Nenormalumai kaip norma. Vartiklis

Kai kurie vyrai Malaizijoje bijo, kad jų genitalijos gali būti įtrauktos į kūną. Jie netgi tiki, kad tai (kas vadinama koro) gali būti mirtina. Kad to išvengtų, vyras prie savo penio turi kabinti svarmenis ar imtis kitų ypatingų priemonių. Toji baimė, kaip ir nepatogus priešnuodis, nėra visuotinai paplitęs, tačiau priimtinas šioje ilgaamžėje kultūroje. Tuo tarpu Vakarų šalyje, taip besielgiantis suaugęs vyras būtų neabejotinai būtų laikomas sutrikusio proto.

Toks priešingas šio ir kitų dalykų skirtingas vertinimas skirtingose kultūrose iškelia labai įtakingą, tačiau labai retai aptariamą sociologinį faktą: kultūrinės normos ir vertybės apibrėžia, koks elgesys yra socialiai priimtinas. Nustatant tokius standartus, kiekviena visuomenė apibrėžia kokios mintys bei veiksmai bus laikomi psichologiškai netinkami. Ir dėl jų visuomenės nebūtinai sutaria.

Etnologai aprašė daugybę įvairių nuo kultūrų priklausančių sindromų, kurie gali sukelti susirūpinimą. Kaip kad koro atrodo psichiniu sutrikimu, malaiziečiui bent jau keistu pasirodys amerikiečių „lieknumo kultas“, kai moterys atsisako nuo maisto. Kai kurie simptomai nepriklauso nuo kultūros. Ar asmuo demonstruoja žaloja save? Ar tai daroma intensyviai ir ilgą laiką?

Tačiau kas sudaro „socialiai priimtiną“? Kai kuriose Centrinės ir Pietų Amerikos gentyse paaugliai susipjausto rankas ir riešus aštriais skutimosi peiliukais – senovinis iniciacijos ritualas, po kurio likę randai rodo priklausomybę suaugusiųjų bendruomenei. Nors visiškai normalus dalykas prie Amazonės upės, „pjaustymasis“ JAV buvo laikomas „asmenybės sutrikimu“. Ištraukti iš jų kultūrinio konteksto, „lotynų meilužio“ narcisizmas, fanatiškas japono darboholiškumas ir spygaujančios britų popmuzikos fanatikės koncertuose, gali būti probleminiais ženklais.

Kai kurie specialistai, vadinamieji kultūriniais reliatyvistais^*), bando užpildyti šia spragą psichiatrijoje. Pagal juos, pagrindinės ligos yra vienodos visame pasaulyje ir keičiasi tik kaip dažnai jie sutinkami konkrečiose kultūrose. Ir, atrodo, Pasaulinė sveikatos organizacija (WHO) turi tokią pat nuomonę.

Kultūrinių skirtumų įvairovė aiškiai rodo, kad psichiatrams sunku taikyti klasifikacijas kitų kultūrų žmonėms. Ir iš tyrimų aiškėja, kad asmenybės sutrikimai dažnesni industrinėse šalyse. Didelėse šeimose ir kaimo bendruomenėse vaidmenys yra aiškiai apibrėžti ir vystosi labai lėtai, jei iš viso kinta. Tarsi kokonas, bendruomenė užtikrina, kad asmuo nesijaustų atskirtas ar nenaudingas. Tuo tarpu šiuolaikiniuose Vakaruose gyvenimas yra iškreiptas ir neužtikrintas. Galbūt asmenybės sutrikimai yra viena dalis tos kainos, kurią mokame už asmens laisvę. Plečiantis globalizacijai tai sklinda ir į kitas šalis. Pvz., turkė moteris, atvykusi į JAV ir kenčianti nuo depresijos, greičiau jau skųsis skausmais įvairiose kūno dalyse nei prisipažins, kad jaučia liūdesį. Ši vadinamosios somatizacijos tendencija yra paplitusi turkiškoje kultūroje bus klaidingai diagnozuojama Bostone ar Rio de Žaneire.

Kultūrinio susirgimo suvokimas svarbus ne tik diagnozuojant, bet ir gydant. Vakarietiška psichoterapija remiasi idėja, kad pacientai gali lavėti ir gali laisvai determinuoti savo elgesį. Tuo tarpu žmonėms iš tradicinių, dažnai giliai religingų bendruomenių, toks požiūris netaikytinas. Jų mentalinės gerovės supratimas kyla iš šeimos ar bendruomenės lūkesčių įgyvendinimo.

Euroturas

1873 m. pavasarį iš Astrachanės Devynpūdžio reido į Irano Enzeli uostą išplaukė garlaivis „Didysis kunigaikštis Konstantinas“ (Iranas iki 1935 m vadinosi Persija). 1-ojo rango kapitonui Percevui buvo liepta – priimti Persijos šachą Nasr-Ediną, iš Kadžarų dinastijos. Su savo haremu atvykęs į garlaivį, šachas iškart pareiškė nepasitenkinimą dėl dviejų kaminų. Anot šacho, jo rango asmenį vežantis garlaivis privalo turėti bent 4 kaminus. Juk kuo daugiau dūmų, tuo didesnė pagarba. Kapitonas pažadėjo „padūmyti“ kaip reikiant ir šachas susimylėjo. Rusijos imperatorius Aleksandras II pasiūlė Nasr-Edinui turistinę kelionę po Europą, o mainais šachas pažadėjo apriboti Anglijos įtaką Persijoje. Šachas troško susipažinti su civilizacijos gerovėmis ir patirti jūrą malonumų.

Maskvos general-gubernatorius kunigaikštis V.A. Dolgorukis pribloškė 40-metį rytų valdovą rusišku svetingumu. Po puotų ir banketų sekė baleto aplankymas. Šachas nuo šokančių balerinų grožio vos neiškrito iš ložės ant sėdinčių parteryje. Balerinų trumpos nėrinių suknytės ir triko vertė šachą nerimti krėsle ir jis, nelaukdamas pasirodymo pabaigos, sušuko, ranka rodydamas į sceną: „Perku!”. Jam mandagiai atsakė, nuoskaudą glaistė Maskvos parduotuvių lankymais. Už viską mokėjo rusų iždas. Kas vakarą šachas savo žmonoms pasakojo, kur buvo, ką matė parduotuvėse, restoranuose, teatruose. Ir uždegė žmonose susidomėjimą civilizacijos stebuklais. Haremas visa sudėtimi, varomas smalsumo, iš šacho reikalavo bendrų „ekskursijų“ po Maskvą. Nuo žmonų reikalavimų, priekaištų ir ašarų šachas įpyko. Dievas paprastai atleidžia, o šachas įsakė uždusinti rėksmingiausias žmonas. Dolgorukio įkalbinėjimai šacho nepaveikė. Po kiek laiko šachas aprimo ir sutiko išsiųsti haremą atgal į Persiją.

Įkvėptas laikino viengungio statuso, šachas vyko į Peterburgą, o tada į Angliją, kurios karaliene buvo ilgaamžė Viktorija. Jos sūnus Eduardas suseno princu ir sugebėjo pabūti karaliumi vos 9 m., kai jo motina karaliavo 54 m. atvykusį šachą pakvietė į banketą pas hercogą Suterlandą. Svečiui jo rūmai patiko tvarka ir didingumu. Nasr-Edinas paklausė princo Eduardo, ką ketina daryti su rūmų šeimininku, kai taps karaliumi. Princas nesuprato klausimo. Norėdamas patarti, Nasr-Edinas išraiškingai brūkštelėjo ranka per kaklą. Princas sumišo ir pakeitė pokalbio temą, o šachas skeptiškai nusišypsojo, juk jis nuoširdžiai norėjo patarti, kai užvaldyti hercogo turtus.

Paryžiuje šachą prisiminė ilgai. Kažkaip jis užsuko į laikrodžių parduotuvę ir buvo tiesiog užburtas vieno žadintuvo. Nusipirkęs iškart 30 kišeninių laikrodžių, jis nustatydavo žadintuvą tam tikram laikui ir daug kartų išklausydavo sinchronišką daugiabalsį skambėjimą. Jis tada tiesiog apmirdavo iš susižavėjimo. Vieną vakarą jis aplankė Paryžiaus operą, ir per finalą, kai visa salė sulaikius kvapą stebėjo sceną, suskambo visi 30-ies laikrodžių, kuriuos pasiėmė su savimi, žadintuvai. Nuo netikėtumo muzikantai liovėsi groti, aktoriai nutilo, o priblokšta publika sužiuro iš krėslo atsistojusį šachą. Nasr-Edinas, skambant žadintuvams, nusilenkė ir siuntė oro bučinius damoms, visa povyza rodydamas, kad yra nepaprastai laimingas, suteikdamas publikai tokį malonumą. Efektą aišku padarė, publika nuščiuvo, tačiau aplodismentų nebuvo.

Nelabai patenkintas kultūriniu europiečių lygiu, šachas grįžo namo. Astrachanėje garlaivis „Konstantinas“ buvo remonte. Šachui padavė garlaivį „Caserevičius“ – geriausią garlaivį Kaspijos jūroje, bet ... šachas buvo kitos nuomonės, mat laivas teturėjo vieną kaminą. Jį vos įkalbėjo lipti į garlaivį. Pažadėjo, kad dūmų bus kaip iš 4 kaminų. Kadžarų dinastijos rytų valdovas grįžo namo, o nuo tada prasidėjo draugiški Rusijos ir Persijos santykiai.

O štai kaip draugystę pradėdavo anglai.
1880 m. jie pakvietė Maroko sultoną aplankyti anglų šarvuotį. Britų diplomatai vedžiojo sultoną po karinį laivą, rodė jam 406 mm pabūklus, galingas garo mašinas ir elektros mechanizmus. Taigi, labai stengėsi priblokšti sultoną laivo kariniu pajėgumu. Po „ekskursijos” jo paklausė, kas padarė didžiausią įspūdį. Sultonas nesivaržydamas išrėžė: „Kapitono veidas“.
Ir tikro, vertėjas tai kiek sušvelnino sultono atsakymą.

^*) Kultūrinis reliatyvizmas - etnografijos kryptis, atmetanti etnocentrizmą (vakarietišką vertinimų sistemą) ir visas kultūras laikanti lygiomis, turinčias unikalią vertybių sistemą. Todėl negalima kištis į kitų kultūrų gyvenimą. Šiai krypčiai pradžią davė anerikiečių antropologas Francas Boasas (1858- 1942; žr. „Pirmykščio žmogaus protas“, 1928). Nereikia painioti su moraliniu reliatyvizmu, filosofiniu principu, kad neegzistuoja absoliutus gėris ir blogis.