Romualdas Vaičekauskas

Kometos stebėjimas
Aforistinė parabolė

Kartą, žiemai baigiantis ar prasidedant pavasariui, visi valstybės žiniaskleidžiai kaip susitarę ėmė įkyriai būgnyti, kad prie Žemės priartėjo uodeguotoji žvaigždė – kometa, ir norintys į ją pasižiūrėti, turėtų, saulei nusileidus, pakelti akis į dangų šiaurės vakarų kryptim. Minios smalsuolių užplūdo observatorijas ir stumdėsi prie teleskopų, norėdami geriau pamatyti nepaprastą dangaus šviesulį.

Aš klausiau jų, ką gi jūs matėte, bet jie, kažką neaiškiai sumurmėję apie stebuklą, tuoj pat imdavo gyvai pasakoti, šalia kokios garsenybės ar net žvaigždės stovėję. Kaip keista, pagalvojau, kiek daug žmonių gyvena tarsi ne sau, bet parodai, ir net į dangų pamaldžiai pakelia akis tik tuomet, jei kas nors tai mato.

Ne kūno akimis reikia žvelgti į dangų, bet sielos. Juk neregio dangus yra toks pat beribis, kaip ir tavasis, o jeigu jis nemato artimiausių žvaigždynų, tai gal įžvelgia tolimiausias juodąsias skyles, o jei nemato saulės, tai gal tik todėl, kad žiūri į ją iš arčiau nei mes.

* * *

Žinia apie kometos pasirodymą man pirmiausia sukėlė stiprų kaltės jausmą; metai bėga, o iki šiol dar niekuo nesu pasitarnavęs žmonijai. Mano atrastų amerikų niekas nepripažįsta naujais žemynais, o Everestą įveikiau tik kažkelintas ir tai tik mintyse. Netapau nei žymiu Mėnulio mindžiotoju, nei uoliu žvaigždžių dulkių valytoju ir net dosnia širdim nepavyksta išgarsėti – tos kelios monetos, kartais numetamos į pavargėlio kepurę, savo skambesiu nė kiek nesudrebina pasaulio. Pirmaujantys žmonijos atstovai mano pasiekimus galėtų laikyti atskaitos tašku saviesiems, t.y. visišku nuliu. Betgi vargas mažam žmogeliui pasaulyje, kuriame visi kuo nors pirmauja, todėl kartais, įdomumo dėlei, išlaisvinu savyje didžiavyrio dvasią, tuo pridarydamas rūpesčių kai kuriems pirmūnams.

Sykį, eidamas gatve, pamačiau, kaip buvęs vagis ar galvažudys prisispyręs virkdo žinomą profesorių – esą jo kalėjime praleisti metai prilygsta profesoriaus universitetams, paskui dar užgauliai bandė paskaičiuoti, kiek kartų jis už savo pinigus įstengtų nupirkti tokį profesorių ir visą jo varganą mantą. Senukas jau buvo su viskuo besutinkąs, tad nieko nelaukdamas, skėliau pagedėliui antausį ir jam suprantama kalba gražiai pamokiau: "Brolau, gyvenimas nėra tik šūdvabalių grumtynės dėl krūvelės svetimo mėšlo. Nedera žmogui tapti vabzdžio parodija".

Pasijutau atlikęs pilietinę pareigą, bet kaipmat apspitę žiopliai pradėjo plūsti, kam taip šiurkščiai užsipuolu jų gerbiamą žmogų, o kai aš išdidžiai pareiškiau, kad mano akivaizdoje joks prakutęs kišenvagis niekada nevirkdys doro profesoriaus, minia visai pašėko ir būtų gyvo nepaleidę, jei ne kažkoks jų idėjinis vadas, atsainiai tarstelėjęs, jog šiais laikais taip kalbėti gali tik apgailėtinas kvailys, ir minia atlyžo, nuraminta akivaizdaus pranašumo jausmo. Tai bent laikai, tai bent papročiai.

Vargas valstybei, kur algą gavęs mokytojas nuliūsta, o teisėjas patenkintas šypsosi, nors abu yra mokyti vyrai.

Vargas valstybei, jeigu jos įkūrėjas, mokytas vyras, nesuranda sau vietos ir turi nusišauti.

Geriau vienas geras mokytojas nei dešimt gerų teisėjų.

Ne šiaip sau, matyt, mūsų padangėje pakibo kometa, ne šiaip sau. Nežinia, kiek tūkstančių metų jos pasirodymas žmonijai buvo ženklas apie artėjančias nelaimes – karus, epidemijas ar net pasaulio pabaigą, ir tik per niekingai menką laiko tarpą, maždaug lygų vienam žmogaus gyvenimui, mes taip išpuikome nuo žinojimo, kad ėmėme laikyti kometą pramoga, dangaus sukurta mums palinksminti.

Man artimesnė yra tradicija, nes kiekvieno iš mūsų laukia pasaulio pabaiga ir tau, brolau, iki jos ne kažin kiek beliko, tad ar nebūtų girtinas dalykas nors kometos pasirodymo proga šiek tiek laiko skirti savo sielos gyvenimui. Juk jeigu ruošiesi keliauti į dangų, turbūt neužtenka kasdien mazgoti kojas.

Mūsų žinios apie šį bei kitą gyvenimą yra neišsamios, netvirtos, nepatikimos ir tik tikėjimas suteikia šiokios tokios vilties. Vienas mano pažįstamas pamišėlis, įkyriai klausinėjamas, kaip jis gyvena, dideliam kvailių džiaugsmui, visuomet atsakydavo taip pat, tačiau, kaip man pasirodė, mįslingai: klausk tėvo, tėvas geriau žino. Puikesnio atsakymo į tokį keblų klausimą neteko girdėti: juk iš tikrųjų mes nežinome, kaip gyvename, kol to nepasakys Tėvas. Žinojimu negalima pakeisti tikėjimo ir atkaklūs bandymai tai padaryti veda į beprotybę.

* * * Comet

Grėsmingas kometos kybojimas ilgainiui sukėlė tokią įtampą, jog tikriausiai būčiau neišlaikęs ir puolęs prie teleskopo kartu su visais, bet kaip tyčia vienas senolis atsiuntė žinią, kad jis, kas vakarą išeinantis iškilmingai pastovėti po sukrypusia kriauše, savarankiškai, be jokių žiniaskleidžių pagalbos, aptiko danguje kometą ir iš jo miško ji ypač gerai matoma.

Tokiu būdu pasitaikė palanki proga giluminiam kometos stebėjimui ir kaip tikras supermenas beveik neabejojau, kad pavyks vienu šūviu nupilti tris zuikius.

Pirma, tikėjausi gerai įžiūrėti į retą dangaus viešnią ir pajusti jos poveikį mažiausiam žmonijos vienetui – sau pačiam. Mažai kam iš dabar gyvenančių žmonių pavyks dar kartą sulaukti šitos kometos, o, tiesą sakant, niekam.

Antra, svarsčiau: jeigu tik du narsūs vyrai iš kelių milijardų žemės gyventojų budėjo tą naktį, kai pirmąkart pasirodė kometa, vėliau pavadinta jų vardais, tai gal būsiu vienintelis panaktinis, budintis tą naktį, kai ateis pasaulio pabaiga. "Kometos kaip katės, jos turi uodegas ir daro, ką nori:, - aiškiai yra įspėjęs pirmasis jų atradėjas. Pasaulio baigties akivaizdoje galėčiau šauniai pasitarnauti žmonijai, laiku įspėdamas ją apie pavojų. Jeigu nepavyktų išgelbėti kūnų, tai gal nors sielas.

Trečia, puoselėjau slaptą viltį: jeigu man tikrai pasisektų, būčiau pirmas ir paskutinis žmogus, paskelbęs pasaulio pabaigą arba absoliutus bet kokių žemiškųjų varžybų čempionas. Geriau pagalvojus, gana santūriai reikėtų vertinti tokią galimybę pasižymėti, tačiau neabejoju, kad atsirastų pulkai kvailių, kuriuos jau tiek apsėdusi žiurkių lenktybių dvasia, jog jie mielai sutuktų išgarsėti net šitokia kaina.

Nors dar neturėjau aiškaus plano, kaip elgtis ištikus katastrofai, apdairiai pasirūpinau palydovinio ryšio įranga. Ją man paskolino vienas jaunas klebonas, kuris įsigijo ją popiežiaus patartas bei trokšdamas glaudesnio ryšio tarp savęs ir avelių. "Ne kūno ausimis mes išgirsime Dievo balsą, bet sielos", - mintyse nusišypsojau iš klebonėlio modernumo, o garsiai išsakiau kitą tos akimirkos rūpestį: "Tėve, ar bažnyčioje tuokti pederastus nėra pats, kas krikštyti mirusius?"

Norėdamas visiškai užsitikrinti sėkmę, kometos stebėjimui pasirinkau pilnaties naktį. Jeigu pasaulio pabaiga netoli, tai ji turėtų įvykti kaip tik tokią naktį. Anksti pažinau ir gerai ištyriau pilnaties naktis, jų metu sukrunta visi pamišėliai, o dar labiau tie, kuriems iki jų visai nedaug betrūksta.

… Štai sutuoktiniai, užuot pasidaliję meile ir užmigę teisuolių miegu, kačių nagais drasko vienas kitam širdis, be prasmės, be tikslo ir net be jokio užmokesčio.

… Štai žmogelis, negalintis užmigti, užuot pasimeldęs, stropiai sudarinėja savo gyvenimo apyskaitą ir kuo kruopščiau skaičiuoja, tuo niekingesnis išeina balansas. Kuo tai baigsis, atspėti nesunku, bet dar negimęs tas žmogus, kuris jam pasakytų: žinai, brolau, juk ir tu gyveni ne veltui.

Saulei leidžiantis išeinu į pavasario mišką. Diena dar kartais nusmelkia bundančios žemės kvapais, o naktis jau dvelkia kosminiu šalčiu. Jei kometa – purvina sniego gniūžtė, tai miškas atrodė tarsi jau brūkštelėtas jos uodega – užteko ir purvo, ir sniego. Niekur nė gyvos dvasios, tik kažkoks mažas paukštelis akimirksniu atitrūksta nuo žemės ir kaip priešingos krypties meteoras dailia parabole skrieja, regis, į dangų, bet nelauktai priglunda nakvynei prie beržo kamieno. Neskubėdamas uždegu laužą ir pradedu ilgą nakties sargybą.

Naktį įžiebdamas net menkiausią žiburį, žmogus pats iš dalies virsta šviesa, juk iš tolo žiūrint į šviesą, jos šaltinis paprastai nematomas. Tai žodžiams "uždegti laužą" suteikia kitą prasmę, ir šis nereikšmingas veiksmas įgyja tam tikrą ypatingą svarumą.

Uždegti laužą… Niekada man nelemta sužinoti, koks Visatos laivavedys galbūt net kitame išmatavime, mano šviesos saugomas, laimingai sugrįžo į savąjį uostą ir koks padangių orlaivio vadas valandėlei nušvito prie šturvalo, naktyje išvydęs budintį žiburį; kokiam tamsos demonui tą naktį tapau pirmąja žmonijos užkarda, sustabdžiusia jį ar privertusia bailiai sprukti į šalį ir kokiam pavargusiam paukščiui keleiviui daviau ženklą, jog jis jau pasiekė gimtąją šalį.

Ar tu, kuris netiki mažojo žmogaus šviesos galia, svajoji apšviesti nakties miškus labiau nei saulė ir tikiesi neužgesti tol, kol lapai nepradės fotosintezės?

Ar negirdėjai, kaip menkutė žvakė, nė iš tolo neprilygstanti saulei, vidurnaktį uždegta užpustytoje miško trobelėje prie mirštančio varguolio. Išgelbėjo gyvastį pūgoje paklydusiam keleiviui. Ar išvysti tą silpną švytėjimą keleiviui nebuvo taip pat svarbu, kaip vėl pamatyti saulę? Ar žvakė galų gale nėra ta pati saulė?

Ar neįstengtum tu, kuriam kelią visą gyvenimą rodo kitų uždegti švyturiai, pabudėti nors vieną naktį, drąsiai ištaręs: Aš esu Šviesa. Aš esu Švyturys. Net jeigu esi toks menkas, kad bijaisi nakties, gal išdrįstum tai pasakyti sau dieną? Juk tavo diena ir yra tas žygdarbis, apie kurį nuolat svajoji, argi ne?

* * *

… Tik tikras vyras gali lyg niekur nieko visą naktį žvelgti į kometą, tarsi į girnapusę, pakabintą ant plauko viršum jo galvos, spėliodamas, nukris ar nenukris, bet net it jam, jeigu nori sulaukti ryto, geriausia visai ją pamiršti. Užplūsta grynos emocijos; tokiu grynu pavidalu jos išgyvenamos tik sapnuose arba atvirame kosmose. Bandau suvokti jų esmę ir nustebęs pajuntu, kad tos, kurias žmonės laiko neigiamomis, iš tikro yra teigiamos.

… Tikram vyrui nedera plūsti baimės. Baimė yra ištikimiausia tavo tarnaitė. Ji užeina visuomet laiku ir pristačiusi tau nepageidaujamą svečią Pavojų tuoj pat kukliai pasišalina. Negražu kaip kokiam palaidūnui stengtis ją suvedžioti. Netinka nei pačiam be reikalo ją kviestis, nei, jai netikėtai užsukus, bandyti kaip nors sulaikyti. Tas, kuris nieko nebijo, laikytinas mirusiu.

… Pyktis nėra tavo priešas. Nereikia jo užgaulioti. Pyktis saugo tave nuo įkyrėjusios sugyventinės Nevilties. Kai Neviltis visai nukamuoja, Pyktis priverčia tave gyventi nors tol, kol su ta paleistuve atsiteisi. Niekada nekviesk Pykčio jokiam kitam reikalui. Nebegalintis net supykti, laikytinas mirusiu.

… Neviltis yra tavo sugyventinė. Keistesnio ryšio neįmanoma įsivaizduoti. Atrodo, tu myli jos seserį dvynę Viltį, bet visą gyvenimą tenka spėlioti, kuri šį vakarą ateis. Dar niekam nepavyko sukurti su kuria nors iš tų sesučių bent kiek pastovesnės santuokos. Tačiau tas, kuris nepažįsta Vilties, laikytinas mirusiu…

Po vidurnakčio kyla vėjas, kiaurai košiantis šiaurys; nesąmoningai ieškodamas užuovėjos, glaudžiuosi prie beržo kamieno ir prisimenu mažą paukštelį, snaudžiantį kažkur virš galvos. Kaip jis, menkas gyvybės krislelis, neapdovanotas netgi tokia kaip mano sąmone, sugeba iš vakaro teisingai atspėti vėjo kryptį, pasirinkti nakvynei vietą ant žievės atplaišos pietinėje kamieno pusėje ir lediniame miške įstengia sulaukti ryto. Užplūsta šiltas solidarumo jausmas tam gyvybės grūdeliui, o kadangi vis dar seku akimis kometą, jo širdies negaliu įsivaizduoti kitaip, kaip mažyčio nematomo pulsaro, skriejančio kartu su manim Paukščių Take.

Matyt, mano sąmonė, nebeatlaikiusi tokio minčių ar žvaigždžių lietaus, netikėtai patvinsta ir išsilieja iš krantų, nes nustoju jausti, po akimirkos ar šviesmečio sąmonėje ar kosmose užgimsta nauja darni šviesulių sistema – kometos, paukštelio bei mano plejada, gaiviai plieskianti absoliučioje tamsoje. Hale-Bopp Comet

Pirmoji mintis, šmėkštelėjusi vėl atbundančioje sąmonėje, buvo tokia: mes visi esame sutverti iš tos pačios spinduliuojančios medžiagos ir Kūrėjas tikrai jos mums nepagailėjo. Priešingai bet kokiam nusistatymui, graudulio kamuoliu gerklėje ima kilti karštas brolybės jausmas visiems tiems paikšiams, išdavikams, tėvažudžiams, vaikų tvirkintojams, parsidavėliams, davatkoms ir bolševikams. Žmogus visada šiek tiek daugiau nei koks nors jo pavadinimas…

Nežinau ir nepajėgiu įsivaizduoti, kas stebės kometą, kai ji vėl pasirodys mano tėviškės padangėje. Gal koks nors klonavimu padaugintas genijus, neaiškios lyties, su beverčiu rudamentiniu pakabučiu, godžiu lazerio žvilgsniu dairysis po artimiausius žvaigždynus, ieškodamas dar nenuganytų pievų vegetatyviškai veisiamiems savo galvijams, gal jis svajos pralobti spekuliuodamas su marsiečiais kokios nors seniai užgesusios žvaigždės naudingomis iškasenomis, ar kaip šiandien puikuosis prieš kaimynus naujomis kosminėmis vežėčiomis. Nedrąsu net prašyti: brolau, jeigu manęs tuo metu jau nebūtų, ar negalėtum kur nors toliau nuo visų akių, atokiausiame Visatos užkaboryje išsaugoti nors vieną mažą paukštelį, galbūt su paskutine šventa kibirkštėle krūtinėje?

* * *

Netikėtas sąmonės virsmas sukėlė nevaldomą džiaugsmo audrą. Jos atgaivintas, stveriu palydovinio ryšio telefoną ir vėl tampu supermenu: štai žmogus, kurio bet kada gali prireikti pasauliui! Kas galėjo pagalvoti, kad kaip tik tuo metu, kai buvau pasiryžęs džiaugsmu apdalyti visą žmoniją, mane ištiks nesėkmė.

Žemės rutulio pusė, atsigręžusi į saulę, atsakinėjo man nesuprantamomis kalbomis, o ta, kuri skendėjo tamsoje, atrodo, saldžiai miegojo. Nepaisant visų pastangų, niekas neatsiliepė į skambučius, tarsi be mano žinios jau būtų ištikusi pasaulio pabaiga. Gal budi nors avarinės tarnybos – naiviai pagalvojau; kas gi skambina joms pasidalyti savo džiaugsmu… Vis tiek nutariau pabandyti ir pranešiau visoms tą pačią žinią: "Radau mažo paukštelio nakvynės namus".

… Kaip reta nuovokus policijos budėtojas išsyk sumetė, jog tai slaptas agentas informuoja apie stambų nusikaltėlį ir žvaliai pažadėjo" "Rytoj bus pranešta komisarui".

"Rytoj paukštelis jau bus išskridęs", - suima juokas iš tokio operatyvumo, todėl griežtai liepiu įrašyti mano vardą į šios nakties įvykių suvestinę. Mūsų padangėje įprasta laikyti žmogų žymiu, jei jo vardu pavadintos bent kelios teismo bylos.

… Ugniagesys, atsiliepęs į mano skambutį, nieko nesusigaudė, bet irgi stengėsi kalbėti dalykiškai: "Nakvynės namai? Ar dega?" – "Kol aš budžiu, tai neįmanoma", - truputį pyktelėjęs jam atšaunu ir nesąmoningai surenku dar vieną numerį.

Mieguista moteris, regis, gerai nenugirdusi, keistai pagyvėja: jei mano paukštelis nėra beviltiškai mažas, ji jam galinti surasti nakvynę, ir ištaria kainą, kurią reikėtų sumokėti. Kai susigaudau, kurlink krypsta palydovinis ryšys, vėl atgyja nugalėtojo dvasia: "Negi tikram vyrui dera už tai mokėti?"

Iš apmaudo ima virpėti rankos – kol tu budi, moterys štai ką išsigalvoja! Kai tokie reikalai, į daktarus nutariau nebesikreipti – tie dar ims ir atvažiuos pasipelnyti iš manojo džiaugsmo.

Kas pasakė, kad didžiausia vertybė yra žmogaus ryšys su žmogum. Šiuos žodžius mielai kartoja ir skystablauzdžiai vyrai, ir dailios moteriškės.

Kalbant rimtai, žymusis orlaivio vadas, be abejo, yra teisus, tik šelmis šiek tiek nutylėjo… Didžiausia vertybė žmogaus ryšys su žmogum, jei per jį pasireiškia kitos vertybės – ryšys su Visata ar net ryšys su Aukščiausiuoju. Kokią meilę išgyveno tas laimingasis, jei sugebėjo taip aiškiai pasakyti.

* * *

"Žmogaus gyvenimas žemėje yra kareiviavimas",. Kokia talpi ši Šv.Rašto eilutė.

... Jau šioje žemėje ištikimiausiems savo kareiviams valdovas nelieka skolingas už visą jų patirtą vargą. Ar dera jam priekaištauti, jei ne visada alga išmokama auksu.

Kiek kartų tau, eiliniam kareiviui, dangaus žvaigždės pačios leidžiasi ant pečių, bet tu jų nevertini, nes už viską mieliau tau monetų skambesys ir skuduriniai seržanto antpečiai. Kaip tave apdovanoti, jeigu pats nepriimi dovanos ir kaip paaukštinti, jei pats pažemini save?

Negi tu, sykį užbaigęs savo tarnybą, dar kartą tikiesi rikiuotės kareivio dalies?

Ar neturėtum jaustis ypatingai ar net nepelnytai pagerbtas, jeigu sulaukei aušros?

Senas kareivi! Jeigu gyvenimo smuklėje koks nors pasipūtęs kvailys, apsimesdamas, jog nepastebi tavo sunkiai užtarnautų žvaigždžių, bandys kreiptis kaip į kokį nevykėlį seržantą, išdidžiai jam atsakyk: betgi aš esu tas eilinis, kuriam valdovas leidžia pačiam suteikti sau laipsnį, todėl mano nutrintos kelnės vertos tavo generolo lampasų.

Geriau eilinis Aukščiausiojo bajoras nei dešimt žmonijos generolų.

* * *

Kaip ne vienam jau yra atsitikę, po tokio staigaus paaukštinimo man visai susisuko galva ir svyruodamas, tarsi būčiau išgėręs už savo laipsnį, ėmiau dairytis mažo paukštelio, norėdamas jį pažadinti.

Jau aušo rytas, bet paukštelis, susitraukęs į kamuoliuką, vis dar miegojo, todėl ilga rykštele turėjau gerokai jį bakstelėti

Paukštelis persigandęs, kliūdamas už šakų, metėsi į pačią medžio viršūnę ir nuo patirto išgąsčio ar džiaugsmo, kad pavyko išsigelbėti, skubiai užgiedojo.

Kometa ištirpo, paukštelis giedojo, o aš džiaugiaus kaip vyras, gerai praleidęs naktį ir net šiek tiek paankstinęs pavasarį.

Nepavyko sužinoti, ar kometa pasaulio pabaigos ženklas, bet esu tikras, jog Prisikėlimą paskelbs mažas paukštelis, pragydęs ankstų pavasario rytą.

Žmonės dar miegojo, bet man tai buvo vis tiek. Jeigu mažo paukštelio giesmę girdi nors vienas žmogus, tai nuo kurtumo išgelbėta visa žmonija.

* * *

Niekam nevalia niekinti mažo paukštelio giesmės, nes gal kaip tik jis šį rytą skelbia Prisikėlimą, niekam nevalia niekinti mažo žmogaus gyvenimo, nes gal kaip tik jis šiąnakt budėjo už žmoniją.

Papildomi skaitiniai:
Dangaus ženklai
Naujas randevū kometai
P.Adams. Senamadiška muzika
Leonidas Kaganovas. Komutacija
Roberas Lepažas. Kita Mėnulio pusė
R.Serna. Nauja sapnų teorija, esė
Keliautojo autostopu gidas po galaktiką
Si Džei.Iš Jūreivio Sindbado dienoraščio
Kometos, meteorai, krintančios žvaigždės ir kt.
Vienuolyno kapeliono pasakojimas apie gaidį ir vištą, Šantiklerą ir Pertelotę
Kaip atsivėrė suvokimo durys
Laukinės gamtos šauksmas
S.Barančakas. Vertėjo manifestas
Tolkieno stebuklinga pasaka
J. Rousseau. Vienišiaus svajos
Riiti Jokomicu: Musė
Odisėjas visapusiškas
R.Moore. Erdvė
Vėlių metas
Literatūriniai skaitiniai
Fantastikos svetainė
Filosofijos svetainė
Poetinės vizijos