Apie Sofijos, Dievo išminties, garbinimą Bizantijoje ir Rusijoje
Prot. Georgijus Florovskis (tęsinys)

Apie autorių  |  Pradžia  |  Pabaiga      

Skaitykite straipsnio pradžią....

IV

Garsioji Novgorodo Šv. Sofijos ikona yra savotiškas Deisis⁵⁵⁾: ugniaakis Angelas soste su prieš jį stovinčiais Dievo motina ir Predtečei⁵¹⁾. Virš Angelo galvos medalione Atpirkėjo iki pusės atvaizdas. Viršuje etimasija⁵²⁾. Angelas apsirėdęs karališkais apdarais, rankose skeptras ir ritinys. Sostas ant septynių stulpų... Ugniaakyje Angele reikia matyti Didžiosios tarybos angelą, dievo Sūnų, - čia atgyja senasis ikonografinis motyvas. Tačiau jis papildytas naujais, apokalipsiniais bruožais. Slaptas liudininkas regėjo Dievo Sūnų, „apsivilkusio ilga tunika ir per krūtinę persijuosusio auksine juosta“ (Apr. 1:13); “”Jo akys švietė kaip ugninė liepsna, ir ant jo galvos daug diademų“ (Apr 19:12); „ir Jo veidas tarsi saulė švyti visu skaistumu“ (Apr 1:16). Palyg. taip pat Danielio viziją (sk. 10)... Tokiam aiškinimui netrukdo Kristaus antrojo atvaizdo buvimas. Tokia ditografija⁵³⁾ nereta simbolinėse kompozicijose. Šiuo atveju atvaizdo padvigubinimas galėjo reikšti Kristaus prigimčių dvilypumą (taip jį vėliau aiškino broliai Lichudos⁵⁴⁾). Kartais priešais stovintys irgi vaizduojami su sparnais: Predteča⁵¹⁾, aišku, sąryšyje su Malachijos pranašyste (žr. 3:1), Evangelijose priskiriama Krikštytojui: „Tad Aš siunčiu savo Angelą prieš Tavo veidą“ (Mt. 11:10; Mk. 1:2; Lk. 7:27); Dievo motina kaip apokalipsinė žmona, pagal Apr. 12:14 „ir duoti buvo žmonai didelio erelio du sparnai“...

Ir bendrai reikia pastebėti, kad Deisis⁵⁵⁾ yra eschatologinė kompozicija, - „Paskutinio tesimo meninė sinekdocha“, pagal pavykusią Viskovatovo⁵⁶⁾ pastabą pateikdavo kažkokių šventojo kalno senolių liudijimus apie Sofijos ikoną Panteleimonovo⁵⁷⁾ vienuolyne Afono kalne; tačiau mes visiškai nežinome, kokia ji buvo. Vargu ar novgorodietiška deisis⁵⁵⁾. Greičiau jau atskiras Angelo atvaizdas. Pirmąjį Novgorodo Sofijos paminėjimą randam IV-me Novgorodo metraštyje - 1510 m (7018); kunigaikštis Vasilijus III⁵⁸⁾, pravažiuodamas pro Novgorodą, „liepė dieną ir naktį negęstančią žvakę prieš Dievo Sofiją Išmintingąją, kaip senovėje, kaip buvo anksčiau“ (PSRL, VI, 286). Tikriausiai tai apie Šv. Sofijos ikoną Novgorodo soboro ikonostazėje, laikytą stebuklingą. Tačiau ikonostazė („deisus“) buvo pastatytas tik 1509 m. (PSRL, IV, 136). Priešais kokią ikoną spindėjo negęstanti žvakė anksčiau, nežinome. Ikonostazinė ikona turi vėlesnio pasirodymo pėdsakus. Altoriaus puošyba, kurios viršutinėje dalyje pavaizduota Sofija, taip pat priskiriama tik XVI a. Beje, reikia pastebėti, kad konchos⁵⁹⁾ puošyba aiškiai apokalipsinio turinio, pagal Apr. 11:15, kuris ir parašytas skliauto išsikišime: „Pasaulio karalystė tapo mūsų Viešpaties ir jo Mesijo karalyste, ir jis viešpataus per amžių amžius“. Ant išorinės sienos, virš vakarinių vartų Sofijos atvaizdas nutapytas tik 1528 m. prie arkvysk. Makarijaus⁶⁰⁾; „o anksčiau buvo nupiešta toje pat vietoje, bet tik Visagalis iki juosmens“ (PSRL, VI, 286)... Novgorodo XIV-XV a. tapyboje Sofijos atvaizdo nesutinkame, tačiau jis įprastas pradedant nuo XVI a. Maskvoje jis tampa žinomas tik nuo Kremliaus soboro atnaujinimų po gaisrų 50-aisiais, prie [Ivano] Rūsčiojo, kai čia darbavosi Novgorodo ir Pskovo ikonų tapytojai. Dauguma žinomų Novgorodo ikonos sąrašų priskiriama net XVII a. Ir ne senesnis pačios XVI a. pabaigos yra rusų ikonografijos originalas, kuriame Novgorodo kompozicija aprašyta nuodugniai... Prieš mus, be abejo, gana nauja kompozicija. Labai įdomu, kad rusų paminkluose, pradedant nuo XVI a., aplamai tampa dažnu Viešpaties Visagalio su sparnais vaizdavimas (visų pirma pasaulio sutvėrimo pavaizdavimuose – miniatiūrose bei tapyboje); prieš tai aštriai paprieštaravo diakonas Viskovatovas⁵⁶⁾. Ypatingai reikėtų paminėti ypač painią kompoziciją: „Tu esi jerėjus⁶¹⁾ per amžius..“ Prieš šią ikoną prieštaravo Maksimas Grekas, Zinovijus Otenskis⁶²⁾. Diakonas Viskovatovas⁵⁶⁾ joje įžvelgė „lotynišką gudravimą“. Bet kuriuo atveju, tai vakarietiška kompozicija. Joje du neginčytini vakarietiški motyvai, kurie nežinomi bizantietiškai ikonografijai. Pirma, Nukryžiavimas Tėvo rankose (ypač Trejybės atvaizdas, vadinamasis Gnadenstuhl⁶³⁾), - tipinė vakarietiška kompozicija ypač dažna XV a. Vokietijoje (palyg. Kristus ant kryžiaus balto serafimo pavidalu („Jėzaus siela“, pagal Pskovo ikonografų aiškinimą); prisimenama Pranciškaus Asyžiečio vizija stigmų kalne. Christus subspecie seraph, - nuolatinė vakariečių meistrų tema, pradedant Džotto⁶⁴⁾, taip pat dažna XV a. graviūrose (žr. ir pas Diurerį)... Čia buvo nauja priežastis vaizduoti Kristų angelo pavidalu... Novgorodo šv. Sofijos ikona priklauso toms naujosioms simbolinėms kompozicijoms, tapusiomis įprastomis rusų ikonografijoje nuo XVI a. vidurio. Žinoma prasme šis simbolizmo vyravimas reiškė ikonų tapybos sunykimą. Ikona tampa pernelyg literatūriška, ima vaizduoti ne tiek veidus, kiek idėjas. Ikona per dažnai tampa savotiška iliustracija literatūriniams tekstams, kartais biblijiniams, kartais gyvenimiškais ir apokrifiniais. Šiame naujame literatūriniame simbolizme labai stiprūs vakarietiški motyvai; tiesioginė vakarš (vokiečių ir flamandų) graviūra įtaka neginčytina – XVII a. bažnyčiose tapoma pagal žinomą Piskatoraus⁶⁵⁾ Bibliją. Tarp biblinių labai dažnos temos iš Patarlių knygos, iš Saliamono išminties... Šį lūžį ikonografijoje tikrai pajuto diakonas Viskovatovas⁵⁶⁾: „ir pamačiau, kad ikonos pagal žmogiškąjį mūsų Dievo Kristaus pavidalą nuėmė, o kurių tapymo nemačiau, pastatė; baisiai pasibaisėjau jomis ir pabijojau meilikavimo ir visokios klastos“... Prieštaravimus tapo angelo pavidalu pagal „Izaijo pranašystę“ ir du raudoni sparnai aprašomi pagal didįjį Dionisijų. Nes pranašystės išsipildė Evangelijoje. Ir reikia vaizduoti Kristų pagal evangelišką tiesą, o ne pagal pranašystes. „nes tegu nenublėsta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūniško įsikūnijimo šlovė“. Viskovatovo⁵⁶⁾ prieštaravimai mums atskleidžia religinį rusų ginčo dėl naujų ikonų prasmę. Čia susiduria dvi religinės pasaulėžiūros: tradicinis kristologinis realizmas ir sužadinta religinė vaizduotė. Būtent prieš vaizduotės žaidimą ir buvo nukreipti reikalavimai tapyti „nuo meistrų pavyzdžių“, - tas reikalavimas turėjo ne tik techninę, bet ir religinę prasmę. Maksimo Greko „o kas ir panors, imant Rašto eilutes ir pieš vaizdus; ir jis vaizdų be skaičiaus sukurti galės“... Iš tekstų kombinacijos daugiausia ir atsirado rusų simbolinės XVI a. ikonos. Šioms priskiriamos ir Išminties ikonos... Labai būdinga, kad, nors Novgorodo šv. Sofijos ikona tampa viena iš labiausiai paplitusių XVII a., ginčai dėl jos nesiliauja. Prieš ją jau XVII a. pabaigoje griežtai pasisako žinomas korektorius, Čudovo vienuolis Efimijus⁶⁶⁾, - ir dėl to paties pagrindo, kaip ir Viskovatovas⁵⁶⁾, jis reikalauja istorizmo, pasisako prieš „išgalvotus panašumus“. .. „Tačiau labiau tinka piešti Šventąją Sofiją nei Išmintį, Įsikūnijęs Dievas Kristus todėl ir piešiamas kaip tobulas vyras“... (Vienuolio Efimijaus⁶⁶⁾ klausimai ir atsdakymai. Išl. Filimonomas „Senojo rusų meno draugijos žiniose“, t. 1). Ypatingas šv. Sofijos kanono šventimas Ėmimo į dangų dieną pasirodo tik XVII a. pradžioje; ją įvedė kunigaikštis Semionas Šachovskas⁶⁷⁾.

V

Ikonografijos originaluose yra ypatingas straipsnis apie Novgorodo ikoną. Tai „Pasakojimas apie Sofijos, dievo Išminties, vaizdą“, kuris randamas ir atskirai, ir įvairiuose XVI-XVII a. mišraus turinio rinkiniuose, atskiru atveju „Paaiškinamose Apokalipsėse“, kas labai būdinga. Įdomu, kad jis įterptas (su aiškiu sąryšio sutrikdymu) į plačią tėv. Luko Chrizoverko⁶⁸⁾ laiško Andrejui Bogoliubskiui⁶⁹⁾ (pagal Nikono metraštį⁷⁰⁾).Šiaip šis „pasakojimas“ rankraščiuose sutinkamas gana dažnai. Gaila, atskiri rašiniai iki šiol nebuvo sulyginti, tad literatūrinė „pasakojimo“ istorija lieka neaiškia. Matyt, jis buvo parašytas kaip paaiškinimas vėl nutapytai ikonai – greičiausiai Novgorode. Tai būtent ikonos „aiškinimas“... Sofijos ikona aiškinama kaip nekaltybės vaizdinys. „Dievo išminties, Sofijos, vaizdas perteikia švenčiausiosios Dievo motinos nekaltybės tyrumą; nekaltybė švyti merginos veide skaisčiai“... „Pasakojimas“ Angele regi nekaltybės simbolį, - „nes nekaltasis gyvenimas į angelą panašus“... „Ugninis veidas parodo, kad nekaltybė prilygsta Dievui būtyje; nes ugnis yra Dievas“... priešais stovintys yra nekaltybės pavyzdžiai, ir visų pirma Dievo motina. „Nes toji pagimdė Dievo Žodžio Sūnų, taip ir saugantys nekaltybę gimdo veiksnius žodžius...“ Dar Buslajevas⁷¹⁾ vykusiai pavadino šį pasakojimą „poema apie skaistų gyvenimą“. Kyla klausimas apie šio pasakojimo šaltinius. Su stipriu pagrindu galima spėti čia esant Vakarų įtaką. Nekaltybės apoteozę galima sieti su tuo savitu asketiškai-erotiniu judėjimu, kuris su ypatinga jėga suspindi XVI a. vokiečių mistikoje. Bet kuriuo atveju, labai pažymėtina, kad tas judėjimas buvo susijęs su Išminties simboliu ar vaizdiniu. Čia pirmiausia reikia paminėti Suzo⁷²⁾, vieną nuostabiausių vėlyvųjų Viduramžių mistikų, savo laiku turėjusio išskirtinai stiprią įtaką. Suzo įkūrė „Išminties broliją“ ir dėl jos sukūrė ypatingą maldos taisyklę; vėliau jis sukūrė ypatingas mišias išminčiai. Dėl Suzo Išmintis įgauna ypatingą svarbą. Suzo vadinamas „paskutiniuoju minzingeriu“. Ir tikrai, jo mistikoje atsikartoja visa minezango⁷³⁾ erotika, meiliai išmintis kalba žmogaus širdžiai, kad tą pritrauktų prie savęs moterišku pavidalu, und redet zartlich im frowlichen bilde...Dėl Suzo simboliai tampa regėjimais. Savo pirmąją viziją Suzo taip aprašė: „Ji sklendė aukštybėje virš jo, sėdinti soste debesyse. Ji galia tarsi ryto žvaigždė. Ji panaši į saulė visame spindesyje, ji laikė amžinybę savu vainiku iii ir jam atrodė, kad regi Nuostabią merginą, o jis buvo kilnus jaunuolis... So er iez wande haben ein schon jungfrowen, geschwind vare r einen stolzenjungherren... Toji su juo kalbėjo tai kaip išmintinga patarėja, tai kaip įsimylėjusi“. Suzo nupiešdavo savo regėjimus; dar jaunystėje jis pergamente nupiešė išmintį „švelnaus grožio ir meilaus pavidalo“ (in minnenklicher Schonheit und lieplicher Gestalt) ir niekada nesiskyrė su tuo atvaizdu. Vėliau jis savo autobiografijos rankraštį papuošia miniatiūromis. Šios miniatiūros pasikartoja jo gyvenimo aprašuose ir pereina į pirmuosius spausdintus jo kūrinių leidinius (žr. Augsburgo leidimus 1432, Ant. Sorg ir 1512 m. Hans Othmar); jie žinomi ir atskirose graviūrose. Jis vaizduoja išmintį karališkais apdarais ir su vainiku, rankoje skeptras, ant krūtinės spindi žvaigždės... Kartais angelo pavidalu ... Išmintis prie Kristaus. Jis išsiraižo ant krūtinės šį šventą vardą: IHS; jis su džiaugsmu nešioja šias meilės žaizdas. Beje verta pažymėti, kad ir Suzo regėjo Kristų nukryžiuoto serafimo pavidalu. Jis regėjo savo sielą Kristaus glėbyje. Jis perskaitė Dievo kūdikio skyriuje saldų vardą: Herzetrut, „širdies draugas“... Ir kartu jis buvo apimtas džiugesio prieš „meilią dangaus Karalienę“. Ypač iškilmingai jis švenčia Ėmimo į dangų šventę, - „tada būna didis džiaugsmas dangaus rūmuose“. Išminties vaizdinys dėl Suzo tampa skaistumo ir nekaltybės simboliu, nekūniškos ir platoniškos meilės simboliu, „mylinčios sielos“ simboliu („minnende Seele“).... Veniamino (kilęs slavu, o lotyniško tikėjimo) knygos pagrindinių atsakymų apie Biblijos knygas vaidmenyje. Biblijos tekstas Novgorode tuo metu buvo žinomas pagal Vulgatą⁷⁴⁾. Tuo metu ir kiek vėliau čia pasirodo eilė vertimų iš lotynų ir vokiečių kalbų, - ir jie atlikti „arkivyskupo namuose“ ir valdovo paliepimu. Vertė ir aiškinamąjį Brunono Viurcburgiečio⁷⁵⁾ Psalmyną, ir Vilhelmo Duranto⁷⁶⁾ „Rationale divinorum officiorum“ ir poleminius Nikolajaus de-Lyro ir Samuelio Jevrejanino kūrinius „prieš nuo dievo atsimetusius žydus“. Bet kuriuoju atveju, vakarietiška knyga čia nebuvo nei retenybe, nei neįprasta... Tad vargu ar priverstiniu yra Novgorodo „pasakojimo“ apie Sofiją priartinimas prie vakarietiškos mistikos, naujas aiškinimas virš senojo. Tradicinis Didžiosios tarybos angelo vaizdinis atsiskleidžia naujoje šviesoje. Kyla ginčas, „kas yra Sofija, Dievo išmintis?“

Novgorode, XV a. pabaigoje, jį apiplėšus Maskvai, nuotaikos buvo labai pakylėtos ir neramios. Be to, baigėsi „septyni tūkstančiai“ metų ir visi laukė Antrojo atėjimo. Tai buvo labai palankus metas apokalipsiniams regėjimams. Neatsitiktinai nuo tada Apokalipsė tampa vos ne parankine knyga rusų aplinkoje.

Religinė mintis išeina iš aiškių bizantiško dogmatizmo ribų į pakylėtų ir susijaudinusių praregėjimų ir apmąstymų sritį... Ir reikia pridurti, kad tema apie nekaltybę irgi buvo apokalipsinės kilmės; palyg. Apreiškimo 14 skyriaus vizijas „Tai tie, kurie nesusitepė su žmonomis ... pirmagimiai Dievui ir Avinėliui“ (Apr 14:4). Su šiuo apokalipsiniu motyvu visiškai sutapo vakarietiška „mylinčios sielos“ mistika...

VI

Kijevo Šv. Sofijos ikona aiškiai turi vakarietiškus bruožus. Ji ne vėlesnė nei XVII a. pabaiga. Bet kuriuo atveju, Pavelas Alepskis⁷⁷⁾, pravažiuodamas pro Kijevą 1654 m., dar nematė dabartinės ikonos. Ikonostaze buvo kita Išminties ikona: „ikonos centre cerkvė su kolonomis [ ... ] virš cerkvės Kristus; ir jo Šventoji dvasia nusileidžia ant jos švytėdama...“ Dabartinė ikona nutapyta ir įstatyta, aišku, tik per paskutinį Kijevo Sofijos atstatymą prie metropolito Gedeono Varlaamės Jasinsko⁷⁸⁾, 9-o ar net 10-o dešimtm. pabaigoje. Tam laikui priskiriama ir Tobolo šv. Sofijos ikona. Tai Dievo motinos ikonos. Dievo motina čia pavaizduota Apokalipsinės Žmonos pavidalu, su didelio erelio sparnais, ji stovi debesyse ant pjautuvo pavidalo mėnulio. Rankose kryžius ir skeptras. O Tobolo ikonoje dar ir vainikėlis iš 12 žvaigždžių. Du angelai virš galvos laiko vainiką (palyg. Apr. 12:1)... Tai būdingas vakarietiškas siužetas visiškai svetimas rytų ikonografijai. Vakaruose jis tam-pa žinomu nuo XIV a. pabaigos. Ir labai anksti įgauna tam tikrą prasmę, tampa Nekalto prasidėjimo, Immaculata Conceptio, simboliniu vaizdiniu. Ta teologinė nuomonė Romos bažnyčioje iškelta iki dogmos lygio tik XIX a., jau nuo XIV a. atkakliai piršta pranciškonų teologų, patvirtinama Bazelio sobore⁷⁹⁾ ir vėliau su ypatingu įkarščiu platinama jėzuitų. XVI- XVII a. tam klausimui skirta literatūra sunkiai apžvelgiama. Tačiau ji ganėtinai vienalytė ir mes nuolat tose marijanados knygose sutinkame Apokalipsinės Žmonos vaizdinį, dažniausiai labai painiose simbolinėse kompozicijose. Šis vaizdinys tampa amžinos nekaltybės simboliu. Ir kai po Tridento soboro⁸⁰⁾ kilo klausimas, ar galima „tapyti nekalto prasidėjimo slėpinį“ ir kaip privalu jį vaizduoti, paprastai atsakydavo su nuoroda į Žmonos, apgaubtos saulės ir garbinamos angelų, vaizdinį (palyg. pvz. Molani J. De historia imaginum et picturarum. Ed. Princ. Lovanii, 1570; Card F.K. Barromacus. De pictura sacra, Ed. Prinx., 1634). Kaip pavyzdį paprastai nurodydavo titulinę graviūrą knygai Clihtovii J. De puritate Sanctae Virginis, Editio princeps, 1513. Jau XV a. panašus pavaizdavimas įprastas rankraščiuose ir tada pereina į graviūras. Labai įdomu, kad neretai tuose atvaizduose daroma nuoroda į Patarl. 8:22, - eilutę apie Išmintį (jau 1492 m. pas K. Krivelį⁸¹⁾, Londono National Gallery, 906 (The Virgin in Ecstasy), - „ut in mente Dei ab initio concepta fui, ita et facta sum“; palyg. graviūrą iš Heures a l’usage du diocese d’Angers, par Simin Vostre, 1510, užrašas „Nec dum erant abyssi, et ego concepta eram“). Tai buvo susiję, žinoma, su tuo, kad labai anksti (galbūt jau nuo XIII a.) per Dievo motinos pastojimo dienos, gruodžio 8 d., mišias priderėjo skaityti būtent iš Patarlių knygos 8:22-30… Tai sudarė prielaidą Išmintyje įžvelgti būtent Dievo motiną, - „galutinį amžinosios tarybos tikslą“, termino fisso d‘eterno consiglio, kaip išsireiškė Dantė (Paradiso, 33:3).

Dar Liuteris piktinosi kaip prievartauja Biblijos tekstą, kai tekstus apie Išmintį priskiria Dievo motinai. Teologai tokiame aiškinime p aprastai tematė tik biblinių tekstų „pritaikymą“ (adaptatio arba accomodatio), tačiau mistikai ir pamokslininkai buvo drąsesni. XVI ir XVII a. toks aiškinimas tapo beveik visuotinis. Pakanka paminėti P. Kaniziją⁸²⁾ ir Kornelijų a Lapide⁸³⁾, kuris savo Švento Rašto aiškinimuose apibendrina visą savo ankstesnę ekzegetiką... Iš tokių plitusių katalikiškų sampratų visai suprantama kaip simbolinė Nekalto prasidėjimo ikona galėjo tapti Sofijos ikona... Gerai žinoma kiek bendra buvo katalikiška nuomonė apie Mergelės Marijos Nekaltą prasidėjimą pas XVII a. Kijevo teologus. Jį gina ir vysto Antonijus Radivilovskis⁸⁴⁾ savo „Devo motinos darže“ (palyg. Imefreto Hortulus reginae), Janikijus Galiatovskis⁸⁵⁾ „Naujajame dange“, - titulinėje šios knygos pirmojo, Černigovo leidimo vietoje (1677 m.) pavaizduota Dievo motina, žvaigždėtame danguje apsupta angelų... „Reikia paminėti ne tik be nuomonės tikrai mirtinos ar atleistinos, bet ir be pirmapradžio taip pat“... Visa tai verčia manyti, ksad Kijevo šv. Sofijos ikona yra nekas kita kaip Nekalto prasidėjimo pavaizdavimas. Įdomu, kad Skovoroda⁸⁶⁾ viename savo eilėraščių ikoną, panašią į Kijevo (Charkovo „teologinėje mokykloje“) tiesiai vadina „Tyriausios Dievo motinos prasidėjimo atvaizdu“ ir daro išvadą: „Nugalėk tai! Kristus tavyje apsigyvens. Būk kaip mergina skaistus: išmintis kūno malonumuose nesikuria“, - vivere in impuro corde Sophia nequit...

---

Pastabos

⁵¹⁾ Predtečė (Pirmtakas) - Jono Krikštytojo epitetas.

⁵²⁾ Etimasija (Parengtas sostas) – teologinė sosto, parengto Antrajam Kristaus atėjimui, sąvoka. Ji remiasi Psalmės (92:2; 9:5-8) žodžiais: „Tavo sostas yra tvirtas nuo pradžios...“ ir „Viešpats ... savo sostą jis pastatė teismui“. Ikonografijoje vaizduojami 5 elementai: sostas (dažniausiai apvilktas raudona medžiaga), užversta Evangelija, (Jėzaus) „kančių simbolis“, balandis (Šv. Dvasios simbolika). Bizantijoje nuo 12 a. imta naudoti kaip užaltorinį vaizdą, atskleidžiantį Komunijos aukojimo paslaptį.

⁵³⁾ Ditografija - atsitiktinis, klaidingas raidės, žodžio, simbolio panaudojimas perrašant ar kopijuojant.

⁵⁴⁾ Broliai Lichudos (Joanikijus, 1633-1717, ir Sofronijus, 1653–1730) – graikų stačiatikių vienuoliai, pirmieji Slavų-graikų-lotynų akademijos (pirmosios aukštosios mokyklos Rusijoje) dėstytojai (nuo 1685). Jie parengė eilę dvikalbių vadovėlių iš daugelio mokslų sričių.

⁵⁵⁾ Deisis („prašymas, malda“) – trijų ikonų kompozicija: centre - Jėzaus, kairėje – į jį pasisukusios Dievo motinos, dešinėje – Jono Krikštytojo. Gali būti įtraukti ir apaštalai, šventieji ir pan. Dogmatinė deisio prasmė – tarpininkavimas maldai, žmonių globa prieš grėsmingąjį dangaus valdovą ir teisėją. Deisio susiformavimą paveikė liturgija. Vienas seniausių deisių – Romos Šv. Marijos Antikvos bažnyčioje.

⁵⁶⁾ Ivanas Viskovatovas (m. 1570 m.) – rusų diplomatas, valstybės veikėjas ir pasiuntinys, Dūmos djakonas, Valstybės antspaudo saugotojas. 1553 m. Bažnytiniame susirinkime dėl M. Baškino erezijos pasisakė prieš vakarietiškas naujoves ikonų mene, ypač prieš Dievo Tėvo, Sofijos ir kitų asmenų vaizdavimą simboliškai. Susirinkimo apkaltintas žmonių kiršinimu ir nurodyta niekad daugiau nepasisakyti ikonografijos klausimais.

⁵⁷⁾ Šv. Panteleimonovo vienuolynas Afono kalne (taip pat Rosikonas arba Naujasis Rusikas) – vienas iš dvidešimties „vadovaujančių“ vienuolynų, tradiciškai laikomas „rusišku“, nors daugumą rusai ėmė sudaryti tik 19 a. pabaigoje, kai perėjo į Rusų cerkvės kontrolę. Atskiru vienuolynu laikomas nuo 1169 m.

⁵⁸⁾ Vasilijus III (Ivanas III, 1479-1533) – didysis Vladimiro ir Maskvos kunigaikštis (nuo 1505 m.), Ivano Rūsčiojo tėvas. Jo valdymo metu vyko karai su Lietuva (M. Glinskio maištas), kurių metu užkariavo Smolenską (1514).

⁵⁹⁾ Koncha („kriauklė“) – Bizantijos architektūros detalė, puskupolio formos perdanga virš pusiau cilindrinių pastatų dalių, pvz., nišų ar apsidžių.

⁶⁰⁾ Makarijus (1482-1563) – Maskvos ir Rusios metropolitas (nuo 1542 m.). Daug prisidėjo prie knygų leidybos; įsteigė pirmąją spaustuvę bažnytinių knygų spausdinimui. Daug dėmesio skyrė senovinių ikonų ir cerkvių restauracijai, Novgorodo Sofijos sobore atnaujintos ikonos. Atliko pirmąjį bandymą surinkti visas knygas (sąvadas „Makarijaus minėjos”; 1541 m. visos 12 knygų perduotos Sofijos soborui). Rusų cerkvės 1988 m. kanonizuotas šventuoju.

⁶¹⁾ Jerėjus - rusų stačiatikių cerkvėje antrasis baltojo šventiko titulas. Terminas atėjęs iš Septinknygės, kur žymėjo koheną (levitą).

⁶²⁾ Zinovijus Otenskis (m. 1568 m.) – teologas, stačiatikių polemikas, M. Greko mokinys, Novgorodo vienuolyno vienuolis (nuo maždaug 1526 m.). Išleidęs poleminį kūrinį „Tiesa apie naująjį mokymą“. Pasisakė prieš naujoves ir gynė senąsias apeigas, ypač ikonų, kryžių, relikvijų, vienuolijos garbinimą. Griežtai pasisakė prieš erezijas.

⁶³⁾ Gnadenstuhl - Trejybės vaizdavimo (vadinamasis „vakarietiškasis“) būdas ikonografijoje: kryžių su nukryžiuotoju laikantis Dievas Tėvas, virš kurio plevena balandis, simbolizuojantis Šv. Dvasią. Link 13 a. pabaigos atsirado atvaizdų, kuriuose Dievas Tėvas rankose laiko Jėzų Kristų. Jo tikslas yra padėti suprasti Trejybės paslaptį: Dievas Tėvas žmonėms duoda savo Sūnų, kad tasai numirtų už jų nuodėmes, o Šv. Dvasia yra ryšys tarp Tėvo ir Sūnaus.

⁶⁴⁾ Džotas di Bondonė (Giotto di Bondone, 1267-1337) - italų architektas, tapytojas ir skulptorius, novatorius, ėmęs naudoti naujas išraiškos formas. Žymiausi kūriniai: Asyžiaus Šv. Pranciškaus aukštutinės bazilikos freskos (apie 1290–1299); Padujos Arenos koplyčios freskos Mergelės Marijos ir Jėzaus gyvenimo tema (1304–1306) – „Joakimo ir piemenų susitikimas“, „Kristaus apraudojimas“, „Judo pabučiavimas“ ir kt.

⁶⁵⁾ Piskatoriai (lot. piscatorTheatrum Biblicum (1650) leidėjas.

⁶⁶⁾ Efimijus iš Čudovo (m. 1705 m.) – Čudovo vienuolyno Maskvoje vienuolis, rašytojas, vertėjas, bibliografas, vienas „graikafilų“ ideologų. Jis neturėjo titulo, buvo paprastas vienuolis, tačiau jį gerbė caras Aleksejus Michailovičius ir patriarchas Nikonas. Buvo labai produktyvus rašytojas ir vertėjas, dalyvavo polemikose ir netgi rašė eilėraščius.

⁶⁷⁾ Semionas Šachovskas (m. apie 1654 m.) – kunigaikštis, karvedys, diplomatas, poetas, religinis rašytojas.

⁶⁸⁾ Lukas Chrizoverkas – Konstantinopolio patriarchas (apie 1156-1169 m.). Jo patriarchato metais iškilo keletas prieštaravimų: pvz., 1156-57 m. - ar Kristus pasiaukojo tik Dievui Tėvui ir Šv. Dvasiai, ar ir logosui (t.y. sau pačiam). Sinodas tada priėmė kompromisinę formulę – kad Šv. Trejybei. O Bizantijos kraštuose veikė ir kitos erezijos (bogomilų,  paulikonų ir  monofizitų), kurias buvo sunku numalšinti.

⁶⁹⁾ Šv. Andrejus Bogoliubskis (apie 1111-1174) – Vladimiro-Suzdalės didysis kunigaikštis (nuo 1157 m.). Jo valdymo metais nusilpo Kijevo Rusia (Kijevas užimtas 1169 m.) ir iškilo Vladimiras. Rusų stačiatikių cerkvės kanonizuotas šventuoju (apie 1702 m.).

⁷⁰⁾ Nikono metraštis - gausus rytų slavų kronikų rinkinys surinktas Ivano Rūsčiojo laikais (16 a.). Pavadintas patriarcho Nikono vardu. Kronikos aprašo 859-1520 laikotarpį, su išplėtimais iki 1558 m.

⁷¹⁾ Fiodoras Buslajevas (1818-1898) – rusų kalbininkas, folkloristas, literatūros ir meno istorikas, rusų mitologinės mokyklos vadovas. Padėjo rusistikos pagrindus. Peterburgo MA akademikas (nuo 1860 m.). Buvo lyginamojo-istorinio metodo lingvistikoje šalininku („Rusų kalbos istorinės gramatikos patirtis“,1858). „Rusų liaudies žodinės kūrybos ir meno istorinėse apybraižose“ (1861) nagrinėjo „senovės mitų nuoskilas“. Vėliau palaikė migracinę teoriją.

⁷²⁾ Henrikas Suso (Heinrich Seuse, Heinrich (von) Suso, apie 1297-1366) – vokiečių rašytojas, poetas, teologas-mistikas, M. Ekharto mokinys. Beatifikuotas 1831 m. Viduramžiais buvo plačiai skaitomas. Rašė senąja vokiečių kalba, tačiau populiariausia buvo vienintelė parašyta lotyniškai: „Išminties laikomatis“ (1339).

⁷³⁾ Minezangas (minnesang - meilės daina) – apie 12-4 a. vokiečių ir aistrų lyrikos ir dainų žanras, panašus į Provanso trubadūrų. Atlikdavo poetai-muzikantai, daugiausia iš riterių sluoksnio. Jausmingumas ir hedonizmas ne toks išreikštas kaip pas prancūzus, o eilėse daugiau moralizavimo. Daugelis kūrinių turi religinį

⁷⁴⁾ Vulgata („bendrai pripažinta“) – lotyniška Biblijos versija, ištakomis siekianti šv. Jeronimą. Ankstesnės versijos vadinamos „Vetus Latina“. Dėl neatitikimų rankraščiuose, popiežius Damasijus 380 m. nurodė sutvarkyti lotynišką vertimą – tai baigta bent jau iki šv. Jeronimo mirties 420 m. Terminas „vulgata“ atsirado besibaigiant Viduramžiams.

⁷⁵⁾ Brunonas Viurcburgietis (1005-1045) – Romos imperijos kancleris (1027-34), Viurcburgo vyskupas (nuo 1034 m.). Nebuvo kanonizuotas, tačiau tebelaikomas šventuoju. Jis parašė garsius komentarus Biblijos Psalmių knygai.

⁷⁶⁾ Viljamas Durantas (Guillaume (arba William) Durand, apie 1230-1296) – prancūzų kanono žinovas ir liturgijų rašytojas, Mendės vyskupas. Svarbiausias jo kūrinys yra „Speculum iudiciale“ (1271) – civilinių, baudžiamųjų ir kanoninių procedūrų paaiškinimas (religinė teisė). Kitas svarbus jo kūrinys buvo „Rationale divinorum officiorum“ (iki 1286 m.) – liturginis veikalas apie krikščioniškų apeigų kiltį ir prasmę.

⁷⁷⁾ Pavelas Alepskis (Paul Zaim, 1627 - 1669) – siras Otomanų imperijoje, melkitų dvasiškis, keliautojas ir kronikininkas. 1652-59, 1666-69 m., lydėdamas tėvą, keliavo po Konstantinopolį, Moldaviją, Ukrainą, Moskoviją bandydamas surinkti lėšų savo bažnyčiai. Arabų kalba aprašė savo keliones, o taip pat parašė „Antiochijos patriarchų istoriją“.

⁷⁸⁾ Metropolitas Varlaamas (Gedeonas Varlaamas Jasinskis, 1627-1707) – rusų stačiatikių cerkvės ir Kijevo ir kt. metropolitas, religinis rašytojas. 1672 m. į Maskvą pasiuntė įdomią pranašystę. Vengrijoje virš Kašos miesto pasirodė ženklas, susidedantis iš kryžiaus, trijų saulių, trijų vaivorykščių, „turkų herbo“, turkų kardo, patrankos ir kt. Atseit trys valdovai - Maskvos caras, Romos imperatorius ir Lenkijos karalius - susivienys prieš Turkiją ir ją nugalės.

⁷⁹⁾ Bazelio susirinkimas - 1431-1449 m. vykdavę bažnytiniai susirinkimai Bazelyje, o vėliau – Lozanoje. Jį sušaukė popiežius Martinas V bažnyčios reformai, konflikto su husitais sureguliavimui ir Vakarų ir Rytų bažnyčių sujungimui.

⁸⁰⁾ Tridento susirinkimas - 19-as visuotinis Katalikų Bažnyčios susirinkimas, sušauktas Italijos mieste Tridente (dabar Trentas) 1545-63 m. ir skirtas Reformacijos padariniams įveikti. Susirinkimo nutarimai davė pradžią kontrreformacijai.

⁸¹⁾ Karlas Krivelis (Carlo Crivelli, apie 1430-1495) - italų renesanso Venecijos mokyklai dailininkas. Karlas Krivelis tapė išimtinai tempera, siužetuose dominuoja religinės temos. Jo darbams būdingas gotikinio stiliaus dvasios išlaikymas. Karlas Krivelis atliko eilę altorinių poliptikų provincijos užsakovams. Gyvenimo pabaigoje Krivelis sukūrė tikriausiai geriausius savo kūrinius: 1486 m. — „Gerąją naujieną“, 1488-90 m. — „Kamerino katedros poliptiką“, 1488 m. — „Madoną su Kūdikiu ir šventieji“. Mirė mažai žinomas; 19 a. antrojoje pusėje susidomėjimas juo padidėjo dėl prerafaelitų judėjimo.

⁸²⁾ Petras Kanizija (Peter Canisius, 1521-1597) – olandų jėzuitas, religinis veikėjas, religinis rašytojas, kanonizuotas 1925 m. Apie 30 kūrinių autorius, tarp kurių žinomiausi 3 katekizmai. Taip pat garsėjo savo pamokslais, ypač sakytais Augsburgo katedroje.

⁸³⁾ Kornelijus a Lapidė (Cornelius Cornelii a Lapide, 1567-1637) – flamandų jėzuitas, Šv. Raštą dėstęs Luvene ir Romoje. Parašė komentarus sudėtingoms Biblijos vietoms (visų knygų, išskyrus Jobo ir Psalmių).

⁸⁴⁾ Antonijus Radivilovskis (1620-1688) – rytų slavų religinis rašytojas, igumenas. 1676 m. išleido savo pamokslų rinkinį, o 1688 m. „Kristaus vainiką...“ – pamokslus sudėliotus pagal savaites. Neretai analogijose naudojo citatas iš antikos rašytojų.

⁸⁵⁾ Janikijus Galiatovskis (1620-1688) – stačiatikių religinis ir Žečpospolitos valstybės veikėjas, rusų scholastinio pamokslavimo atstovas, pamokslų rinkinio ir rinkinių („Protingėjimo raktas“, 1659; „Naujasis dangus“, 1665 ir kt.) autorius. Pasižymėjo antikatalikiškais, antižydiškais ir priešislamiškais požiūriais. Pvz., kvietimas naikintis žydus – pagrindinis „Teisingo mesijaus“ traktato „Pokalbiai apie žydų piktadarybes“ skyriaus motyvas.

⁸⁶⁾ Grigorijus Skovoroda (1722-1794) – ukrainiečių ir rusų labai savitas klajojantis filosofas, poetas, mokytojas ir kompozitorius. Laikomas kazokų baroko užbaigėju ir rusų religinės filosofijos pirmtaku. Gyvendamas nesispausdino ir tik 1798 m. buvo išleista jo „Narcizas arba pažink save“.

Isichazmas
Novgorodo Sofijos ikona
Pagrindinė sofijalogijos problema
Sergejus Bulgakovas - rusų teologas
Gogolis: Kristaus brolijos pradai
Seraphim Rouse. Maištas prieš Dievą
Kankinys šv.Polikarpas, Smyrno vyskupas
Religijų, krikščionybės ir Biblijos forumas
Ortodoksų bažnyčia ir filioque prieštaravimas
Nikolajus Berdiajevas - rusų religinis filosofas
Apie mistinio anarchizmo istoriją Rusijoje
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Filosofija iš antropologinio taško
Į komunizmą – atsisakant Dievo
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Atmintinas taurės uždangalas
Visi Viešpaties pavidalai
Kur ėjo L. Tolstojus?
Vieningoji Trejybė
Kur gieda angelai...
Nikėjos susirinkimas
Maksimas Grekas
Vartiklis