Sefiros ir jų pasauliai kabaloje  

Dešimt sefirų vadinamos: Keter, Hochma, Bina, Hesed, Gevura, Tifferet, Netzah, Hod, Yesod, Malchut. Dažnai šešios sefiros – Hesed, Gevura, Tifferet, Netzah, Hod ir Yesod – apjungiamos ir vadinamos viena sefira, Tifferet. Šiuo atveju 10 sefirų nurodome kaip Keter, Hochma, Bina, Tifferet ir Malchut – arba sutrumpintai, HuBTuM.

Sefira - viena pagrindinių sąvokų kabaloje, kurios ištakos yra „Sefer Yetzira“ (Sukūrimo) knyga.Pradžioje sefiros reiškė 10 pradinių (arba idealių) skaičių, o vėliau pradėjo reikšti 10 emanacijų, kylančių iš Ein sof ir sukuriančių Dievo apraiškų pasaulius. Be šių, dar yra neregima sefira Daat, apjungianti tris aukščiausias sefiras. Pavadinimo aiškinimui yra kelios versijos: a) iš sefer - knyga; b) iš sapir - švytintis; c) safar - skaičiavimo elementai... Visos sefiros, išdėstytos hierarchine tvarka, sudaro sefirų medį, kuris turi šešėlį - klipotą. Mokymas apie sefiras, pateikiamas ir knygose „Sefer ha-Bachir“ (įtakingiausioje knygoje apie kabalą iki Zoharo pasirodymo), kur jos vadinamos „dešimt galgahim“.

Taip pat skaitykite Gyvybės medis

Šios 10 sefirų sudaro visą visatą ir apima visus pasaulius:
Keter apima Adamo Kadmono pasaulį;
Hochma – Atzilutą - Emanacijų pasaulis;
Bina – Beriją - Sukūrimo pasaulis;
Tifferet – Yetzirą - Formacijos pasaulis;
Malchut – Assiyą - Veikimo pasaulis.

Ne tik kiekviename pasaulyje yra šios 10 sefirų, bet ir kiekvieno pasaulio kiekvienoje detalėje tos pačios sefiros, HuBTuM.

„Zohare“ tos 10 sefirų vadinamos 4-ių spalvų pavadinimais:
Balta atitinka Hochma;
Raudona – Bina;
Žalia – Tifferet;
Juoda – Malchut.

Tai panašu į prietaisą su 4-ių spalvų linzėmis. Šviesa praeidama linzes įgauna jų spalvą. Kiekvienoje sefiroje esanti šviesa yra Kūrėjo šviesa. Ji tokia pati nuo Atziluto pasaulio pradžios iki Assiya galo. Jos diferenciacija įvyksta HuBTuM sefirose. Kiekviena sefira yra tarsi plona plėvelė, per kurią Kūrėjo šviesa praeina iki ją gaunančių sielų. Ir kiekviena sefira „nuspalvina“ šviesą savo spalva:
Atziluto pasaulis nekeičia praeinančios šviesos ir viskas jame atitinka aukštesniąją galią;
Per Berija, Yetzira ir Assiya pasaulius praeinanti šviesa keičiasi vis tamsėdama.

Alegorija šioms 4-ioms šviesoms yra tokia: bet kurioje knygoje glūdinti Išmintis (Hochma) neatskleidžiama mokiniui kaip balta Hochmos sefiros spalva, o tik atitinkamos sefiros spalvos raidžių pigmentu. Balta spalva knygoje atitinka Atziluto pasaulį, kurio esencija yra Hochma. Kitaip tariant, mes jos nepasiekiame, visas atskleidimas „Dangaus knygoje“ yra iš Bina, Tifferet ir Malchut sefirų, - tai spalvos, kuria parašyta „Dangaus knyga“. Raidės ir jų permutacijos atskleidžiamos per tas tris spalvas. Dieviškos šviesos atskleidimas yra tik per jas. Kabalos pasauliai

Čia reikia atkreipti dėmesį į vieną dalyką. Kadangi knygos pagrindas yra balta spalva, visos raidės yra „įspaustos“ į ją. Tad be baltos spalvos nei raidės, nei išminties atskleidimas neįmanomi. Taip yra ir Atziluto pasaulyje, kurio sefira yra Hochma.

Tad kabala ir nekalba apie Atziluto pasaulį, nes jo raidės knygoje yra baltos. Kabala aptaria kitus tris pasaulius, nes juose raidės turi spalvas. Ji aptaria spinduliavimą juose. Jis pasireiškia dviem būdais:

Bet ir ši alegorija nepilnai perteikia esmę, nes šio pasaulio išminties knyga sudaryta iš balto pagrindo ir raidžių spalvos, nes čia nėra gyvybės dvasia. Išminties atskleidimas yra ne jų esmėje, o greta jų, t.y., jas studijuojančio prote.

Iš kitos pusės, visuose 4-se pasauliuose, kuriuose randasi “Dangaus knyga”, visa išmintis, kuri egzistuoja tiek dvasinėje, tiek materialioje tikrovėje, yra juose ir teka iš jų. Tad balta spalva, esanti knygoje, yra studijų tema. Kitų trijų spalvų tikslas yra ją atskleisti.

Yra 4 žinojimo kategorijos: Materija; Materijos forma, Abstrakti forma ir Esmė. Jas paaiškinsime pavyzdžiais iš šio pasaulio. Tarkim, kai sakome „melagis“, mes imame:

Asmens esmės, kaip tokios, visiškai neįmanoma suvokti be jo materialaus įsikūnijimo, nes mūsų 5-i jutimai ir mūsų vaizduotė mums nieko daugiau nesuteikia be esmės veikimo, - bet ne pačią esmę.

Pvz.:

Mūsų aukščiau pateikti jutimai mums tik atskleidžia nuo esmės sklindančius veiksmus, tačiau niekada neatskleidžia pačios esmės.

Net mūsų stipriausias jutimas, lietimas, leidžiantis skirti šilta ir šalta, kieta ir minkšta, irgi tėra esmės veiksmų atskleidimas. Įmanoma atvėsinti kažką, kas buvo karšta, ar sušildyti, buvusį šaltu. Galima kažką kieta išlydyti į skysta. Galima išgarinti skystį. Visa tai neįmanoma pajusti mūsų jutimais. Tačiau esmė yra išsaugota ir mes vėl galime garus paversti skysčiu, o skystį sušaldyti į kietą būseną.

Ir negalima suvokti esmės per mąstymą. Mes netgi nepajėgūs suvokti savo pačių esmės. Aš jaučiu ir žinau, kad užimu tam tikrą tūrį pasaulyje, kad esu tvirtos būsenos, šiltas, kad mąstau ir t.t. Visa tai mano esmės apraiškų rezultatai. Tačiau jei kas nors manęs paklaustų: „Kokia ta esmė, iš ko visa tai kyla?“, nežinočiau, ką atsakyti. Mums prieinamos tik apraiškos ir iš esmės kylančių veikimų pojūčiai.

Kaip matėme, galime pilnai suprasti Materiją, t.y. bet kurios esmės veikimo apraiškas. Mums to pilnai pakanka ir mes nejaučiam kančių dėl nesugebėjimo suvokti pačią esmę. Netgi ir netrokštame to. Lygiau kaip mes netrokštame šešto piršto rankoje. Kitais žodžiais, (toks) materijos supratimas yra pakankamas visiems mūsų poreikiams ir tyrinėjimams – tiek mūsų pačių esmės, tiek esančių mūsų išorėje.

Taip mes pakankamai aiškiai ir pakankamai suprantame Materijos formą pagal materijos reakciją.

Kai tik forma mums apsireiškia materijoje, mūsų vaizduotės galia leidžia ją atsieti nuo materijos. Tada galime atsieti bet kokius dalykus, pvz., dorybes, apie kurias rašoma knygose. Mes turime savo sąmonėje laikome tų savybių (tiesos, pykčio, heroizmo, ...) abstrakčias formas, atsietas nuo bet kokios materijos. Tačiau rimti mąstytojai į tai žiūri labai atsargiai, nes labai lengva apsirikti dėl kažko, kas atsieta nuo materijos. Pvz., kas gera ir kas bloga, galime nuspręsti, kai tai pasireiškia materijoje. Po daugelio patirčių matome daugybę suklydimų, kuriuos sukelia melagiai.

Raudoni Berijos pasaulio indai esmei „užvelka“ formą. Tai pirmasis įgijimo būdas. Nors tai tik spalva, kuri perteikia esmės veikimo detales ir apraiškas, mes niekada nepajėgsime pasiekti pačios esmės. Tokias apraiškas vadiname „esme“, „materija“, „kūnu“ arba „indu“.

Kūrėjo šviesa „apsivilkdama“ ir praeidama per raudoną spalvą įgauna formą, kuri „užvelkama“ ant esmės. Tai antrasis įgijimo būdas. Dėl to ji atrodo raudona, kas nurodo, kad ji „aprengta“ ir emanavusi iš esmės, t.y. raudonos spalvos kūno ir materijos.

Tačiau jei asmuo vis tik nori atsieti Aukštesniąją šviesą nuo jos esmes, nuo jos raudonos spalvos, arba jei jis pradeda tirti pačią šviesą, nematerializuotą, tai priklauso trečiam įgijimo būdui, t.y. abstrakčiajai formai, kur lauks nesėkmės. Tad didžiausias draudimas kabalistui yra tirti Aukštesniuosius pasaulius.
Todėl net mažiausioje tvėrimo dalelėje neminima „esmė“, nes mes nepajėgūs jos suvokti. Jei jau nepavyksta suprasti dalykų esmė mūsų kūniškame pasaulyje, dar labiau mums nepavyks bandant suprasti dvasines apraiškas.

Todėl kabala ir tekalba tik apie pasaulių (BYA) materiją ir jų indų užpildymą. Balta Atziluto šviesa yra įmesta į materiją. Begalybės pasaulis, kaip toks, yra esmė. Todėl apie jį kabala irgi nekalba.

Pagrindinis kabalos tyrimų objektas yra pateikimo laipsnis kiekviename iš pasaulių. Paimkime pavyzdžius iš mūsų kūniškojo pasaulio. Yra keturi valios laipsniai, kurie bus gaunami kiekviename pasaulyje: 1) ramus; 2) vegetatyvinis; 3) animistinis; 4) kalbantysis. Šiuos laipsnius savo ruožtu turi ir kiekvienas iš pasaulių.

Šio pasaulio žmogus gauna „maitinimą“ iš visų 4-ių laipsnių, kad galėtų augti. Šios 4-ios komponentės yra netgi žmogaus maiste, todėl ir jo kūnas jas turi. Tai:

Kadangi visi pasauliai yra įspausti vienas į kitą imant iš viršaus ir visi yra tuose 4-iuose laipsniuose, tai jie irgi įspaudžiami žemyn. Kabala tai paaiškina taip:

Kiekvieno pasaulio centre yra žmonių sielos, gaunančios išsipildymą iš atitinkamo pasaulio dvasinės tikrovės. Tai vyksta taip:

Žmogaus siela turi vystytis ir tobulinti save kiekviename iš pasaulių panaudodama viską, kas yra tuose pasauliuose. Kad ir ką kabala aiškintų (apie sefiras, sielas, angelus, drabužius ar rūmus), reikia niekad nepamiršti, kad jie minimi tik sąryšyje su žmogaus siela, kuri gauna iš jų ir pripildoma jų. Taigi, visi jie tarnauja tos sielos poreikiams.

10-ies sefirų pagalba kabaloje gauname visus materialius vaizdus. Tie vaizdai yra aukštesnieji ir žemesnieji, kyla ir krenta, blėsta ir stiprėja, atskirti ir apjungti ir t.t. – kitais žodžiais, viskas, kas žemesniųjų pasaulių gerais ir blogais veiksmas sukeliama sefirose. Atrodytų keista: kaip pokyčius Aukštesniuosiuose pasauliuose gali sukelti veiksmai žemesniuosiuose?

Tai panašu į žvakę, kuriai jokio skirtumo, ar uždegsite dar tūkstantį kitų žvakių. Tai nepadarys jokio poveikio pačiai žvakei. Taip ir Atziluto pasauliui visiškai nesvarbu, ar sielos gauna šviesą iš jo ar ne. Tobulėjimu susirūpinusios tėra tik pačios sielos.

Tam turime prisiminti, kad

Turėtume suprasti, kad Begalybės pasaulio pavadinimas nėra esmės, kuri kuria tikrovę, vardas, nes kaip galite suteikti pavadinimą kažkam, kas nesuprantama? Tad Begalybės pasaulio vardas išreiškia ne Kūrėjo esmę per se, o nurodo, kad visi pasauliai ir sielos yra Jame. Tai atspindima sutvėrimo ketinime („veiksmo užbaigimas yra jo pradiniame sumanyme“), sujungiant visą Kūrimą su Juo iki galutinės korekcijos. Todėl jis vadinamas Begalybės pasauliu.

Tai kabala vadina „pirmąja sąlyga sieloms“, - kai visos sielos egzistuoja Kūrėjuje, sklidinos visų malonumų, kurias visu pilnumu gaus po Galutinės korekcijos.

Paimkime pavyzdį iš mūsų pasaulio. Tegu žmogus nori pasistatyti puikų namą. Pirmiausi jis mintyse „pieša“ namą su visais kambariais ir reikmenimis, kokie bus, kai namas bus baigtas. Tada jis pateikia statybos planą su visomis detalėmis, kad paaiškintų statybininkams po vieną aspektą: medieną, plytas, metalines detales ir t.t. Tik tada tikrovėje ima statyti namą ir tęsia statybą tol, kol jis bus tokiu, kokiu jį suplanavo.

Reikia žinoti, kad Begalybės pasaulyje, kuris yra pradinio sumanymo paslaptis, visa yra parengta galutiniam Kūrinio tobulumui. Tačiau alegorija čia nelabai tinka, nes Kūrėjui ateitis ir praeitis yra tas pat, o pradinį sumanymą įgyvendina Jis. Jam nereikia darbo instrumentų, kaip mums. Tad tikroji Tikrovė yra Jame.

Atziluto pasaulis yra tarsi kruopštus planas, kurį reiks realizuoti. Vėliau prasidės tikroji namo statyba. Reikia žinoti, kad abu jie – tiek pradinis sumanymas, kuris yra Begalybės pasaulis, tiek detalusis planas – nieko bendra neturi su tvariniais. Viskas vis dar tebėra dizaino stadijoje, kurioje dar niekas nerealizuota tikrovėje. Skirtumas nuo namo statytojo yra tai, kad statytojo mentalinis namo planas nėra tikrovė, o Kūrėjo sumanymas yra reali tikrovė ir nepalyginamai tikresnė, nei tvarinių tikrovė.

Tada trys BYA pasauliai yra suplanuoto darbo įkūnijimas, tai tarsi konstrukcinės medžiagos statybai. Aukštesnioji Šviesa šviečia į juos, kad sielos gautų ją tam, kad galėtų ją užbaigti. Aukštesnioji Šviesa „apsivelka“ 10-čia kelimų, kurios yra naujai sukurtos sielų reikmėms.

Ir nėra nė mažiausios komponentės šiame pasaulyje, kuris nebūtų emanavęs iš Begalybės pasaulio, ir tai nusako visų sielų būseną/sąlygą pradinėje būsenoje.

Tačiau turime suprasti, kad visi pokyčiai Atziluto pasaulyje neturi nieko bendra su pačiu Kūrėju. Kalbama tik apie sielas, jų siekį gauti iš Atziluto pasaulio per tris BYA pasaulius. Šis pasaulis turi sąryšį su Atziluto pasauliu kaip mentalinis planas su pradiniu sumanymu. Tačiau tiedu pasauliai, Begalybės ir Atziluto, dar neturi jokių sielų. Tai kaip ir mentaliniame asmens plane dar nėra realių plytų, medienos ar geležinių detalių.

Sielos ima rastis Berijos pasaulyje. Štai kodėl 10-ies sefirų kelimas, kuris nustato sielų tūrį ir vietą, neginčijamai nėra dieviškas. Jos yra naujai sukurtos, nes Aukštesnioji Šviesa neturi jokių pokyčių ar kiekybinių savybių. Štai todėl BYA kelimus siejame su spalvomis: raudona, žalia ir juoda [tai galima surasti ir atvirkščiai – raidės knygoje yra matomos todėl, kad jas apšviečia balta spalva – jei ji neapšviestų, jos nebūtų matomos].

Tačiau šviesa, kuri „apvelkama“ 10-je BYA pasaulių kelimų, yra dieviška, be jokių sutrikdymų. Ji tokia net žemiausiame Assiya pasaulio inde, nes šviesa teturi tik vieną prigimtį. Visus pokyčius padaro tik kelimai. Sefiros nėra dieviškos ir todėl turi tris minėtas spalvas, kurios yra pagrindas įvairiausioms kombinacijoms.

Bet kodėl taip svarbu aprašyti visus tuos pokyčius Atziluto pasaulyje? Argi nebūtų geriau aprašyti tai sąryšyje su gavimu BYA pasauliuose, ir nelieti tiek daug apibrėžimų apie Atziluto pasaulį? Tame glūdi didelė paslaptis. Visi tie vaizdiniai, sukuriantys įspūdį tik gaunančiose sielose, parodo joms, Aukštesnioji galia dalyvauja kartu su jomis maksimaliai didinant sielų suprantamumą. Tai panašu į tėvą, kuris slepia nuo savo mylimo sūnaus liūdesį ir laimę. Jis tai daro, kad praplėstų sūnaus akiratį ir žaistų su juo. Tik kai tas užaugs, jis supras, ką tėvas dėl jo padarė.

Taip ir visi tie vaizdiniai ir pokyčiai kyla paveiktose sielose ir baigiasi jose. Kūrėjo apraiška taip sukuria vaizdinį, tarsi tasai egzistuotų jose. Taip Kūrėjas plečia sielų supratimo akiratį.

Panašius reiškinius sutinkame materialų pasaulį valdančiuose [Jo] dėsniuose. Pvz., paimkime mūsų regėjimą. Kai regime visą pasaulį visu jo grožiu, mes nematome, koks jis yra tikrovėje, o tik tokį, koks jis yra mumyse. Tai reiškia, kad kažkur mūsų smegenyse yra tam tikras „fotoaparatas“, kuris fotografuoja viską, ką regime, net ne tai, kas yra mūsų išorėje. Tačiau Kūrėjas mūsų smegenyse įtaisė kažką panašaus į veidrodį, kuris viską apveria aukštyn kojomis, - tad tai mes matome iš išorės, mūsų smegenų išorės. Nors tai, ką mes regime savo išorėje, nėra tikrovė, tačiau vis tik dėkingi Kūrėjui už tą „veidrodį“, kuris leidžia mums matyti ir suprasti, kas yra mūsų išorėje. Taip jis suteikė mums galimybę mokytis, gauti aiškiais ir pilnas žinias, išmatuoti kiekvieną objektą viduje ir išorėje.

Taip ir su Dieviška išmintimi. Nepaisant visų pokyčių gaunančiose sielose, jos viską regi Duodančiame. Tik taip jos gali gauti visas žinias ir visus malonumus, numatytus sutvėrimo plane. Juk kiekvienas mąstantis žmogus žino, kad viskas, ką jis mato, tėra ik mūsų smegenyse, mes matome viską, kas yra prieš mus. Taip ir sielos. Nors jos visus vaizdinius mato Duodančiame, jos žino, kad viskas yra jose, o ne Jame.

Mistinė kabala
Didysis darbas
Kabalos šaknys
Merkaba kabaloje
Gebura: Indų skilimas
Trumpa Kabalos istorija
O Aš atversiu jums pasaulį...
Seksualumas kabalos požiūriu
Pasaulietinė kabalos istorija
Kai dar nebuvo vaivorykštės...
Žala telyčia ir Šventykla
Trumpas įvadas į Kabalą
Tremtis: langas į laisvę
Ezotericizmo prigimtis
Išsigelbėjimas nuodėme
Kabalistinė alegorija
Gematrijos menas
Dovydo žvaigždė
Sefer Yetzirah
Numerologija
Angelai
Filosofija
Religijos skiltis
Vartiklis