Pasaulio tvėrimo mitai (Amerikos indėnai - 3 d.)
Pradžioje tebuvo du: Saulės dievas Tawa ir Vorė, Kokyanwuhti, Žemės deivė. Visos paslaptys ir galios
viršuje priklauso Tawa, o Vorė valdo visą magiją apačioje. Tada nebuvo anei vyro, anei moters, anei
paukščio ar žvėries, jokios gyvos būtybės tol, kol tiedu to nepanoro. Kai jie nusprendė, kad turi būti kitų
dievų, kad pasidalintų su jais savo darbais, Tawa pasidalijo ir atsirado Muiyinwuhas, Visų gyvybės sėklų
dievas, o Vorė pasidalijo ir atsirado Huzruiwuhti, Visų kietu substancijų deivė (turkio, sidabro, koralų, kriauklių
ir pan.). Huzruiwuhti tapo Tawa žmona ir jam pagimdė Puukonhova (Jaunąjį) ir Palunkova (Aidą), o vėliau
Hikamavaiva (Erelžmogį), Plunksnuotąją gyvatę ir daugelį kitų.
Tada Tawa ir Vorei kilo Didžioji mintis, kad jie gali sukurti Žemę, esančią tarp viršaus ir apačios. Ir kokias
Žemės savybes Tawa sumąstė, Vorė jas lipdė iš molio. Tada Tawa apmąstė gyvūnus, žvėris ir augalas, ir
visus juos Vorė lipdė iš molio. Galiausiai jie nusprendė, kad jau gana, tada didžiosios magijos pagalba
įkvėpė jiems gyvybę. Tada Tawa nusprendė sukurti būtybes pagal savo atvaizdą, kad valdytų visas likusias.
Ir vėl Vorė jas nulipdė iš molio. Vėl Abudu įkvėpė joms gyvybę. Tada Vorė liepė visiems žmonėms sekti ją.
Per Keturias Didžiąsias Požemio olas ji vedė juos, kol pagaliau išėjo į atvirą angą, sipapu, vedančią į paviršių.
Papildomai skaitykite Hopi genties labirintai
Tewa/ Hopi
Tolimoje praeityje žmonių protėviai gyveno apačioje požemyje. Jie dar nebuvo žmonės ir gyveno tamsoje ir elgėsi kaip vabalai. Tačiau Didžioji dvasia viską stebėjo, kai kurie žmonės sako, kad tai buvo saulė. Ji pamatė, kokie reikalai po žeme, tad pasiuntė Pasiuntinę, Senąją Vorę, kad pakalbėtų su jais. Ji jiems pasakė, kad Saulės dvasia jiems linki geresnio, nei jie dabar turi, ir ji galėtų juos išvesti į kitą pasaulį. Kai jie išėjo į žemės paviršių, jie tapo žmonėmis.
Prie išėjimo tupėjo strazdas mėgdžiotojas, kuris kiekvienam davė vardą ir kalbą. Vienam jis sakė: Tu hopi ir kalbi ta kalba Kitam sakė: Tu Apačas ir kalbi ta kalba ir taip buvo su visais, išlindusiais iš urvo, tame tarpe ir baltaisiais. Žemę tebedengė tamsa, tad žmonės ėjo vienu būriu ir nusprendė pakeisti padėtį. Jie sukūrė saulę ir mėnulį ir pakabino juos danguje. Atsiradus šviesai ir šilumai, reikalai žmonėms pagerėjo, tad rasių vadai susirinko ir nusprendė išsiskirstyti. Jie nusprendė eiti į rytų pusę, iš kur teka saulė, ir pirmajam pasiekus tą vietą, žvaigždžių lietus parodys kitiems, kad reikia sustoti ir įsikurti ten, kur jie yra. Baltieji, visada nekantrūs, netrukus pavargo. Jų moteris nuo odos nusitrynė skutus ir jas sulydė į žirgus. Tad sušokę ant tų eiklių gyvūnų, baltieji pirmi pasiekė rytus, nulijo žvaigždžių lietus ir visi liko ten, kur buvo tuo metu.
Palyg. Vorų pramotė pagrobė ugnį
Pradžioje tebuvo tamsa. Staiga pasirodė mažas barzdotas vyras, Gyvenantis viršuje, trindamas akis, tarsi ką tik pabudęs. Šis Sutvėrėjas patrynė rankas ir atsirado maža Mergaitė-be-Tėvų. Sutvėrėjas patrynė veidą rankomis ir atsirado Saulės dievas. Tada Sutvėrėjas perbraukė prakaituotą kaktą ir iš jo rankų iškrito Mažas berniukas. Tad jau buvo 4 dievai. Tada jis sukūrė Tarantulą, Didįjį rausėją, Vėją, Žaibuotoją ir Griaudžiantįjį. Visi keturi dievai papurtė rankas taip, kad susimaišytų jų prakaitas. Sutvėrėjas patrynė delnus ir iš jų iškrito mažas rudas kamuoliukas. Dievai ėmė jį spardyti ir su kiekvienu spyriu jis didėjo. Sutvėrėjas paliepė Vėjui įlysti į jo vidų ir išpūsti. Tada Tarantula paėmė juodą virvutę, kurią pririšo prie kamuolio ir nuėjo į rytus tempdamas kiek gali. Tada tą patį pakartojo su mėlyna virvute į pietus, geltona į vakarus ir balta į šiaurę. Kai tai buvo padaryta rudasis kamuolys virto žeme. Tada Sutvėrėjas vėl patrynė rankas ir atsirado Kolibris. Skrisk virš šios žemės, - pasakė Sutvėrėjas Kolibriui, - ir papasakok, ką matai. Grįžęs Kolibris papasakojo, kad vakaruose buvo vanduo. Tačiau žemė ritinėjosi ir šokčiojo, tad Sutvėrėjas padarė 4-is, juodą, mėlyną, geltoną ir baltą ramsčius ir liepė Vėjui jais paremti žemę. Tada žemė nurimo. Tada buvo sutverti žmonės, gyvūnai, paukščiai, medžiai ir kita.
Kiti: >>>>>>
Taip pat >>>> Saulės šokis
Čerokiai
Senai, labai senai milžiniškame vandenyne plaukiojo didelė sala. Ši sala kabojo ant 4-ių storų virvių, kybančių iš dangaus, kuris buvo kieta uola. Dar nebuvo žmonių ir buvo tamsu. Gyvūnai nieko nematė, tad jie paėmė saulė ir ją uždėjo ant kelio, kiekvieną dieną einančio iš rytų į vakarus. Didžioji Dvasia pasakė gyvūnams ir augalams pabusti septynioms dienoms ir naktims, tačiau dauguma tebemiegojo. Tie augalai, kurie liko prabudę, kaip pušis ir kedras, ir keli kiti buvo apdovanoti ir jiems leista žaliuoti ištisus metus. Tie gyvūnai, kurie liko panbudę, kaip pelėda ir kalnų liūtas ir keli kiti, buvo apdovanoti gebėjimu būdrauti naktį. Tada pasirodė žmonės. Bet tai jau kitas pasakojimas.
Čoktau (Choctaw)
Pradžioje buvo didelė krūva, vadinama Nanih Wiya. Iš šios krūvos Sutvėrėjas nulipdė pirmuosius žmones, kurie ilgu tarsiu urvu iššliaužė į dienos šviesą. Tai buvo pirmieji čoktau.
Čipeva (Chipewa)
Iki pasirodant žmonėms, iki pasirodant gyvūnams, oloje gyveno vieniša moteris, kuri maitinosi augalų šaknimis ir uogomis. Vieną naktį magiškas šuo įslinko į jos olą ir prigulė greta jos. Kadangi naktis buvo ilgai, šuo ėmė keistis. Jo kūnas darėsi glotnus ir beveik be plaukų. Jo galūnės išaugo ilgos. Jis ėmė panašėti į stuomeningą karį. Po 9-ių dienų moteris pagimdė kūdikį, kuris buvo pirmasis čipeva berniukas ir iš jo kilo čipeva gentis.
Kraujo gentis (Blood)
Napioa (Senis-sutvėrėjas) sėdėjo ant rasto, plaukiojančio pirmapradžiuose vandenyse. Jis pasiuntė žuvį, varlę, driežą ir vėžlį, kad paimtų tai, kas yra po vandeniu. Sugrįžo tik vėžlys, kuris burnoje parnešė truputį dumblo. Napioa iš dumblo nulipdė rutuliuką, kuris ėmė plėstis ir tapo žeme. Napioa tada padarė žmonės, tada bizonus ir išmokė žmones, kaip juos reikia medžioti.
Inuitai
Pasakojama, kad Varnas sutvėrė pasaulį. Tai buvo žmogus su varno snapu. Kai vandenys apačioje išstūmė žemę iš gelmės, varnas sugriebė ją snapu ir įtvirtino. Ši pirmoji žemė buvo pakankamai didelė namui joje. Name buvo trys žmonės: tėvas, motina ir jų sūnus Varnas, įtvirtinęs žemę. Tėvas virš lovos laikė pakabinęs pūslę. Po ilgų prašymų tėvas leido Varnui pažaisti su ja. Bežaisdamas jis praplėšė pūslę ir pasirodė šviesa. Tėvas nenorėjo, kad visada šviestų šviesa, tad iš berniuko atėmė pūslę, kol tas jos dar labiau nesuplėšė. Taip žemėje atsirado diena ir naktis.
Taip pat: Inuitų puslapis
Papildomai: E. Po ir Varnas
Irokėzai
Žemėje-Virš-Dangaus stiprus vėjas išvertė medį. Vaikščiodama Dangiškoji moteris įkrito į susidariusią
duobę. Jos kritimą sustabdė žąsų būrys ir ji nusileido ant milžiniško vėžlio, iškilusio iš vandenų. Tas vėžlys
augo ir susidarė žemė. Ten Dangiškoji moteris pagimdė dukterį, iš kurios kilo žmonių rasė.
Navahai
Žmonės keliavo per keturis pasaulis, kol užsiropštė nendrėmis, augančiomis Besikeičiančių vandenų ežere, esančiame šiame pasaulyje. Priekyje buvo Pirmasis vyras ir Pirmoji moteris su savo vaikais, Besikeičiančiais Dvyniais. Pirmasis vyras ir Pirmoji moteris sukūrė kalną, kurį apaugino augalas ir užleido gyvūnais. Viršūnėje padėjo juodą dubenį su dviem juodojo paukščio kiaušiniais jame. Žemyn nuskubėjo vaivorykšte. Vienas dvynių iš upės dugno apėmė truputį molio ir į dubenį įdėjo nulipdytą savo figūrą. Kitas dvynys surado augančias nendres ir iš jų nupynė krepšį. Jiedu iš žemės iškėlė akmenis, kurie jų rankose virto kirviais, peiliais, ietgaliais ir kūjais.
Penobskotai
Pradžioje tebuvo Kloskurbehas, Viską darantis. Vieną dieną jis iš vandens putų gimė jaunas vaikinas. Jis tapo Visa darančio Padėjėju. Dviese jie sutvėrė gyvūnus, augalus ir visus dalykus. Dar kitą dieną iš magiško augalo ir rasos gimė nuostabi moteris. Ji, Pirmoji Motina, ištekėjo už Padėjėjo ir jam pagimdė daug žmonių. Kai žmonių pasidarė perdaug nei užteko gyvūnų, ji paprašė vyrą ją užmušti, o jos kūną tampyti skersai ir išilgai per kraštą, o tada palikti lauko viduryje. Jis padarė, kaip ji prašė, ir po kelių mėnesių, grįžęs su vaikais, jis rado pilną lauką sunokusių kukurūzų, o viduryje, kur ji buvo užkasta, augo kvapnus tabakas.
Čiukčiai
Pradžioje tebuvo Varnas ir jo žmona, kuri paprašė Varną sukurti žemę, nes jai buvo nuobodu. Varnas pasakė, kad jis nežino kaip, tada jo žmona pasakė, kad jis turi kažką sukurti ir nuėjo miegoti. Bemiegant ji lydėsi ir plėtėsi, o tada pagimdė plunksnuotus dvynius. Tada Varnas suprato, kad jei žmona gali, tai ir jis gali. Jis pakilo aukštyn, o kildamas kakojo ir šlapinosi, o tos išmatos nukritę virto kalnais, slėniais ir vandenynais. Taip nutiko, kad toje žemėje buvo daug vyrų, bet nebuvo moterų. Netrukus atsirado maža vorė ir sutvėrė moteris. Vyrai nesuprato dėl moterų, tad Varnas su dideliu malonumu pademonstravo santykiavimą su moterimis. Vėliau, irgi su malonumu, vyrai pasekė jo pavyzdžiu.
Lygumų indėnai
Hidatsa
Apdegęs Kūnas, mūsų vadas, atvedė 13-a klanų ten, kur iš dangaus nurodė magiška strėlė. Čia jis įveikė įvairiausias pabaisas ir žvėris, kad jo žmonės pradėtų gyventi kaip žmonės.
Kiowa
Pradžioje mūsų protėviai pakilo iš požemių tuščiaviduriu rąstu. Viskas ėjosi gerai, kol nėščia moteris neįstrigo siauroje vietoje. Likę žmonės negalėjo išeiti. Štai kodėl mūsų yra nedaug.
Pueblo
Kažkur šiaurėje pirmieji žmonės išlindo per vienintelę olą žemėje. Vieta po žemė, kur jie buvo, vadinama Sipapu ir yra šventąja vieta. Didžioji Dvasia saugojo juos, kai jie klajojo po kraštą tol, kol rado vietą, kurią pajuto jiems skirta, ir joje įsikūrė.
Sališai
Dangaus Senis (Kūrėjas) sutvėrė žmones, kai nusausino žemę. Jis paėmė paskutinius dumblo rutulius ir nulipdė dvi poras žmonių.
Buvo tamsu, o krepšyje buvo raudonos ir baltos žemių tad viena pora buvo raudona, o kita balta.
Žemė dar nebuvo tinkama gyventi, nes joje blogų dalykų.
Tada pasiuntė Kojotą (kartu su žroliu Lape), kad išvalytų šią didelę salą nuo blogybių. Jiedu sukūrė daugybę geologinių
darinių ir išmokė žmones naudingų dalykų. Tačiau Kojotas (nebūtų kojotas) paliko daugybę blogų dalykų (pavydą, pyktį ir pan.).
Manoma, kad Kojotas su broliu yra šios salos pakraštyje ir laukia. Kai jiedu sugrįš, bus pasaulio pabaiga.
Tewa Pukalo
Pradžioje žmonės gyveno tamsoje po žeme. Vieną dieną juos aplankė Kurmis. Jie jo paklausė, ar yra kitur kitas pasaulis. Kurmis liepė jį sekti. Žmonės išsirikiavo eilute už Kurmio, kai tasai ėmė raustis aukštyn. Žmonės ėmė žemę ir perduodavo ją į eilės galą. Štai kodėl nėliko išrausto tunelio ir jie negalėjo rasti kelio atgal.
Priedas: Trumpai apie indėnų gentis
Čipevai (Denesoline) yra Kanados Dene vietiniai, kurių protėviais buvo Taltheilei. Prie Hudsono įlankos ir kitur jų gyvena apie 11 tūkst. Denesolinai kažkiek vienijosi su piečiau gyvenusiais Cree ir kariavo su inuitais ir kitomis Dene gentimis šiaurėje. 18 a. išgarsėjo Thanadelthurė (Šokinėjanti Kiaunė), padėjusi sudaryti taiką ir pradėti prekybą kailiais su Cree. Louis Rielas buvo čipeva anūkas.
Navahai (Dine) gentis JAV pietvakariuose. Save jų protėviais laiko apie 300 tūkst. gyventojų. Save vadina dine, kas reiškia žmonės. Gyveno apvaliuose namuose, kurie vadinti hoganais, kurie buvo iš rastų, užklotų žemėmis. Apie 17 a. jie ėmė statyti ir keturkampius namus, vadintus pueblitos. Buvę medžiokliai ir rinkėjai, iš pueblų perėmė žemdirbystės ir gyvulininkės praktikas. Navahų kalba gimininga atabaskų kalbai šios gentys, matyt, kadaise sudarė vieną etninę grupę ir gyveno prie Didžiojo Vergų ežero (Kanados šiaurės vakaruose). Spėjama, kad į pietvakarius kartu su apačiais persikėlė po 1000-ųjų.
Nors navahų išpuoliai prieš baltuosius nebuvo tokie gausūs ir dažni kaip apačių, tačiau pakankamai grėsmingi, ypač antrojoje XIX a. pusėje. Tai privertė JAV vyriausybę 1863 m. organizuoti didelę ekspediciją, vadovaujamą generolo Kito Karsono. Pasekmės indėnams buvo labai skaudžios: sunaikinta didelė dalis derliaus bei gyvulių bandos, 8000 navahų paimti į nelaisvę ir įkalinti 180 mylių į pietus nuo Santa Fė, Niu Meksiko valstijoje.
Irokėzai - indėnų genčių grupė (Irokėzų konfederacija, Taikos ir Galios Lyga, Penkios tautos, Šešios tautos, Longhauso žmonės), kurią sudaro mohaukai, oneidai, onondagai, kajugai ir senekai. Ji save vaina haudenosauniais (ilgojo namo gyventojais). Jų teritorija apėmė JAV šiaurės rytus bei Kanados pietus. Jų santikiai su gretimomis gentimis buvo priešiški. Irokėzais (tikrosiomis gyvatėmis) juos vadino jų priešai. Šiuo metu Amerikoje gyvena apie 130 tūkst. irokėzų. Jie turėjo sudėtingą kosmologiją ir išplėtotas kalendorines apeigas.
Kraujo gentis (kainai) gentis Kanados Albertos pietuose, dalis Juodakojų konfederacijos. (Niitsitapi). Apie 9 tūkst. narių. Kaina - reiškia turinti daug vadų. 1960-ais kainai ir jų šventasis Saulės šokis perteiktas dokumentiniame filme Saulės ratas.
Čoktavai - gentis iš JAV pietryčių (Misisipė, Alabama, Liuiziana). Kalba priklauso muskogių šeimai. Čoktau galėjo kilti iš kastilų chato, reiškiančio lygų, plokščią; vis dėlto manoma, jog ši indėnų gentis vardą gavo nuo istorinio čoktavų veikėjo. Dar siūlyta, kad kilmė galėjo būti iš 'Hacha hatak (upės žmonės). 19 a. čoktavai tapo žinomi kaip viena iš Penkių civilizuotų tautų, mat priėmė daugelį buitinių bei kultūrinių europiečių kolonizatorių įpročių.
Čerokai (čerokėzai, cherokee) gentis iš JAV pietryčių (Džordžija, Karolinos, Rytų Tennessee). Kalba irokėzams gimininga kalba. Apie 300 tūkst. gyventojų. Jų tradicija kalba apie atsikėlimą senovėje nuo Didžiųjų ežerų. 19 a. laikyta viena Penkių civilizuotų tautų. Kai kurie laiko, kad čerokai prie Apalačų kalnų atsikraustė 13-16 a. iš šiaurės. Laikui bėgant jie persikėlė prie Muskogių įlankos. Kiti laikosi požiūrio, kad vakarinėje Šiaurės Karolinos ir rytinėje Tennessee teritorijoje jie gyveno gerokai ilgiau. Čia pradėjo užsiimti žemdirbyste, išvystė religines apeigas. 800-1500 m. išvedė kukurūzų rytų titnago veislę. Kukurūzai yra svarbi daugelio religinių apeigų, pvz., Žaliojo kukurūzo apeigų, dalis. Save vadina calagi, tad gali būti, kad yra apligevų ar tapligevų, minimų irokėzų sagose, palikuonys. 1826 m. Sekvoja (Dž. Gesas) sukūrė skaitmeninį raštą, tebenaudojamą iki šiol.
Koyukonai yra atabaskų grupės dalis, gyvenanti šiaurės Aliaskoje, prie Koyukuk ir Jukono upių, kur medžiojo ir statė spąstus tūkstančius metų (o daugelis ir dabar gyvena panašiai). Jų kalba priklauso paplitusiai Na-Dene arba atabaskų šeimai. Su jais pirmiausia susidūrė rusai, 1838 m. Jukono upe pakilę iki Nulato. Čia jie pamatė, kad geležiniai puodai, stiklo karoliukai, drabužiai ir tabakas jau yra juos pasiekęs per prekybą su eskimais. Santykinė jų izoliacija truko iki 1888 m., kai Aukso karštigė į čia atginė tūkstančius žmonių. Čia jie rado nedaug aukso ir daugelis išvyko jau kitą žiemą.
Sališai (anglizuota seliš forma) - Šiaurės Amerikos vakaruose gyvenančių indėnų grupė, kalbanti sališų šeimos kalbomis. Jie skirstomi į dvi grupes: pakrančių ir žemyno. Iš pakrančių sališų toliausiai šiaurėje gyvena bela kulai (vakarų Kanadoje, Britų Kolumbijoje), o toliausiai pietuose (Oregone) iš pakrančių sališų gyvena izoliuoti tilamukai. Kaip ir kitų indėnai, sališai praktikavo totemizmą, šamanizmą, animizmą. Vienas mitas pasakoja apie aukščiausią dievybę Alkhentamę, sukūrusį 4-is dailides, o šie visa kita. Kiti populiarūs mitų veikėjai Audinė ir Varnas.
Juodakojai
Lilita: bjaurumų motina
Pasaulio tvėrimo mitai (Afrika)
Lietuvių pasaulio sukūrimo mitas
Babilono pasaulio sukūrimo mitas
Tolimųjų Rytų pasaulio sukūrimo mitas
Sibiras ir pirmieji amerikiečiai
E.Blavatskaja. Kiklopų griuvėsiai
Egiptas: Logosas ir pasaulio sukūrimas
Alef paslaptis: begalybės paieškos
Šiaurės Amerikos indėnų pasaulio sutvėrimo mitai
Senojo pasaulio ženklai Amerikoje
Visatos sukūrimas Upanišadose
Žvejų dievai arba dievai-žuvys
Paleovizitai: idėjos istorija
Filipinų tvėrimo mitai
E. Blavatskaja. Skaičius septyni
Zep Tepi - pirmasis laikas
Australijos Svajų metas
Indų pasaulio sukūrimo mitas
Mito ir mokslo susidūrimas
Visų religijų vienybė
Drugelio simbolizmas
Japonų 'Kodziki'
Majų krašte
Mitologijos skyrius
Religijos skiltis