Armėnų proza

Susipažinkite: Armėnų literatūros atšvaistai

Nelli Šachnazarian. Kraujo balsas       

Nelli Šachnazarian (g. 1952 m.) – armėnų rašytoja, dramaturgė; Mnaciomnalinio teatro direktoriaus pavaduotoja. Knygų apie garsius aktorius ir dailininkus sudarytoja ir redaktorė. Kūriniai: „Mano žydintis persikų medis“ (1989), „O aplosdimentai - danguje“ (2003), „Dvasia gyvina“ (2016) – paskutinė apie sunkų žmogaus likimą: kalinio susirašnėjimą su žinoma aktore. Pagal pjesę „Keltis, atidaryk duris“ susuktas televizijos filmas.

Manušaka gimdė lengvai. Nespėja į gimdymo namus atvežti, kaip iškart ir gimdo. Liesutė, mažutė, stebėtinai lengvai atsikratydavo nėštumo. Paskutinį iš šešių vaikų pagimdė tvarte. Užėjo į tvartą, kur buvo šilta – ir iškart naujagimio riksmas pasigirdo. Susuko kūdikį į prijuostę, grįžo į namą.

- Kas tu per moteris tokia, - šaipėsi iš jos uošvė, - gimdai be skausmo! Aš, kai savo Agasi gimdžiau, visas sienas nagais subraižiau!

Manušaka niekada negulėjo po gimdymų, nežinojo apie dėmesį ir rūpestį. Iš pirmos dienos rankos šaltame vandenyje – ruošia, skalbia, pas gyvulius į tvartą eina. Niekas nesakė jai: šilčiau apsirenk, peršalsi. Priprato. Nemokėjo atsikalbinėti, skųstis. Dirbo namie, laukuose, tik niekas nebuvo patenkintas.

Mažutė, namisėda, nenustygstanti, graži ir naginga – visas kaimas negalėjo ja atsigėrėti, o ji – savo vyru. Pasakys Agasi švelnų žodį – visas pasaulis jai. Uošvė, nuolat nepatenkinta, įtari, kasdien rasdavo pretekstą skųstis marčia, ir namuose ištisas dienas vyko barniai, o kalta likdavo tik Manušaka, o teisia – uošvė. Agasi Manušakai buvo visada grubus, o motinai švelnus.

Uošvė Nato nuo pirmos dienos nepamėgo marčios, apie kitokią svajojo: storą, raudonskruostę, sveiką ir stiprią merginą, kurią tarp dešimties iškart pastebėsi. Tik vienintelį kartą Agasi nepakluso motinos valiai, vedė Manušaką. Net šešetas anūkų nenumaldė uošvės. "Išvyk ją velniop šunims!" – kiekvienąkart rėkė Nato, kai kas nors, ką darė marčia, jai nepatikdavo.

Kotayk. Armenia Kartą Agasi gulėjo sirgdamas, o jo aplankyti užėjo Tigranas Mačkalencas. Tada Manušaka, liepta uošvės, palydėjo svečią. "Palydėk jį, kad šuo netikėtai neužpultų", - pasakė Nato, o pati grįžo pas sūnų ir pradėjo jį ūdinti: "Tu tik pažiūrėk, sūneli, žmonelė tavo taigi tarsi nuėjo Tigrano lydėti, tik kažko labai jau užtruko…" Apimtas pavydo, Agasi pašoko, puolė į priemenę ir kumščiu trenkė jai į galvą: "Tigraną lydi, ar ne?!" Jis niekada jos nemušė, nors visada su ja buvo grubus.

Tris dienas ji neišėjo iš namų, visą kūną maudė, veidas sutino, pamėlo, tačiau labiausiai skaudėjo širdį. Skriauda buvo nepakeliama, aiškintis nesinorėjo. Iš uošvės elgesio suprato – jos darbas. Tik Nako niekaip nenusiramino, keikė kaip papuola marčią. O Agasi širdyje nuo to laiko įsikūrė abejonė. Tereikėjo jam prisiminti motinos žodžius, kaip kraujas plūstelėdavo į galvą ir jis mušdavo žmoną. Vaikai spiegė iš baimės, jaunėliai kabinosi motinos, vyresnieji stodavo tarp jų.

Neišlaikė Manušaka: "Už ką? Už kokią kaltę?…" ir nusprendė skirtis.

Teismas skyrė šešis mėnesius pagalvojimui. Per tuos šešis mėnesius Agasi tik kartą kreipėsi į žmoną, atseit, gerai pagalvok, vaikų gaila… Tačiau kaltu savęs nelaikė, nenusileido. Uošvė tylėjo. Manušaka neatleido; ir teismas išskyrė. "Du vyresnieji sūnus ir vyresniąją dukterį – Agasi Sarkisianui; dvi jaunesniąsias dukteris ir jauniausiąjį sūnų – Manušakai Sarkisian, dabar jau Amirvhanian". Teismas atsižvelgė į vyresniųjų vaikų pageidavimą.

Didįjį kambarį padalijo. Per kelias dienas kambario viduryje iškilo siena, o langai pavirto durimis. Ir šešetas vaikų tapo našlaičiais. Trys be tėvo, trys be motinos. Gimę ir išaugę vienuose namuose, jie staiga tapo svetimais ir, susitikę gatvėje, išsiskirdavo į skirtingas puses, užmiršę, kad yra tikri seserys ir broliai, vienas kraujas, viena šeima.

Ėjo mėnesiai. Abi pusės pamažu aprimo; ir Manušaka ėmė galvoti: paprašytų jos Agasi, atleistų jam, susitaikytų, vaikų gaila. Tačiau Agasi prašyti nemanė: argi jam, vyrui, tinka žmonai lenktis, kaltu prisipažinti! O ir motina marčios matyti nenori: "Pamanyk, didelė bėda – pora kartų žmoną primušė! Tam jis ir vyras! Aš jam tokią žmoną surasiu…" Ir surado. Su trimis vaikas, nedaili, grubi, negrabi. "Tavo trys, ir jos trys, nebus dėl ko rietis, nebus ką dalinti! Ir padori… - ramino sūnų motina. – Nė į nieką nepažvelgs, žinosi, kad tavo!"

Ir vėl Agasi turėjo šešetą vaikų. Tik jau žmona labai nuo Manušakos skyrėsi. O uošvė ją vis gyrė kaimynams, tad gandai iki Manušakos atėjo.

Ir prasidėjo: kas ką? Agasi savo pusėje kambarį praplėtė. Manušaka neatsiliko. Tai ir tęsėsi: namas plėtėsi, tapo didelis, su simetriniais priestatais. Du-tris kartus į dieną Manušaka įjungdavo plokštelę "pamilo, atėmė kraitelę"; ir naujoji Agasi žmona kairėje namo pusėje save graužte graužė. O kai gatvėje Manušakos kas klausdavo, kaip, ar nepamiršo savo Agasi, ta nuleisdavo juokais. Tačiau niekad į jokį vyrą nežiūrėjo. Nuo ryto iki vakaro dirbo iki išsekimo, dar labiau sunyko; ir visi ją taip ir vadino – "mažoji Manušaka". Visos jos mintys, visi rūpesčiai buvo apie vaikus, likusius pas Agasi. Šaukė juos – neprieidavo, kalbino – neatsakydavo; ir skaudžiai maudė širdį. Vakare, kai visi susirinkdavo į namus, Manušaka užmigdydavo savo vaikus, prieidavo prie pertvaros, pridėdavo skardinę ir klausydavo, klausydavo vaikų balsų. Ir kai toje pusėje ant jų pykdavo, jai dar labiau skaudėdavo širdį. "Kasd apakčiau, mano vaikus skriaudžia!" O būdavo, kad nupirkdavo drabužių, perduodavo jiems, bet tik pamatydavo, kad atsinaujinę vaikšto naujos Agasi žmonos vaikai. Ir mažoji Manušaka apsipildavo ašaromis.

Iš vieno namo dviejų pusių su kuprinėmis išeidavo skirtingo amžiaus vaikai, ėjo tylėdami, nesikalbėdami, nepažiūrėdami vienas į kitą. Visas kaimas stebėjosi: ką vaikams dalintis!

Tačiau kartą prakalbo kraujo balsas. Vyresnysis Agasi sūnus puolė kumščiais vyresniųjų klasių mokinį, pargriovusį jaunesnįjį Manušaką, ir vos nepasmaugė skriaudiko… "Tu ką, niekše, galvoji, kad jis našlaitis!…" Ir berniukas, iki tol vyriškai priešinęsis skriaudikui, staiga pasijuto mažas, bejėgis, prisispaudė galva prie brolio ir apsiraudojo šiam ant krūtinės. Ir tai buvo ne primušto ašaros – laimėjusiojo. Ir vyresniajam irgi suvirpėjo širdis, neišlaikė,; ir jie, prisiglaudę vienas prie kito, iki valiai prisiašarojo, nusiramino. Nuo tos dienos vyresnysis išeidavo iš tėvo namų, truputį paeidavo ir palaukdavo jaunesniojo, kad kartu eitų į mokyklą. Vyresniojo pavyzdžiu pasekė kiti. Namuose vaikus skyrė siena, o gatvėje ie vėl buvo ankstesniais, grįždavo iš mokyklos kartu, išsiskirdavo prie namo. Mėnuo, du, o tada ir slėptis nustojo, sienos, ribos – viskas susimaišė. Naujoji Agasi žmona sugrįžo su savo vaikais į tėvų namus; ir Agasi nepabandė jos sulaikyti…

Ararat mountain. Armenia       

Papildomi skaitiniai:
B. Breiteig. Stokholmas
Džalal ad-Din Rumi
Kerstin Norborg. Asyžius
Jordanas Radičkovas. Medgręžis
Armėnų literatūros atšvaistai
Rudaki: Nepasiekiamojo paprastumas
Kristianas Libensas. Marizos skonis
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
M. Poisson. Ką darytum, jei gyventum mirusi
Boris Vian. Apie erotinės literatūros naudą
Pirmasis Nobelio premijos laureatas
Claire Keegan. Šermukšnių naktys
P.Adams. Senamadiška muzika
Keistuolis šiuolaikiniame mene
U. Eco. Įžengiant į miškus
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Prancūzų erotinio romano ypatybės
A. De Saint-Exupery. Mažasis princas
Pastabos apie kūrybiškumą
Šekspyras. Romeo ir Džuljeta
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Edgaras Keretas. Venera
Asfodelijų pievos
Literatūriniai skaitiniai
Fantastikos svetainė
Filosofijos svetainė
Fuko švytuoklė
Poetinės vizijos