Šiame puslapyje pateikiamos kelios trumpos esė F. Nyčės tema.

Nyčė ir muzika

Jis mylėjo muziką kaip niekas kitas. Jis buvo muzikantas. Šis menas buvo jam artimiausias; žmones jis skirstė į žiūrovus ir klausytojus – save priskyrė antriesiems. Apie vaizduojamąjį meną jis nepasisakė – kalba ir muzika buvo jo pažinimo ir meilės dvasios nuotykių arena. Jo kalba ir jis pats – muzika; jis kalba apie vidinę klausos išlavinimą, apie tonalumo, tempo, ritmo valdymo meistriškumą, kas, atrodytų, nepavaldu griežtai kalbos tėkmei; tėkmei, iki šiol neprilygstamai vokiečių, o gal ir visos Europos, literatūroje.

Taigi, jo santykis su muzika buvo aistra, įsimylėjimas. Tačiau kas yra aistra, kaip apmąstyti kančios stichiją, telpančią į šį žodį? Kas verčia kentėti meilę? Tai abejonė. Nyčė kartą pasakė, kad filosofo gyvenimo meilė – tai meilė moteriai, keliančiai abejones. Taip jis galėjo pasakyti ir apie savo meilę muziką. Tai buvo meilė su abejonės geluonimi, paverčiu ją aistra. Tai todėl, kad jis muzikinį pradą tapatino su romantiškuoju, o jo herojiška misija buvo – įkūnyti save toje sferoje, iš esmės, vokiškoje sferoje. Nietsche by E. Munch

Jo herojiškumas - savęs įveikimas. Dėl gyvenimo jis aršiai puolė „asketiškuosius idealus", tačiau pats buvo askezės herojus, kas buvo moraline revoliucijos forma. Kaip ir Vagneris, nuo kurio atsimetė vardan ramios sąžinės, tačiau kurį mylėjo iki pat mirties, jis buvo paskutinis romantizmo dainius. Tačiau jei Vagneris pergalingai save šlovino ir įtvirtino, tai Nyčė, kaip tikras revoliucionierius, tai įveikinėjo – ir todėl tapo naujos žmonijos ateities aiškiaregiu. Toks jis mums ir liko. Juk romantizmas – tai nostalgijos giesmė praeičiai, užburianti mirties giesmė.

Daug tarp mūsų tokių, kurie – priešingai Nyčei, priešingai pačiam Gėtei – sukyla prieš romantišką pradą, tarytum ligotą, tarytum priešišką gyvenimui. Bet argi jis nėra pats sveikiausias dvasiškai, kylantis iš pačių dvasios gelmių? Tačiau dabar jis priimtinas mūsų skrandžiui tik šviežias, atkąstas laiku, nes kitaip ima gesti. Tai mirties išaugintas vaisius ir mirtimi paženklintas. Tai sielos stebuklas, tačiau sukeliantis nepasitikėjimą, todėl jį reikia savyje nugalėti, išoperuoti.

Taip, įveikti save – net šiandien tai tokios meilės įveikimo esmė, toks dvasinis nerimas su liūdnomis pasekmėmis. Mes – jos sūnūs, kurie patyrėme ją savo kailiu. Kai kuriems norėjosi nugalėti visą pasaulį, kai kas norėjo steigti karalystes, neįtikėtinai galingas, garbinančias progresą ir visai neturinčias nostalgijos jausmo; karalystes, kur toji giesmė virto elektronine muzika. Tačiau vis tik geriausiu jos sūnumi buvo tas – už mus visus – paaukojo savo gyvenimą už jos įveikimą ir mirė su nauju žodžiu, kurį ištarti jam dar sunkiai sekėsi, o ir mes teišgalim jį švebeldžiuoti – pranašišku žodžiu apie meilę gyvenimui ir ateičiai.

Taip, savęs įveikimas visada atrodo kaip išdavystė. Taip atrodė ir išganytojiška Nyčės pergalė – vadinamasis nusišalinimas nuo Vagnerio. Vienok, su muzika buvo susiję jo sąžinės aukščiausi sprendimai: „Muzika ir ašaros – nemoku jų atskirti"


Ksantipės paieškos

Kas šiandien mintis? Kame ji? Tik žodis.
Tačiau žodžiai, netekę ryšio su veiksmu, daugiau nelaikomi kažkuo tikru, nieko nereiškia. Jie prarado prasmę.
Tai gal filosofija dabar – tik apdulkėjusių raritetų rinkinys, trivialių tiesų archyvas, nuobodus dogmatizmas, įtrauktas į privalomų skaityti knygų sąrašą?

Nihilizmas – pernelyg žmogiška?

"Pastumk krentantį!"    

Apmąstant Nyčės klausimus, įdomu pažvelgti į didžiausią šių dienų priešstatą – Rytai-Vakarai.

Pagal Nyčės „Moralės genealogiją“, nihilizmas yra moralizavimo pasekmė. Savo laiške „Apie humanizmą“ Heidegeris savo tolimam nepažįstamam jaunajam prancūzui siunčia keistą savo forma pranešimą, kuriame savaip išvystė Nyčės mintį apie tai, kas "pernelyg žmogiška": mokslas, technika ir karas nėra antihumaniški, o tik persunkti valios valdžiai. Tigras žmogiškas buvimas nėra tiek pasaulio nugalėjimas, kiek nuolankume jam kaip likimui. Toks žmogaus būties pasaulyje, kuriame prievarta gamtai ir kitiems žmonėms atsisuka prievarta sau, apibūdinimas vis labiau populiarėja. Daugelis laiko, kad tai blogio kalba, iššūkis humanizmui. Tačiau kultūrai būtini tokie kritiniai išbandymai.

„Argi nebuvo Mahometas ta pačia tarp Žemės ir kosmoso nutiesta superstyga, ant kurio prieš 14 a. „nusileido“ rytuose besislapstantis Dionisas; ar neišpuoselėjo šis Mekos pirklys Dioniso dvasios, neįkainojamos ir mirtinos, tuo, kad dabar, tarsi Tėbų1) bakchantės, lengvai ir nenubaudžiamai į gabalus plėšo minkštus, baltus ir yrančius vakarietiškų apoloniškųjų valstybių kūnus, apmąstytų, pernelyg apmąstytų, meile mano! Ir ar ne paskui savo dievą į Europą veržiasi šios naujosios bakchantės2): argi jau negrįžo į Vakarus Dionisas su savimi atsinešdamas didžiausią turtą – tragedijos dvasią. Ar netapo Europa vėl vieta, kur lemta netrukus išsiskleisti rečiausiam ir gražiausiam Žemės žiedui – antžmogiui“ (Livri)


Europos nihilizmas

Nihilizmas – ne tiek filosofinė, kiek etinė ir politinė tema. Nuo pat pradžių ši sąvoka buvo naudojama veikiau kaip moralinis kaltinimas kitaip mąstančių, kas paprastam žmogui vaidenosi kaip kažkas priešiška, slaptas tarnavimas blogiems kėslams arba, dar blogiau, atsisakymas priimtų vertybių ir idealų. Iš esmės, tokia samprata ir yra teisingiausia.

Tačiau sunku suvokti, kas per žmonės yra nihilistai ir kodėl tokias tapo. Paprasčiausia, kaip daro ir M. Heidegeris, pradėdamas „Europos nihilizmą“ „temos istorija“, jais laikyti save tokiais laikančius – tarsi jais buvo vokiečių romantikai, Turgenevo personažai ar kokie piktavališki, „atplėšti nuo liaudies“ rusų inteligentai, kuriuos aptardamas A. Puškiną, „Paaiškinamajame žodyje“ mini F. Dostojevskis.

Tačiau romantikai buvo poetai. Bazarovas aplamai tėra literatūrinis personažas, o ir jo skelbtas „nihilizmas“ Rusijoje transformavosi į kažką visai priešinga, nei Žano-Polio Richterio suteikta prasmė. O Dostojevskis filosofu nebuvo, o jo požiūrį reiktų tikslinti pagal „Brolių Karamazovų“ „Didžiojo Inkvizitoriaus kalbą“.

Būti nihilistu – kaip esamą pateikti kažką nesama (ir priešingai). Nyčei nihilizmo apibrėžime buvo svarbus „neteisingumo“, „poreikio melui“ aspektas, kurio fone konkretus nihilisto tikėjimas (į Dievą ar Šėtoną) nėra esminis. Svarbu – ką jis siūlo „tikėti kitiems“.


Papildomi komentarai

1) Tėbai - miestas Bojotijoje, centrinėje Graikijoje, plačiai minimas ir svarbus graikų mituose. Kasinėjimų metu rasta Mikėnų laikotarpio gyvenvietės požymių ir molio plytelių su linijiniu B raštu, parodančiomis miesto svarbą bronzos amžiuje. Buvo pagrindiniu varžovu Atėnams. Iki sugriaunant Aleksandrui Didžiajam 335 m. pr.m.e., Tėbui buvo pagrindinis veikėjas Graikijos istorijoje.

2) Bakchantės - moterys, Bacho-Dioniso šventės (bakchanalijų) dalyvės. Pirmosiomis, vadintomis šiuo vardu, buvo jo slaugės nimfos, lydėjusios Bakchą, romėnų vyno dievą, žygyje į Indiją. Kadaise kaip Dionisijos švęstos Graikijoje (ten Dioniso palydovės vadintos Menadėmis), vėliau paplito Romoje, Egipte. Jos šoko ir rėkavo aplink, pusnuogės ir prisidengusios tigro kailiais, galvas pasipuošusios ievų vainikais, su tirso lazdomis rankose. Jas savo tragedijoje „Bakchantės“ aprašė Euripidas.
Taip pat žr. Bakchanalijos.

Filosofijos forumas
L'ombra di Venezia
Nyčė: Valia mirčiai
Nyčė ir Vokietija
Nyčė: Prieblandų kumyras
Linksmojo mokslo pamokos
F. Nyčė: Aš ne žmogus, o likimas
F. Nyčės filosofiniai pagrindai
Šopenhauerio gyvenimo vingiai
Nyčės filosofija mūsų patirties šviesoje
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatura
Rudolfas Šteineris. Krikščionybes esmė
Nyčė: Sukilimas prieš vertybes
K. Jungo psichoanalizės pagrindinės sąvokos
Dostojevskis: Puškinui skirta šventė
Didysis terminatorius
O. Schrader. Arijų religija
Pesimizmas ir optimizmas
Mūsų galios koncepcija
Dvasia iš Levanijos
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Filosofijos puslapis
Vartiklis