Kryžiaus žygis į tyrus. Tauta: Valstybės stilius: Putinas iš esmės klysta. Vartiklis

Kai Frensis Fukujama^*) maždaug prieš 30 m., sekdamas Hėgelį, paskelbė istorijos pabaigą, jis turėjo omenyje, kad 20 a. pabaigoje Vakarų liberalizmui neliko rimtų ideologinių varžovų. Fašizmas ir komunizmas buvo sužlugdyti, o nacionalizmas ir religinis fundamentalizmas, atseit, rimto pavojaus nekėlė, - šios pasaulėžiūros sistemos daugiau apeliavo į praeitį, o ne ateitį ir tuo pasireiškė jų istorinis pasmerktumas.

Dabar padėtis pasaulyje ne tokia vienareikšmė.Nacionalizmas tarsi įgavo antrą kvėpavimą: Anglijoje ir Ispanijoje vyksta lėta fragmentacija, eilėje stovi Belgija ir Kanada, o, galbūt, ir Indija. O prieš religinį fundamentalizmą bejėge pasirodė net „supervalstybė“ JAV (tiesa, dabar naująja supervalstybe jau tapo Kinija) – kariniai al-Queda pasiekimai parodė, koks efektyvus gali būti mistinių dogmų ir šiuolaikinių technologijų derinys. Virs pasaulio sklando religinio atgimimo idėja, daugeliui atrodanti patrauklesne už liberalizmą vakarietiškame įpakavime. Ir kai islamiškojo fundamentalizmo šaltinis yra arabų pasaulis, tai krikščioniškojo fundamentalizmo kertiniu akmeniu gali tapti Rusija.

^*) Frensis Fukujama (Yoshihiro Francis Fukuyama, g. 1952 m.) – japonų kilmės amerikiečių filosofas, politologas, politekonomistas, rašytojas, išgarsėjęs knyga „Istorijos pabaihga ir paskutinis žmogus“ (1992), kurioje tvirtina, kad liberalių demokratijų ir laisvos rinkos kapitalismo sklaida pasaulyje ir Vakarų gyvenimo būdas rodo žmonijos sociolkultūrinės evoliucijos pabaigą ir yra paskutine žmonių valdymo forma. Tačiau kitoje knygoje „Pasitikėjimas: socialinė dorybė ir ir kelias į gerovę“ (1995) jis pakeitė savo poziciją, pripažinęs, kad kultūra negali būti griežtai atskirta nuo ekonomikos. Vis tik po daugelio nuo tada įvykusių pasikeitimų jis tebesilaiko savosios „istorijos pabaigos“ koncepcijos. Fukujama buvo siejamas ir su neokonservatyvaus judėjimo pakilimu, nuo kurio 21 a. ėmė šalintis. Viena naujesniųjų jo knygų yra „Tapatybė: orumo poreikis ir pasipiktinimo politika“ (2018). Yra davęs interviu „Putinas iš esmės klysta“ (2019).

„Naujojo laikraščio“ interviu su Fukujama „Putinas iš esmės klysta“ ištrauka (nežymiai trumpinant), 2019
Apie tai, kaip Rusijoje ir JAV skirtingai supranta demokratiją ir kodėl „liberalizmas“ daugelyje šalių tapo keiksmažodžiu

Kl.: V. Putinas interviu „Financial times“ pareiškė, kad „vadinamoji liberalioji idėja ... galutinai išsisėmė“, nes net Vakarų lyderiai pripažįsta, kad „multikultūrizmas“ tampa nerealiu...

Ats.: Jau atsakiau: „Putinas fundamentaliai klysta“. Rusija kaip ir bet kuri kita šalis priklauso nuo liberalių principų. Europa praėjo žiauriausių religinių karų tarp katalikų ir protestantų kelią. Kraujyje buvo paskandintos ištisos šalys, - vien tik Vokietija neteko trečdalio gyventojų. Ir viskas tik todėl, kad 15-16 a. valstybės buvo įsikibę vieningos religinės doktrinos ir žmonės negalėjo laisvai rinktis, kaip jiems gyventi ir į ką tikėti. Po protestantiškos reformacijos ėmė suprasti, kad laikantis vieningo tikėjimo,konfliktas nesibaigs niekad...

Tačiau atsiradus pasirinkimui, atsirado ir nepakantumo doktrinos, ypač nacionalistinės, paremtos ne teise, o etnine ir rasine priklausomybe. Tai atvedė prie gigantiškų imperijų, Osmanų ir Austro-vengrų, subyrėjimo... Kai Hitleris ėmėsi vienyti vokiečius, Vokietijos įtaka tapo ypač pražūtinga. ...

Po 1945-ųjų visi sutarė, kad negalima leisti apibrėžti nacijas etniniu pagrindu... ir būtinas institutas, užtikrinantis atskirų gyventojų ir ypač mažumų teises. Reikėjo naujos tarptautinės liberalios tvarkos... ir to pavyzdžiu dabar yra Europos Sąjunga.

[ ... ] O ką daro Putinas? Jis bando sugražinti nacionalinę imperiją ir dominuoti buvusioms TSRS šalims. Tai nepakantumo doktrinos atgimimas... Tai labai pavojingas principas. Tas pats vyksta [vyko] JAV, kur Trampas nuolat kalba apie būtinybę gražinti JAV buvusią didybę. Tai didelė nelaimė. [ ... ]

Liberalizmas remiasi dviem principais – laisve ir lygybe. Esminės liberalios demokratijos charakteristikos – tai daugumos pasirinkimas, išreikštas per laisvus ir sąžiningus rinkimus, o taip pat konstitucinių teisinių principų, ribojančių valdžią, sąvadas. Paimti kartu – tai ir yra tai, ką vadiname liberalia demokratija. [ ... ]

Kinija man kelia daug nuogąstavimų, nes jos karinis potencialas didėja labai sparčiai. [ ... ] Europiečiai renka populistines vyriausybes, kurios kažkuria prasme simpatizuoja Putinui. Panašiai veikia ir Kinija su iniciatyva 16+1 – bendravimui su Centrine ir Rytų Europa. Todėl Europos Sąjunga negali kritikuoti Kinijos. Europą tampo į visas puses, tačiau populistai įgauna jėgą ir manau, kad Europa pati [nuo to] tampa tik silpnesnė. [ ... ]