Froidas grįžta. Vartiklis

Gimė prieš 150 m., o jo teorijos atgimsta dabar. O vos prieš keletą metų jo idėjos laikytos visai nevaisingomis.

„Neurologai aptinka, kad jų smegenų veiklos aiškinimai geriausiai dera, kai integruojami su prieš šimtmetį Froido apibrėžtomis psichoanalizės teorijomis“,
Mark Solms¹⁾

20 a. pirmoje pusėje Z. Froido (1856-1939) aiškinimai dominavo. Jo pagrindinė idėja buvo, kad mūsų motyvai persikelia į pasąmonę. Ne šiaip persikelia, o yra prievarta „išgrūdami“ į ten iš mūsų sąmonės. Sąmonės vykdomasis organas (ego) atmeta bet kokias pasąmonės apraiškas (id), kurios gali pasireikšti elgesiu, nesuderinamu su mūsų civilizuoto „aš“ samprata. Ta prievarta yra būtina, nes apraiškos bando realizuoti neįgyvendintus troškimus, vaikiškas fantazijas ir seksualinius bei agresyvius siekius.

Prieš savo mirtį 1939-ais Froidas pasakė, kad psichinė liga kyla, kad jų užgniaužti nepavyksta. Fobijas, paniką ir apsėdimus sukelia prasiveržę užslėpti siekiai. Psichoterapijos tikslas yra atsekti neurotinių simptomų ištakas ir jas pateikti racionaliam apsvarstymui, taip panaikinant jų galią.

Neurologija gerokai pažengė į priekį ir neurologams ėmė atrodyti, kad Froido teorijos mažai prasmingos. Viršų paėmė gydymas vaistais. 9-me dešimtmetyje „ego“ ir „id“ sąvokos imtos laikyti rudimentais. Froidas darėsi istorija. Tačiau farmakologija nesukūrė naujos teorijos, o be bendro „vaizdelio“ tyrimai buvo siauros specializacijos.

Paskutiniais metais dėmesys vėl pakrypo į bendrą vaizdą – ir visų nuostabai, jis mažai skiriasi nuo Froido nusakyto. Bendro sutarimo vis dar nėra, tačiau vis dažniau prieinama prie Eiko R. Kandelio²⁾, 2000-ųjų Nobelio premijos laureato, išvados, kad psichoanalizė „vis dar nuosekliausias ir patenkinamas požiūris į minties veiklą“. Taigi, Z. Froidas grįžta, ir ne vien tik teorijoje. Susiformavo ir Tarptautinė Neuro-psichoanalizės draugija, leidžianti žurnalą „Neuro-psichoanalizė“.

Mąstymas ir biologija

Froidas galutinį sąmonės modelį nubraižė 1933-iais. Taškinės linijos rodo ribą tarp sąmonės ir pasąmonės. Superego slopina instinktų (id) proveržius, neleisdamas jiems trikdyti racionalaus mąstymo. Dauguma racionalaus mąstymo (ego) procesų yra automatiniai ir vyksta pasąmonėje. Ir tik maža ego dalis (burbuliukas viršuje) palikta sąmonės valdymui ir yra glaudžiai susijusi su jutimais. superego tarpininkauja ego ir id grumtynėse už dominavimą.

Įdomu, kad dabartinė smegenų skirstymo schema turi analogijas su Froido modeliu. Smegenų kamienas irgalūniių valdymo sistema (atsakingi už instinktus) – grubiai imant, atitinka id. Pamatinė („akiduobių“) kaktos sritis, valdanti slopinimus, ir dorsalinė kaktos sritis, valdanti savimonės funkcijas, ir smegenėlės, atstovaujančios išorinį pasaulį, gali būti ego ir superego.

Froidui suformulavus, kad dauguma procesų psichikoje, kurie nusako kasdienines mintis, jausmus ir norus, kyla pasąmonėje, jo amžininkai tas idėjas atmetė kaip neįmanomas. Šiandien patvirtinamas pasąmonės procesų egzistavimas ir jų svarba. Pvz., pacientų, kurių pažeista smegenų dalis, atsakinga už atmintį, elgesį tebeįtakoja „pamiršti“ įvykiai. Tad mokslininkai skirti atminties sistemas, kurių viena veikia „pastebimai“ (sąmoningai suvokiant) ir „numanomai“ (pasąmonėje).

Nustatyta ir atminties sistema pasąmonėje, kuri tarpininkauja emociniam mokymuisi. 1996-ais Dž. LeDoux³⁾ parodė, kad po smegenų žieve egzistuoja neuroninis kelias, sujungiantis suvokiamą informaciją su primityviomis smegenų struktūromis, atsakingomis už baimės jausmą. Kadangi šis kelias aplenkia Amono ragą (atsakingą už „sąmoningą“ atmintį) vykstantys įvykiai sužadina svarbius prisiminimus pasąmonėje, sukeldami jausmus, kurie atrodo iracionaliais, tokiais, kaip „Barzdočiai mane glumina“.

Neuromokslai įrodo, kad pagrindinės smegenų struktūros, atsakingos už „pastebimą“ (sąmoningą) atmintį,neveikia pirmuosius dvejus gyvenimo metus, sukeldamos tai, ką Froidas elegantiškai pavadino kūdikystės amnezija. Kaip Froidas spėjo, mes neužmiršome ankstyvųjų įvykių, tiesiog negalime jų prisiminti (sąmonėje). Tačiau tai nereiškia, kad jie neįtakoja mūsų elgesio.

Tačiau tai, kad mes aktyviai veikiami procesų pasąmonėje, tai dar neįrodo, kad aktyviai slopiname netinkamas apraiškas. Tačiau ir šio Froido tvirtinimo įrodymai ima kauptis. Žinomiausias yra 1994-ųjų Ramačandrano „anosognotinių pacientų“ tyrimas. Dešiniosios maumens srities pažeidimas neleidžia suvokti svarbių sutrikimų, tokių, kaip galūnių paralyžius. Dirbtinai sužadinęs vienos tokios pacientės dešinįjį pusrutulį, Ramačandranas pastebėjo, kad ji staiga pajuto, kad jos kairė ranka yra paralyžuota (ir kad tokia buvo visas paskutines 8-ias dienas po avarijos). Tai rodo, kad ji pasąmonėje registravo tuos sutrikimus, nors jos sąmonė tuo pačiu metu tai ignoravo. Tačiau, vos stimuliavimas liovėsi, moteris ne tik grįžo prie įsitikinimo, kad jos ranka funkcionuoja normaliai, bet ir užmiršo tą dalį pokalbio, kurio metu pripažino, kad ranka yra paralyžuota, nors puikiai prisiminė kitas pokalbio detales. Ramačandranas padarė išvadą, kad „atmintis gali būti selektyviai nuslopinama“.

Panašus pacientų su „perskirtais smegenimis“, kurių pusrutuliai nėra sujungti, atvejis tapo žinomas iš Nobelio premijos laureato R.W. Sperry 7-8 dešimtm. tyrinėjimų, kai anosognatiniai pacientai paprastai atmeta nepageidaujamus faktus, pateikdami įtikinamus, tačiau išgalvotus savo pasąmonės motyvuotų veiksmų paaiškinimus. Šiuo atveju, kaip sako Ramačandranas, kairysis pusrutulis aiškiai panaudoja Froido „gynybos mechanizmą“.

Panašūs reiškiniai pademonstruoti ir žmonėms su nepažeistais smegenimis. Kaip M.A. Conway nurodė 2001 m. komentaruose “Nature” žurnale, jei slopinimo efektai gali būti sukelti laboratorijos sąlygomis, tai gerokai didesni efektai gali kilti realiame gyvenime traumų atvejais.

Froidas nuėjo netgi toliau. Jis ne tik sakė, kad didžioji dalis psichikos procesų vyksta pasąmonėje, bet ir nuslopintoji pasąmonės dalis veikia pagal kitokį principą nei „realybės“ principas, kuris valdo sąmoningą ego. Tasai yra „trokštantis“ ir džiugiai atmeta logikos bei laiko suvaržymo taisykles. Jei Froidas buvo teisus, tai slopinančių smegenų struktūrų pažeidimas turėtų išlaisvinti troškimų, iracionalų mąstymą. Tai pastebima pacientams, kurių pažeista kaktos sritis, prižiūrinti kritinius savęs suvokimo aspektus. Pavyzdžiui, sergantys Korsakovo psichoze nežino, kad turi amneziją ir atminties spragas užpildo išgalvotomis istorijomis vadinamomis plepėjimais. Tokį atvejį tyrė A. Fotopoulou. Paklaustas apie randą galvoje, jis sukūrė visai įtikinamą paaiškinimą: kad jam atlikta dantų ar kraujagyslių operacija. Iš tikro, prieš kelis metus jam buvo (sėkmingai) atliktos tos procedūros. Laboratorijos vedėjas jam buvo kolega, sugėrovas arba konsultantas, sporto komandos narys ar mechanikas, taisantis jo nesuskaičiuojamus sportinius automobilius (kurių jis niekada neturėjo). Jo elgesys derėjo su jo pasakojimais: jis žvalgėsi po kambarį, ieškodamas, kur jo alus, ar pasižiūrėdavo pro langą į „savo“ automobilį.

Kas stebina, tai tokių išmonių kokybė. Jos nėra atsitiktinės, o generuojamos pagal Froido „malonumo principą“. Žmogus tiesiog tikrovę laiko tokia, kokia norėtų matyti.

Froidas tvirtino, kad malonumo principas leidžia pasireikšti primityvioms, gyvuliškoms apraiškoms. Tai, kad žmogus valdomas savęs patenkinimo siekių, buvo nepriimtinas jo Viktorijos laikmečio amžininkams. Moralinis suvaržymas susilpnėjo per kitus dešimtmečius, tačiau „žmogaus kaip gyvulio“ koncepcija buvo antraeilė mokslininkams. O dabar ir ji grįžta.

Kai kurie šiuolaikiniai neurologai mano, kad instinktų mechanizmai yra netgi primityvesni nei laikė Froidas. Mūsų emocijų valdymo sistema yra tokia pati kaip primatų bei visų žinduolių. Giliame psichikos lygyje, kurį Froidas vadino id, žmonių funkcinė anatomija ir cheminė veikla mažai skiriasi nuo mūsų mylimų naminių gyvūnėlių.

Šiuolaikiniai mokslininkai nepriima Froido instinktų dalijimo į seksualinius ir agresijos. Identifikuojame bent jau 4 pagrindiniai žinduolių instinktų “ratai”, kurių kai kurie persidengia. Tai „ieškojimo“ arba „atlygio“ (geru ar blogu), „pykčio-įniršio“, „baimės-nerimo“ ir „panikos“ (apimančios ir sudėtingus instinktus, verčiančius paklusti visuomenės reikalavimams) sistemos. Gali būti ir kitų sistemų, tokių kaip „žaidimo“. Visos jos moduliuojamos specifiniais neurotransmiteriais, t.y. cheminėmis medžiagomis, pernešančiomis pranešimus tarp neuronų.

Ieškojimo (pastangų) sistema, reguliuojama dopamino, primena Froido „libido“. Anot jo, „libido“ arba seksualiniai troškimai yra malonumų siekianti sistema, kuri įkrauna dauguma mūsų elgesio motyvų. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad jos neurologinis ekvivalentas glaudžiai susijęs su beveik visomis aistringų troškimų ir žalingų įpročių (prisirišimų) formomis. Įdomu, kad Froido ankstyvieji bandymai su kokainu, daugiausia su savimi, jį įtikino, kad libido turėtų turėti specialų neurocheminį pagrindą. Skirtingai nuo savo pasekėjų, jis nematė antagonizmo tarp psichoanalizės ir farmacijos. Jis laukė tos dienos, kai id energijas bus galima valdyti „tam tikromis cheminėmis substancijomis“. Šiandien geriausiu daugelio negalavimų gydymu laikomas psichoterapijos derinimas su psichoaktyviomis meditacijomis. O smegenų skenavimas rodo, kad kai kurios pokalbių terapijos veikia panašiai kaip vaistai.

Smegenų skenavimas parodo defektą, kuris sukelia psichikos funkcijų sutrikimą. Sužeidimas juostos vingyje (rodo rodyklė) sukelia išsigalvojimų kūrimą.

Froido sapnų teorija buvo diskredituota, kad 6-me dešimtm. buvo nustatyta REM miego (greito miego fazės) ryšys su sapnavimu. O 8-me dešimtm. tyrinėtojai parodė, kad sapnavimo ciklą valdo acetylcholinas. REM miegas kyla automatiškai, kad 90 ar pan. minučių, ir yra valdomas cheminių medžiagų smegenyse ir struktūrų, kurios nieko bendra neturi su emocijomis ir motyvacija. Tai įtikino, kad sapnai neturi prasmės ir tėra tik istorijos, kurias išgalvojo aukštesnioji smegenų veikla bandydama atspindėti atsitiktinį aktyvumą smegenų žievėje, kurį sukėlė REM.

Tačiau kai kurie naujesni tyrimai rodytų, kad sapnavimas ir greitas miegas yra nevisuomeninės būsenos, valdomos skirtingų mechanizmų. Tarytum sapnavimas valdomas kaktos instinktyviosiosios-motyvacinės sistemos. Tai vėl leidžia kurti teorijas, primenančias Froido.

Ne visi su entuziazmu priima Froido koncepcijų sugrįžimą. Vyresnioji karta nenori pripažinti net dalinio Froido idėjų pateisinimo.
Vis tik lai kurie dabartiniai specialistai iš tikro bando pagrįsti „neuropsichoanalizę“, tvirtindami, kad dabar pakanka metodų ir duomenų Froido teiginių patvirtinimui. Tačiau net pats Froidas suprato, kad teisingas ir atvirkščias tvirtinimas: „Biologija – iš tikro neribotų galimybių šalis Galime tikėtis, kad ji suteiks mus nustebinančią informaciją – ir negalime nuspėti, kokius atsakymus ji pateiks po kelių dešimčių metų į jai užduotus klausimus. Jie gali būti tokie, kad susprogdins visą mūsų dirbtinę hipotezės struktūrą“.

Froido požiūris į sapnus suformavo pagrindą jo teorijai apie psichikos veiklą. Jo manymu sapnus sukelia sąmonės bandomi nuslėpti nepriimtini troškimai ir norai, slypintys pasąmonėje, kuriems teturi progą pasireikšti tik miegant (taigi, susilpnėjus sąmonės kontrolei). Tačiau dabarties neurobiologiniai tyrinėjimai duoda kitą sapnų kilmės paaiškinimą, susijusį su cheminiais pokyčiais smegenyse. Jie kyla miego metu pasikeitus atskirų smegenų sričių aktyvumui. Tyrimai rodo, kad cheminiai pokyčiai nulemia sapnų, emocijų ir minčių kokybę bei kiekį. Taigi, sunku patikėti, kad froidiškosios ego-id grumtynės keistų cheminę smegenų struktūrą.

Tada kas lieka iš Froido sapnų teorijos? Nedaug – tik kad instinktyvūs proveržiai sukelia sapnus. Tyrimai rodo, kad kaktos smegenų srities, kuri sukelia pyktį, pavydą ir džiugesį, aktyvinimas keičia sapnų pobūdį. Tačiau tie poveikiai nėra „troškimai“. Sapnai būna teigiami ir neigiami, tad negalima teigti, kad pusė mūsų „troškimų“ yra neigiami. Sapnuojantys žino, kad kartais tenka sapnuose išgyventi košmarus. Froidas niekada nepaaiškino, kodėl sapnuose būna tiek daug neigiamų emocijų.

Kitas Froido pagrindas buvo tas, kad jei tikroji sapnų prasmė yra paslėpta, jų atspindimas emocijas galima atskleisti tik per jo „laukinės žąsies gaudymo“ laisvų asociacijų metodą, kai subjektas susieja viską, kas tik ateina į galvą tikintis, kad bus aptiktas esminė sąsaja. Tačiau tai visai nebūtina, nes nerandamas toks nutylėjimas. Sapnuose, ką regi, tą ir turi. Sapno turinys yra tiesiog paviršiuje ir įdėmus jo nagrinėjimas yra viskas, ko reikia.

O kaip dėl REM miego (greitojo miego)? Nauji tyrimai rodo kad sapnuojama ir ne REM fazės metu, tačiau niekas cheminio aktyvavimo modelyje nepanaikina šio atvejo – tiesiog sapnų dažnis REM fazės metu yra didesnis.

Froido sugrįžimas autoritarizmo ir DI eroje

Psichoanalizė šiuo metu išgyvena pakilimą. Daugeliui šis atgimimas yra staigmena. Per pastarąjį pusšimtį metų psichoanalizė (1900 m. Vienoje įvesta Z. Froido) daugelyje mokslo sluoksnių buvo vengiama ir menkinama. Elgsenos psichologijos iškilimas ir auganti farmacijos pramonė į paraštes nustūmė ilgalaikes pokalbių terapijas, tokias kaip psichoanalizė.

Bet reiktų priminti ir sudėtingesnę jos istoriją. Z. Froido gyvenimo metais (1856-1939) visame pasaulyje (įskaitant Norvegiją, Palestiną, Pietų Afriką ir Japoniją) buvo įsteigta 15-a psichoanalizės institutų. Visame pasaulyje psichoanalizė dažnai klestėjo per visą 20 a. Pietų Amerikoje psichoanalizė ir toliau išlaiko didžiulę klinikinę ir kultūrinę įtaką; ji tokia populiari Argentinoje, kad žmonės juokauja, jog neįmanoma įsėsti į lėktuvą į Buenos Aires, kad jame nebūtų be bent vieno psichoanalitiko.

Yra keletas priežasčių, kodėl psichoanalizė išpopuliarėjo vienose šalyse, o kitose – ne. Viena iš jų susijusi su 20 a. žydų diasporos istorija. Trečiajam Reichui plečiantis, daugelis žydų psichoanalitikų ir intelektualų iš Centrinės Europos pabėgo prieš Holokaustą. Tokie miestai kaip Londonas, į kuriuos atvyko pats Z. Froidas su šeima, dėl šios pabėgėlių krizės buvo kultūriškai pakeisti. Tačiau kita, galbūt mažiau akivaizdi priežastis susijusi su autoritarizmo iškilimu. Psichoanalizė galėjo būti sukurta ir išplito karo meto Europoje, tačiau jos populiarumas paprastai išaugdavo kartu su politinėmis krizėmis.

Vėl paimkime Argentiną. Kai kairiojo sparno autoritariniam peronizmui užleidus vietą JAV remiamam „nešvariam karui“, sukarinti mirties būriai pagrobė, nužudė arba kitaip „pradangino“ apie 30 tūkst. aktyvistų, žurnalistų, profsąjungų organizatorių ir politinių disidentų. Netektis, tyla ir baimė persmelkė daugelio emocinį pasaulį. Tačiau tuo pat metu psichoanalizė – domėdamasi trauma, represijomis, gedėjimu ir pasąmoninga tiesa – tapo prasmingu būdu kovoti su šia priespauda. Terapinė aplinka, kalbanti apie traumą ir netektį, tapo technika reaguojant į šią politinę katastrofą ir, galbūt, net galėjo jai pasipriešinti. Valstybės melo ir priverstinės tylos kultūroje tiesos sakymas buvo radikalus žingsnis.

Daugelis pirmųjų Froido pasekėjų psichoanalizę naudojo panašiai. Supami neaiškių fašizmo siaubų, kaip V. Reichas, O. Fenichelis⁴⁾, T. Adorno ir E. Fromas psichoanalizę, paprastai derinamą su klasikiniu marksizmu, laikė svarbiu įrankiu, leidžiančiu suprasti, kaip mes kuriam ir trokštam autoritarinių asmenybių. O Alžyre psichiatras ir antikolonijinis aktyvistas F. Fanonas⁵⁾ rėmėsi psichoanalize, protestuodamas prieš represinį rasistinį Prancūzijos kolonializmo režimą. Visiems šiems gydytojams ir filosofams psichoanalizė buvo svarbi politinio pasipriešinimo priemonė.

Atrodo, kad kažkas panašaus vyksta ir dabar. Kylant naujoms daugiatautės autokratijos formoms, demonizuojant ir sulaikant imigrantus, transliuojant genocidą tiesiogiai, psichoanalizė klesti vėl. Dirbtinis intelektas

Kai kurie neuropsichoanalitikai, kaip Mark Solms’as, tapo jungiančia grandimi, leidusia vėl suklestėti psichoanalizei. Naujoje knygoje „Vienintelis vaistas: Froidas ir psichinio gydymo neuromokslas“, iš dalies remdamasis savo darbu apie sapnus, teigia, kad Froido pasąmonės teorija visąlaik buvo teisinga. Anot Solmso, nors vaistai gali būti laikinai veiksmingi, jie duoda tik trumpalaikius sprendimus. Tik psichoanalitinis gydymas užtikrina ilgalaikį gydomąjį poveikį.

Tačiau M. Solmsas tėra tik viena iš daugelio tokių figūrų - plečiasi klinikinių intelektualų grupė, kurios darbai grąžino psichoanalizei kultūrinę vietą. Jamieson Webster⁷⁾, Patricia Gherovici⁸⁾, Avgi Saketopoulou⁹⁾ ir Lara Sheehi¹⁰⁾, grąžina mus prie psichoanalizės politinio aktualumo. Jų darbai parodo, kaip pagrindinės psichoanalizės sąvokos (pasąmonė, „mirties instinktas“, visuotinis biseksualumas, narcisizmas, ego ir slopinimas) padeda geriau supra'sti šiuolaikinį laikotarpį, kitoms teorijoms liekant nepakankamomis.

Didėjančio komercializavimosi pasaulyje psichoanalizė priešinasi komercializuotiems vertybių apibrėžimams. Ji reikalauja žmogaus kūrybiškumo bei ryšio vertės dirbtinio intelekto persotintoje aplinkoje. Ji meta iššūkį įprastiems lyties ir seksualinės tapatybės supratimams ir teikia pirmenybę individualioms kančios ir troškimo patirtims.

Šiuolaikinio psichoanalizės atgimimo priežastys atspindi tas, kurios paskatino ankstesnes jos populiarumo bangas. Politinių neramumų, valstybės palaikomo smurto ir kolektyvinės traumos laikais psichoanalizė siūlo įrankius, padedančius suprasti tai, kas atrodo beprasmiška (absurdiška). Ji suteikia pagrindą supratimui, kaip autoritariniai impulsai įsišaknija individualiose psichikose ir plinta visuomenėje.

Ir netgi, kai psichinės sveikatos priežiūroje dominuoja greiti sprendimai ir farmacinės intervencijos, psichoanalizė pabrėžia nuolatinio dėmesio žmogaus sudėtingumui vertę. Ji atsisako psichologinį stresą redukuoti iki cheminio disbalanso smegenyse ar simptomų, kuriuos reikia valdyti; vietoj to, ji kiekvieno žmogaus vidinį pasaulį traktuoja kaip vertą gilaus tyrinėjimo.

Susidomėjimo psichoanalize atgimimas taip pat meta skatina pačios srities keitimąsi. Ginčijamos senos prielaidos – tokios kaip idėja, kad terapeutai turėtų būti neutralūs arba kad heteroseksualumas yra norma. Psichoanalitinė praktika yra iš naujo įsivaizduojama kartu su daugeliu socialinio teisingumo ir solidarumo judėjimų.

Dabar dar negalima pasakyti, kiek ilgai išliks šis atgimimas, tačiau kol kas, atrodo, kad Froido įžvalgos apie žmogaus psichiką randa naujų auditorijų, norinčių suprasti mūsų laikų niūrias puses.

Neurobiologija: kas spręstina?

Iškelta į >>>>>

¹⁾ Markas Solmsas (Mark Solms, g. 1961 m.) – PAR psichoanalitikas ir neuropsichologas; dirba Keiptauno un-te, yra PAR psichoanalizės draugijos pirmininku. Veda nemokamus kursus internete. Geriausiai žinomas sapnavimo mechanizmų priekinėse smegenyse (prosencephalon) atskleidimu bei psichoanalizės metodų sujungimu su šiuolaikiniu neuromokslu. Jis pirmas panaudojo terminą neuropsichoanalizė. be mokslo, taip pat turi vyndarystės pomėgį.

²⁾ Erikas Kandelis (Eric Richard Kandel, 1929) – austrų žydų kilmės amerikiečių psichiatras, neurobiologas, Nobelio premijos laureatas (2000) už signalų perdavimo smegenyse tyrimus. Į JAV pasitraukė 1939 m. 1957-60 m. dirbo V. Maršalo laboratorijoje ir būtent tuo metu tyrimams pasirinko jūros šliužą Aplysia californica (dar vadinamą „jūrų kiškiu“), turintį dideles nervų ląsteles patogias bandymams – ir leidusį jam atlikti didžiausią proveržį, apie kurį paskelbė 1965 m. Tuos darbus tęsė ir Kolumbijos un-te (nuo 1974 m.), kur parašė ir populiarų vadovėlį „Neuromoklos principai“ (1981).

³⁾ Džozefas Ledu (Joseph E. LeDoux, g. 1949 m.) – amerikiečių neuromokslininkas, kurio tyrimai labiausiai koncentruoti į išgyvenimo grandines ir jų poveikį emocijoms (pvz., baimei ir nerimui). Taip pat yra grupės „The Amygdaloids“ dainininkas ir dainų kūrėjas. Knygoje „Emocingi smegenys“ (1996) jis paaiškino, kad emocijomis susidomėjo 8-me rašydamas daktarinę disertaciją tiriant pacientus su perskirtais smegenimis. Jis ištyrė, kaip elgsenos atsakai (pvz., į baimę) pasiekia migdolinį kūną. 2015 m. („Nerimas: kaip smegenys supranta ir tvarkosi su baime ir nerimu“) jis pabrėžė išgyvenimo funkcijas. Anot jo, tik sąmonę turintys organizmai gali jausti baimę. Viena naujesniųjų jo knygų yra „Mūsų gilioji istorija: 4 mln. metų istorija link sąmoningų smegenų“ (2019).

⁴⁾ Otas Fenichelis (Otto Fenichel , 1897-1946) – žydų kilmės austrų vadinamosios „antros kartos“ psichoanalitikas. 1922-34 m. Berlyne buvo marksistinių psichoaanalitikų grupės nariu. Po to emigravom galiausiai 1938 m. į JAV per slaptą „Rundbriefe“ laikraštį organizuodamas ryšius tarp marksistinių psichoanalitikų. Tas „Rundbriefe“ ypač svarbus 1934-45 m. psichoanalizės istorijai, ypač apie V. Reicho pašalinimą iš Tarptautinės psichoanalitikų asociacijos 1934-ais. Buvo produktyvus autorius. Savo staipsnių pagrindu parengė savo enciklopedinį vadovėlį (1945).

⁵⁾ Francas Fanonas (Frantz Omar Fanon, 1925-1961) – prancūzakalbis Vest-Indijos revoliucionierius, kilęs iš Martinikos, socialinis filosofas ir psichoanalitikas, vienas iš „naujosios kairės“ idėjinių teoretikų, rūpinusis kolonizacijos psichopatologija. 1953 m. atvyko į okupuotą Alžyrą, kur vadovavo psichiatrinei ligoninei, 1953 m. parašęs garųjį „Laišką ministrui rezidentui apie atsistatydinimą“. Savo „Juoda oda, baltos kaukės“ (1952) aštriai kritikavo rasizmą ir kolonializmą ir daro išvadą, kad psichinių sutrikimų pobūdis priklauso nuo priklausomybės klasei, o jų pašalinimas susijęs su visuomeninės tvarkos pakeitimu. Paskutinėje knygoje „Šios žemės prakeiksmas“ (1961) teoriškai apmąsto klasės Afrikos kontekste ir mažiausiai suinteresuota esamos tvarkos išlaikymu mano esant valstiečius.

⁷⁾ Džeimisona Vebster (Jamieson Webster) - amerikiečių psichologė Niujorke (arti 20 m.), Socialinių tyrimų naujosos mokyklos profesorė. Dėstė apie ankstyvąją ir vėlyvąją Jacques Lacan’o kūrybą. Jos darbai pasižymi tradicinės psichoanalizės derinimu su filosofija, menu ir kultūriniais komentarais. Anot jos, psichoanalizė nori, jog filosofija mąstytų apie seksualumą ir pasąmonę, apie kurias ji atsisako mąstyti. Daug dirbo su vaikais ir suaugusiaisiais, kenčiančiais nuo nerimo, depresijos, nuotaikų svyravimų ir slopinančių troškimų bei kūrybinio darbo. Išleido knygas „Psichoanalizės gyvenimas ir mirtis“ (2011), „Apie kvėpavimą: rūpestis katastrofos metu“ (2025) ir kt.

⁸⁾ Patricija Gheroviči (Patricia Gherovici) - iš Argentinos kilusi amerikiečių psichoanalitikė Filadelfijoje ir Niujorke (su 30 m. stažu). Pagrindinės darbų sritys: translyčių asmenų problemos, psichoanalitinė praktika ir Lakano teorija. Dažnai taiko Lakano koncepcijas socialinio teisingumo klausimams, ginčydama marginalizuotų grupių patologizaciją. Paskutiniu metu nagrinėja, kaip translyčių klausimai naujai apibrėžia tradicines psichoanalitines seksualumo sampratas, kūrybiškumo ir meno problemas, kūrybinio darbo ir atlikimo slopinimus. Išleido knygas „Translyčių psichoanalizė“ (2017), „Lūšnynų (Barrio) psichoanalizė“ (2019, su Ch. Christian) – apie rasės, klasės, pasąmonės klausimus varganose bendruomenėse, „Kūnai dėvėjimui“ (2025) ir kt.

⁹⁾ Avgi Saketopoulou - amerikiečių psichoanalitikė iš Kipro (Graikija) Niujorke užsiimanti privačia praktika su vaikais, suaugusiais ir poromis. Specializuojasi seksualumo, lyties, rasės ir knikinių traumų pasekmių klausimais. Turi didelę patirtį dirbant su įvairių lyčių žmonėmis, įskaitant translyčius vaikus ir suaugusiuosius bei žmones su keista seksualine orientacija (kvirus). Dėsto keliuose institutuose. Įvedė tokias sąvokas kaip „ribotas sutikimas“ ir „priverstinis sadizmas“, kurį vardija kaip „psichoanalitinę-politinę“ priemonę socialinei neapykantai ir smurtui valdyti. Ji pasitelkia reiklų sadizmą, kad darytų spaudimą kairiojo liberalizmo fantazijai, jog dialogas, susitaikymas ir atsidavimas protui gali nugalėti fašizmo libidinę jėgą. Tuo tarpu reiklus sadizmas ragina mus būti atviriems agresijos formoms, kurias kairieji priima pernelyg jautriai. Yra kelių žurnalų redakcinėse tarybose. Išleido knygas „Seksualumas be sutikimo: rizika, rasė, traumatofilija“ (2023), „Lytis be tapatybės“ (2024, su Ann Pellegrini).

¹⁰⁾ Lara Šychi (Lara Sheehi, g. 1996 m.) - libaniečių kilmės kanadiečių psichologė, Daha inst-to Katare profesorė, tada PAR un-to tyrėja, žinoma darbais dekolonijinės ir feministinės psichoanalizės srityse, sionizmo kritika. Yra žurnalo „Lytis ir seksualumas“ redaktore. Išleido knygas „Psichoanalizė okupacijos metu: pasipriešinimo praktika Palestinoje“ (2022, su Stephen Sheehi), „Iš klinikos į gatvę: psichoanalizė revoliucinei ateičiai“ (2026).

Froido kelias
Pakeisti draugai
Draugas ar priešas?
Kas sukelia šizofreniją?
Robertas Kochas ir Lietuva
Z. Froido asociacijų metafizika
Leonardo da Vinči kaip neurologas
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Z. Froidas. Dostojevskis ir tėvažudystė
Froidas. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija
Egzistencinės paradigmos vystymasis psichologijoje
Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova
Kaip evoliucija mus atvedė į beprotybę
Kamieninės ląstelės sukelia vėžį
Dž. Bjudžentalio koncepcija
Nenormalumai kaip norma
Kas blogai su tuo piešiniu?
Kuo taps Homo sapiens?
Psichiatrijos pradininkas
Smegenys yra tampomi
Saulė sukelia čiaudulį
Ig nobel premija
Kelio suradimas
Frenologija
Vartiklis