![]() |
Konstantinas Čikunovas. Laikrodis Aštuntasis iš devynių dangaus šviesulių užgeso, baigęs savo gyvenimą akinančios šviesos pliūpsniu. Košas stebėjo šį reiškinį su sumišusiu jausmu. Iš vienos pusės jis svajojo išvysti tą grandiozinį ir didingą reginį. Iš kitos pusės jis suprato, kad jo pasaulio pabaiga jau ne už kalnų. Kai geso septintasis šviesulys, pirmieji persikėlėliai jau apgyvendino Didžiąją lygumą. Ankstesni šeši užgeso dar iki atsirandant protingoms būtybėms. Košas buvo vienu iš iškiliausių to meto mokslininkų. Būdamas skvarbaus proto ir lankstaus mąstymo, jis sugebėjo pažinti daug pasaulio sandaros paslapčių. Jis žinojo, kad tokių, kaip jo, pasaulių privalo egzistuoti daug. Kadaise vienu metu kilę iš chaoso, jie nueina savo kelią, kad kristų į baisią amžinybės bedugnę. Kai kuriuos pasaulius toji lemtis pasiekia anksčiau, kitus vėliau, tačiau pabaiga visada tokia pat. Košas buvo jau ne jaunas, jo paties gyvenimo pabaiga matėsi labai aiškiai. Tačiau jis jau senai į tai žvelgė filosofiškai. Ji tai tikrai žinojo, kad mirties, taigi, nėra. Praeis be galo daug laiko po to, kai paskutinis pasaulis įkris į amžinybės bedugnę. Ir tada vėl viskas prasidės iį pradžių. Iš chaoso gims nauji pasauliai, kad vėl eitų be galo ilgu keliu. Tačiau tai bus dar labai negreit. O dabar, kol dar šviečia paskutinis šviesulys, pasaulio istorija tęsiasi. Berniukas smalsiai sekė, kaip paskutinė smiltelė išbėgo smėlio laikrodyje. Jis net neįtarė,
kad ką tik, prieš pat jo nosį,
Kai kuriuose jų buvo lemta atsirasti gyvybei. Kiti taip ir liko negyvi. O kai kuriems pavyko išugdyti protą. Berniukas per tą laiko paseno vos minute. Ir jam visai nerūpėjo tie miriadai kitų pasaulių kartu su jų gyventojais. Tuo labiau senasis Košas su jo filosofiniais samprotavimais ir moksliniais ieškojimais. Berniuką domino tik jo naujasis žaislas. Berniukas paėmė laikrodį ir apvertęs vėl pastatė ant stalo. Smėlis neskubėdamas ėmė tekėti žemyn į amžinybės bedugnę. Iš chaoso gimė naujos visatos. Ratas užsidarė.
Papildomi skaitiniai: | |