Filosofijos istorijos konspektai, 1980-85

Tai priimkite tik kaip gerokai laiko nutolintus konspektus. Ne daugiau…

Apeironas

Anaksimandro nepatenkino Talio atsakymas, jog visko pagrindas esąs vanduo. < … > Juk galima užduoti klausimą, kas yra vandens pagrindas. Be to, vanduo yra kintantis, iš išnyksta ir virdamas, ir garuodamas. Matyt dėl tos priežasties Anaksimandro netenkino ir kitos „stichijos“: žemė, oras, ugnis. Jo arche – tai, kas jungia visas stichijas, bet nėra nė viena jų. Tai kažkokia promaterija, kažkokia akimi nematoma pirminė materija, apimanti visą materijos formų įvairovę.

Anaksimandras tą savo atrastąją pasaulio substanciją vadino „apeironu“, kad reiškia Beribė arba Neapibrėžta. < ... > Apeironas esąs kiekviename daikte, bet nesutapatinamas su jais ir nesudaro paprasto stichijų elementų mišinio. Jis, būdamas materialus, turi savo prigimtį.

< ... > Nei virš apeirono, nei prieš jį nėra jokios pradžios, jis apimąs viską ir be paliovos judąs. Šiuo, racionaliu, požiūriu, jis pats yra aukščiausia dievybė, nes yra nemirtingas, neišnykstąs ir visur esąs.

Apeirono pasirinkimas pagrindu parodė visą turtingos teorinės abstrakcijos neįveikiamą galią ir perspektyvumą. Anaksimandro pozicija nepažeidžiama logikos priemonėmis. Ją galima konkretinti, tikslinti, pagaliau, ją galima atmesti, tačiau neįmanoma paneigti – nei Antikos, nei mūsų laikais.

Iš tiesų, kad ir kokią pradžią pasirinktume pradiniu tašku, ji bus atsiradusi iš kokios kitos pradžios arba ko nors ribojama. Ji taip pat ribojama savo gyvavimo ir trukmės. Ir tik apeironas – „pradžia“, neturinti pradžios, o taip pat pabaigos. Jis apima viską ir viską valdo.

„Iš begalinės gamtos gimsta visi dangūs ir visi pasauliai juose…. Čia suyra, čia vėl gimsta, be to kiekvienas jų egzistuoja jam įmanomą laiką“.

Anaksagoras, nesiginčydamas su Anaksimandru, leidosi į materijos sandaros gelmes. Jį domino materijos struktūros klausimas. Labai jau abstraktus, bekūnis tas nepažeidžiamas Anaksimandro apeironas. Juk kažkas ir jį sudaro? Juk ir jis turi kokią nors prigimtį? Ir Anaksagoras daro išvadą, kad materialios tikrovės pagrindų pagrindas esą smulkiausi materijos „grūdai“, „sėklos“ – homojomerijos, t.y. viena į kitą kaip vandens lašai panašios dalelės < ... >

Kokia geniali intuicija! Homojomerija, būdama miniatiūrinė esamybės dalelė, yra ištisas pasaulis, ištisa beribė visata. Kad ir kokia maža būtų, ji be galo dali ir yra "mišinys" dar mažesnių dalelių, kurios turi visas galimas savybes.

Anaksimandras iškėlė principą "viskas visame". < … >

"Kiekviena homojomerija, kaip ir visuma, turi visą esamybę. Ir esamybė ne tiesiog begalinė, o be galo begalinė" < … >

"Ir mažame nėra mažiausio, bet visada yra dar mažesnis. Nes būties negalima paaiškinti nebūtimi. Ir už didelį visada yra didesnis. Ir kiekiu jis lygus mažam. Pats daiktas savaime ir didelis, ir mažas" < … >

Į Anaksagoro koncepcijos rėmus telpa ir kitas nuostabus faktas, kurio esmė tokia: žinoma, kad dėl stiprios sistemą sudarančių sunkiųjų dalelių, pvz., kvarkų, sąveikos sistemos bendroji masė sumažėja. Todėl, nors nukloną ir sudaro trys kvarkai, jo masė mažesnė nei jų suma [Pasauliai atomuose].

"Reikia manyti, kad visame kame, sudarytame iš daiktų junginio, yra įvairiausia daugybė daiktų, turinčių visų daiktų sėklų: įvairiausių formų ir skonių. Ir ten iš junginio susidaro žmonės bei kiti gyvi padarai. Ir žmonės ten turi gyvenamų miestų, dirbamų laukų, kaip ir mes; ir saulę jie turi, ir mėnulį, ir visa kita, kaip ir mes, ir žemė jiems teikia visokių vaisių, kurių geriausius parsineša namo savo gyvybei palaikyti".

Tačiau tie pasauliai nepanašūs vieni į kitą, nes pasak Anaksagoro, "nė vienas kūnas nepanašus į kitą".


Jonas Repšys (1980 – Etikos etiudai 4): Egzistencinė etika

Dorovinio tobulėjimo klausimai priklauso nuo to, kaip suprantama žmogaus esmė ir jo padėtis visuomenėje. Tai lemia, kad:
1) moralė, dorovinės normos išreiškia socialinę individo orientaciją;
2) filosofijoje atsispindi ne vien pažintinis žmogaus santykis su pasauliu, bet ir jo situacija tame pasaulyje. Kai žmogaus-istorijos kūrėjo padėtis pasidaro dramatiška, filosofijoje svarbiausiu tampa antropologinis (etinis) jo aspektas. Iškyla uždavinys naujai vertinti žmogaus vietą pasaulyje.

Kiekvienas individas savo žmogiškąją esmę gali išreikšti tik tam tikromis socialinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis, susidarančiomis konkrečioje visuomenėje. Tačiau susiskaidžiusi visuomenė kartais trukdo žmogui kurti save – atsiranda susvetimėjimas, nuasmenėjimas, konformizmas ir pan.

Individo ir visuomenės interesų (žmogaus individualumo ir socialumo) priešiškumas ypač pasireiškia pereinant iš vienos istorinės epochos į kitą.

Šiuolaikinę Vakarų filosofiją galima skirti:
1) scientistinę (neopozityvizmas ir t.t.), pagal kurią geriausias būdas spręsti socialines problemas – mokslinė-pažintinė orientacija. Visa žmonių veikla turi būti pertvarkyta pagal tiksliųjų mokslų kriterijus;
2) antropologinę (egzistencializmas, personalizmas, neofroidizmas bei filosofinė antropologija), pagal kurią žmogus savo pastangas turi nukreipti į savo prigimtį, į moralines ir dvasines galimybes. Jos socialinis pagrindas – žmonių santykių susvetimėjimas.

Žmogus ištirpsta susvetimėjusioje visuomenėje bei standartinėse elgesio normose. To priežastis – savo vidinių galimybių nesupratimas. Tikras ar netikras bus gyvenimo būdas – priklauso nuo pačios egzistencijos arba nuo neryžtingumo būti laisvam ir atsakyti už savo poelgius.

Žmogus pirmiausia egzistuoja ir tik egzistuodamas kuria save, savo esmę – remdamasis savo egzistencija arba savo laisve.

Nors ir būdama etinė, egzistencialistinė filosofija nepripažįsta jokių pozityvių etinių principų, nes egzistencija aiškinama vien laisvu individo pasirinkimu. Sėkmė ar nesėkmė nevaidina esminio vaidmens. Svarbu tik, kad rinkčiaus pats. Tai, ką patys pasirenkam, visada yra geresnis. Individo elgesio dorovinį vertingumą sudaro ištikimybė pačiam sau. "Viską galim pasirinkti – jei tas pasirinkimas laisvas" (Sartras).

Egzistencinė etika gali orientuoti žmogų į tai, kuo jis neturėtų būti. Bet ji nenurodo, kokiu jis gali būti, kokiais kriterijais turi vadovautis, kad išreikštų savo individualybę.

Dorovinis žmogaus elgesys visada yra susijęs su asmeniniu individo apsisprendimu. Tuo moralė skiriasi nuo politinių ir teisinių normų, kurių laikymasis priklauso nuo laisvo individo apsisprendimo. Elgesys doras todėl, kad jis neprimestas iš šalies. Už tokį elgesį žmogus turi atsakyti, nes pasirinko pats. Bet žmogus visus savo poreikius gali patenkinti tik gyvendamas visuomenėje. Todėl visuomenė deformuoja žmogaus elgesį.


Fragmentai (G. Volkovas. Prie mokslo lopšio)

1. Gamtos mokslai žengia paskui filosofiją, bet nedubliuoja jos rezultatų. Jie greičiau eina kaip sausumos kariuomenė varginančiuose ir sunkiuose mūšiuose rūpestingai atkovojanti iš priešo teritoriją metras po metro, sekanti paskui veržlius žvalgybos lėktuvus.

2. Asmenybės standartizavimo pavojus visai ne tas, kad kultūra ir žinios visiems prieinamos. Juk žmogus, laimei, ne tik įsimenantis įrenginys, abejingai kaupiantis informaciją. Ir taip pat, laimei, žmogus nevirsta tuo, ką jis „valgo“, t.y., ką vartoja dvasinio ar materialaus maisto pavidalu. Žmogų originaliu daro ne tik tai, ką būtent jis skaito, klauso, žiūri, bet ir kaip visa tai jis priima.

3. Galima išstudijuoti matematiką, nemokant fizikos (nors tai ir nėra geriausias būdas), galima būti mediku, nesivarginant medžiagų atsparumo studijomis, galima išradinėti technikos naujoves ir neturėti supratimo apie astronomiją. Bet negalima būti kultūringu žmogumi, ignoruojant meną ir filosofiją.

4. Kokia praktinė nauda iš filosofijos? Kokia gi „praktinė“ nauda iš Fidijo „Veneros“, O. Rodeno „Mąstytojo“, Mocarto „Requiem“ ir Skriabino*) „Ekstazės poemos“?

Galima sakyti, jog menas taurina ir auklėja mus. Teisybė. Panašiai ir filosofija. Menas auklėja jausmus, ugdo estetinį pasaulio suvokimą, o filosofija auklėja intelektą, lavina teorinį mąstymą. Menas moko suvokti grožį, o filosofija moko mąstyti dialektiškai.

Pats „filosofijos" terminas iššifruojamas kaip išminties meilė, meilė išminčiai.


*) Aleksandras Skriabinas (1872-1915) - rusų kompozitorius ir pianistas, pedagogas, simbolizmo atstovas muzikoje. Pirmasis muzikoje panaudojo spalvas, tuo pačiu ir terminą „spalvų muzika“.

Karlas Poperis
Pozityvizmo švytuoklė
Monistinės kosmologijos
Pliuristinės kosmologijos
Graikų matematikai - filosofai
Plotino mąstymo ontologinė prasmė
Alef paslaptis: begalybės paieškos
Antikos filosofijos labirintai
Filosofijos atsiradimo problematika
Gyvenimo filosofija: Špengleris ir Bergsonas
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
Intuicijos ribojimas matematikoje 19-me amžiuje
Edgaras Allanas Poe arba grožio kūrimas ritmu
Egzistencializmas: prielaidos ir pateikimas
Gotfydas Vilhelmas Leibnicas
Parmenidas iš Elea: eiliuotai
Kur veda Zaratustros žvėrys
Svetimų minčių problema
Griaustinis, Tobula mintis
Heraklitas iš Efeso
Aš nekuriu hipotezių...
Trijų taisyklė
Mąstymo aušra
Filosofijos puslapis
Vartiklis