Pasaulio tvėrimo mitai, Amerika. Vartiklis

Pradžioje tebuvo du: Saulės dievas Tawa ir Vorė, Kokyanwuhti, Žemės deivė. Visos paslaptys ir galios viršuje priklauso Tawa, o Vorė valdo visą magiją apačioje. Tada nebuvo anei vyro, anei moters, anei paukščio ar žvėries, jokios gyvos būtybės tol, kol tiedu to nepanoro. Kai jie nusprendė, kad turi būti kitų Hopi Mandala

dievų, kad pasidalintų su jais savo darbais, Tawa pasidalijo ir atsirado Muiyinwuhas, Visų gyvybės sėklų dievas, o Vorė pasidalijo ir atsirado Huzruiwuhti, Visų kietu substancijų deivė (turkio, sidabro, koralų, kriauklių ir pan.). Huzruiwuhti tapo Tawa žmona ir jam pagimdė Puukonhova (Jaunąjį) ir Palunkova (Aidą), o vėliau Hikamavaiva (Erelžmogį), Plunksnuotąją gyvatę ir daugelį kitų. Tada Tawa ir Vorei kilo Didžioji mintis, kad jie gali sukurti Žemę, esančią tarp viršaus ir apačios. Ir kokias Žemės savybes Tawa sumąstė, Vorė jas lipdė iš molio. Tada Tawa apmąstė gyvūnus, žvėris ir augalas, ir visus juos Vorė lipdė iš molio. Galiausiai jie nusprendė, kad jau gana, tada didžiosios magijos pagalba įkvėpė jiems gyvybę. Tada Tawa nusprendė sukurti būtybes pagal savo atvaizdą, kad valdytų visas likusias. Ir vėl Vorė jas nulipdė iš molio. Vėl Abudu įkvėpė joms gyvybę. Tada Vorė liepė visiems žmonėms sekti ją. Per Keturias Didžiąsias Požemio olas ji vedė juos, kol pagaliau išėjo į atvirą angą, sipapu, vedančią į paviršių.
Papildomai skaitykite Hopi genties labirintai

Tolimoje praeityje žmonių protėviai gyveno apačioje požemyje. Jie dar nebuvo žmonės ir gyveno tamsoje ir elgėsi kaip vabalai. Tačiau Didžioji dvasia viską stebėjo, kai kurie žmonės sako, kad tai buvo saulė. Ji pamatė, kokie reikalai po žeme, tad pasiuntė Pasiuntinę, Senąją Vorę, kad pakalbėtų su jais. Ji jiems pasakė, kad Saulės dvasia jiems linki geresnio, nei jie dabar turi, ir ji galėtų juos išvesti į kitą pasaulį. Kai jie išėjo į žemės paviršių, jie tapo žmonėmis.

Prie išėjimo tupėjo strazdas mėgdžiotojas, kuris kiekvienam davė vardą ir kalbą. Vienam jis sakė: „Tu hopi ir kalbi ta kalba“ Kitam sakė: „Tu Apačas ir kalbi ta kalba“ ir taip buvo su visais, išlindusiais iš urvo, tame tarpe ir baltaisiais. Žemę tebedengė tamsa, tad žmonės ėjo vienu būriu ir nusprendė pakeisti padėtį. Jie sukūrė saulę ir mėnulį ir pakabino juos danguje. Atsiradus šviesai ir šilumai, reikalai žmonėms pagerėjo, tad rasių vadai susirinko ir nusprendė išsiskirstyti. Jie nusprendė eiti į rytų pusę, iš kur teka saulė, ir pirmajam pasiekus tą vietą, žvaigždžių lietus parodys kitiems, kad reikia sustoti ir įsikurti ten, kur jie yra. Baltieji, visada nekantrūs, netrukus pavargo. Jų moteris nuo odos nusitrynė skutus ir jas sulydė į žirgus. Tad sušokę ant tų eiklių gyvūnų, baltieji pirmi pasiekė rytus, nulijo žvaigždžių lietus ir visi liko ten, kur buvo tuo metu.

Apačių pasaulio tvėrimo legenda (pagal M. Yraceburu)

Labai labai seniai, kai nebivo nieko išskyrus Visa-Kas-Yra jėgą, ši jėga viena pati mąstė kosminėje erdvėje. Ji mąstė, kvėpavo ir dainavo – ir taip suteikė gyvybę dviem energijoms.

Iš energijos, susikaupusios aplink Visa-Kas-Yra, savaime susiformavo Duodantysis-Gyvybę-Viskam, o tada pareiškė: „Aš esu Aš“. Panašiai atsirado ir Motina-Kaita – Žemė.

Duodantysis-Gyvybę-Viskam atsigulė šalia savo mylimosios Motinos-Kaitos Šventojoje buveinėje ir tarė: „Tik pažiūrėk, kokį nuostabų kūrinį sukūrė Visa-Kas-Yra mums esant“. Jis žvelgė į savo nuotaką. Ten, pačioje švenčiausioje iš visų buveinių, Motina-Kaita ir Duodantysis-Gyvybę-Viskam, atstovaujantys vyrą ir moterį, mintį ir kalbą, susijungė meilei, kad atsirastų visata. Kiekvienas gyvenimo aspektas buvo gerai suorganizuotas ir palydėtas data.

Pirmąją dieną Motina-Kaita ir Duodantysis-Gyvybę-Viskam pagimdė dukterį Voriukę, kuri buvo puiki audėja. Ji audė takelius savo broliams ir seserims, kurių vis gausėjo. Tai buvo Saulė, Mėnulis, Žvaigždės, Vėjas ir Vaivorykštė – kurie, kaip ir ji, gimė irgi pirmąją dieną.

Antrąją dieną Motina-Kaita ir Duodantysis-Gyvybę-Viskam į pasaulį išleido visus tuos, kurie ropoja, šliaužia ir skraido – paukščius, roplius, kirminus ir vabzdžius.

Trečiąją dieną jiedu pagimdė keturkojus gyvūnus: bizonus, elnius, briedžius, antilopes – visus tuos, kurių kūnas padengtas kailiu.

Ketvirtąją dieną jie davė gyvybę dvikojams gyvūnams – t. y. žmonėms. Pirmieji jų gimė Amžinos žiemos šalyje, ledo namuose ant didžiulio krištolinio ežero, vadinamo Vandeniu, kurio nei krašto nei pabaigos nesimato, kranto. Šio ežero krantuose Motina-Kaita pagimdė brolius dvynius. Ji išleido juos į pasaulį, kai jau buvo suteikusi gyvybė visiems ankstesniems.

Pirmojo brolio vardas buvo Priešų naikintojas; antrasis buvo Vandens vaikas. Žiemos namuose buvo labai šalta, tas Motina-Kaita ieškojo būdų, kaip sušildyti dvynius. Tam ji iškasė duobę, įkėlė į juos savo sūnus, ant viršaus uždėjo plokščią uolą ir uždegė ugnį. Uola pamažu kaito ir šiluma laikėsi ilgai nelesdama vaikams sušalti. Motina-Kaita juos prižiūrėjo iki tol, kol jie užaugo.

Jų tėvas, Duodantysis-Gyvybę-Viskam, nusprendė jaunuolius apdovanoti. Vienoje rankoje jis laikė strėlę, kurios smaigalys švytėjo ir žaižaravo mėlyna šviesa. Strėlę paėmė pirmagimis – Priešų naikintojas. Kitoje rankoje laikė durnaropę, vaistinį augalą, kurio lapai spindėjo vaivorykštės spalvomis. Šį augalą paėmė Vandens vaikas.

Du broliai buvo Dvasios kariai, tad dar jiems jauniems Duodantysis-Gyvybę-Viskam sukvietė visus Kuriančiuosius ir pasakė“
- Kadangi gyvenimas yra begalinis modelis, tąsa ciklų cikluose, jūs būsite pakviesi mokyti jaunesniuosius brolius ir seseris. Jūsų motinos judėjimas lemia metų laikų ciklus, o kiekvieno jūsų cikliška kelionė per gyvenimą atspindi didžiąją struktūrą. Tai kelionė, į kurią leidžiatės visi kartu.

Saulei jis sakė:
- Ryto šviesoje jie tave sveikins, o tu šviesi ir maudysi juos mano besąlygiškos meilės spinduliuose. Gerbk jų dainas, kai jie tave sveikins.

Mėnuliui jis sakė:
- Jie kreipsis į tave ieškodami atsakymų į širdies klausimus. Tavo dėka jie supras, kad jų gyvenimas yra šventas sudėtingas ciklas, vykstantis pagal tavo meilės kupinų vibracijų pakilimus ir nuosmukius.

Žvaigždėms jis sakė:
- Jūsų išsidėstymų dėka šie dvikojai išmoks užsirašinėti ir pastebės, kad ciklai susijungę tarpusavyje tarsi jų rankų pirštai. Jūs turėtumėte juos pamokyti, kaip stebėti ir išlaikyti proto, širdies bei jausmų pusiausvyrą.

Vėjui jis sakė:
- Kaitoje glūdi didis gyvenimo šventumas. Pokyčiai leis jiems neatitrūkti nuo Motinos-Kaitos. Vėjas yra stebuklingas pranešėjas išnešiojantis visą šį žinojimą.

Ir pagaliau Vaivorykštei jis sakė:
- Jie turi sugebėti tvarkingai judėti nuolatinio svyravimo sąlygomis juos auklėjant Motinai-Kaitai. Esi vilties, nemarios meilės ir pusiausvyros simbolis. Tu jiems įdiegsi tikėjimą ateitimi.

Tuomet Duodantysis-Gyvybę-Viskam pasišaukė Erelį ir jam tarė:
- Pakviesk savo jaunesniuosius brolius ir visad juos vesk. Kalbėk su jais. Kai jie bus apakę, pašauk juos ir jie atkreips dėmesį. Šauk juos iš jų snaudžiančių protų kampelių. Išmokyk juos būti gyvu Dvasios šauksmo pavyzdžiu.

Tada Duodantysis-Gyvybę-Viskam suteikė Ereliui du vardus: Itzį, Baltoji uodega, ir Esau, Geltonoji uodega. O po to pasišaukė Buivolą ir jam sakė:
- Tu juos išmokysi, kad ciklas neturi pabaigos. Jokioje jo vietoje nėra laiko veiksnio. Bet koks dalykas yra šventas, jei tik jie nusprendžia, kad taip yra. Cikliškumas jiems primins ir juos suartins, suvienys juos atlaidumo, meilės ir tolerancijos dermėje. Kai jie tave nužudys norėdami prasimaitinti, suprask ir priimk jų pagarbą tavo aukai. Tik taip jie galės gyventi. Jie sužinos, kad su laiku ratas suksis, jie paliks savo kūnus, iš kurių augs dalykai, tapsiantys maistu tavo šeimai. Darnus gyvenimas – ratas, vienas iš daugelio šventosios spiralės vijų – tai pamoka, kurios turi mokyti dvikojus.

Savo paskirtį šiame pasaulyje Buivolas suvokė kaip malonę. Tada Duodantysis-Gyvybę-Viskam pasišaukė Lokį ir jam sakė:
- Prieš panirdami į sapnų pasaulį jie tau skirs saulėlydžio maldą ir savo dėkingumą už puikiai nugyventą dieną. Jiems sapnuojant tu juos mokysi, kaip tyri ketinimai gali tapti galingais bendros kūrybos veiksmais. Tu jiems padėsi sustiprinti Visatos Šeimos ryšius, atnaujinti asmeninį pasišventimą tobulėti ir dalyvauti nukreipiant sapnus į ramybę ir harmoniją.

Toliau buvo Pelėda, kuriai sakė:
- Tu juos palydėsi, kuomet jie paliks šį egzistencijos lygmenį. Jie bus pagarbiai sutikti Sielų Buveinėje. Jie sugrįš į šviesą, grožį ir džiaugsmą, kai jų misija šiame pasaulyje bus baigta, arba jie privalės tęsti ją kitame gyvenime, stengdamiesi būti stipresniais, išmintingesniais ir geriau pažinti save pačius.

Pelėda, jausdama pagerbta tokios dieviškos paskirties, nuolankiai nusilenkė. Ir taip tęsėsi toliau: buvo išvardinti 64 klanai, kol galiausiai beliko du – Gyvatė ir Kojotas.

Pradėjo sakyti Gyvatei:
- Išmokysi juos įgyvendinti Dvasią, kad jie galėtų suvokti pasaulį ir laiką jame leistų su džiaugsmu. Padėsi jiems lavinti savo pojūčius, kad jie galėtų gerbti visus dalykus. Išmokysi juos mėgautis žemiškais malonumais su dvasiniu džiaugsmu. Išmokysi juos pakeisti visa, kas neigiama. Tau priartėjus atbus jų pojūčiai ir prasivers širdies durys. Išmokyk juos gerbti tai, kas jie patys yra.

Bet kai Kojotas žingtelėjo į priekį, norėdamas išgirsti savo paskirtį, įsitvyrojo kurtinanti tyla. Jis jau buvo pelnęs tam tikrą reputaciją dėl savo džiaugsmingumo, lengvabūdiškumo ir jumoro. Tačiau Duodantysis-Gyvybę-Viskam suprato juoko svarbą, todėl davė nurodymus Kojotui:
- Privalai būti veidrodžiu dvikojams. Per tavo kvailiojimus jie išmoks sąmoningo bendradarbiavimo atsakomybės. Turėsi išlaikyti balansą tarp šventumo ir nepagarbos, būtiną norint išlaikyti atvertas duris iš vieno matmens į kitą, per tavo mokymą jie išlaikys ryšį su Visko-Kas-Yra Kūrybos šaltiniu. Kiekvienas veiksmas bus dvasios veiksmas, o kiekviena diena – dvasinga diena, Šie dvikojai gyvens dvasingai, kartu kurdami savo egzistenciją.

Kiti: >>>>>>
Taip pat >>>> Saulės šokis

Senai, labai senai milžiniškame vandenyne plaukiojo didelė sala. Ši sala kabojo ant 4-ių storų virvių, kybančių iš dangaus, kuris buvo kieta uola. Dar nebuvo žmonių ir buvo tamsu. Gyvūnai nieko nematė, tad jie paėmė saulė ir ją uždėjo ant kelio, kiekvieną dieną einančio iš rytų į vakarus. Didžioji Dvasia pasakė gyvūnams ir augalams pabusti septynioms dienoms ir naktims, tačiau dauguma tebemiegojo. Tie augalai, kurie liko prabudę, kaip pušis ir kedras, ir keli kiti buvo apdovanoti ir jiems leista žaliuoti ištisus metus. Tie gyvūnai, kurie liko pabudę, kaip pelėda ir kalnų liūtas ir keli kiti, buvo apdovanoti gebėjimu būdrauti naktį. Tada pasirodė žmonės. Bet tai jau kitas pasakojimas.

Pradžioje buvo didelė krūva, vadinama Nanih Wiya. Iš šios krūvos Sutvėrėjas nulipdė pirmuosius žmones, kurie ilgu tarsiu urvu iššliaužė į dienos šviesą. Tai buvo pirmieji čoktau.

Iki pasirodant žmonėms, iki pasirodant gyvūnams, oloje gyveno vieniša moteris, kuri maitinosi augalų šaknimis ir uogomis. Vieną naktį magiškas šuo įslinko į jos olą ir prigulė greta jos. Kadangi naktis buvo ilgai, šuo ėmė keistis. Jo kūnas darėsi glotnus ir beveik be plaukų. Jo galūnės išaugo ilgos. Jis ėmė panašėti į stuomeningą karį. Po 9-ių dienų moteris pagimdė kūdikį, kuris buvo pirmasis čipeva berniukas ir iš jo kilo čipeva gentis.

Napioa (Senis-sutvėrėjas) sėdėjo ant rasto, plaukiojančio pirmapradžiuose vandenyse. Jis pasiuntė žuvį, varlę, driežą ir vėžlį, kad paimtų tai, kas yra po vandeniu. Sugrįžo tik vėžlys, kuris burnoje parnešė truputį dumblo. Napioa iš dumblo nulipdė rutuliuką, kuris ėmė plėstis ir tapo žeme. Napioa tada padarė žmonės, tada bizonus ir išmokė žmones, kaip juos reikia medžioti.
Toks pat mitas yra ir pas juodakojus, žr. >>>>>

Pasakojama, kad Varnas sutvėrė pasaulį. Tai buvo žmogus su varno snapu. Kai vandenys apačioje išstūmė žemę iš gelmės, varnas sugriebė ją snapu ir įtvirtino. Ši pirmoji žemė buvo pakankamai didelė namui joje. Name buvo trys žmonės: tėvas, motina ir jų sūnus Varnas, įtvirtinęs žemę. Tėvas virš lovos laikė pakabinęs pūslę. Po ilgų prašymų tėvas leido Varnui pažaisti su ja. Bežaisdamas jis praplėšė pūslę ir pasirodė šviesa. Tėvas nenorėjo, kad visada šviestų šviesa, tad iš berniuko atėmė pūslę, kol tas jos dar labiau nesuplėšė. Taip žemėje atsirado diena ir naktis.

Žemėje-Virš-Dangaus stiprus vėjas išvertė medį. Vaikščiodama Dangiškoji moteris įkrito į susidariusią duobę. Jos kritimą sustabdė žąsų būrys ir ji nusileido ant milžiniško vėžlio, iškilusio iš vandenų. Tas vėžlys augo ir susidarė žemė. Ten Dangiškoji moteris pagimdė dukterį, iš kurios kilo žmonių rasė.

Žmonės keliavo per keturis pasaulis, kol užsiropštė nendrėmis, augančiomis Besikeičiančių vandenų ežere, esančiame šiame pasaulyje. Priekyje buvo Pirmasis vyras ir Pirmoji moteris su savo vaikais, Besikeičiančiais Dvyniais. Pirmasis vyras ir Pirmoji moteris sukūrė kalną, kurį apaugino augalas ir užleido gyvūnais. Viršūnėje padėjo juodą dubenį su dviem juodojo paukščio kiaušiniais jame. Žemyn nuskubėjo vaivorykšte. Vienas dvynių iš upės dugno apėmė truputį molio ir į dubenį įdėjo nulipdytą savo figūrą. Kitas dvynys surado augančias nendres ir iš jų nupynė krepšį. Jiedu iš žemės iškėlė akmenis, kurie jų rankose virto kirviais, peiliais, ietgaliais ir kūjais.

Pradžioje tebuvo Kloskurbehas, Viską darantis. Vieną dieną jis iš vandens putų gimė jaunas vaikinas. Jis tapo Visa darančio Padėjėju. Dviese jie sutvėrė gyvūnus, augalus ir visus dalykus. Dar kitą dieną iš magiško augalo ir rasos gimė nuostabi moteris. Ji, Pirmoji Motina, ištekėjo už Padėjėjo ir jam pagimdė daug žmonių. Kai žmonių pasidarė perdaug nei užteko gyvūnų, ji paprašė vyrą ją užmušti, o jos kūną tampyti skersai ir išilgai per kraštą, o tada palikti lauko viduryje. Jis padarė, kaip ji prašė, ir po kelių mėnesių, grįžęs su vaikais, jis rado pilną lauką sunokusių kukurūzų, o viduryje, kur ji buvo užkasta, augo kvapnus tabakas.

Pradžioje tebuvo Varnas ir jo žmona, kuri paprašė Varną sukurti žemę, nes jai buvo nuobodu. Varnas pasakė, kad jis nežino kaip, tada jo žmona pasakė, kad jis turi kažką sukurti ir nuėjo miegoti. Bemiegant ji lydėsi ir plėtėsi, o tada pagimdė plunksnuotus dvynius. Tada Varnas suprato, kad jei žmona gali, tai ir jis gali. Jis pakilo aukštyn, o kildamas kakojo ir šlapinosi, o tos išmatos nukritę virto kalnais, slėniais ir vandenynais. Taip nutiko, kad toje žemėje buvo daug vyrų, bet nebuvo moterų. Netrukus atsirado maža vorė ir sutvėrė moteris. Vyrai nesuprato dėl moterų, tad Varnas su dideliu malonumu pademonstravo santykiavimą su moterimis. Vėliau, irgi su malonumu, vyrai pasekė jo pavyzdžiu.

Apdegęs Kūnas, mūsų vadas, atvedė 13-a klanų ten, kur iš dangaus nurodė magiška strėlė. Čia jis įveikė įvairiausias pabaisas ir žvėris, kad jo žmonės pradėtų gyventi kaip žmonės.

Pradžioje mūsų protėviai pakilo iš požemių tuščiaviduriu rąstu. Viskas ėjosi gerai, kol nėščia moteris neįstrigo siauroje vietoje. Likę žmonės negalėjo išeiti. Štai kodėl mūsų yra nedaug.

Kažkur šiaurėje pirmieji žmonės išlindo per vienintelę olą žemėje. Vieta po žemė, kur jie buvo, vadinama Sipapu ir yra šventąja vieta. Didžioji Dvasia saugojo juos, kai jie klajojo po kraštą tol, kol rado vietą, kurią pajuto jiems skirta, ir joje įsikūrė.

Dangaus Senis (Kūrėjas) sutvėrė žmones, kai nusausino žemę. Jis paėmė paskutinius dumblo rutulius ir nulipdė dvi poras žmonių. Buvo tamsu, o krepšyje buvo raudonos ir baltos žemių – tad viena pora buvo raudona, o kita balta. Žemė dar nebuvo tinkama gyventi, nes joje blogų dalykų. Tada pasiuntė Kojotą (kartu su žroliu Lape), kad išvalytų šią didelę salą nuo blogybių. Jiedu sukūrė daugybę geologinių darinių ir išmokė žmones naudingų dalykų. Tačiau Kojotas (nebūtų kojotas) paliko daugybę blogų dalykų (pavydą, pyktį ir pan.).
Manoma, kad Kojotas su broliu yra šios salos pakraštyje ir laukia. Kai jiedu sugrįš, bus pasaulio pabaiga.

Pradžioje žmonės gyveno tamsoje po žeme. Vieną dieną juos aplankė Kurmis. Jie jo paklausė, ar yra kitur kitas pasaulis. Kurmis liepė jį sekti. Žmonės išsirikiavo eilute už Kurmio, kai tasai ėmė raustis aukštyn. Žmonės ėmė žemę ir perduodavo ją į eilės galą. Štai kodėl nėliko išrausto tunelio ir jie negalėjo rasti kelio atgal.

Čipevai (Denesoline) yra Kanados Dene vietiniai, kurių protėviais buvo Taltheilei. Prie Hudsono įlankos ir kitur jų gyvena apie 11 tūkst. Denesolinai kažkiek vienijosi su piečiau gyvenusiais Cree ir kariavo su inuitais ir kitomis Dene gentimis šiaurėje. 18 a. išgarsėjo Thanadelthurė (Šokinėjanti Kiaunė), padėjusi sudaryti taiką ir pradėti prekybą kailiais su Cree. Louis Riel‘as buvo čipeva anūkas.

Navahai (Dine) – gentis JAV pietvakariuose. Save jų protėviais laiko apie 300 tūkst. gyventojų. Save vadina “dine”, kas reiškia “žmonės”. Gyveno apvaliuose namuose, kurie vadinti hoganais, kurie buvo iš rastų, užklotų žemėmis. Apie 17 a. jie ėmė statyti ir keturkampius namus, vadintus pueblitos. Buvę medžiokliai ir rinkėjai, iš pueblų perėmė žemdirbystės ir gyvulininkės praktikas. Navahų kalba gimininga atabaskų kalbai – šios gentys, matyt, kadaise sudarė vieną etninę grupę ir gyveno prie Didžiojo Vergų ežero (Kanados šiaurės vakaruose). Spėjama, kad į pietvakarius kartu su apačiais persikėlė po 1000-ųjų.

Nors navahų išpuoliai prieš baltuosius nebuvo tokie gausūs ir dažni kaip apačių, tačiau pakankamai grėsmingi, ypač antrojoje XIX a. pusėje. Tai privertė JAV vyriausybę 1863 m. organizuoti didelę ekspediciją, vadovaujamą generolo Kito Karsono. Pasekmės indėnams buvo labai skaudžios: sunaikinta didelė dalis derliaus bei gyvulių bandos, 8000 navahų paimti į nelaisvę ir įkalinti 180 mylių į pietus nuo Santa Fė, Niu Meksiko valstijoje.

Irokėzai - indėnų genčių grupė (Irokėzų konfederacija, Taikos ir Galios Lyga, Penkios tautos, Šešios tautos, Longhauso žmonės), kurią sudaro mohaukai, oneidai, onondagai, kajugai ir senekai. Ji save vaina haudenosauniais (ilgojo namo gyventojais). Jų teritorija apėmė JAV šiaurės rytus bei Kanados pietus. Jų santikiai su gretimomis gentimis buvo priešiški. Irokėzais („tikrosiomis gyvatėmis“) juos vadino jų priešai. Šiuo metu Amerikoje gyvena apie 130 tūkst. irokėzų. Jie turėjo sudėtingą kosmologiją ir išplėtotas kalendorines apeigas.

Kraujo gentis (kainai, bladai - nuo angl. blood) – gentis Kanados Albertos pietuose, dalis Juodakojų konfederacijos. (Niitsitapi). Apie 9 tūkst. narių. Kaina - reiškia „turinti daug vadų“. 1960-ais kainai ir jų šventasis Saulės šokis perteiktas dokumentiniame filme „Saulės ratas“.

Čoktavai - gentis iš JAV pietryčių (Misisipė, Alabama, Liuiziana). Kalba priklauso muskogių šeimai. „Čoktau“ galėjo kilti iš kastilų „chato“, reiškiančio „lygų, plokščią“; vis dėlto manoma, jog ši indėnų gentis vardą gavo nuo istorinio čoktavų veikėjo. Dar siūlyta, kad kilmė galėjo būti iš 'Hacha hatak‘ (upės žmonės). 19 a. čoktavai tapo žinomi kaip viena iš „Penkių civilizuotų tautų“, mat priėmė daugelį buitinių bei kultūrinių europiečių kolonizatorių įpročių.

Čerokai (čerokėzai, cherokee; save vadina tsalagiais - „tikri žmonės“, nors skambesiu panašu į ča-la-li - „gyvenantys kalnuose“) – gentis iš JAV pietryčių (Džordžija, Karolinos, Rytų Tennessee), priklausanti vienai iš Penkių civilizuotų genčių. Jie gyveno abiejuose pietinių Apalačių kalnų šlaituose. Jie giminingi irokėzams ir kalba irokėzams gimininga kalba. 1838 m. jie buvo prievarta iškelti į rezervatą Oklahomoje. Persikėlimo metu žuvo apie 4 tūkst. genties narių. 17 a. pabaigoje jų buvo 50 tūkst., dabar grynakraujų yra apie 15 tūkst. o viso apie 300 tūkst. gyventojų. Jų tradicija kalba apie atsikėlimą senovėje nuo Didžiųjų ežerų. Kai kurie laiko, kad čerokai prie Apalačų kalnų atsikraustė 13-16 a. iš šiaurės. Laikui bėgant jie persikėlė prie Muskogių įlankos. Kiti laikosi požiūrio, kad vakarinėje Šiaurės Karolinos ir rytinėje Tennessee teritorijoje jie gyveno gerokai ilgiau. Čia pradėjo užsiimti žemdirbyste, išvystė religines apeigas. 800-1500 m. išvedė kukurūzų „rytų titnago“ veislę. Kukurūzai yra svarbi daugelio religinių apeigų, pvz., Žaliojo kukurūzo apeigų, dalis. Save vadina calagi, tad gali būti, kad yra apligevų ar tapligevų, minimų irokėzų sagose, palikuonys. 1826 m. Sekvoja (Dž. Gesas) sukūrė skaitmeninį raštą, tebenaudojamą iki šiol. K. Tarantino ir Č. Noriso protėviai pagal motinos liniją buvo čerokiai.

Koyukonai yra atabaskų grupės dalis, gyvenanti šiaurės Aliaskoje, prie Koyukuk ir Jukono upių, kur medžiojo ir statė spąstus tūkstančius metų (o daugelis ir dabar gyvena panašiai). Jų kalba priklauso paplitusiai Na-Dene arba atabaskų šeimai. Su jais pirmiausia susidūrė rusai, 1838 m. Jukono upe pakilę iki Nulato. Čia jie pamatė, kad geležiniai puodai, stiklo karoliukai, drabužiai ir tabakas jau yra juos pasiekęs per prekybą su eskimais. Santykinė jų izoliacija truko iki 1888 m., kai Aukso karštigė į čia atginė tūkstančius žmonių. Čia jie rado nedaug aukso ir daugelis išvyko jau kitą žiemą.

Sališai (anglizuota seliš forma) - Šiaurės Amerikos vakaruose gyvenančių indėnų grupė, kalbanti sališų šeimos kalbomis. Jie skirstomi į dvi grupes: pakrančių ir žemyno. Iš pakrančių sališų toliausiai šiaurėje gyvena bela kulai (vakarų Kanadoje, Britų Kolumbijoje), o toliausiai pietuose (Oregone) iš pakrančių sališų gyvena izoliuoti tilamukai. Kaip ir kitų indėnai, sališai praktikavo totemizmą, šamanizmą, animizmą. Vienas mitas pasakoja apie aukščiausią dievybę Alkhentamę, sukūrusį 4-is dailides, o šie visa kita. Kiti populiarūs mitų veikėjai – Audinė ir Varnas.