Popul Vuh. Vartiklis: Mythology: Latin America.

1.
Tada nebuvo jokio žmogaus, gyvulio, paukščio, žuvies, krabo, medžių, akmens, tarpeklių, pievų ir miškų. Tebuvo dangus ir tik vandenys dengė viską; niekas dar nebuvo atskirta. Tebuvo ramybė, ir niekas nejudėjo. Tik tylus burbuliavimas ir vandens paviršiaus raibuliavimas, - viskas tamsoje, viskas naktyje.

2.
Tik Kūrėjas, vien Sutvėrėjas, Aukščiausioji Plunksnuotoji Gyvatė, Nešiotojai, tebuvo vandenyje lyg spindinti šviesa. Jie buvo didieji išminčiai, didieji mąstytojai savo būtimi. Ir žinoma buvo Dangus, o jame Dangaus Širdis. Tai tikrasis dievo vardas.

3.
Ir atskriejo jo žodis, pasiekė Aukščiausiosios Plunksnuotosios Gyvatės ausį, čia tamsybėse ir prieš pradedant aušti. Jis tarė Drakonui, jie kalbėjosi ir jie mąstė ir nerimavo. Kai viskuo sutarė, sujungė kartu savo žodžius ir mintis. Tapo viskas aišku, ir sutarė dėl šviesos, medžių bei krūmų augimo, gyvybės, žmonių giminės; sutarė tamsoje, prieš auštant - visa Dangaus Širdies dėka. Pirmasis atsirado griausmavaldis Hurakanas, o antrasis - Naujagimis Griaustinis, o trečiasis - Dargana. Trise jie buvo ir klausė:
"Kaip reikia sėti, kaip turi išaušti diena? Kas viską darys ir viskuo rūpinsis?"
"Tebūnie taip, pagalvokit apie tai: šiuos vandenis reikia išdžiovinti, kad pagrindas būtų laisvas ir paruoštas sėjai. Tačiau tol nebus švenčių ir pasigėrėjimo, kol nebus žmogaus."

4.
Ir atsirado žemė, nes jie tiesiog ištarė "Žemė". Ji atsirado staiga, kaip audros debesis, kaip migla, tverdamasi ir kietėdama. Po to iš vandenų atsiskyrė kalnai. Vien jų išminties dėka atsirado plynaukštės, kuriose išaugo kiparisų ir pušų giraitės.

Patenkinta buvo Plunksnuotoji Gyvatė, matydama tai:
žemė sutverta pirmąja, ir plynaukštės. Ir aukštieji kalnai perskyrė vandenis. Ir dangus buvo atskirtas nuo žemės, į kurią buvo perkelta Žemės Širdis.

5.
Kūrėjas Begeteris kalbėjo: "Kam tas betikslis medžių šlamėjimas?"
Kiti atsakė: "Jiems reikia globėjų".
Ir vos tai ištarus, atsirado elniai ir paukščiai.
Ir kalbėjo jie elniams:
"miegokit prie upių, tarpekliuose; ganykitės pievose. slėpkitės miškų tankmėje, gyvenkit ir veiskitės. Eikite į visas keturias puses."

Ir kalbėjo jie paukščiams, dideliems ir mažiems:
"Sukite lizdus medžiuose ir krūmuose. Veiskitės ir paskliskite medžių ir krūmų šakose".
Taip visi gyviai žemėje gavo miego, maisto ir gyvenimo vietas.

6.
"Kalbėkite, bet nedejuokite ir nesiskųskite. Kalbėkite savo kalba kiekvienas savo rūšyje, gentyje: elniai, paukščiai, pumos, jaguarai, žalčiai... Duokit mums vardus, pašlovinkit mus. Jūs mūsų motina, Jūs mūsų tėvas."

Bet jie nekalbėjo kaip žmonės, o rėkė, bliovė ir žviegė kiekvienas savo kalba. Kai Kūrėjas tai išgirdo, jis pratarė:
"Jie nėra puikus kūrinys, jie nekalbės. Maitinkitės ir miegokit kur jums paskirta, ir pakluskite tam, kuris dar bus sukurtas. Tokia Jūsų lemtis, ir leiskite valgyti savo mėsą."

7.
Ir vėl tarė Kūrėjas:
"Bandysime vėl. Jau greitai išaus. Iki to laiko mes turime suspėti sukurti valdovą. Kaip kitaip mus kas nors kvies prisiminti žemės veidą? Daug jau padarėm, bet mūsų kūriniai dar nešlovina mūsų."

Ir jie ėmė žemę bei jos purvą (molį) ir kūrė. Jie nulipdė žmogaus kūną, jis dar nebuvo tinkamas. Molis tižo, buvo per trapus, per minkštas, nejudėjo; krito žemėn, buvo per silpnas. Jo galva nesisukiojo; veidas sviro į šoną. Jis negalėjo dairytis aplink ir nematė, kas yra užpakalyje. Jis kalbėjo, tačiau neturėjo jausmų. Jis greitai įmirkdavo vandenyje ir negalėjo stovėti.

"Toks negali tikti", pratarė architektas ir skulptorius. - "Jis turi išnykti, nes negali vaikščioti ir daugintis. Ir neturi proto."

Taip jie nusprendė ir sunaikino savo kūrinį. Ir pasikvietė Kukumacą, Dienos ir Šviesos Didžiąją Motiną.

8.
Pakalbėjus su Drakonu, ji sušaukė dienos valdovus ir nurodė:
"Kurkime vėl žmogų, valdovą. Tegu nubėga tavosios rankos kviečių grūdais, koralais, - mes turime išdrošti veidą iš medžio."
Ir daug dienų dirbo kol padirbdino moterį, vardu Xmucane, ir vyrą, vardu Xpiyacoc.

"Tebūnie taip, atskleisk save, teišgirsta mūsų ausis, ar galite kalbėti. Ar galėsi būti valdovu, kai išaus?"
"Turėkite gėdos, esantys aukštybėse, o Dangaus Širdis, - tik neapsirikite" - maldavo jie.
"Tegul gyvena šie neužaugos, medinukai, - kalbantys lyg žmonės", - nusprendė jie.

Ir paplito žmonės po žemės paviršių. Jie dauginosi, turėjo dukras ir sūnus, - tie neužaugos. Tačiau jie neturėjo širdies ir sielos, ir neprisiminė savo Kūrėjo. Jie paprasčiausiai eidavo ten, kur norėjo. Ir daugiau neprisimindavo Dangaus Širdies.

Jie kalbėjo, tačiau jų veidai buvo sausi. Be to jų buvo neišsivystę rankos ir kojos. Jie neturėjo kraujo. Jie neprakaitavo ir netuko. Jų veidai buvo griežti ir negailestingi. Jie tik maskatavo rankomis ir kojomis lyg spragilais. Jie negalėjo patenkinti Kūrėjo.

9.
Ir neužaugos, medinukai buvo sunaikinti, kai Dangaus Širdis užleido tvaną. Derva krito iš dangaus. Ir atėjo vienas - Veidų badytojas - ir išbadė akis. Ir atėjo kitas - Staigusis Kraugerys - ir nukando galvas. O trečias - Graužiantysis Jaguaras - ėdė jų mėsą, o ketvirtas - Plėšrusis Jaguaras - drąskė į dalis.

Ir beliko tik kaulai ir sausgyslės, sulaužyti ir sutraukytos. Žemė pajuodo nuo jų, prasidėjo juodoji audra, - į jų namus subėgo gyvuliai, dideli ir maži. Per veidus juos mušė medžiai ir uolos. Viskas prabilo: vandens asočiai, keptuvės, lėkštės, puodai, šunys, girnos, - visi mušė juos per veidus.

Jų šunys ir kalakutai šaukė: "Jūs mus kankinote ir valgėte mus, - dabar jūs tie, - kuriuos mes suėsim"
Ir girnos: "Jūs mus sugadinote, kiekviną dieną ir naktį, tamsoje ir auštant vienas - zzzzzzzip, zzzzzzup.... per mūsų veidus. Bet dabar sužinosite mūsų jėgą. Mes sumalsime jus į miltus."

Ir vėl sakė šunys: "Jūs mums nedavėte maisto. Patys valgėte su lazda rankoje. Jūs su mumis nekalbėjote ir mes nieko neišmokome, - ar nežinojote, kad mes šalia Jūsų. Dabar išbandysite mūsų dantų skonį".

O keptuvės šaukė:
"Skausmas! Tik tai davėte mums. Mūsų veidai suodini, mus visad deginote ant ugnies. Dabar mes jus kepinsime".
Ir akmenys krito ant jų galvų. Jie norėjo užlipti ant namų, bet šie griuvo; jie norėjo lipti į medžius, bet šie juos purtė; jie norėjo sulysti į urvus, bet šie užtrenkė savo angas.

Jų veidai ir kūnai buvo sužaloti. Ir taip atrodo beždžionės miškuose. Jos yra ankstesnės žmonių kartos palikuonys.

Jau buvo pirmieji aušros požymiai, bet dar nebuvo saulės. Tačiau buvo vienas, kuris pats iškėlė savo didybę, - Septyni Makai buvo jo vardas. Jau buvo žemė ir dangus, tačiau saulės ir mėnulio veidai dar buvo uždengti. Ir tada jis tarė, kad jo šviesa bus ženklas žmonėms po tvano.

"Aš didis. Mano užimama vieta yra aukštesnė už žmogaus kūrimą. Aš esu jų saulė ir jų šviesa ir jų mėnesiai. Ir manoji šviesa didinga. Aš esu kelias ir aš esu atramos taškas žmonėms, nes manosios akys iš metalo. Mano dantys spindi brangakmeniais. O nosis spindi iš tolo lyg mėnulis. Kadangi mano lizdas yra iš metalo, jis spindi virš žemės veido. Kai aš iš jo išeinu, esu lyg saulė ir mėnulis pradėtiems šviesoje."

Bet netiesa, kad jis yra saulė, nors taip ir tituluoja save. Tačiau jo žvilgsnis mato viską iš jo laktos, bet nesiekia žemiau dangaus. Ir saulės, mėnulio bei žvaigždžių veidai dar nematomi, ir dar neišaušo. Ir todėl jis yra apsišaukėlis savo didybėje.

Ir dabar paaiškinsime, kaip jis mirė nugalėtas žmonių - kuriuos sukūrė didysis skulptorius ir statybininkas.

Papildymas

Majų sutvėrimo mitas

Pradžioje tebuvo Tepenas ir Guenmatcas (Plunksnuotoji gyvatė). Šiedu sėdėjo greta ir mąstė, ir ką jie sumąstydavo, tas atsirasdavo. Jie sumastė žemę ir toji tapo. Jie sumąstė kalvus ir tie tapo. Jis sumąstė medžius, dangų, gyvūnas ir kita – ir visa tapo. Tačiau nė vienas tų tvarinių negalėjo jų šlovinti, tad jie iš molio nulipdė tobulesnes būtybes. Tačiau šios griūdavo žemėn kol buvo drėgnos, tad jie padarė būtybes iš medžio, tačiau jos buvo netikę ir padarė žalos žemėje. Dievai pasiuntė didįjį tvaną, kad nuplautų tas būtybes, kad galėtų pradėti iš nauja. Su Kalnų liūto, Kojoto, Papūgos ir Varnos pagalba jie sukūrė 4-ias naujas būtybes. Šios elgėsi gerai ir buvo Quiche protėviais.