Įvairios eilės ir pan.

Jorma Etto. Suomis

Suomis yra toks, kuris atsako, kai neklausiama,
klausia, kai neatsakoma, neatsako, kai klausiama.
toks, kuris nuklysta nuo kelio, rėkauja krante,
o kitame krante rėkauja kitas - lygiai toks pats;
giria gaudžia, aidi, aukštos pušys bruzda.
Iš ten ateina suomis ir pūška, slampinėja čia ir pūška,
tenai nueina ir pūška, tarytum garuose skendi ir pūška,
kai kitas šliūkšteli vandens ant karštos akmenų krūvos.
Toks suomis visada turi draugą,
niekad jis nebūna vienas, o tas draugas yra suomis.
Ir suomio nuo suomio neatskirs niekas,
Niekas, išskyrus mirtį ir policiją.

              Vertė Rūta Janėnaitė

---

Federico Garcia Lorca
Kasida apie tamsias balandes

Virš lauro dvi tamsios balandės
skrido dangumi mėlynu.
Viena jųjų buvo saulė,
antroji buvo – mėnuo.
Kaimynės, josioms tariau,
gal mano kapą regėjot?
Jis mano sparne, tarė saulė.
Jis mano gerklėj, tarė mėnuo.
Lig pusės įgrimzdęs į žemę
toliau nesilioviau ėjęs.
Ir štai – dvi baltos erelės
ir mergaitė nuogut nuogutėlė.
Pirmoji jų buvo antrąja,
o mergaitė nebuvo niekuo.
Erelės, josioms tariau,
gal mano kapą regėjot?
Jis mano sparne, tarė saulė.
Jis mano gerklėj, tarė mėnuo.
Virš lauro dvi tamsios balandės
skrido dangumi mėlynu.
Pirmoji jų buvo antrąja,
o abidvi nebuvo niekuo.

Vertė A. Andriuškevičius

---

Zbignevas Gricevičius. Vergvaldys

Aš visai neprieštaraučiau, jei turėčiau vergą,
Ryte pažadinęs, galėtų pusryčiais į lovą pasitikti.
Ir tikrai nepykčiau, jei kaklaraištį užrištų.
Manau, kad sugebėtų ir dirbti mano darbą.

Visai juk būtų malonu, jei turėčiau vergą.
Nušluostytų man kojas ir lovą net paklotų,
lopšinę lėtą beužmiegant sudainuotų.
Galėtų nesivargint, už mane tiesiog miegoti.

Tikiu, visai patiktų, jei turėčiau vergą.
Mokėtų saldžią vakarienę jis paruošti
ir tamsoje žvakes uždegti. Dar jis galėtų
ir šeimininko mylimąją prie stalo nusivesti.

---

Šiais ir dar keliais vaiskiai jaunatviškais eilėraščiais Varėnos "Ąžuolo" vid.mokyklos vienuoliktokė debiutavo spaudoje, "Merkio kaštas", 2002 m. liepos 29 d, nr.56

Lipdau save iš švento molio
Inga Zubavičiūtė

* * *

Mažas kriaukleles
Sušiaušia jūra,
Spalvotus akmenėlius
Jaukiai ridena
Baltas smėlis
Lyg sniege
Per Kalėdas.
Smiltelės neužsibūna
Saujoj - išlekia
Su vėju.
Dainuojantis vanduo
Žnaibo kojas, vėsina.
Kaip lengva 
Tave pamilti,
Jūreivi.

* * *

Geltona mirtis
Užpuolė beržą,
Nudraskė visus jo lapus,
Nulaužė šaką.
Tamsiai raudonai 
Dūsta vijoklis -
Paspringo.
Griebiasi už gerklės,
Tik viena ranka laikosi
Už balkono krašto.
Krauju nusidažė
Klevo skruostai.
Stovi nuogas,
Kaulai pro odą
Matyti.o kuprotas
Rudens pranašas
Vylingai
Merkia akį.

* * *

Sugrįški, melsvas drugy,
Mano atsiminimų broli!
Pavyki, pavyki mane,
Kai šuoliais lekiu į tolį!..

Tolumoje jie - subrendę,
Suaugę, pamiršę...
Ir aš, apauta septynmyliais batais
Nebepakilsiu į viršų...

Bet pavyk mane, melsvas drugy,
Pakylėk ir neleiski dar suaugti;
Žinau, kad sunku, bet pavyk...
Bent sapne tavęs pažadu laukti...

Drugy, pievų melsvas klajūne,
Skrisk, nebegaudyk manęs...
Nepakilsiu, nebūsiu, nespėsiu -
Septynmyliai batai nuneš...

---

Wolfgang Weyrauch. 1/2 + 1/2 = 1

Aš esu Tavo pusė.
Tu esi mano pusė,
aš neturiu akies
be Tavo akies,
Tu neturi ausies
Be mano ausies.

Aš neturiu burnos
be Tavo burnos,
Tavo koja negali
žengti be mano kojos,
mano ranka negali
stverti be Tavo rankos.

         Vertė Gytis Norvilas

---

Borisas Pasternakas, Keletas nuostatų

3

Knyga yra kubinis karštos, rūkstančios sąžinės gabalėlis - ir daugiau nieko.

Ulbėjimas - gamtos rūpestis plunksnuočių išlikimu, jos pavasarinis aidesys ausyse. Knyga - kaip kurtinys tuoktuvėse. Ji nieko negirdi, apkurtusi savimi, savęs įsiklausiusi.

Be jos dvasinė giminė neturėtų palikuonių. Jie išnyktų. Beždžionė jos neturėjo.

Knygą rašė. Ji augo, sėmėsi proto, regėjo vaizdus, - ir štai ji išaugo ir yra - tokia. Tai, kad ji kiaurai permatoma, ji nekalta. Tokia dvasinės visatos sandara.

O neseniai manyta, jog scenos knygoje - inscenizacijos. Tai - klaidinga. Kam jai tatai? Užmiršta, jog vienintelis mums pavaldus dalykas yra sugebėjimas neiškreipti mumyse skambančio gyvenimo balso.

Nemokėjimas surasti ir pasakyti tiesą - trūkumas, kurio nepridengsi jokiu mokėjimu kalbėti netiesą. Knygą - gyva būtybė. Ji turi atmintį ir sveiką nuovoką: paveikslai ir scenos - tai, ką ji iškėlė iš praeities, įsiminė ir nesutinka užmiršti.

Papildomi skaitiniai:
V. Gėtė. Faustas
Salomėja Nėris. Vėjas
W. Szymborska. Eilėraščiai...
Lotta Lotass. Balsai erdvėje
V. Šekspyras. Romeo ir Džuljeta
K. Kavafis. Barbarų belaukiant
Lietuvių literatūros tendencijos
Jorge Luis Borges. Liaupsė tamsai
Wong Yoon Wah. Kinų piktografija
A. Ališauskienė. Iš „Sustok, pavasari!“
Joseph Hipster. Trauką atplėšti nuo pagreičio...
G. Čestertonas. Omaras Chajamas ir šventasis vynas
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
Edgaras A. Poe: grožio kūrimas ritmu
Bronius Mackevičius. Purienos ir kt.
R. Šteineris. Krikščionybės esmė
Arthur Rimbaud. Blogas kraujas
Guillaume Apollinaire. Eilėraščiai
Juodasis arapas Baltarusijoje
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Lietuviskos vizijos
Odisėjas visapusiškas
Chaosmo estetika
Filosofijos skiltis
Vartiklis