Dž. Bruno mirtis ir nemirtingumas. Vartiklis

Dž. Bruno mirtis ir nemirtingumas

1600 m. Romos Gėlių aikštėje viešai sudegintas Džordanas Bruno, genialus mąstytojas, drąsus pažangių idėjų skleidėjas.
Jis gimė 1548 m. netoli Neapolio ir nugyveno 52 m. Jo tėvas buvo samdomas kareivis, o motina – valstietė. 15 m. amžiaus pateko į vienuolyną, o juose daugiausia mokė teologijos ir scholastikos. O scholastai nieko bendra neturėjo su mokslu, nes, anot jų, viską pateikė Dievas ir visą tiesą galima rasti religinėse knygose. Smalsus Bruno ėmė studijuoti ir draudžiamus mokslus, tarp jų ir Koperniko¹⁾ teoriją. Mat dar 1500 m., būdamas profesoriumi Romoje, lenkų astronomas Nikolajus Kopernikas išsakė mintį, kad ne Žemė, o Saulė yra pasaulio centre. Džordanas Bruno liepsnoja

Tais laikais gamta žmogui buvo tarsi pikta pamotė: žiauri ir nenumaldoma, vertė kentėti – nuo žvėrių, bado, šalčio, liūčių ir ligų. Jos pilni paslapčių reiškiniai – žaibas, griaustinis ir kt. – kėlė baimę. Bandydamas juos suprasti, įsivaizduodavo aukštesniąsias galias, dvasias ir dievus. Siekdami numaldyti jas, karštai joms meldėsi. Į visus „kaip?” atsakyti turėjo religija – ir ji sake: “viskas iš Dievo”. Ir Biblijoje pirmiausia sutveriama Žemė, o tada standus dangus virš jos ir jo šviesuliai, kad „šviestų Žemei”.

Romos popiežius, „Petro įpėdinis“, visų katalikų „tėvas“ (gr. papas). Ir jam paklusdavo net valdovai, pvz., vokiečių imperatorius Heinrichas IV (11 a.) po nesėkmingos kovos dėl valdžios su popiežiumi Grigaliumi VII buvo priverstas nusižeminti ir prašyti atleidimo. Basas, atgailos drabužiais tris paras laukė prie popiežiaus pilies. Grigalius VII sake: „Visos pasaulio tautos privalo laižyti popiežiui kojas. Jo valdžioje – imperatorių pažeminimas“. 13 a. buvo popiežiaus valdžios didžiausio suklestėjimo metas. Popiežiui pavaldumą paskelbė Anglijos ir net Prancūzijos karaliai. Inocentas III²⁾ ir jo įpėdiniai sakė: „Popiežius yra tarp žmogaus ir Dievo“.
Didelėms Bažnyčios išlaidoms reikėjo daug lėšų, kurios plaukė iš valstybių ir daugybės bažnyčių bei vienuolynų „už globą“, o taip pat prekybos indulgencijomis. Turto siekis buvo ir liko bažnyčios pagrindiniu siekiu. O tam jai reikia išlaikyti tikinčiuosius.

Popiežiaus būstinė yra Vatikane, kuris yra neapsakomas architektūros, įvairių meno šedevrų sankaupa, milžiniška biblioteka. Jame – 12 tūkst. patalpų. Tai „valstybė valstybėje“.
1871 m. po pergalingo Italijos apjungimo karo, užėmus Romą, vyriausybė atėmė iš popiežiaus pasaulietinį gyvenimą, tačiau specialiu įstatymu jam užtikrino atitinkamas garbes ir pensiją, per 3 mln. lyrų į metus. Tačiau supykęs popiežius Pijus IX³⁾ atsisakė pripažinti įstatymą ir nuo Bažnyčios atskyrė visus dalyvavusius užimant Romą, o katalikam uždraudė rinkti Italijos parlamentą. Protestuodamas save paskelbė esant belaisviu, nusprendęs niekad nepalikti Vatikano ribų.

1891 m. popiežius Leonas XIII⁴⁾ paskelbė encikliką, paskelbdamas, kad katalikų bažnyčia pasirengusi išspręsti darbininkų klausimą, o iš tikro, siekiant atitraukti juos nuo klasių kovos. Nuo tada gyvuoja bažnyčios sukurtos „krikščioniškos-demokratinės“, „socialinės krikščioniškos“ ir pan. organizacijos.
1929 m. popiežius Pijus XI⁵⁾ susitarė su Musoliniu, pagal kurį katalikų bažnyčiai skiriama privilegijuota padėtis Italijoje ir finansinė parama: 750 mln. lirų pinigais ir 1 mlrd. lirų vertybiniais dokumentais. Popiežiaus nurodymu bažnyčios Vokietijoje parėmė fašistinę vyriausybę, o Austrijoje vadovavo fašistinio pobūdžio diktatūrai. Palaikė popiežius ir Franką Ispanijoje. O 1936 m. paskelbė specialią encikliką prieš komunizmą.

Tad ir Kopernikas, baiminęsis dėl savęs Romoje, grįžo į tėvynę, bet ir Lenkijoje buvo pavojinga išsakyti Biblijai prieštaraujančias tiesas. Tad jis neskubėjo skelbti savo naujosios doktrinos – tik po 30 m. jis, draugų skatinimas, atidavė rankraštį spaudai. Knyga pasirodė 1543 m., kai autorius jau gulėjo mirties patale. Jis dar spėjo gauti pirmąjį egzempliorių, tačiau po kelių valandų mirė.

Jo heliocentrine teorija ir susidomėjo jaunasis vienuolis Džordanas. 24 m. amžiaus jis buvo įšventintas į kunigus, tačiau jo laisvamanystė negalėjo neatkreipti vyresniųjų dėmesio. O įtarimų dėl erezijos jis jau seniau buvo susilaukęs. Ir pradedama „byla“ dėl 130-ies erezijų. Bruno tenka sprukti iš vienuolyno.

Jis patenka į Romą, tačiau „byla“ seka jį. Jis traukiasi į Italijos šiaurę ir apie 3 m. klajoja po įvairius miestus. Tačiau jo laisvamaniškos mintys visur persekiojamos. Tada keliasi į Šveicariją, bet ir ten nėra ramybės, tačiau ten persekioja kito raugo šventikai – liuteronai. Sprunka į Prancūziją, kur keldamasis iš miesto į miestą skaito filosofijos, astronomijos ir mnemonikos (atminties mokslo) paskaitas, išgarsėja… Tulūzos universitete gauna filosofijos profesoriaus katedrą.

1579 m. vyksta į Paryžių, apie jį sužino karalius, tampa profesoriumi Paryžiaus universitete, skaito paskaitas, rašo ir leidžia filosofinius kūrinius. Tačiau jaučia poreikį skleisti naujas idėjas ir keliasi į Londoną, kur išleidžia savo pagrindinius veikalus. Virš 2 m. karštai ginčijasi su anglikonų teologais, kurių persekiojimas priverčia grįžti į Paryžių, bet ir iš čia priverstas trauktis. Daugelį metų klajoja po Europos, daugiausia Vokietijos, miestus, niekur ilgai neužsibūdamas. Galiausiai, pakviestas kilmingo italo Močeniko, 1591 m. pabaigoje grįžta į gimtąją šalį, Veneciją.

Bet kuo jis nusipelnė dvasininkų nemalonę?
To meto universitetai, iki pat 17 a. pabaigos, buvo priklausomi nuo bažnyčios, o profesoriai privalėjo prisiekti, kad nepritaria Koperniko mintims. Vienas teologų rašė: „Iš visų erezijų mokymas apie Žemės judėjimą yra labiausiai baisi, labiausiai pražūtinga, skandalingiausia. Žemės nejudėjimas – triskart šventas. Labiau pakenčiami samprotavimai prieš sielos nemirtingumą, Dievo buvimą ar Kristaus įsikūnijimą nei Žemės judėjimo įrodinėjimas“.

Priežastį paaiškino kardinolas Beliarimas⁶⁾: „Jei Žemė yra viena iš planetų, tai neįmanoma, kad dėl jos būtų daromi tie didingi dalykai, apie kuriuos moko krikščionių tikėjimas“. Taigi, ir žmogus pasitraukia iš Visatos centro ir, galbūt, čia ne vienintelė gyvybė. Bet tada koks tikslas Dievui nusileisti ir įsikūnyti žmoguje?

Ir štai lenkų astronomas išjudina Žemę, pastumia ją iš Visatos centro – ir tuo pačiu supurto pačius tikėjimo pagrindus. O Bruno buvo tarp pirmųjų, supratusių jos reikšmę, jos jėgą kovoje prieš teologiją ir scholastiką. Karštai ir įtikinimai tūkstančiams klausytojų jis aiškino ją. Visa jo filosofija susijusi su pasaulio sandaros pasikeitimu ir yra tolimesnis išvystymas. O jo mokymas apėmė ir materijos ir jos reiškinių prigimtį, kurią galima suprasti per stebėjimus, eksperimentinę patirtį.

Biblijos Visata riboto tūrio, apribota kietu dangaus skliautu, už kurio jau nieko nėra. Kopernikas kol kas tik perkelia pasaulio centrą iš Žemės į Saulę. O Bruno jau neigia ir tvirtą dangaus skliautą, ir šviesulių sferas, ir Saulės ir žvaigždžių nejudrumą. Jam dangus paprasčiausiai pasaulinė erdvė: „Vientisas dangus, beribė erdvė, kuriame randasi viskas ... viskas praeina ir juda.... Joje [erdvėje] – begalybė žvaigždžių, žvaigždynų, rutulių, saulių ir žemių... Begalinė, beribė Visata sudaryta iš tos erdvės ir joje esančių kūnų. .... Tuose pasauliuose gyvena gyvos būtybės, kurios apdirba juos... Ir kiekvienas jų taip pat sudarytas iš 4 elementų, kaip ir tasai, kuriame mes randamės...“.

Dvasininkams buvo dėl ko siusti! Bruno tada negalėjo įrodyti savo tiesos, tačiau aiškiaregiškai spėjo: „... vėliau visi išvys tai, ką aš matau“. Ir jo idėjos nežuvo. Ir jis nesulaukė netgi didžių atradimų pradžios – vos po dešimties metų po jo bausmės buvo išrastas teleskopas. Jo pagalba jau priskaičiuota šimtai milijonų galaktikų, kurios skrieja erdvėje šimtų ir tūkstančių kilomentrų per sekundę greičiais. Niekur Visatoje nėra ramybės!

Bruno mintys kėlė siaubą ir jo naujajam mokiniui Močeniko. Ir kaip tikras katalikas jis paskundė mokytoją „švenčiausiajai“ inkvizicijai. Jų teismai buvo slapti – įtariamuosius kankindavo, prisipažinusius pasmaugdavo, o tada sudegindavo; neprisipažinusius – sudegindavo gyvus. Nebuvo kam jų skųsti – jie buvo atskaitingi tik pačiam popiežiui. Inkvizicija ypač siautėjo Ispanijoje – jos pirmasis generolas Torkvemada per 15 m. sudegino per 8000 eretikų.

1592 m. gegužę inkvizicija suėmė Bruno. Kelis mėnesius jį kankino, tačiau net ir baisiausiai kankinamas neatsisakė savo pažiūrų. 1593 m. „ypatingas nusikaltėlis“ buvo perkeltas į Romą, kur kalėjime jis kentėjo 7 m. Tačiau tai jo nepalaužė. Ir tada bažnyčia atliko savo purviną darbą. 1600 m. vasario 17 d., sukaustytas grandinėmis, juokdario gaubtuvu ir marškiniais su nupieštais velniais, buvo atgabentas į Gėlių aikštę. Procesiją sudarė dvasininkai, valdininkai, kilmingieji. Skambant varpams kunigai gieda šventąsias giesmes. Renkasi tūkstančiai tikinčiųjų. Prie stulpo su gėdingu užrašu tiesiasi ranka su kryžiumi – krikščioniškojo nuolankumo ir malonės simboliu.

Uždegama ugnis, liepsnos apima kankinį, bet nesigirdi nė garso – didis mąstytojas miršta taip pat didvyriškai, kaip gyveno ir kovojo. Jis buvo rašęs: „Mirtis viename šimtmetyje padaro mąstytoją nemirtingu būsimuose amžiuose“. Ir po 289 m. ten pat, Gėlių aikštėje, ainiai pastato jam paminklą su užrašu: „1889 m. birželio 9 d. Džordanas Bruno. Nuo amžiaus kurį jis numatė, toje vietoje, kur buvo uždegtas laužas“. Paminklas sukėlė dvasininkijos įniršį. Bet Vatikanas apsiskaičiavo – didžiojo Bruno pasaulis neužmiršo.

¹⁾ Mikolajus Kopernikas (Mikołaj Kopernik, 1473-1543) – lenkų astronomas, mechanikas, matematikas ir ekonomistas. Pagarsėjęs heliocentrinės sistemos modeliu (De revolutionibus orbium coelestium, 1543), pradėjusiu pirmąją mokslo revoliuciją. Toje knygoje, dedikuotoje popiežiui, jis detaliai aprašė savo teoriją ir pagrindė ją pavyzdžiais. Šiai knygai pradžioje buvo pritarta ir tik daug vėliau, dėl Džordano Bruno interpretacijų, pagrindžiančių jo okultinius teiginius, 1616 m. knyga Romos bažnyčios buvo uždrausta ir įtraukta į Vatikano draudžiamų knygų sąrašą.
Tiesa, jau Niurnbergo teologas A. Ozianderis, rūpinęsis knygos spausdinimu, iš atsargumo į knygą įdėjo anoniminę pratarmę, kurioje naują modelį paskelbė sąlyginiu matematiniu triuku, skirtu skaičiavimų supaprastinimui.

Gimė Torūnėje, tik neseniai perėjusiai Lenkijai, o iki tol priklausiusiai Prūsijai. Kilme labiau vokietis nei lenkas. Spėjama, kad jo pavardė gali būti kilusi nuo krapų, gausiai augusių Silezijoje (lenk. „koperek“).

Parašė „Traktatą apie pinigus“ (1526). Ekonomijoje atkreipė dėmesį į dėsningumą (Koperniko-Grešemo dėsnis), kad „vertingesni“ pinigai (pvz., auksiniai) išstumiami iš cirkuliacijos, nes žmonės linkę leisti „prastesnius“ (pvz., varinius). Be to, pinigų cirkuliacija proporcingai susijusi su kainomis: didėjant cirkuliacijai kainos kyla.

²⁾ Inocentas III (Lotario dei Conti di Segni, 1161-1216) – Romos popiežius (1198-1216), vienas galingiausių ir įtakingiausių, teigęs popiežiaus viršenybę visiems valdovams. 1202 m. sankcionavo, o 1204 m. patvirtino Livonijos ordino įkūrimą. 1202-04 m. surengė Ketvirtąjį kryžiaus žygį. 1215 m. organizavo kryžiaus žygį į Prūsiją.
Kovojo su erezijomis, persekiojo katarus, albigiečius, 1209 m. prieš juos paskelbė kryžiaus žygį. 1215 m. Laterano IV susirinkime patvirtino inkviziciją.
Paskelbė dogmą apie Pragarų (Limbo) egzistavimą. Parašė teologinius veikalus: „Apie žmogaus menkumą“, „Apie keturių dalių požiūrį į santuoką“, „Apie Mišių slėpinius“.

³⁾ Pijus IX (Giovanni Maria Mastai-Ferretti, 1792-1878) – Romos popiežius (1846-1878), šiuolaikinės Romos teisių ir privilegijų sistemos kūrėjas. Paskelbė dogmą apie nekaltą Švc. Mergelės Marijos prasidėjimą, paskelbė šventuoju pagarsėjusį žiaurumu ispanų inkvizitorių Pedro Arbuesą. 1870 m. sušaukė pirmąjį Vatikano Visuotinį susirinkimą, kuriame buvo priimta dogma dėl Popiežiaus neklystamumo tikybos ir moralės klausimais.
1848 m. paskyrė Vaclovą Žilinskį Vilniaus, o 1849 m. M. Valančių Žemaičių vyskupu. 1864 m. ir 1866 m. protestavo prieš Rusijos represijas Katalikų bažnyčios atžvilgiu po 1863 m. sukilimo. 1867 m. paskelbė encikliką, kurioje pateikė faktus apie katalikų religinės praktikos suvaržymus Rusijoje ir Lenkijoje.
Parašė „Svarbiausių mūsų laikų paklydimų sąrašą“ (1865).

⁴⁾ Leonas XIII (Vincenzo Gioacchino Raffaele Luigi Pecci, 1810-1903) – Romos popiežius (1878-1903). Ėmėsi diplomatinės veiklos. Skatino misijas, buvo savarankiškos bažnyčios valstybės atkūrimo šalininkas. Priešinosi modernistinėms tendencijoms moksle, liberalesnei katalikų teologijai. Teologijos studijas reformavo orientuodamas jas į šv. Tomo Akviniečio mokymą

⁵⁾ Pijus XI (Ambrogio Damiano Achille Ratti, 1857-1939) – Romos popiežius (1922-1939).
1922 m. popiežius Pijus XI pripažino Lietuvos valstybę de jure; 1926 m. Pijaus XI apaštaline konstitucija „Lituanorum gente‘ buvo įkurta pirmoji savarankiška Lietuvos bažnytinė provincija. Pastatė Vatikano muziejaus Pinakoteką, atnaujino biblioteką ir archyvą, inicijavo Bažnyčios istorijos šaltinių publikavimą, pasmerkė totalitarinius režimus ir jų ideologiją Rusijoje, Italijoje, Vokietijoje, protestavo prieš žydų persekiojimus. 1929 m. su B. Musoliniu pasirašė Laterano susitarimus, kuriais buvo pripažintas Vatikano valstybės suverenitetas.

⁶⁾ Robertas Beliarimas (Robert Bellarmine, 1542-1621) – italų jėzuitas, kardinolas, rašytojas, didysis Invizitorius, aktyviai veikęs prieš kontr-reformaciją. Pagrindinis Dž. Bruno kaltintojas, vadovavo pirmajam procesui prieš Galilėjų - bet 1930 m. kanonizuotas ir paskelbtas Bažnyčios mokytoju (bažnyčios veidmanystės pavyzdys). Jo dėka Koperniko veikalas „Apie dangaus sferų sukimąsi“ įtrauktas į Draudžiamų knygų sąrašą.
Jo vardu pavadinti magiški „raganų buteliukai“, atseit saugoję namus nuo raganų burtų.
Taip pat žr. >>>>>