Apie autorių
Lukianas iš Samosatos (apie 120 m. 180 m.) graikų rašytojas, satyrikas, sofistas. Gimė
Samosatoje (dab. Turkija), prie Eufrato upės, nuo mažens kalbėjo sirų kalbą, bet išmoko ir graikų kalbos.
Gavo retorikos išsilavinimą. Atėnuose išstudijavo senuosius graikų filosofus, ypač Platoną, gerai žinojo
literatūrą, ypač komediją. Pradžioje Lukianas kūrė kalbas teismams, pasižymėjo kaip advokatas, o vėliau
Galijoje tapo retorikos mokytoju. Tuo laiku Lukianas sukūrė publicistinių rašinių. Senatvėje buvo nuvykęs į
Egiptą ir ten Egipto valdytojo rūmuose ėjo aukštas pareigas. Padarė didelę įtaką literatūrai, Bizantijoje jis
buvo mėgdžiojimas, o 15 a. jo įtaka pastebima Vakarų Europos kūriniuose.
Daugiau - pabaigoje...
1. Jūs, tikriausiai, tikite pasakojimu apie gintarą apie tai, kad topoliai prie Eridano, apverkdami
Faetoną, lieja ašaras juk šitie topoliai buvo Faetono seserimis ir kaip, liūdėdami Faetono, pavirto
medžiais ir nuo to laiko lašais iki šiol savo ašaras tuština gryną gintarą. Girdėdamas tai iš dainas kuriančių
poetų, aš, žinoma, pradėjau viltis, kad jeigu kada nors atsidursiu prie Eridano, tai prieisiu prie vieno iš
topolių ir, atkišęs drabužio kraštą, surinksiu truputį ašarų ir tapsiu gintaro šeimininku.
2. Ir štai neseniai, vienu reikalu, atvykau į tą vietovę reikėjo plaukti aukštyn Eridanu ir, įdėmiai
žvelgdamas į krantus, nepamačiau nei topolių, nei gintaro, o vietiniai gyventojai net nežinojo Faetono vardo.
Kai pradėjau klausinėti ir aiškintis, ar greitai nuvyksim prie topolių tų, su gintaru, valtininkai nusikvatojo ir
paprašė aiškiau paaiškinti, ko noriu. Tada jiems papasakojau mitą, kad Faetonas buvo Saulės sūnus ir,
sulaukęs žydinčios jaunystės, pareikalavo, kad tėvas duotų pavažnyčioti vežėčias, leisdamas pačiam
važiuoti jomis bent vieną dieną. Tėvas nusileido, o sūnus žuvo, išmestas iš vežėčių, o seserys,
apverkdamos jį kažkur čia, kaip sakiau, pas jus, - nes čia, prie Eridano, jis nukrito, - pavirto topoliais ir iki šiol
verkia jo gintaro ašaromis.
3. Koks apgavikas, koks melagis tau tai papasakojo? paklausė jie. Mes niekada nematėme jokio
krentančio važnyčiotojo, o ir topolių, apie kuriuos pasakoji, pas mus nėra. Kaip tu manai: jei kažkas
panašaus būtų nutikę, argi dirbtume irklais dėl poros obolų ir ar temptume laivus prieš tėkmę, kai būtų galima
praturtėti renkant topolių ašaras?
Labai sukrėtė mane tie žodžiai, ir aš užsičiaupiau sugėdintas, kad, tarytum mažas vaikas, nukentėjau už
dalyką, patikėjęs poetais, kuriantiems tokias nesąmones, kai niekas, kas padoru, jų netenkina. Apgautos dėl
tos mano pirmosios ir nemažos vilties, buvau smarkiai susikrimtęs, tarytum būtų man iš rankų išslydęs
gintaras, apie kurį jau daug buvau prisigalvojęs - kur ir kaip jį panaudosiu1).
4. Kas dėl daugybės upės pakrantėje giedančių gulbių, tai iš jų tikėjausi apie tai gauti nepaneigiamus
parodymus, tad iškart paklausiau valtininkų (mes vis dar tebeplaukėme): Na, o kur čia pas jus gulbės gieda
savo skambią giesmę, išsibarstę upėje čia ir ten? Sako, kad gulbės, būdamos Apolono palydovėmis ir
žmonėmis-dainininkais, kažkur čia pavirto paukščiais ir todėl vis dar gieda, nepamiršę dainavimo meno
2).
5. Valtininkai gi besijuokdami atsakė: Tu, mielasis, atrodo šiandien nepaliausi išsigalvoti apie mūsų šalį ir
upę. Mes gi, nuolat čia plaukiodami ir beveik nuo vaikystės dirbdami prie Eridano, retkarčiais matome gulbes
upių užutekiuose. Tačiau šitie paukščiai rėkauja gailiai ir klaikiai, tad varnos ir kuosos lyginant su jais mums
atrodo sirenomis; tuo tarpu geismingai dainuojančių, kaip tu pasakoji, niekada net sapne negirdėjome. Mes
tik stebimės, iš kur jus pasiekia tokie pasakojimai.
6. Daug kur galima apsigauti, jei tikėsi visais perdėjimais! Todėl dabar ir aš baiminuosi, ar nesitikėjote
jūs, atėję ir pirmąkart iš mūsų išgirdę šitą istoriją, rasti pas mus kažkiek gintaro ir gulbes, o tada po trumpo
laiko išvyksite, juokdamiesi iš mūsų, pažadėjusiais jums rasti daug turtų. Tačiau paliudiju, kad nei jūs, nei
niekas kitas niekada negirdėjo, o ir neišgirsite, kad kada nors būčiau gyręsis dėl kažko panašaus. Tačiau
galima sutikti nemažai kitų oratorių-eridanų, kuriems ne kad gintaras, o pats auksas liejasi žodžiais, o jų
žodžiai gerokai skambesni už poetines gulbes. Mano gi kalbos jūs matote, kokios jos paprastos ir
nepagražintos mitų, o ir dainų jokių aš neprijungiu. Saugokis, kad nepatirtum ir tu kažką panašaus, pernelyg
manimi pasitikėjęs, kaip tie, žiūrintys į daiktus vandenyje!
Jie galvoja, kad daiktai tokie, kokiais atrodo iš viršaus, tuo tarpu spinduliai padidina daikto atvaizdą.
Todėl, ištraukę daiktus iš vandens, ir pamatę, kad jie gerokai mažesni, jaučia nuoskaudą.
Todėl aš iš anksto perspėju tave: nupylęs vandenį ir atradęs mano dovaną, neketink ištraukti ką nors
didesnio, nei yra. Priešingu atveju kaltink save patį dėl neišpildžiusios vilties.
1) - geltonas gintaras buvo labai vertinamas prekyboje.
2) - Senovės Graikijoje gulbės laikytos šventaisiais Apolono paukščiais; pagal mitą,
gulbinas buvo Apolono sūnumi, dievo paverstas paukščiu.
Jis tikriausiai pats neparašė visų tų daugiau nei 80 jam priskiriamų kūrinių. Jo pirmasis spausdintas
kūrinių rinkinys pasirodė 1499 m. Florencijoje.
Jo kūryba (kurios originalai mūsų nepasiekė) apėmė filosofinius dialogus, satyras, biografijas, nuotykių
romanus (sietinus su fantastikos priešistore) ir kelionių aprašymus (neretai, atvirai parodijuojančius).
Pirmuosiuose kūriniuose atiduoda duoklę retorikai (Tirono žudikas, Pagyros musei, Sapnas ir kt.). Tačiau
netrukus išsigalanda satyros strėles, kurias nukreipia prieš retoriką ir gramatiką (Leksifanas, Melagis,
Retorikos mokytojas ir kt.), o vėliau ima studijuoti filosofiją ir savo kūriniuose išjuokia įvairių krypčių
filosofus. Vienu metu domisi kinikais, vėliau pirmenybę atiduoda epikūriečiams. Šaiposi tiek iš savo laiką
atgyvenusios pagonybės, tiek iš beįsigalinčios krikščionybės (Dievų pašnekesiai, Jūrų pokalbiai,
Pokalbiai apie mirusiųjų karalystę). Visur juokiasi iš mitinių vaizdinių.
Vadinamas pirmuoju fantastu dėl romanų Ikaromenipas (apie 161 m.), davusio terminą menipėjos, ir
Tikra istorija (lot. Vera Historia, apie 170 m.). Pirmajame į Mėnulį nuskrendama sparnų pagalba (vien
tam, kad į žemės reikalus būtų pažvelgta iš aukščiau), tada aplankomas Olimpas. Antrajame jūrų keliautojai
irgi nunešami į Mėnulį (šįkart audros sūkurio), kur aptinka daugybę egzotinių gyvybės formų, aktyviai
sudalyvauja Mėnulio politikoje ir net dalyvauja žvaigždžių karuose Veneros pusėje. Neabejotinai, jame jis
parodijavo fantastinius Homero Odisėjos epizodus bei savo laikmečio populiarius pasakiškus
pasakojimus. [ Daugiau apie tai: Ankstyvosios kelionės į Mėnulį ... ]
Padarė didelę įtaką vėlesnei literatūrai, tokiems autoriams kaip Ulrichas fon Gutenas, Tomas Moras
(išvertusio daugelį Lukiano kūrinių), Erazmas Roterdamietis, Fransua Rablė, Džonatanas Sviftas.
Bizantijoje jis buvo mėgdžiojimas, o 15 a. jo įtaka pastebima Vakarų Europos kūriniuose.
