|
Fitz-Džeimsas OBrajenas. Kas tai buvo?
Pripažinsiu, kad su stipriu nejaukumo jausmu ruošiuosi papasakoti keistą istoriją. Įvykiai, kuriuos
nuodugniai išguldysiu, tokie neįprasti, kad iš anksto esu pasirengęs sulaukti jūsų nepasitikėjimo ir paniekos.
Taip pat iš anksto pasirengęs su tuo susitaikyti. Tikiuosi, kad rasiu drąsos pasipriešinti nepasitikėjimui. Po
Gyvenu Niujorko 26-osios gatvės name nr. xxx. Tasai namas įdomus keliais atžvilgiais. Paskutinius dvejus metus jo šlovė buvo prasta, kaip apsėsto vaiduoklių. Tai didelis didingas pastatas, kurį kadaise supo sodas, iš kurio dabar teliko tik nedidelis skverelis, kuris naudojamas skalbinių džiovinimui. Išdžiūvęs fontano baseinas ir keletas apleistų, neapipjaustytų vaismedžių liudija, kad kadaise šis plotas buvo malonia, pavėsinga vieta, pilna vaisių, gėlių ir raminančio vandens čiurlenimo. Namas labai erdvus. Solidaus dydžio vestibiulis veda prie didelių sraigtinių laiptų, besivejančių aplink jo centrą, O daugybė kambarių buvo pritrenkiančių gabaritų. Namą prieš kokius 50 m. pastatė misteris A., žinomas Niujorko komersantas, kuris prieš 5 m. privertė virptelėti visą biznio pasaulį sava istorija, susijusia su milžinišku bankiniu sukčiavimu. Misteris A., kaip visi žino, pabėgo į Europą, kur netrukus mirė nuo infarkto. Beveik iškart po to, kai pranešimas apie jo mirtį pasiekė mūsų šalį ir čia buvo patikrinta, 26-ąja gatve pasklido gandai, kad name nr. xxx gyvena vaiduokliai. Teismas atėmė namą iš ankstesnio savininko našlės, ir jame liko gyventi tik prižiūrėtojas su žmona, čia atsiųsti nekilnojamo turto agento, į kurio rankas jis atiteko, kad būtų nuomojamas arba parduotas. Tie žmonės pareiškė, kad juos gąsdina keisti garsai, o namo durys atsidarinėja be jokios regimos priežasties. Likusius baldus, išmėtytus po įvairius kambarius, naktį kažkas sudėliodavo į vieną vietą. Nesuprantami žingsniai aidėdavo laiptais vidury baltos dienos, lydimi tokių pat neregimų šilkinių drabužių šnarėjimo ir rankų slydimo sunkiais turėklais garsų. Prižiūrėtojas su žmona pareiškė, kad ilgiau čia negyvens. Nekilnojamo turto agentas pradėjo juoktis, juos atleido ir pasamdė kitus. Tačiau triukšmai ir nenatūralūs garsai nesiliovė. Kaimynai išnešiojo gandus ir namas liko neapgyvendintas trejus metus. Keli asmenys derėjosi dėl jo pirkimo, tačiau kas kartą prieš pasirašant sandorį juos pasiekdavo nemalonūs gandai ir jie atsisakydavo. Būtent tokia buvo padėtis, kai mano šeimininkei, tuo metu turėjusiai pensioną Bliker-stryte [Bleecker] ir nusprendusiai persikelti arčiau miesto centro, į galvą šovė drąsi mintis išsinuomoti tą namą nr. xxx. Kadangi pas ją susirinko pakankamai drąsūs ir filosofiškai nusiteikę gyventojai, ji mums išdėstė savo planą, atvirai papasakojusi apie viską, ką girdėjo apie vaiduoklius name, į kurį ji mus ketino perkelti. Išskyrus dvi bailias asmenybes jūrų kapitoną ir vyrą, neseniai grįžusį iš Kalifornijos, kurie iškart pareiškė, kad išsikrausto iš buto, - visi gyventojai pareiškė, kad pasirengę riteriškai lydėti ponią Motafą į dvasių buveinę. Mūsų persikėlimas įvyko gegužės mėnesį; ir mes buvome sužavėti mūsų naująja rezidencija. Dalis 263- osios gatvės tarp 7 ir 8 aveniu, kur buvo mūsų namas, - viena puikiausių vietų Niujorke. Sodai už namų, besileidžiantys žemyn beveik iki paties Hudzono, vasarą sudaro puikią žalią alėją. Oras čia tyras ir keliantis ūpą, paprastai pučia gaivus vėjelis tiesiai nuo už upės esančių Vichokinų [Weehawken] aukštumų, ir net užleistas sodas aplink namą, nors skalbimo dienomis būdavo apkarstomas daugybe virvių, vis tik mums davė gabalėlį žemės, kurį galima buvo laikyti jaukiu kampeliu, kur vasaros vakarais galėjome prieblandoje rūkyti cigarus ir stebėti jonvabalius, aukštoje žolėje įžiebiančius savo žibintuvėlius. Mes, žinoma, kai tik įsikūrėme name, ėmėme nekantriai laukti vaiduoklių pasirodymo. Mūsų pokalbiai pietų metu buvo išimtinai apie antgamtiškus dalykus. Vieną gyventojų, kuris įsigijo ponios Kroul knygą Naktinė gamtos pusė1) savo malonumui, palaikė visos bendrijos priešu už tai, kad nenupirko 20 egzempliorių. Jo gyvenimas buvo pasigailėtinas, kol skaitė tą tomą. Buvo organizuotas sisteminis sekimas, kurio auka ir tapo jis. Jei jis neatsargiai palikdavo knygą sekundei ir išeidavo iš kambario, ją iškart pačiupdavo ir garsiai
slaptoje vietoje skaitė keletas rinktinių gyventojų. Aš gi aptikau, kad esu nepaprastai svarbia persona, nes
prasiskverbė informacija, kad neblogai gaudausi antgamtiškų įvykių istorijoje ir netgi kadaise parašiau
apsakymą, kurio pagrindiniu veikėjo buvo šmėkla.
Jei mums susirinkus didžiojoje svetainėje staiga sugirgždėdavo stalas ar medinė sienos panelė, akimirksniu įsivyraudavo tyla ir visi būdavo pasirengę išgirsti grandinių skimbčiojimą ir išvysti pamėklišką siluetą. Po kelių mėnesių psichologinio įsiaudrinimo mes baisiai gailėdamiesi buvome priversti pripažinti, kad nieko, net mažiausiai primenančio ką nors antgamtiška, neįvyko. Kartą juodaodis tarnas ėmė prisiekinėti, kad, kai jis rengėsi miegoti, jo žvakę užpūtė kažkokia neregima jėga. Tačiau kadangi jau anksčiau ne kartą buvau liudininkas to, tad tasai tamsiaodis džentelmenas būdavo tokioje būsenoje, kad nesunkiai vieną žvakę galėjo palaikyti dviem, tai spėjau: jei jis žengtels dar bent vieną žingsnį girtuoklystės link, tai tas reiškinys gali pasikeisti į priešingą, ir džentelmenas visai neišvys jokios žvakės ten, kur laikė vieną. Tokie tad buvo reikalai, kai įvyko toks baisus ir nesuprantamas nutikimas, kad man iki šiol drumsčiasi protas vien prisiminus apie jį. Tai nutiko liepos dešimtąją. Pasibaigus vakarienei, su savo draugu daktaru Chemondu patraukiau į sodą, kad surūkyčiau savo vakarinę pypkę. Nepriklausomai nuo tam tikrų intelektualinių simpatijų, mane su daktaru siejo bendra yda. Mudu abu rūkėme opiumą. Žinojome vienas kito paslaptį ir su ja elgėmės pagarbiai. Mudu kartu mėgavomės tuo paslaptingu minties polėkiu, tuo nepaprastu pajautimo sugebėjimų paaštrėjimu, tuo begaliniu egzistavimo jausmu, kai tu, kaip tau atrodo, susilieji su visa visata. Trumpiau tariant, tuo neįsivaizduojama dvasine palaima, kurios nepakeisčiau net į aukso kalną ir kurios jūs, mano skaitytojau, tikiuos, niekada nepabandysite. Tos narkotinės laimės valandos, kurias mudu su daktaru slapta praleisdavom drauge, buvo reglamentuojamos su moksliniu tikslumu. Mes ne paprasčiausiai rūkėme narkotikus ir savo vizijas paleisdavome likimo valiai rūkymo metu mes palaikydavome mūsų pokalbį ryškiausių ir nerūpestingiausių svajų temomis. Kalbėdavome apie Rytus, stengėmės mintyse atgaminti jų stebuklingą spindinčių peizažų panoramą. Aptardavome jausmingiausius poetus tuos, kas vaizdavo spalvingą gyvenimą, tyškantį sveikata ir laime, laimingą dėl savo jaunystės, jėgos ir grožio. Jei mes kalbėdavome apie Šekspyro Audrą, tai ilgam apsistodavome ties Ariela2) ir vengdavome Kalibano3). Mes savo žvilgsnius nukreipdavome į Rytus ir matėme tik šviesiąją gyvenimo pusę. Išmintingas mūsų minčių eigos nuspalvinimas sukurdavo atitinkamą nuotaikų mūsų būsimiems regėjimais. Arabų pasakų nuostabumas mūsų vizijoms suteikdavo atitinkamą koloritą. Siaura žolės juostele žingsniavome karališkai pasitempę. Rana arborea, nagais įsikabinusio į sulaukėjusios slyvos žievę, klyksmas skambėjo tarsi dieviškų muzikantų akordai. Namų, sienų ir gatvių kontūrai išskysdavo, tarsi lietaus debesys, ir mums atsiskleisdavo neįsivaizduojamos perspektyvos. Tai buvo pakylėtas bendravimas. Dar didesnį malonumą gaudavome iš to, kad net didžiausios ekstazės metu žinojome apie kito buvimą greta. Mūsų malonumai, nors ir pajuntami individualiai, vis tik buvome susiję, vibruodami ir judėdami su tikra muzikine harmonija. Tą vakarą mes abu su daktaru buvome aukščiausio laipsnio metafizinėje būsenoje. Mes rūkėme savo didžiąsias pypkes, prikimštas gero turkiško tabako su nedideliu juodu opiumo gabalėliu centre, kuris, tarsi pasakiškas riešutas, savo kuklioje apimtyje slėpė stebuklus, nepasiekiamus net karaliams; mes vaikštinėjome pirmyn-atgal ir kalbėjomės. Kažkokia keista jėga kreipė mūsų minčių eigą. Jos niekaip nenorėjo tekėti saulėta vaga, į kurią atkakliai stengėmės sugrąžinti. Dėl kažkokios nesuprantamos priežasties jos nuolat nueidavo į tamsius ir niūrius sąmonės sluoksnius, kur viešpatavo nuolatinis liūdnumas. Veltui mes, senu papratimu, persikeldavome prie Rytų krantų ir kalbėdavome apie jų triukšmingus turgus, apie Harūno-al-Rašido4) laikų didybę, haremus ir aukso rūmus. Iš mūsų pokalbių gelmių nuolat išplaukdavo juodieji džinai ir sparčiai didėdavo, kaip tasai, kurį iš varinės lempos išlaisvino žvejys, tol, kol jie neužstodavo visų šviesių dalykų. Nejučia pasidavėme šiai užburiančiai mus užvaldžiusiai jėgai ir panirome į niūrius apmąstymus. Mes jau
spėjome pakalbėti apie žmogiškos prigimties polinkį į misticizmą ir apie beveik visuotinei meile viskam, kas
baisu, kai Chemondas netikėtai manęs paklausė: Klausimas mane nuliūdino. Aš žinojau, kad pasaulyje egzistuoja be galo daug baisių dalykų. Atsitrenkti į negyvėlį tamsoje; išvysti, kaip man karta nutiko, moterį, skęstančią gilioje ir sraunioje upėje su iškeltomis į viršų rankomis ir užverstu į viršų baisiai perkreiptu veidu, siaubiančiai klykiančiai taip, kad suspaudžia širdį, kai mes, sustingę iš siaubo ir tai matantys pro langą, esantį 60 pėdų aukštyje virš vandens, negalinčių niekaip jai padėti ir tyliai stebinčių tą baisią jos agoniją. Aplūžę vandenyne dreifuojančios laivo liekanos be matomų gyvybės požymių, kai jas sutinki, atrodo baisiai ir tikras nelaimės mastas lieka neaiškus. Tačiau tada man kilo mintis, kad privalo egzistuoti didžiausias ir svarbiausias siaubo įsikūnijimas kažkoks Siaubo valdovas. Kas jis galėtų būti, kokia įvykių seka sukelia jo egzistavimą? - Prisipažįstu, Chemondai, - atsakiau savo draugui, - niekad apie tai nepagalvojau. Jaučiu, kad turi būti
Kažkas, dar baisesnis, nei bet kas. Tačiau nerizikuosiu duoti net abstrakčiausią jo apibūdinimą. Mes atsisveikinome, ir kiekvienas patraukėm į savo kambarius, Greitai nusirengiau ir atsiguliau, su savim paėmęs įprastinę knygą, kurią paskaitydavau prieš miegą. Aš ją atsiverčiau, vos padėjęs galvą ant pagalvės, tačiau iškart numečiau į tolimą kampą tai buvo Hudono [Goudon History of Monsters] Monstrų istorija, patraukli prancūziška knygiūkštė, kurią neseniai atsivežiau iš Paryžiaus. Tačiau dabartinėje būklėje visai nesiskaitė. Nusprendžiau iškart užmigti, todėl prisukau dujinę lempą taip, kad vamzdelio gale teliko tik žydros mirguliuojančios liepsnelės dėmelė, ir pasirengiau užmigti. Kambaryje tvyrojo visiška tamsa. Tebedeganti dujų švieselė vos apšvietė trijų colių ratą. Užsidengiau akis ranka, bandydamas kažkaip atsitverti net nuo tamsos ir apie nieką negalvoti. Veltui. Keistos temos, Chemondo paliestos sode, niekaip nenorėjo palikti mano galvos. Kovojau su jomis, stačiau gynybinius pylimus iš tuščios sąmonės, kad užtverčiau joms kelią. Jos vis tiek knibždėjo mano smegenyse. Kol gulėjau tarsi lapas, tikėdamasis, kad visiškai nieko fiziškai neveikiant paskubinsiu norimo poilsio
atėjimą, įvyko baisus incidentas. Kaip man tada pasirodė, nuo lubų man ant krūtinės užkrito Kažkas, ir kitą
akimirką pajutau, kaip dvi kaulėtos rankos sugriebė man už gerklės ir stengėsi mane pasmaugti.
Nesu bailys ir esu gana stiprus fiziškai. Užpuolimo netikėtumas, vietoje to, kad mane priblokštų, mano nervus įtempė iki kraštutinumo. Mano kūnas veikė instinktyviai greičiau nei smegenys spėjo suvokti visų mano padėties pavojų. Akimirksniu raumeningomis rankomis sugriebiau būtybę ir iš visų jėgų prispaudžiau sau prie krūtinės. Po kelių sekundžių kaulėtos rankos, sugriebusios mano kaklą, sumažino spaudimą, ir sugebėjau įkvėpti. Tada prasidėjo labai įtemptos grumtynės. Būdamas visiškoje tamsoje ir neturėdamas nė mažiausio supratimo apie Būtybę, kuri taip netikėtai mane užpuolė; jausdamas, kaip mano rankos visąlaik nuslysdavo dėl to, kad, kaip man pasirodė, mano priešininkas buvo visiškai nuogas, ir jausdamas, kaip aštrūs dantys kandžioja man petį, kaklą ir krūtinę; priverstas kiekvieną akimirką ginti savo gerklę nuo jo stiprių ir judrių rankų, kurių negalėjo įveikti jokios mano pastangos, - štai tokiomis aplinkybėmis teko man kovoti, įtempus visas jėgas, valią ir drąsą. Pagaliau po tylios, varginančios mirtinos kovos, po eilės neįtikėtinų pastangų prispaudžiau po savimi mane puolusįjį. Atsidūręs viršuje ir keliais prispaudęs jo nematomą krūtinę, supratau, kad laimėjau ir stabtelėjau akimirkai, kad atsikvėpčiau. Girdėjau, kaip po manimi tamsoje sunkiai kvėpuoja būtybė, ir pajutau neapsakomą širdies plakimą. Matyt ji buvo tokia pat pavargusi, kaip ir aš; tai mane kiek ramino. Tą akimirką prisiminiau, kad po pagalve paprastai pasidedu didelę geltoną šilkinę nosinę. Akimirksniu kyštelėjau ranką ji buvo ten. Po kelių sekundžių kažkaip pavyko jį surišti. Pasijutau kažkiek saugiau. Dabar man beliko padidinti šviesą ir pažiūrėjus, kas mane užpuolė, sukelti ant kojų kaimynus. Prisipažinsiu, kad kažkiek didžiavausi, kad nesukėliau pavojaus anksčiau; norėjau jį nukenksminti jį vienas ir be svetimos pagalbos. Neatleisdamas gniaužtų nė akimirkai, nušokau nuo lovos ant grindų, paskui save tempdamas savo belaisvį. Man tereikėjo padaryti vos kelis žingsnius, kad pasiekčiau dujinę lempą; tuos žingsnius dariau nepaprastai atsargiai, tebegniauždamas būtybę. Pagaliau atsidūriau ištiestos rankos atstumu nuo nežymios žydros liepsnelės, rodančios, kur yra lempa. Akimirksniu išlaisvinau vieną ranką ir atsukai liepsną iki galo. Tada pasukau galvą, kad pažiūrėčiau į savo belaisvį. Net nebandysiu apsakyti savo jausmų tą akimirką, kai įsiplieskė lempa. Tikriausiai surikau iš siaubo, nes greičiau nei per minutę į mano kambarį sugužėjo namo gyventojai. Dabar suvirpu vien nuo minties apie tai nieko nepamačiau! Taip, viena mano ranka kietai sugriebusi laikė kvėpuojančią, judančią kūno formą, o antra iš visų jėgų spaudžiau gerklę, tokią šiltą ir kūnišką, kaip mano paties. Ir vis tik, savo glėbyje jausdamas gyvą būtybę, jos kūną, prispaustą prie manojo, ryškioje dujų liepsnos šviesoje nemačiau nieko. Net kontūrų... Net garų! Iki šiol negaliu įsisąmoninti tos padėties, kurioje tada atsidūriau, ir prisiminti tą sukrečiantį įvykį. Vaizduotė beviltiškai bando išspręsti tą paradoksą. Ji kvėpavo. Skruostu jutau jos šiltus iškvėpimus. Ji pasiutusiai bandė išsiveržti, ji turėjo rankas. Jos grabaliojo mane. Oda buvo lygi, kaip mano. Ji gulėjo, stipriai prispausta prie manęs, standi tarsi akmuo ir vis tik visiškai nematoma. Keista, kodėl aš tada neapalpau ir neišprotėjau. Tikriausiai mane išgelbėjo kažkoks stebuklingas instinktas, nes vietoje to, kad atleisčiau glėbį, kuriame laikiau tą baisiąją Paslaptį, tarytum tą baisiąją akimirką įgavau papildomų jėgų ir taip stipriai suspaudžiau nematomą būtybę, kad pajutau, kaip ji virpa agonijoje. Kaip kartas tuo momentu į mano kambarį įėjo Chemondas. Kai tik jis išvydo mano veidą, kuris, kaip
spėju, buvo baisus, tuoj puolė prie manęs, sušukdamas: Chemondas, be jokių abejonių, apimtas neapsakomo siaubo, išvysto mano veide, susirūpinęs paėjo manęs link žingsnį ar du. Iš šono atsklido aiškiai girdimas kikenimas. Tas prislopintas juokas mane įsiutino. Juoktis iš žmogaus tokioje padėtyje! Tai buvo patai buvo pati blogi blogiausia žiauriausia žiaurumo atmaina. Dabar galiu suprasti, kodėl iš visų jėgų besigrumiančio, kaip atrodė iš šalies, su tuščia vieta žmogaus vaizdas, kuris šaukėsi pagalbos kovai su haliucinacija, galėjo pasirodyti juokingas ir kvailas. O tada mano pyktis, nukreiptas į tą besijuokiančią minią, buto toks didelis, kad jei būčiau turėjęs pakankamai jėgos, būčiau juos primušęs. - Chemondai! Chemai! - vėl surikau iš nevilties. - Dėl Dievo, prieik prie manęs. Negaliu ilgiau išlaikyti šito
... tvarinio. Ji mane įveikia. Padėk! Padėk! Chemondas paėjo į priekį ir ištiesė ranką į mano nurodytą vietą. Jis iš siaubo klaikiai suriko. Jis irgi jį pajuto! Netrukus Chemondas kažkur mano kambaryje rado ilgą virvę ir ėmė ja rišti nematomąją būtybę, kurią tebelaikiau suspaudęs. - Gari, - pratarė jis gergždžiančiu balsu; nors ir išlaiką sveiką protą, tačiau buvo labai susijaudinęs. Gari, dabar viskas tvarkoj. Paleisk jį, drauguži, jei pavargai. Tvarinys dabar nepaspruks. Buvau visai išvargintas ir su dideliu malonumu paleidau būtybę. Chemondas stovėjo, rankoje laikydamas virvės galą, ir prieš save tematė tik apvyniotą virvę, savaime kybančią ore. Ji standžiai veržė savimi tuštumą. Niekada dar nebuvau matęs žmogaus, kurį butų apėmusi tokia pagarbi baimė. Vis tik jo veidas rodė jo drąsą ir ryžtingumą, kurį ką tik pademonstravo. Jo lūpos, nors ir išbalę, buvo tvirtai sučiauptos, ir net iš pirmo žvilgsnio matėsi, kad jis, nors ir išsigandęs, tačiau nepasimetęs. Pasimetimas, sumaištis ir baimė, pasklidę tarp namo gyventojų, tapusių neįprastos scenos liudininkais, stebėjusiais visą nematomosios būtybės surišimo procesą, matę, kad vos negriūnu iš nuovargio, kai mano užduotis pasibaigė, - nepasiduoda aprašymui! Silpnavaliai pabėgo. Nedaugelis likusiųjų susimetė į būrį prie durų; jų nebuvo galima priversti prisiartinti prie Chemondo ir jo belaisvio. Vis tik pro jų baimę skverbėsi ir nepasitikėjimas. Jiems trūko drąsos, kad patenkintų savo smalsumą, tačiau jie vis dėlto abejojo. Veltui prašiau savo kaimynų, kad jie prieitų ir pačiupinėjus įsitikinti, kad kambaryje yra gyva nematoma būtybių, kad jie prieitų ir pačiupinėjus įsitikinti, kad kambaryje yra gyva nematoma būtybė. Jie netikėjo, tačiau kartu nedrįso išsklaidyti abejones. Kaip apčiuopiamas, kvėpuojantis, gyvas kūnas gali būti nematomas, klausė jie. Mano atsakymas buvo toks. Daviau ženklą, ir mudu dviese, įveikdami baimingą prisilietimo su ja pasibjaurėjimą, pakėlėme ir surištą atnešėme prie mano lovos. Ji svėrė maždaug tiek, kiek 14 m. amžiaus berniukas. - Dabar, mano draugai, - tariau, kai su Chemondu pakėlėme nematomą būtybę virš lovos, - aiškiai parodysiu, kad čia yra standus ir turintis svorį kūnas, kurio, tačiau, jūs nematote. Atidžiai žiūrėkite į lovos paviršių. Buvau sukrėstas savo ramaus požiūrio į šį keistą nutikimą, tačiau jau išsivadavau iš pirmojo išgąsčio ir jaučiau kažką panašaus į mokslininko pasididžiavimą, kuris įveikė visas kitas emocijas. Dalyvaujančių žvilgsniai nedelsiant nukrypo į lovą. Pagal sutartą signalą mudu su Chemondu paleidome būtybę. Pasigirdo duslus garsas, kurį paprastai paskleidžia lova, kai į ją gula žmogus. Medinės lovos dalys kaip mat sugirgždėjo. Ant pagalvėse ir pačios patalynės išryškėjo gerai matomas įdubimas. Tai stebinti minia su šūksniais puolė lauk. Mes su Chemondu likome vieni su mūsų Paslaptimi. Kurį laiką tylėjome ir klausėmės silpno, nelygaus ant lovos gulinčios būtybės kvėpavimo, stebėdami patalynės judesius, kurie lydėjo jos pastangas ištrūkti. Tada Chemondas nutraukė tylą. - Gari, tai siaubinga. Mes nemiegojome visą naktį, prie nežinomo sutvėrimo, kuris neramiai blaškėsi ir sunkiai dūsavo, kol neišsikvėpė, surūkėme daugybę pypkių. Tada iš lygaus kvėpavimo supratome, kad nematomas sutvėrimas užmigo. Kitą rytą buvo sujudęs visas namas. Gyventojai grūdosi laiptų aikštelėje palei mano duris, o mudu su Chemondu buvome dienos herojais. Mums teko atsakinėti į tūkstantį klausimų apie mūsų neįprasto kalinio būseną, kadangi nieko iš namo gyventojų nepavyko įkalbėti užeiti į mano miegamąjį. Būtybė nemiegojo. Tai liudijo konvulsiniai patalynės judesiai. Tame vaizde, visuose antriniuose smarkių susirietimų ir agoniškų pastangų išsilaisvinti požymiuose buvo kažkas iš tikro širdį gniaužiančio. Mudu su Chemondu visą naktį laužėme galvą, kaip nustatyti mūsų paslaptingo įnamio formą ir išvaizdą. Sprendžiant iš jo kūno apčiuopimų, jo kontūrai buvo panašūs į žmogaus. Jis turėjo burną, stambią glotnią galvą be plaukų; nosį, kuri, beje, buvo tik vos vos išsikišusi virš skruostų, o jo rankos ir kojos, apčiuopiant, buvo tarsi berniuko. Pradžioje norėjome jį paguldyti ant lygaus paviršiaus ir apibrėžti kontūrus kreida, kaip tai daro batsiuviai su koja. Šį planą atmetėme dėl jo nenaudingumo. Toks kontūras nieko nepasakytų apie kūno sandarą. Ir tada man į galvą atėjo išganinga mintis. Jį galime atlieti gipse. Tai mums duos kietą figūrą ir patenkins mūsų smalsumą. Tačiau kaip tai padaryti? Sutverimo kūno judesiai suardys stingimo procesą ir formą. Dar viena mintis: Kodėl jai nedavus chloroformo? Jis turi kvėpavimo organus tai buvo akivaizdu iš jo kvėpavimo. Jei ji būtų be sąmonės, su juo būtų galima daryti ką nori. Pasiuntėm, kad pakviestų daktarą H.; ir kai gerbiamas medikas atsipeikėjo po pirmojo šoko, sukelto nustebimo, jis mums davė chloroformo. Po trijų minučių jau galėjome nuimti virvę ir lipdytojas ėmėsi meistriškai kloti neregimas sutvėrimo formas drėgnu moliu. Dar po penkių minučių turėjome paruoštą formą atliejimui, o vakarop apytikslę Paslapties formą. Būtybė buvo žmogaus formos sudarkytos, baisios, tačiau vis tik žmogiškos. Ji buvo nedidelė, ne aukštesnė nei 4 pėdos, tačiau galūnių raumenys buvo labai išsivystę. Jo veidas savo bjaurumu neturėjo sau lygių. Gustavas Dorė, Kallo7) ar Toni Džochatonas8) neįsivaizdavo nieko panašaus. Vienoje paskutiniojo iliustracijų knygai Kelionė į bet kur yra veidas, primenantis šį sutvėrimą, tačiau jam neprilygstantis. Tikriausiai taip turėtų atrodyti vampyras. Panašu, kad jis gali maitintis žmogiena. Patenkinus savo smalsumą ir išgavus priesaiką iš namo gyventojų, kad neatskleis paslapties, iškilo klausimas: ką daryti su mūsų Paslaptimi? Laikyti tokią pabaisą name buvo negalima, kaip ir paleisti į laisvę. Tačiau kas galėjo pasidalinti su manimi atsakomybe? Kas galėtų atimti gyvybę iš tokios baisios žmogystos. Tą klausimą aptarinėjome ne vieną dieną. Namą paliko visi gyventojai. Ponia Mofat buvo neviltyje ir man su Chemondu grasino visokiais teismais, jei nepašalinsime Pabaisos. Mūsų atsakymas buvo: Mes išsikelsime iš čia, jei taip norite, tačiau kategoriškai atsisakome su savimi paimti šį sutvėrimą. Pašalinkite jį pati. Jis atsirado jūsų name. Jūs už jį ir atsakote. Atsakymo, savaime aišku, nebuvo. Ponia Mofat niekaip nesurado žmogaus, kuris būtų išdrįsęs prieiti prie Paslapties. Pačiu keisčiausiu visame tame buvo tai, kad mes neturėjome jokio supratimo, kuo ta būtybė maitinasi. Jam padėdavome įvairiausio maisto, kokį tik įstengėme pasiūlyti, tačiau ji jo nelietė. Buvo baisu diena iš dienos gyventi greta šios būtybės, matyti, kaip juda patalynė, girdėti sunkų kvėpavimą ir žinoti, kad ji miršta iš bado. Praėjo dešimt, dvylika dienų, o ji vis dar buvo gyva. Tačiau širdies plakimas kasdien vis silpo, o galiausiai beveik liovėsi. Buvo aišku, kad nematomoji miršta dėl maisto trūkumo. Kol vyko ta baisi kova dėl gyvybės, jaučiausi pasigailėtinu ir negalėdavau užmigti. Kokia siaubinga bebūtų toji būtybė, man jos buvo gaila pagalvojus, kokias kančias ji patiria. Pagaliau ji mirė. Vieną rytą mes su Chemondu radome ją sustingusią. Širdis liovėsi plakti, o plaučiai kvėpuoti. Mes ją paskubomis palaidojome sode. Tai buvo keistos laidotuvės nematomo lavono įmetimas į duobę. Nulietą jos figūrą atidaviau daktarui H., kuris ją laiko savo muziejuje, esančiame 10-je gatvėje. Kadangi rengiuosi ilgai kelionei, iš kurios galiu ir negrįžti, aprašiau patį keisčiausią iš man žinomų nutikimų. Paaiškinimai 1) Catherine Crowe (1790-1872) anglų romanistė, dramaturgė ir apsakymų
rašytoja. Pamažu, įkvėpta vokiečių autorių, susidomėjo antgamtiškais dalykais ir jos rinkinys Naktinė
gamtos pusė (1848) labai išpopuliarėjo, buvo išverstas į vokiečių ir prancūzų kalbas ir, kaip sako, paveikė Š.
Bodlerą. Jos įsitraukimas į tokius dalykus pasiekė kulminaciją 1854 m., kai naktį ją aptiko nuogą Edinburge, o
ji aiškino, kad dvasios ją pavertė nematoma. Ji buvo gydoma nuo psichikos sutrikimo ir pasveiko. 2) Ariel - dvasia Šekspyro Audroje, pavaldi magui Prospero, išlaisvinusiam jį iš medžio, kur jį buvo įkalinusi ragana Sycorax. Ariel yra Prospero ausys ir akys, panaudojantis savo magiškus sugebėjimus sukelti audrą. Paprastai Ariel yra vyriškos giminės veikėjas, tačiau su metais ši nuostata keitėsi, ypač per Restauraciją, ir būdavo vaidinamas ir moterų. 3) Caliban - vienas Šekspyro Audra veikėjų, vergas saloje,
kurią valdo Prospero. Jis vadinamas mėnulio veršiuku, kai kada vaizduojamas kaip laukinis, deformuotas žmogus,
žvėriažmogis, kartais žuvies ir žmogaus derinys.
4) Harunas al-Rašidas (763-809) penktasis Abasidų
kalifas (786-809) Irake. Jo valdymo metu pamažu mažėjo Barmakidų šeimos, vaidinusios lemiamą vaidmenį įsteigiant Abasidų kalifatą, įtaka. Jis valdė 786-809 m. ir jo valdymas pasižymėjo mokslo, kultūros ir religijos suklestėjimu; vystėsi menai ir muzika.
Jis įkūrė legendinę Bayt al-Hikma (Išminties namų) biblioteką, taip pat Bagdade įsteigė ir didelį universitetą.
O jo laikais atidaryta ir pirmoji nemokama ligoninė, žr. >>>>> Praktiškai al-Rašidas padalijo imperiją tarp sūnų al-Amino ir al-Mamuno, tarp kurių, al-Rašidui mirus, prasidėjo pilietinis karas. 5) Charles Brockden Brown (1771-1810) amerikiečių romanistas, istorikas ir
redaktorius, laikytas ambicingiausiu ankstyvuoju Amerikos romanistu, romanistu prieš Dž. Kuperį. 6) Edward Bulwer-Lytton (1803-1873) anglų politikas, poetas, dramaturgas ir
romanistas. Sukūrė garsiąsias frazes didysis purvinas (doleris), plunksna galingesnė už kardą. Jo meilės
romane Zanoni (1842) pilna rozenkreicerių bei kitų ezoterinių temų. Veiksmas vyksta Prancūzijos revoliucijos
laikais (1789) ir jame Zanoni negali pamilti neprarasdamas savo nemirtingumo ir galiausiai yra nugiljotinuojamas. 7) Jacques Callot (1592-1635) baroko graviruotojas iš Lotaringijos (šiaurės Prancūzija). Padarė virš 1400 graviūrų, vaizduojančių kareivius, juokdarius, girtuoklius, čigonus, elgetas, o taip pat rūmų gyvenimą. 8) Antoiny (Tony) Jonannot (1803-1852) - prancūzų graveris, iliustratorius ir dailininkas. Iliustruotas Baironas, Gėtė, Hugo. Laikytas iliustravimo karaliumi. Pro jo rankas praėjo tiek senųjų laikų, tiek jo laikmečio poezijos ir literatūros kūrinių: Biblija, Moljeras, Servantesdas, Ruso, V. Skotas, lordas Baironas, Gėtė, Hugo ir kt. Papildomi skaitiniai: | |
ilgų apmąstymų ryžausi paprasčiausiu ir tiesmukišku stiliumi pradėti apsakymą apie įvykius, kurių liudininku
buvau praeitų metų liepą ir kuriems nėra jokių analogijų tarp fizikinių mokslų mįslių.
