Keliautojo autostopu gidas po galaktiką: autoriaus paaiškinimai. Vartiklis

„Keliautojo kosmostopu vadovo po galaktiką“ istorija tokia sudėtinga, kad aš prieštarauju sau kiekvienąkart, kai ją pasakoju, ir kaskart, kai papasakoju teisingai, esu klaidingai cituojamas. Tad šis leidimas atrodo yra puikia proga pateikti ją tiksliai – arba bent jau mažai iškraipytai. Visa, ką aš išdėsčiau blogai čia yra, kiek dėl to rūpinausi, bloga dėl gerumo.

Pavadinimo idėja man pirmiausia krito į dirvą, kai 1971 m. gulėjau girtas lauke prie Insbruko, Austrijoje. Ne ypač girtas, bet taip apgirtęs, kaip būni po poros stipraus „Gosser¹⁾“ bokalų, kai prieš tai nevalgei pora dienų – ir atsižvelgiant, kad esi keliautojas autostopu be skatiko kišenėje. Kalbu apie lengvą negalėjimą atsikelti.

Aš vykau su labai susidėvėjusiu Ken Walsh‘o „Keliautojo autostopu vadovu po Europą²⁾“, kurį iš kažko buvau pasiskolinęs. Iš tikro, tai buvo 1971-ais ir kadangi aš tebeturiu tą knygą, ją dabar reiktų laikyti pavogta. Aš neturėjau „Europos po penkis dolerius dienai³⁾“, nes nepriklausiau tai finansinei lygai.

Naktis ėmė leistis ant lauko, kuris sukosi po manimi. Aš klausiau savęs, į kur galėčiau eiti, kur pigiau nei Insbruke, kur viskas sukasi mažiau ir man nepadaro to, ką Insbrukas man padarė šią popietę. O štai kas nutiko. Ėjau per mietą bandydamas rasti tam tikrą adresą ir visiškai pasimetęs sustojau, kad paklausčiau krypties. Aš žinojau, kad tai gali būti nelengva, nes nekalbu vokiškai, tačiau nustebau, kaip sunku buvo bendrauti su tuo konkrečiu žmogumi. Palaipsniui tiesa nušvito man, kai mes kankinomės bandydami vienas kitą suprasti, kad iš visų žmonių Insbruke, kuriuos sustabdžiau, kad paklausčiau kelio, šis nekalba nei angliškai, nei prancūziškai, yra kurčias ir nebylys. Su maloniai atsiprašančių gestų, aš pasišalinau ir po kelių minučių, kitoje gatvėje, sustabdžiau ir paklausiau kitą žmogų, kuris pasirodė irgi kurčias ir nebylys, kai aš nupirkau alaus.

Kai ir trečias žmogus, į kurį kreipiausi, buvo kurčias ir nebylys, o dar ir aklas, aš pajutau ant mano pečių nusileidžiantį didelį svorį; kur besižvalgiau, medžiai ir pastatai atrodė tamsiai ir grėsmingai. Aš susisukau į savo apsiaustą ir nušlitinėjau gatve, plakamas staigių vėjo gūsių. Aš atsitrenkiau į kažką ir sumurmėjau atsiprašydamas, bet jis buvo kurčias ir nebylys, ir negalėjo manęs suprasti. Dangus apniuko. Šaligatvis atrodė pakrypęs ir sukosi. Jei to nebūtų nutikę, ir nebūčiau nukrypavęs į šalutinę gatvę ir praėjęs pro viešbutį, kuriame vyko kurčiųjų susirinkimas, gali būti, kas mano mąstymas būtų visai sutrikęs ir aš likusį gyvenimą būčiau praleidęs rašydamas tokias knygas, kokiomis Kafka tapo žymus.

Man tebegulint lauke su „Keliautojo autostopu vadovu po Europą“ kišenėje ir žvaigždėms sužibant danguje, man atėjo mintis, kad jei tik kažkas galėtų parašyti „Keliautojo autostopu vadovu po galaktiką“, tai aš tam duočiau išgerti. Su ta mintimi aš užmigau ir ją užmiršau šešeriems metams.

Aš nuėjau į Kembridžo universitetą. Aš priėmiau daug vonių – ir gavau laipsnį anglų kalbai. Aš daug nerimavau dėl merginų ir kas nutiko mano dviračiui. Vėliau tapau rašytoju ir dirbau su daugeliu dalykų, kurie buvo gana sėkmingi, tačiau faktiškai nemačiau dienos šviesos. Kiti rašytojai žino, apie ką aš kalbu.

Mano mėgstamu projektu buvo parašyti kažką, kas suderintų humorą ir mokslinę fantastiką – ir tasai apsėdimas varė mane į gilią desperaciją. Niekas nesidomėjo, išskyrus galiausiai vieną žmogų, BBC radijo prodiuserį Simoną Bretą⁴⁾, turėjusį tokią pat idėją. Nors Simonas, prieš palikdamas BBC, teparuošė tik pirmą epizodą susikoncentruodamas ties savu rašymu (labiausiai JAV žinomas savo puikiais detektyvais apie Charles Paris), aš jam labai dėkingas už tai, kad reikalai pajudėjo. Jo įpėdinio tapo legendinis Džefris Perkinsas⁵⁾.

Savo originalia forma šou vyko visai kitaip. Aš tada jaučiausi kiek suirzęs ir sudėjau į krūvą šešis skirtingus siužetus, kurių kiekvienas baigėsi pasaulio sunaikinimu skirtingais būdais, bet dėl skirtingų priežasčių. Jis buvo pavadintas „Žemės pabaiga“.

Kol pildžiau pirmo siužeto - kuriame Žemė buvo sunaikinta, kad atlaisvintų vietą naujam hipererdvės greitkeliui – detales, pamačiau, kad man reikia kažko iš kitos planetos, kas pasakytų skaitytojui, kas vyksta, kad istorijai būtų suteiktas kontekstas. Tad turėjau nuspręsti, kas jis ir ką jis veikė Žemėje.

Nusprendžiau jį pavadinti Fordu Prefektu⁶⁾ (tai pokštas, kurį Amerikos auditorija, žinoma, visai praleido, nes jie niekad negirdėjo apie keistai pavadintą nedidelį automobilį ir daugelis jų galvojo, kad padariau klaidą užrašydamas Perfektą). Tekste aš paaiškinau, kad manasis ateivis prieš atvykdamas atliko minimalų tyrimą, kuris leido jam galvoti, kad jis būtų „gana neišsiskiriantis“. Jis tiesiog suklydo su dominuojančia gyvybės forma. Tad kaip atsirado klaida? Aš prisiminiau, kad kai keliavau autostopu po Europą ir dažnai susidurdavau, kad informacija ar patarimas būdavo pasenęs ar klaidinantis. Dauguma jų, žinoma, būdavo iš kitų žmonių kelionių pasakojimų.

Tuo metu staiga mintyse iškilo „Keliautojo autostopu vadovo po galaktiką“ pavadinimas, ilgai slapta glūdėjęs visą šį laiką. Fordas, aš nusprendžiau, turėtų būti tyrinėtojas, kuris renka medžiagą Vadovui. Kai tik pradėjau plėtoti šią idėją, ji neišvengiamai tapo pasakojimo šerdimi ir likusi dalis, kaip tikrojo Fordo Prefekto kūrėjas galėtų pasakyti, yra plepalai.

Pasakojimas vystėsi labiausiai vingiuotu keliu, kaip gali nustebti dauguma žmonių. Rašymas epizodiškai reiškė, kad baigus rašyti vieną epizodą nebuvo minčių, kas bus kitame. Kai siužeto vingiuose kai kuris įvykis staiga pasirodydavo, kad nušviečia kažką apie tai, kas vyko anksčiau, aš irgi būdavau nustebęs kaip ir kiti.

Aš manau, kad BBC dėmesys šou jam esant eteryje buvo panašus į tą, kurį Makbetas¹⁰⁾ turėjo dėl žmonių žudymo – pradinės abejonės, kurį sekė atsargus entuziazmas, o galiausiai vis didesnis ir didesnis aliarmas dėl apimties ir pabaigos nematymo. Pranešimai, kad aš ir Geoffrey su garso inžinieriais savaitėmis buvo uždaryti požeminėje studijoje, kol sukurdavo vieną garso efektą, kai kiti sukurdavo visa eilę jų, buvo energingai paneigiami, tačiau buvo tikra tiesa.

Biudžetas buvo numatomas visai eilei, kad praktiškai būtų sumokamas už kelias sekundes. Jei šou nesuveiktų...

Pirmas epizodas BBC radio 4 išėjo į eterį 1978 m. kovo 8 d., trečiadienį, 22:30 visai nesant viešumo. Jį klausė šikšnosparniai. Sulojo senas šuo.

Po poros savaičių atslinko vienas ar du laiškai. Tad … kažkas klausėsi. Žmonėms, su kuriais kalbėjausi, atrodo, patiko paranojiškas androidas Marvinas, apie kurį parašiau kaip vieno veiksmo anekdotą ir vėliau išplėtojau tik primygtinai reikalaujant Geoffrey.

Tada susidomėjo kai kurie leidėjai ir „Pan Books⁷⁾” Anglijoje užsakė parašyti knygos forma. Po daug vilkinimų ir slapstymosi, bei kuriant atsiprašinėjimus ir maudymąsi vonioje⁸⁾, man pavyko baigti du trečdalius. Tada jie pasakė, labai maloniai ir mandagiai, kad aš jau pradelsiau dešimt terminų, tad aš turėčiau tiesiog užbaigti puslapį, kurį rašau ir leisti jiems turėti tą prakeiktą dalyką.

Tuo tarpu aš buvau užimtas kitų epizodų rašymu, o taip pat rašiau ir redagavau TV scenarijų serialui „Daktarui Kas“, nes nors buvo labai malonu turėti savą radijo serialą, ypač tokį, kurį kažkas parašė atsakant į pasakymą, kad jie jį girdėjo, už jį nebūtinai nusipirksite pietus.

Tokia buvo daugiau ar mažiau situacija, kai 1979 m. rugsėjį Anglijoje pasirodė knyga „Keliautojo autostopu vadovas po galaktiką“ ir atsidūrė „Sunday Times“ bestselerių sąraše pirmuoju numeriu ir ilgam liko ten. Neabejotinai, kažkas klausėsi.

Tada reikalai pradėjo komplikuotis, ir tai yra tai, ką buvau paprašytas paaiškinti šioje pratarmėje. Vadovas pasirodė daugybe formų – knygų, radijo ir TV serial, įrašų ir greitai bus pilnametražiu filmu – kaskart su skirtinga istorija, kurie supainioja net atidžiausius fanus.

Čia bus pateikta skirtingų versijų pasirodymai - neįtraukiant įvairias vaidinimų versijas, kurių nematė JAV ir tik dar labiau komplikuojančių reikalus.

Radijo serialas prasidėjo Anglijoje 1978 m. kovą. Pirmąją seriją sudarė 6 programos arba „suleidimai“. Nuo 1 iki 6. Paprastai. Vėliau tais metais dar vienas epizodas buvo įrašytas ir ištransliuotas, dažniausiai vadinamas „Kalėdų epizodu“. Jame nebuvo jokios užuominos į Kalėdas. Jis vadintas „Kalėdiniu“ paprasčiausiai todėl, kad buvo transliuotas gruodžio 24 d., kuri nėra Kalėdų diena. Po to dalykai ėmė nuolat sudėtingėti.

1979 m. rudenį Anglijoje išleista pirmoji knyga pavadinimu „Keliautojo autostopu vadovas po galaktiką“. Tai buvo gerokai išplėsta pirmųjų 4 radijo epizodų versija, kurioje kai kurie veikėjai elgėsi visiškai kitaip, o kiti absoliučiai taip pat, bet visiškai dėl kitų priežasčių, kas apima tą patį dalyką, bet sutaupo laiką perrašant dialogus.

Maždaug tuo pat laiku išleistas dvigubas albumas, kuris, priešingai, buvo nežymiai sutrumpinta tų 4 epizodų versija. Tai nebuvo įrašas kuris buvo transliuojamas per radiją, o iš esmės to paties teksto visai naujas įrašas. Tai buvo padaryta, kadangi mes serialui naudojome nemuzikinius gramofoninius įrašus, kurie gerai tinka radijui, bet netinka komerciniai versijai.

1980 m. sausį BBC radijas transliavo penkis naujus epizodus, visi per vieną savaitę, bendrą kiekį padidinant iki 12.

1980 m. Anglijoje išleista antroji knyga, o maždaug tuo pat metu „Harmony Books⁹⁾“ išleido pirmąją knygą JAV. Ji buvo gana smarkiai perdirbta, suredaguota ir sutrumpinta 7, 8, 9, 10, 11, 12, 5 ir 6 epizodų (tokia tvarka) versija. Gana tiesmukai knyga buvo pavadinta „Restoranas Visatos pakraštyje“, nes ji įtraukė medžiagą iš radijo epizodų, kuriuose veiksmas vyksta „Milliways“ restorane dar vadinamam „Restorane Visatos pakraštyje“.

Maždaug tuo pat metu išleistas antrasis albumas, kuris buvo smarkiai perrašyti ir išplėsti 5 ir 6 radijo epizodai. Jis taip pat pavadintas „Restoranas Visatos pakraštyje“.

Tuo tarpu, 6-i TV epizodai buvo transliuojami 1981 m. sausį. Jie, daugiau ir mažiau, rėmėsi pirmais šešiais radijo epizodais. Kitais žodžiais sakant, jie inkorporavo didesnę „Keliautojo autostopu vadovo po galaktiką“ dalį ir antrą „Restorano Visatos pakraštyje“ dalį.

1982 m. sausį „Harmony Books“ JAV išleido „Restoraną Visatos pakraštyje“.

1982 m. vasarą vienu metu Anglijoje ir JAV išleista trečioji „Keliautojo autostopu“ knyga pavadinimu „Gyvenimas, Visata ir visa kita“. Jis nesirėmė niekuo, kas buvo girdėta radijuje ar matyta TV. Faktiškai tai buvo stipriai sutrumpinti 7, 8, 9, 10, 11 ir 12 radijo epizodai, kurie, kaip prisimenate, jau buvo įtraukti į knygą „Restoranas Visatos pakraštyje“.

Tuo metu aš nuvykau į Ameriką, kad parašyčiau scenarijų filmui, kuris buvo visiškai nesuderinamas su dauguma to, kas vyko, ir kadangi filmas buvo užlaikytas (sklido gandai, kad filmavimas prasidės netrukus prieš paskutinį trimitą), aš parašiau 4-ą ir paskutinę trilogijos knygą, „Taip ilgai, ir dėkui žuviai“. Ji išleista 1984 m. rudenį Britanijoje ir JAV ir ji prieštaravo viskam tai dienai, įskaitant ir ją pačią.

Kadangi viso to nepakako, aš parašiau kompiuterinį žaidimą „Infocom“ kompanijai pavadinimu „Keliautojo autostopu vadovas po galaktiką“, turėjusį tik tolimą panašumą bet kam, kas turėjo tokį pavadinimą ir bendradarbiaujant su Geoffrey Perkins'u surinkau „Keliautojo autostopu vadovas po galaktiką: originalūs radijo laidų tekstai“ (1985 m. išleistą Anglijoje ir JAV) – ir taip ji yra vienintelė „Keliautojo autostopu“ publikacija tvarkingai ir nuosekliai atspindinti kitą. Aš jaučiuosi kiek nepatogiai su tuo – dėl to buvo parašytas įvadas tai knygai, kuriam paskutinis ir šis, kurį skaitote, visiškai prieštarauja.

Žmonės dažnai klausia, kaip jie gali palikti planetą, tad parengiau trumpas pastabas.

Kaip palikti Planetą?

Paskambinkite NASA. Jų telefono numeris yra (713) 483-3111. Paaiškinkite, kad tai nepaprastai svarbu, kad turite palikti kuo greičiau, kaip tik įmanoma.
Jei jie nebendradarbiauja, paskambinkite bet kuriam draugui Baltuosiuose rūmuose - (202) 456-1414 – kad užtartų jus NASA.
Jei neturite jokio draugo Baltuosiuose rūmuose, paskambinkite į Kremlių (0107-095-295-9051). Jie irgi ten neturi draugų (bent jau, nė vienas tuo nesigiria), tačiau atrodo, kad jie turi truputį įtakos, tad galite pabandyti.
Jei tai irgi nepadės, paskambinkite Popiežiui; jo telefonas 011-39-6-6982; ir aš suprantu, kad jo komutatorius neklystantis.
Jei visi šie bandymai nepasiseks, pamosuokite praskrendančiai skaidančiai lėkštei ir paaiškinkite, kad jums gyvybiškai būtina palikti Žemę, kol dar negavote sąskaitos už telefono skambučius.

¹⁾ Gosser - Leobeno miesto alaus daryklos „Goss“ alus, verdamas nuo 1860-ųjų. Buvo verdamas „Goss“ vienuolyne, įkurtame 1020-ais, - pirmas aludario paminėjimas 1459 m. Be Austrijos, alus gaminamas dar 4-iose šalyse. Nuo 2003 m. prekės ženklas priklauso „Heineken“.

²⁾ Keliautojo autostopu vadovu po Europą - 1971 m. Ken Welsh’o parengtas kelionių vadovas, išleistas Anglijoje.

³⁾ Europa po penkis dolerius dienai - 1957 m. A. Fromerio (g. 1929 m.) parengtas plonas kelionių gidas, patariantis, kaip pigiai keliauti po Europą.

⁴⁾ Simonas Bretas (Simon Anthony Lee Brett, g. 1945 m.) - britų detektyvų rašytoijas ir radijo prodiuseris. Sukūrė 4-ias detektinių romanų tęsinius (Charles Paris, Mrs Pargeter, Fethering ir Blotto & Twinks), o taip pat kelias mistinio turinio pjeses.

⁵⁾ Džefris Perkinsas (Geoffrey Howard Perkins, 1953- 2008) – britų komedijų prodiuseris, rašytojas ir atlikėjas. 1977 m. pradėjo dirbti BBC, kur parengė pirmas dvi „Keliautojo autostopu“ serijas. 1988-1995 m. dirbo „Hat Trick Productions“ televizijos kompanijos direktoriumi. BBC komedijų vadovas (1995–2001).

⁶⁾ Ford Prefect - britų automobilių serija, 1938-1961 m. gaminta „Ford UK“.

⁷⁾ Pan Books - 1944 m. įsteigta britų leidykla. Jos logo yra graikų dievas Panas, grojantis dūdele. Specialozavosi knygų minkštais viršeliais leidyboje, pvz., išleido J. Flemingo istorijas apie Džeimsą Bondą. 6-7 dešimtm. išsiskyrė spalvingais knygų viršeliais. 1987 m. tapo „Macmillan“ nuosavybe.

⁹⁾ Harmony Books - „Crown Publishing Group“, priklausančios „Penguin Random House“, prekinis ženklas. Šiuo metu leidykla orientuojasi į knygas asmenybės tobulinimo, dvasingumo, gerovės, tarpusavio santykių temomis.

¹⁰⁾ Makbetas - V. Šekspyro tragedijos „Makbetas“ (The Tragedie of Macbeth) pagrindinis veikėjas. Pjesė, nors ir trumpiausia, tačiau pati niūriausia ir efektingiausia. Joje remiamasi i 1587 m. išleistos Holinšedo kronikos pasakojimais apie Škotijos karalių Makbetą, Makdufą ir Dunkaną. Pjesėje pasakojama apie škotų generolą Makbetą, kuriam trys raganos išpranašauja, kad vieną dieną jis tapsiąs Škotijos karaliumi. Vedamas ambicijų ir paskatintas žmonos, Makbetas nužudo karalių Dankaną ir tampa karaliumi, tačiau valdo kankinamas kaltės jausmo ir paranojos ir netrukus tampa tironu, ir taip priverstas įvykdyti vis daugiau žmogžudysčių, kad apsisaugotų nuo neapykantos ir įtarinėjimo. Galiausiai Makbetas su žmona žūsta.