Ostžemės sindromas. Vartiklis

Tai ne utopija, tai dabartis!

Kai 1935 m. „Lidovych novinach“ imtas spausdinti „Karas su salamandromis“ (Valka s mloky), jis buvo laikomas utopija, tačiau K. Čapekas paprieštaravo:
„Tai ne utopija, o dabartis. Tai ne išgalvotas kažkokios netolimos ateities vaizdas, o veidrodinis atspindys to, kas yra šią akimirką, kurioje gyvename...“
„Ši akimirka“ netrukus virto Antruoju pasauliniu karu.

Į klausimą, ar salamandros turi sielą, B. Šo atsakė: „Sielos jos, be jokių abejonių, neturi. Tuo jos ir panašios į žmogų“. Tačiau iš tikro B. Šo to nesakė – už jį šį aforizmą sumąstė K. Čapekas, tiksliai nukopijavęs kandų garsaus dramaturgo stilių. O toji frazė, įmontuota į „Karą su salamandromis“, būdinga paties romano stiliui, didele dalimi esančiu koliažu iš (atseit) mokslinių traktatų, politikų kalbų, tarptautinių konferencijų ir akcinių bendrovių posėdžių protokolų, gatvių transparantų ir laikraščių iškarpų – aišku išgalvotų, tačiau su gera satyros doze atgaminančių tuometinių žurnalistų, biznierių, politikierių frazeologiją ir mąstymo būdą. Čapekas: Karas su salamandromis

Bedvasės galios kilimas K. Čapeko kūryboje pasirodė ne pirmą kartą; čia pirmiausia prisimintina pjesė „R.U.R.“, kur jis į veiksmą įvedė dirbtinius žmogaus pavidalo veikėjus – robotus, kurie simbolizavo stichiškumą, gamybos nesuvaldymą, kai vaikantis pelno nesusimąstoma apie pasekmes. Ir tada tai baigiasi katastrofa (dar skaitykite >>>>>).

Čia tas vaidmuo atiteko gigantiškoms salamandroms, netyčia jūreivio avantiūristo atrastoms nuošalioje Ramiojo vandenyno vietoje ir su įžvalgaus verslininko pagalba panaudotoms nekaltam užsiėmimui – gaudyti perlus mainais į peilius ir kitus naudingus veikliems jūros gyvūnams daiktus. K. Čapekas išradingai kuria situacijas naujoms protingoms būtybėms: Bažnyčia tarp jų platina milijonus neperšlampamų Biblijų, JAV jas linčiuoja už „merginų užpuolimus“, Prancūzijoje išleidžia įstatymą, kad salamandros už nepaklasnumą baudžiamos „įkalinimu sausoje ir šviesioje vietoje“. Vienas tūlas net įvertina: „Tegu salamandros, kad tik ne marksistai!“

Salamandrų bendruomenė klesti, tačiau netrukus įvykiai ima vystytis pagal savo dėsnius. Salamandros tampa pigia darbo jėga, sandorių objektu, jos barbariškai išnaudojamos. Netrukus joms pamažu ima tiekti ginklus. Salamandrų daug, jų nekankina sąžinė, aukšti idealai, sentimentai ir kiti niekai, tačiau jos tvirtai žino, ko nori. O labiausiai nori gyvybinės erdvės – ir ją be ceremonijų atiminėja iš žmonių, nelabai rūpindamos jų likimu. Nesunku nuspėti, ką 1935 m. omenyje turėjo autorius... Ritualiniai salamandrų šokiai tiesiogiai susišaukia su nacistinių jaunuolių žygiavimais su fakelais rankose... Ir romano pabaigoje pasirodė Aukščiausioji Salamandra, žmogus, buvęs feldfebelis, savo balsu ir cinizmu labai primenantis buvusį jefreitorių...

Tačiau svarbiausia, kad salamandras maitina, apginkluoja patys žmonės. Ir net kai jos ėmė „skandinti“ žmoniją, sindikatai, trestai ir valstybės nesiliauja jas „aptarnauti“. Tik kažkoks Iksas stengiasi atversti vyriausybes į protą. Tačiau kada proto balsas pasiekdavo (ir pasiekia) valdžią turinčius? Be galo tuščiažodžiaudamos Europos šalys bandydamos atsipirkti nuo vandenų agresorių, bando joms prakišti „nevertingas“ šalis, tarkim, Kiniją (kurios nuomonės, aišku, niekas nepasiklausia). Praeis nedaug laiko ir panašiai Miuncheno sandoriu Vakarų valstybės Hitleriui atiduos Čekoslovakiją – 1939 m. kovą, okupavę Čekiją, esesininkai atėjo Čapeko, tik salamandriškai neišprusę, jie nežinojo, kad rašytojas mirė prieš kelis mėnesius.

Jei „Karas su salamandromis“ tebūtų siejamas tik su fašizmu ir 4-o dešimtm. politine aplinka, jis keltų tik istorinį susidomėjimą. Tačiau tame ir yra klasikos galia, kad ji „kapsto“ taip giliai, kad lieka aktuali amžiams. Ir šiandien Čapeko pamfletas tebeaktualus – Trumpo ir Putino pasaulio pasidalijimo grėsmės akivaizdoje. Ir čia krenta į akis, kad „veikia“ beveik visos šalys, išskyrus vieną – ir tąja yra Tarybų Sąjunga. Negi, dabar išaušo jos perėmėjos valanda?!

Bet ar matė išeitį čekų humanistas? Atsekęs įvykius iki momento, kai salamandros praniko už Centrinės Europos kalnagūbrių, ir tapo aišku, kad išsisukti niekam ir niekur nelemta, Čapekas nuleidžia uždangą, neparodydamas mums paskutinio pasaulinės tragedijos akto. Vietoje to, paskutiniame skyriuje, pavadintame „Autorius kalbasi su savimi“, Čapekas pokalbyje su savo vidiniu balsu numato šiokią tokią viltį žmonijos likučiams: pagal agresoriaus prigimtį amfibijos-nugalėtojai būtinai turi susikivirčyti tarpusavyje. Tai nors ir ne kraštutinis pesimizmas, tačiau trykštančiu optimizmu tai nepavadinsi.