Lietuvos metrikos tyrinėjimai. Vartiklis

Nuo pat Lietuvos valstybės įsikūrimo diplomatiniai dokumentai į užsienį buvo rašomi lotynų kalba, o vėliau imta rašyti adresato kalba (pvz., vokiečių ar rusų). Pagoniškoji Lietuva rėmėsi papročio teise, kai teisiniai ir privatūs sandėriai buvo sudaromi žodžiu. Įvedus krikščionybę, imta valstiečius atiduoti bajorams. 14 a. pabaigoje apie 80% valstiečių buvo Didžiojo kunigaikščio pavaldiniai, o apie 1528 m. jų sumažėjo iki m. jų sumažėjo iki 30%. Valstiečiai buvo stumiami į baudžiavą valdžios įsakymu. Atsirado rašytinė teisė ir ją lydintis rašytinis dokumentas. Tam reikėjo gerokai daugiau raštininkų.

Vieni feodalai buvo kitų vasalais. Nuo žemių valdų buvo mokamos duoklės, atliekama karinė tarnyba. Visiems žemėvaldos sandoriams reikėjo gauti Didžiojo kunigaikščio raštišką leidimą („privilegiją“), kurį parengdavo valdovo raštinė. 15 a. DK raštinė tapo valstybės kanceliarija, kurioje formavosi ir naujų valdymo įstaigų bei žinybų užuomazgos, brendo vykdomosios valdžios biurokratija, kurioje vos ne svarbiausia grandis buvo raštininkai. Jie buvo atsakingi už dalykinių dokumentų formuliarų kūrimą, praktinės diplomatijos normas, raštvedybos, dokumentų saugojimo ir aprašų sistemas. Raštininkai tapdavo valstybės, kultūros, diplomatijos veikėjais.

Valdant LDK Kazimierui (1440-92, nuo 1447 m. buvo ir Lenkijos karaliumi) išsiunčiami ir gaunami raštai jau buvo surašomi į skirtingas „knygas“: „Dalinimų ir teismų“ (įvairių privilegijų ir teismų sprendimų žemėvaldos klausimai), „Pasiuntinybių“ (diplomatinių) ir „Arendų“ (muitinių nuomos) „knygas“. Kaip ir beveik visoje Europoje kanceliarijos dokumentai nebuvo tvarkomi chronologiškai.

„Knygos“ LDK kanceliarijoje 15-16 a. vartotos tik daugiskaita ir reiškė ne įrištus dokumentus, o raštvedybos būdą (terminalogiją perėmus iš slavų bažnytinės kalbos). 16 a. viduryje jį ėmė keisti „metrika“.

1569 m. Liublino unija paskelbta, kad LDK ir Lenkijos karalystė jungiasi į Žečpospolitą. Tačiau liko atskira LDK teritorija su atskira administracija, kariuomene ir teise.

LDK kanceliarijos knygos tapo labai svarbiomis. 1588 m. jos perduotos kanclerio Leono Sapiegos (1557-1633) globai. Nuo dažno vartymo jų lapai susitrynė, kai kurie tekstai buvo sunkiai įskaitomi, tad buvo nurodyta jas perrrašyti. Pradėta 1594 m. ir baigta tik po kelių metų. Knygų tvarka perrašant suardyta. Kai kurios knygos išsisklaidė po kelias kopijas, fragmentai buo sukeisi vietomis, į vieną knygą grupuojamos kelios knygos. Kai kopijų lapuose likdavo laisvos vietos, į ten būdavo perrašomi tekstai iš pavienių atplyšusių lapų arba kanceliarijoje buvusių originalų. Dokumentų tekstus perrašinėjo vieni žmonės, o antraštes vėliau užrašydavo kiti; jas taip pat įrašydavo į knygos turinį nurodant lapus.

Visos originalios knygos, turėjusios po keliasdešimt lapų, buvo perrašytos maždaug į 160 naujų kopijų, kurios jau buvo nuo šimto iki poros tūkstančių lapų. Šio kopijos buvo ruošiamos ilgam saugojimui ir naudojimui. Dokumentų tekstai jose rašyti kruopščiai, pusiau nuostatiniu raštu, kai kur virstančiu greitraščiu. Pirmosios raidės puošnios, kai kurios antraštės rašytos pintiniu raštu ir ne taip lengva jas išskaityti. Palyginus išlikusius dokumentų originalus su kopijomis, matosi, kad ir kopijuojant stengtasi išlaikyti visų dokumento atributų išdėstymą. Taip LDK kanceliarijos knygos buvo rašomos ir 17-18 a.

LDK kanclerio Alberto Stanislovo Radvilos^*) rūpesčiu 1636 m. LDK metrikai saugoti buvo skirtas mūrinis namas Žuvų gale (taip vadinta Didžiosios Pilies gatvės centrinė dalis). Greta, Stiklių gatvėje (dabar M. Antokolskio), kitame mūriniame name, karaliui atvykus į Vilnių, taip pat turėjo būti saugoma metrika bei dirbti kanceliarija. Tų namų savininkai buvo atleisti nuo „pastovio“ (karaliaus palydos priėmimo prievolės). Senosios originalios knygos jau 17 pradžioje buvo atiduotos į karaliaus iždo

Aleksandro rašto broliui Lenkijos karaliui Jonui Albertui dėl Lietuvos ir Lenkijos sutarties bei totorių antpuolių įrašas Lietuvos Metrikoje, 1495 m.

saugyklą Žemutinėje pilyje. Atrodo, kad 17 a. viduryje prasidėjus karams, švedų puolimams, suirutei, beveik visos jos žuvo. Išliko 16-17 a. sandūroje darytos jų kopijos bei 17-18 a. originalios knygos.

LDK kanceliarijos knygų pirmasis aprašas („LDK metrikos knygų rejestras“) padarytas 1623 m., kai L. Sapiega kanclerio pareigas perdavė A.S. Radvilai. Istoriniuose rašiniuose teigiama, kad dalis LDK metrikos buvo patekusi į Švediją, o 1653 m. gražinta. Bet tai greičiausia klaida, nes taip buvo tik su Lenkijos kanceliarijos knygomis.

Apie 1745 m. LDK metrikos knygos, neaišku kodėl, buvo išvežtos į Varšuvą. Žečpospolitos Nuolatinės tarybos potvarkiu 1777 m. seniausių 66 knygų tekstai buvo perrašyti lotyniškais rašmenimis į 29 tomus (dabar Varšuvos centriniame Senųjų aktų archyve).

1784-87 m. LDK metrikos knygos bei pavieniai dokumentų originalai, vadovaujant istorikui Adomui Naruševičiui (1733-96), buvo įrišti ir sudarytas naujas, per 400 knygų, aprašas. Prie metrikos Varšuvoje imta jungti kitų LDK žinybų dokumentus.

1795 m. žlugus Žečpospolitai, padalinus tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos, LDK metrika ir dalis Lenkijos metrikos buvo išvežta į Peterburgą ir perduota Senatui, kuriam jų reikėjo prijungtų LDK žemių piliečių nuosavybės, žemės ribų ginčų sprendimui, bajorų luominių teisių nustatymui, miestų ir miestelių, bažnyčių bei vienuolynų, amatininkų cechų privilegijų patikrinimui ir t.t. kartu buvę kai kurie dokumentai pateko į Viešąją biblioteką (dab. M. Saltykovo-Ščedrino). Peterburge Lenkijos kanceliarijos knygos vadintos „Karūnos metrika“, o LDK – „Lietuvos metrika“ – ir tie pavadinimai įsitvirtino.

Peterburge knygos (jau beveik 600) baigtos tvarkyti 1835 m. Kas į jas nebūtų įrašoma falsifikatų, tuščios vietos perbrauktos, lapai iš naujo sunumeruoti, knygos pervertos virvutėmis ir užantspauduotos. Dokumentų originalai taip pat susiūti į knygas. Visos knygos suskirstytos į 12 grupių: Užrašymų, Teismų, Viešųjų reikalų, Surašymų, Inventorių, Planų ir t.t. Tuo metu LM prižiūrėtojo padėjėju dirbo Simonas Daukantas (1793-1864). 839 m. jis dalyvavo sudarant smulkesnį LM aprašą. O 1835 m. Senate parengtą aprašą 1887 m. paskelbė S. Ptašickis.

1887 m. LM perkelta į Teisingumo ministerijos Maskvos archyvą. LM fonde yra ir 1517-38 m. Rusijos pasiuntinybių knygos. Maždaug 1610 m. lenkų įsiveržimo metu jos buvo išvežtos į Varšuvą, o 18 a. pabaigoje kartu su LM atvežtos į Peterburgą.

19 a. LM imtos naudoti istorijos tyrinėjimams, imta skelbti kai kuriuos LM tekstus. Susidomėta ir LM istorija. Tačiau tuo metu į visų valstybinių objektų istoriją žiūrėta statiškai, tad LM aptarinėjama nesiejant pildymo tvarkos su valstybės gyvenimu. 19 a. istorikus trikdė tai, kad kiekvienoje 15-16 a. knygos kopijoje galima buvo rasti įvairiausio pobūdžio dokumentų nuorašus: žemėvaldos privilegijų, bylų ginčų atpasakojimus ir sprendimus, išduotų iždo sumų sąrašus, muitininkų ataskaitas, diplomatinius dokumentus ir kt. Be to, chronologiškai labai skyrėsi dokumentų datos. Paaiškinimui buvo kuriamos įvairios loginės LDK kanceliarijos darbo tvarkos schemos. Tokius samprotavimus apibendrino Ivanas Lapo (1869-1944). 1901 jis išsakė nuomonę, kad LDK kanceliarijoje buvo dviejų tipų knygos. Vienos rašomos Vilniuje, o kitos vežiojamos paskui Didįjį kunigaikštį, į kurias nurašydavo visus „prie valdovo“ išduodamus dokumentus. Tad LDK raštininkai gaudavo kanceliarines knygas su tuščiais lapais. Be to manyta, kad 16 a. pabaigoje daryti nuorašai yra tapatūs dingusiems originalams.

Nikolajus Berežkovas (1886-1956) tyrė sudėtį iki 1522 m. ir 1946 m. išleido monografiją, įrodydamas, kad kopijos nėra tapačios originalams. Vis tik diskusijos dėl LM istorijos tebevyksta, Pvz., lenkų istorikė Irena Sulkovska-Kuriasova 1977 m. skelbtame straipsnyje mano kitaip – kad dokumentai kanceliarinėje buvo nurašinėjami nesilaikant chronologinės tvarkos.

^*) Albertas Stanislovas Radvila (1593-1656) – LDK didikas ir kancleris (nuo 1623 m.), valstybės veikėjas. Nesutaikomas ir išdidus katalikas, visais būdais stengėsi sumenkinti kitatikius, visada gynė Lietuvos reikalus nepamiršdamas pasirūpinti ir savo gerove. Paliko lotynų kalba parašytus 1632-55 m. dienoraščius ir pastebėjimus.