalį užima atseit praėjusio gyvenimo apsireiškimas. Ambrozijus, viduramžių vienuolis, buvo užsimūrijo senos priorijos rūsyje, už graikų dievui Panui skirtas apeigas atlikimą.

Ambrozijus parodo kelią ir Hugh su Jelks nusprendžia, kad reikia leisti Amrozijui atlikti jo troškimą. Pasirodo Mona Wilton, Jelks dukterėčia, "katė ant stogo", menininkė išvaizda ir morale. Praeinamas ilgas ir įdomus kelias, kol Mona ir Hugh pasiekia savo pačių dugną. Iškvietus Paną, trūkstamos jų sielų dalys užpildomos ir jie pasiekia pilnatvę.

Romane "Vandenų šventikė" veikia Vivian Le Fay Morgan, garsiausias Dion Fortune personažas. Romane sudėta daug neaiškių mistinių prasmių. Įžangoje autorė aiškina, kad tai išvystymas temos "Visos moterys yra Izidės, o Izidė – visos moterys" (arba šiuolaikine kalba "anima-animus" psichologijos).

Vivian Le Fay yra Izidės žynė, jūros ir potvynių garbintoja, feminizmo principo veikime atstovė. Tačiau net Izidei yra būtinas vyriškasis papildymas – ir į romaną įvesdinamas Wilfred Maxwell, nuolankaus charakterio vyriškis. Jis gerai susitvarkęs gyvenimą (turtingi tėvai, sėkmė antikvariatų versle ir t.t.), kol jo kelyje nepasimaišo Vivian. Ji, šaltakraujė žynė, nusprendžia, kad reikia, kad jis gautų, ko jam reikia, o ji – ko jai. Jos valdomas ji išnarsto savo sąmonę, praeitus gyvenimus, prievartos apraiškas ir ydas. Pabaigoje tiksliai skirtu laiku kyla baisi audra, sugriaunanti viską aplink, bet nepaliečianti abiejų veikėjų. Ritualas baigtas ir jo dalyviai nueina savo keliais.

Jūra ir potvyniai yra svarbūs knygoje - jie simbolizuoja potvynius, vykstančius kiekvieno žmogaus psichikoje. Nešvarumų nusiplovimo apeigos pateikiamas kaip dvasinė krizė, iš kurios reikia išeiti tyram.

"Mėnulio magija" yra, galbūt, geriausiai suregztas Dion kūrinys. Jame veikia dr. Rupert Malcolm, žmogaus psichikos specialistas, ir Lilith Le Fay, Izidės tarnė. Jo žmona įsikuria netoli jūros netrukus po jų pirmo kūdikio gimimo ir mirties. Beveik nesąmoningai jis ateina į jos šventykla paverstus namus, kur mokomas naudotis magiškuoju kūnu, keliauti astralu, regėti auras ir kitų sugebėjimų – ir taip virsdamas gyvuoju žyniu.

Knygoje gerai perteikiamos kai kurios temos. Pavyzdžiui, astralinis ir eterinis atsiskyrimus, nors ir užima vos kelis puslapius, pateikiamas geriau, nei daugelyje specialiai šiai temai skirtų knygų. Ir dar tiedu laikomi skirtingais dalykais. Tarkim, nedaugelis autorių įspėja, kad eterinis kūnas lėtai nyksta keliaudamas virš vandens – ir reikia būti atsargiam įveikiant didelius vandens telkinius. Taip pat pakankamai, kad galima būtų bandyti, pateikiama simalcrum technika, kai "apsimestinis" kūnas panaudojamas nematomai kelionei fizikiniame pasaulyje.

Knyga buvo baigta netrukus prieš Dion mirtį (1945), tačiau "Vidinės šviesos" brolija nesiryžo jos publikuoti, nes joje buvo pateikiama pernelyg daug magiškų technikų. Ji išėjo į "dienos šviesą" tik 1956 m. už brolijos ribų. Knyga labai tinka pradedančiajam magui.

Literatūra:

1. A. Richardson. The Magical Life of Dion Fortune, 1987
2. G. Knight. Dion Fortune and the Inner Light, 2000
3. J. Chapman. Qust for Dion Fortune, 1993
4. Ch. Fielding and C.Collins. The story of Dion Fortune, 1998

Gustavas Dorė (1832-1883)

Jis buvo 19 a. vidurio populiariausias knygų iliustratorius Prancūzijoje. Jis tapo plačiai žinomas už Dantės "Pragaro" (1861), "Don Kichoto" (1862) ir Biblijos (1866) iliustracijas. Jo stilius gali būti apibūdintas kaip labai įkvėptas grotesko pomėgis ir yra komercinė poreikio Romantizmui realizacija. 1869-71 m. Londono vargingųjų rajonų piešiniai buvo nuosaikesni ir patraukė van Gogo dėmesį. Gyvenimo pabaigoje jis užsiėmė tapyba ir skulptūra (A. Duma skulptūra Paryžiuje). Dorė paliko per 10 tūkst. raižinių, 400 paveikslų aliejiniais dažais, kelis šimtus peizažų akvarele ir tuziną skulptūrų. Jo darbai panaudoti daugelyje klasikinių filmų, tokių kaip "King-Kongas", "10 Dievo įsakymų", "Didžiosios viltys" ir kt.

Gustavas Diorė (Gustave Diore) gimė Strasbūre 1832 m. sausį ir buvo labai gabus vaikas. Pirmieji jo žinomi piešiniai nupiešti, kai jam buvo 5 m. 12 , amžiaus jis jau raižė litografijas pasakojimams. Prancūzų iliustratorius J.J.Grandvile pranašavo jam didelę sėkmę. Jis įsiveržė į Paryžiaus meno areną būdamas 15 m., nors buvo žemo ūgio ir atrodė kaip dešimtmetis. Tada išėjo jo pirma humoristinė knyga "Heraklio darbai" (1847). Sulaukęs 16 m. jis buvo geriausiai apmokamas iliustratorius Prancūzijoje.

Būdamas paaugliu jis išraižė per 2000 karikatūrų. 1854 m. jis persimetė į literatūros sritį, iliustruodamas Rablė ir Balzaką bei kitus rašytojus. Tačiau tebesiekė daugiau. Jis pirmaujančiam leidėjui Hachette pasiūlė parengti Dantės "Pragaro" iliustracijų knygą, kuri būtų pardavinėjama po 100 frankų. Leidėjas nemanė, kad bus mokančių tiek daug, ir patarė įrišti tik kelis šimtus egzempliorių. 1861 m. išėjo 76 puslapių foliantas. Po dviejų savaičių Dorė gavo Hachette telegramą: „Sėkmė! Greičiau atvyk! Aš esu subinė!“

1865 m. išėjo keturi Diorė foliantai Anglijoje ir jis tapo žinomas tarp anglakalbių. Netrukus jis pradėjo leisti Biblijos iliustracijas, tokias garsias, kad jas „Tomo Sojerio nuotykiuose“ pamini Markas Tvenas. Iliustruojamas Miltonas ir Tennysonas.

Po franko-prūsų karo, Dorė tampa „rimtu“ menininku ir 1872 m. jo Londono „Piligrimystę“ pastebi Vincentas van Gogas, vadinęs jį „menininku liaudžiai“. 1882 m. jis įėjo į JAV su iliustracija Edgaro Poe „Varnui“. Ir būtent JAV 1896 m., bent po mirties, jis buvo pripažintas kaip tapytojas (Prancūzijoje jis buvo laikomas „aklu spalvoms“).

Robertas Fluddas (1574-1637)

Anglų mistinės filosofijos atstovas gimė Bearstede turtingoje šeimoje. Savo darbuose jungė kabalos ir alchemijos simboliką. Buvo Paracelso pasekėjas. Jo mistinio panteizmo centre buvo Dievas, kaip visa persmelkianti forma, kurios apraiškos yra pasaulis ir žmogus. Laikė, kad tamsos ir šviesos dualizmas pasireiškia visose srityse.

Mokėsi Oksforde ir jau tada atmetė Aristotelio filosofiją pasukdamas į hermetizmą. 1598-1604 m. keliaudamas po Prancūziją, Vokietiją, Ispaniją ir Italiją studijavo mediciną, chemiją ir okultinius mokslus. Vertėsi mokydamas aristokratų vaikus ir užsiimdamas medicina.

Mirė 1637 m. rugsėjo 8 d. Londone.

Jo veikalai „Apologia ... fraternitatem Rosea-Cruce“ (1616) rozenkreicerių gynimui, ir „Tractatus apologeticus“ (1617) jo išplėtimas. Vėliau išleista keletas okultinių veikalų (tokių, kaip „Utriusque cosmi...“, „Philosophia sacra“ ar „Medicina catholica“), tarp kurių svarbiausias būtų „Philosophia moysaica" (1638), daugiausia skiriamas alchemijai.

Taip pat žr. >>>>>

Literatūra:

1. F.A. Yates. Theatre of the World, 1969
2. W. Huffman. Robert Fludd and the End of the Rennaissance, 1989
3. C.H. Josten. Robert Fludd's Theory of Geomancy and his Experience at Avignon in the Winter of 1601 to 1602//J. of the Warburg and Courtauld Institutes, 27
4. A.G. Debus. The English Paracelsans, 1965
5. A.G. Debus, R.Multhauf. Alchemy and Chemistry in the 17th Century, 1966
6. J. Godwin. Robert Fludd: Hermetic Philosopher and Surveyor of Two Worlds, 1979
7. S. Hutin. Robert Fludd, alchmiste et philosophe Rosicrucian, 1971
8. J.B. Craven. Doctor Robert Fludd (Robertus de Fluctibus), the English Rosicrucian, 1902

Lee Falk ir Mandreikas

Mandreiką sukūrė Lee Falk. Domėjimasis magija įgalino jį sukurti personažą, kuris nusikaltimus išaiškina pasitelkdamas magijos priemones. Idėją nupirko "King Feature Syndicate" ir Puošnus ūsuotas magas pasirodė 1934 m. birželio 11 d., JAV Didžiosios depresijos laikotarpiu. Sekmadieniniai Mandreiko ir jo milžiniško ūgio apsaugininko Lotharo epizodai, piešiami Phil Davis, tapo reguliarūs nuo 1935 m. vasario mėn. Nuo 1940 m. lapkričio 11 d. iki 1942 m. vasario 6 d. Mandreiko nuotykius transliavo WOR radijo stotis.

Lee Folk gimė 1911 m. balandžio 28 d. St.Lous mieste. Mokykloje redagavo mokyklos laikraštėlį. Studijuodamas Ilinojaus universitete rašė apsakymus, straipsnius ir eilėraščius, kuriuos spausdino koledžo laikraštyje. 19 m. amžiaus jam kilo idėja komiksui ir jis nupaišė eskizus. Karikatūrininkas Harry Tuthill'is padrąsino jaunuolį paieškoti pirkėjo idėjai.

Per atostogas Lee su tėvu nuvyko į Niujorką, kur lankė leidyklas, teatrus ir kt. „Mandreiką Magą“ nupirko „King Feature Syndicate“. Jis turėjo paruošti kasdieninį epizodą, tačiau jis tebelankė koledžą. Tad Lee nusprendė piešti ne pats, o pasamdė iliustratorių Phil Davis (g. 1906 m.), kuris paišė juos daugiau nei 30 m., iki pat savo mirties (1964).

Personažo vardą įkvėpė 17 a. poeto John Donne eilėraštis: „Goe, and catche a falling starre... Get with child a mandrake root“ (Išeik, ir pagauk krintančią žvaigždę... paimk su vaiku mandragora šaknį). Falk'as sužinojo, kad mandragora yra augalas (Mandragora officianarum), kurį senovėje naudojo medicinoje. Vėliau jis sukūrė naują personažą, Mandreiko draugę princesę Nardą, kurios vardas kilo iš santrumpos NARD (National Association of Retail Druggists).

Kitas komiksas, kurį sukūrė Falk, yra "Fantomas", detektyvas su kauke, kovęsis naktimis. Jo paišymas buvo pavestas Ray Moore. Jis pasirodė keli metai iki atsirandant Betmanui ir Supermenui, 1936 m. vasario 17 d.

Tačiau Falk nemanė, kad tie komiksai gali užtikrinti ilgalaikes pajamas ir užsiėmė teatrine veikla. Per 20 m. laikotarpį jis turėjo 5 teatrus ir parengė apie 300 spektaklių. Parašė 12 pjesių, kurių 10 buvo pastatytos, tiesa nesulaukė didelės sėkmės. Daug keliavo ir kelionėse žvalgėsi idėjų naujiems epizodams. Lee Falk mirė 1999 m. kovo 13 d., sulaukęs beveik 88 m. amžiaus. Iki paskutinių dienų jis kūrė epizodus Mandreiko ir Fantomo komiksams.

Literatūra

1. J.Van Hise. King vComic Heroes, 1988
2. A.Tollin. A Visit with Lee falk// Comic Review, vol.1, No 27, 1988
3. J.Szadkowski. Father of the Phantom// The World & I: The magazine for Serious Reading, November 1995
4. B.Madison. Master Magicians & Phantoms – Lee Falk// Scarlet Street: The Magazine of Mystery and Horror. No 22, 1996

Unguentum Armarium

Unguentum Armarium arba Ginklų tepalas buvo naudojamas žaizdoms gydyti, tačiau jis pats su žaizdomis nesusiliesdavo, - juo buvo rūpestingai ištepamas žaizdą padaręs ginklą, o žaizda tik nuplaunama ir aprišama. Šarlatanai, nemokšos kirpėjai ir kiti panašaus plauko, sako, buvo dažniausiai jį naudoję. Bet tarp palaikančių buvo ir profesionalių medikų.

To tepalo gaminimas buvo sudėtingas ir skirtingi šaltiniai pateikia skirtingas receptūras, tačiau kai kurios sudėtinės dalys, labiau paveikiančios vaizduotę, o ne žaizdą ar ginklą, įėjo į visas. Tai buvo mumijos dalys, žmogaus kraujas, samanos nuo pakaruoklio kaukolės.

Fabricius Hildanus buvo vienas geriausio savo laikmečio chirurgų. Jis buvo visiškai įsitikinęs, kad dalį Unguentum Armarium paslapties sudarė žaizdos išplovimas ir aprišimas. Tačiau jis negalėjo atmesti tvirtinimų apie jo efektyvumą – ir bandė rasti tam antgamtinį paaiškinimą. Atseit, padarant taip, kad ginklas negalėtų liesti žaizdos, ir taip į reikalus gali įsikišti velnias. Pats Hildanus praneša apie ponią, kurios žaizda buvo nesėkmingai "gydoma" tuo tepalu. Bet tą nesėkmę jis nelaikė argumentu prieš vaistą, o nesėkmės priežastimi laikė jos charakterį ir prietarų nepriėmimą, kuris būtinas, kad velnias galėtų padaryti savo darbą.

Apie Unguentum Armarium lordas Bacon'as rašo savo „Gamtos istorijoje“, kuriuo sakosi „nelabai linkęs tikėti“. Jam įtarimą kėlė nurodymai, kokiomis aplinkybėmis turi būti nužudyti gyvūnai, kurių dalys panaudojamos tepalui. Tai skamba tarsi apsidraudimas nesėkmės atveju, suverčiant kaltę, kad buvo nesilaikyta tų aplinkybių. Ypač nepasitikėta teigimu, kad nesant žaizdą dariusio ginklo, reikia patepti medinę jo kopiją.

Panašus buvo ir Užuojautos miltelių principas. Sakyta, kad tie milteliai, užberti ant sukruvintų drabužių, galėjo pagydyti žaizdą net per didelį atstumą. Jo receptą iš rytų 17 a. viduryje parnešė vienuolis. Iš jo paslaptį bandė išgauti Florencijos didysis kunigaikštis, tačiau nesėkmingai. Tai pavyko anglui serui Keneln Digby, savo laiku buvusiam admirolu, teologu, kritiku, metafiziku, politiku ir Alchemiko mokiniu.

Netrukus atsirado galimybė jį išbandyti. J. Howell'as, sužeistas bandant išskirti besikaunančius draugus, pasisiūlė jį išbandyti. Jau praėjus 4 dienoms po sužeidimo, Digby pabarstė Howell getrus milteliais, - iš buvusios labai skausmingos žaizdos greitai sugijo. Tuo susidomėjo karalius Džeimsas Pirmasis, jo sūnus Čarlis Pirmasis, Bekingemo kunigaikštis ir kiti žymesnieji asmenys ir turėjo galimybę patikrinti jo efektyvumą, „kas nuostabai pavyko visais atvejais“ (Dict. des Sciences Medieales). Karališkasis gydytojas Mayerne buvo supažindintas su paslaptimi ir atvežė jį į Prancūziją, kur sėkmingai pritaikė daugeliu atvejų. Vėliau jis paslaptį pardavė keliems nesusijusiems asmenims – ir paslaptis atsiskleidė. Kas gi buvo tie paslaptingi milteliai? Tiesiog susmulkintas mėlynasis akmenėlis (vario sulfatas), tačiau praėjęs sudėtingą paruošimo procesą – du ar tris kartus tirpinamas, filtruojmas ir kristalizuojamas. Vasaros mėnesiais kristalai laikomi saulėje, kruopščiai juos vartant. Tada susmulkinami ir vėl laikomi saulėje, sutrinami į smulkius miltelius ir saugomi inde šiltoje vietoje slepiant nuo saulės.

Sinkretinė medicina

Tai medicina, jungianti skirtingus dalykus. Terminas dažnai naudojamas kalbant apie primityvių tautų gydymo būdus, kai vietiniai liaudies metodai susipina su šiuolaikine medicina.

Termino "sinkretizmas" reikšmės pagal žodyną:

Iš gr. synkretismos - susijungimas
1. Skirtingų gramatinių kategorijų (reikšmių) susikiejimas vienoje gramatinėje formoje, kuri dėl to tampa daugiareikšmė;
2. Susiliejimas, neatsiskyrimas, būdingas pirmykštei bendruomenės kokio nors reiškinio raidai;
3. Įvairių, dažnai prieštaringų, filosofinių, religinių, visuomeninių pažiūrų jungimas;
4. Nesugebėjimas skirti kokio nors reiškinio, dalyko dalių, nemokėjimas padaryti analizę (pvz., būdingas kūdikiams).

^*) UNICEF (United Nations Children's Emergency Fund) – Jungtinių tautų programa, įsteigta 1946 m. gruodžio 11 dieną. Ji buvo skirta padėti Antrojo pasaulinio karo nunioktų šalių skurstantiems arba įvairiomis ligomis sergantiems vaikams. Dabar UNICEF tiekia maistą, drabužius ir rūpinasi pasaulio vaikų sveikata.

^**) Teodoras Moriartis (Theodore Moriarty, 1873-1923) – anglų masonas, okultistas. Jaunystėje keliavo prekybos reikalais, kol apsistojo Pietų Afrikoje. 1897 m. priimtas į masonus. 1916 m. grįžo į Angliją ir tapo „Universaliosios teosofijos“ mokytoju, mokės ir Dion Fortune. Po 6 m. ji išleido išgalvotas istorijas, paremtas jo mokymu, kuriose jis vadinamasDr. Taverner. Pats jis kartu su Th.N. Cranstoun-Day parašė įtakingas knygas „Masonų Vade Mecum“ ir „Pastabos apie masonų etiketą ir jurisprudenciją“.